Sąjūdis, virtęs revoliucija

 

,

Prieš 19 metų birželio 24 dieną Vilniaus Katedros aikštėje įvykęs pirmasis Sąjūdžio mitingas nedidelės intelektualų grupės įkurtą judėjimą pavertė plataus masto dainuojančia revoliucija.

Tomas Čyvas, Aras Lukšas

Mėgindamas teisiniu  būdu sustabdyti šaltąjį karą pralaiminčios Sovietų imperijos byrėjimą, SSRS lyderis Michailas Girbačiovas turbūt net nenujautė, kad tuo jis ne tik paskatins Lietuvos Sąjūdžio įsikūrimą, bet ir suteiks jam puikią galimybę išeiti į viešumą.

1988 metais pradėtas naujosios SSRS konstitucijos, turėjusios padailinti sovietinio tautų kalėjimo fasadą, drauge sustiprinant jo grotas,viešas svarstymas,  leido vos susikūrusiai nedidelei intelektualų grupei imtis to, kas šiandien gali būti vadinama viešųjų ryšių akcijomis ir žaibiškai iškovoti neregėtą populiarumą ir keliais taikliais smūgiais nokautuoti gelžbetoninę Lietuvos komunistų partiją

 

Diskusija tapo nevaldoma

 

Konstitucinių ir tolimesnių politinių sovietų šalies raidos gairių svarstymas turėjo vykti SSKP XIX-oje partinėje konferencijoje. Prieš tai sovietinė valdžia, vykdydama viešumo politiką ragino piliečius teikti pasiūlymus dėl būsimojo pagrindinio įstatymo.

Daug kas ligi šiol mano, kad sąjūdis buvo įkurtas tiesiog susirinkus grupei vienminčių intelektualų, tačiau iš tiesų buvo kiek kitaip. Viskas prasidėjo nuo 1988 m. Birželio 2 dieną surengto planinio Mokslininkų rūmų renginio „Ar įveiksime biurokratiją“, į kurią susirinko maždaug 200 žmonių Ir prieš diskusiją ir jos metu buvo viską paversti banalia akademine diskusija apie tai, kaip tobulinti konstitucinę santvarką, tačiau jokie prezidiumai susirinkusiųjų nesuvaldė. Joje kalbėta apie viską: nuo milijoninės sovietinės biurokratijos iki Dievo ir ateizmo, nuo visuotinio melo ir J. Stalino.

Kitą dieną Lietuvos Mokslų Akademijos salėje  buvo sudaryta 36 asmenų Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios pirmuoju viešu demaršu kaip tik ir tapo Lietuvos komunistų partijos delegatų palydos į XIX partinė konferenciją. Vienas iš Sąjūdžio steigėjų, vėliau Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, prisimena tuomet    neturėjęs jokio didelio noro dalyvauti komunistų palydose į komunistinį renginį. Tačiau šią idėją parėmė Vytautas Landsbergis, Algimantas Čekuolis, Bronislovas Genzelis, Vytautas Petkevičius. Tolesni įvykiai parodė, jog tokia ši strategija bent jau didele dalimi pasiteisino.

 

Komunistų dilema

 

Sąjūdininkai nutarė, kad pritarė minčiai, jog į Maskvą deleguojamiems komunistams,    reikia suformuluoti priesakus ir išaiškinti, kad  jų veiksmai ir pasisakymai bus akylai stebimi ir viešai vertinami. Vertinti užsimota dar didesnėje aikštėje, dalyvaujant dar didesnei miniai. Aniems laikams tai buvo pakankamai drąsus sumanymas, nes, kaip tvirtina patys įvykių dalyviai, Sovietų saugumas juos sekė, klausėsi telefono pokalbių ir siuntinėjo subtilius bei ne itin subtilius perspėjimus. „Buvo skleidžiami gandai, kad išprievartaus mano dukterį, paskui milicininkųai prie pat prie pat namų durų sumušė sūnų

prisimena R.Ozolas.

Pasak jo, iniciatyvinei grupei nebuvo paslaptis, kad apie jų susirinkimus ir veiksmus KGB žinojo viską. Į klausimą, ar saugumo ranka 1988 m. birželį buvo jaučiama Sąjūdžio viduje, profesorius, neminėdamas pavardžių, atsako vienareikšmiškai teigiamai. „Vis dėlto noriu kategoriškai atmesti pasakas, kad Sąjūdį apskritai įkūrė KGB. Absoliuti jame dalyvavusių žmonių, nuo pat pradžių galvojo tik apie nepriklausomybės idėją ir apie nieką kitą“,– sako R. Ozolas.

Mitingas Katedros aikštėje buvo surengtas 1988 m. Birželio 24 dieną. LKP vadovybei iškilo dilema – neiti į mitingą reikštų, nevykdyti viešumo politikos ir nesitarti su   liaudimi. Kita vertus, komunistai puikiai suprato, kad jog vienu mitingu viskas greičiausiai nesibaigs. Derybos su sąjūdininkai dėl partinių vadų dalyvavimo renginyje vyko LKP  Centro komitete, kur dabar įsikūrusi Lietuvos Vyriausybė. LKP vadai galiausiai patvirtino savo „palydose“ dalyvausiantys, tačiau iškėlė keletą sąlygą, kad renginyje nebūtų „nacionalistinės simbolikos ir šūkių“. Iš pradžių sąjūdininkai su tuo sutiko, tačiau prieš pat mitingo pradžią nutarė neriboti jame nei šūkių, nei simbolių.

 

Trispalvės aikštėje

 

Sausakimšoje Katedros aikštėje ne tik partinių šulų, bet ir sąjūdžio veikėjų laukė dar vienas siurprizas: pirmoji vieša iš pogrindžio išeinančios ir gerokai radikalesnės Lietuvos Laisvės lygos LLL demaršas.

LLL aktyvistai turėjo tądien į akištę atsinešė aikštėje dvi vėliavas. Vieną jų buvo gerokai išblukusi, tarsi daug mačiusi kovų vėliava, kita priešingai – labai ryšių spalvų, beveik visiškai naujutėlė.

Pamatę jas, LTSR vadovai iškart užprotestavo. Pasak R.Ozolo, labiausiai susierzino Vilniaus miesto Lenino rajono kompartijos padalinio vadovas Kęstutis Zaleckas, pareiškęs, jog „tai visiška netvarka“, ir Sąjūdis, girdi, nesilaikąs žodžio. Partinė vadovybė kategoriškai atsisakė lipti į sceną, kol vėliavos nebus nuleistos. R. Ozolas prisimena prasiyręs per minią ir įkalbėjęs LLL lyderį Antaną Terlecką vėliavas suvynioti. Nuleisti jas buvo kategoriškai atsisakyta. Vos partijos vadai pakilo į sceną– vėliavos vėl suplevėsavo.

R. Ozolas, prisimena, kad vėliau LLL ne kartą drastiškai puldavo Sąjūdį, kaip nuolaidžiaujantį komunistams ir tai, pasak jo,  jo būdavęs keistas jausmas – lyg kažkas būtų norėjęs nustumti Sąjūdį nuo skustuvo ašmenų, kuriais jis tuo metu vaikščiojo.

Sąjūdžio vardu kalbėti mitinge buvo paskirtas muzikologas Vytautas Landsbergis. Jo kalboje tuomet buvo suformuluota ir iki pat rinkimą į Atkuriamąjį Seimą naudota Sąjūdžio politinė taktika: vertinti komunistus pagal tai, ar jie padeda žengti link nepriklausomybės ir demokratijos, ar tam trukdo. Asmeniniame R. Ozolo archyve išliko tokie V. Landsbergio  žodžiai:

„Išlydime delegatus, ir – kam jie atstovauja? … Kokie buvo rinkimai? Manau, kad ir respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą. Galbūt yra garantija, kad šie rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje“ .

 

Paskutinis sakinys buvo pranašiškas – vėliau vykę rinkimai vyko visai kitaip ir juos komunistų partija daugiausia triuškinamai pralaimėdavo. Galiausiai rinkimai į LSRS

Aukščiausiąją Tarybą , vėliau virtusią Atkuriamuoju Seimu, norintiems išlikti valdžioje komunistų vadams nepaliko kito pasirinkimo, kaip tik tapti nepriklausomybės akto signatarais.

V.Landsbergis ne kartą pabrėžė, jog Sąjūdis tenori to paties, ką deklaruoja komunistų partija ir su ja nekonfrontuoja. Kalbėdamas apie valstybinės lietuvių kalbos įteisinimą,  konstitucinius projektus, ekonominį Lietuvos savarankiškumą, ar Ignalinos AE trečiojo bloko statybą jis rėmėsi – pačių Lietuvos komunistų paruoštų pasiūlymų XIX-ajai partinei konferencijai tekstais ir formulavo priesakus pagal juos. Minia džiugiai priėmė šį žaidimą, prapliupdama tai plojimais, tai juoku.

 

Dainos lietuje

 

Po jo išėjęs kalbėti nuo delegatų K. Zaleckas, pasak liudininkų, itin jaudinosi ir turbūt dėl to sakinys nelipo prie sakinio. Nuo komjaunimo Kalbėjo  tuometinis jo lyderis, dabartinis Vilniaus apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis  ir tik po jo į tribūną pakilo Algirdas  Brazauskas. Paklaustas, ar A. Brazauskas tikrai tuomet rodė į Lietuvos trispalvę ir grasino nekalbėsiąs, kol „kabos šitas skuduras“, R. Ozolas to nepatvirtina. „Manau, tai vėlesnių laikų folkloras“, – sako signataras.

Įdomu, kad mitinge nepasirodė vienas iškalbingiausių CK narys narių CK sekretorius – Lionginas Šepetys. Kai kurių šaltinių teigimu, jis tiesiog prisidengė tuo, jog jog nebuvo išrinktas partinės konferencijos delegatu, tuo labai supykdydamas A. Brazauską.

Pastarasis pasakė rišlią, gyvą, bet gana partinę kalbą apie tai, kaip suprantąs ir palaikąs M. Gorbačiovą (tai jis vėliau pakartos daugelį sykių), kaip reikia daug ką tobulinti. Po jo viską apie tautinės simbolikos buvimo aikštėje reikšmę dėstė Vytautas Petkevičius. Su ryškiu rusišku akcentu jam pamėginęs oponuoti akademikas Juras Požėla minios buvo paprasčiausiai nušvilptas.

Tomis akimirkomis iš intelektualų Sąjūdis grupės virto, milžiniška laisvės banga. Prapliupęs lietus išbaidė partinės konferencijos delegatus, tačiau minia nesiskirstė. Susirinkusieji sveikino žymųjį roko grupės „Antis“ vokalistą Algirdą Kaušpėdą, į sceną per rankas keliavo maišeliai su aukomis, maža mergaitė įmetė smulkų pinigėlį į suaukotų banknotų pilną apverstą skėtį. Aikštėje ilgai skambėjo dainos, ženklinančios dainuojančios revoliucijos pradžią.

Kiek vėliau buvo jau visos tautos nacionalinis mitingas Vingio parke ir daugybė kitų įvykių, kuriuos vainikavo 1990-ųjų Kovo11-osios Nepriklausomybės aktas, 1991-ųjų Sausio13-osios drama ir tų pačių metų rudenį sulauktas Lietuvos tarptautinio pripažinimo triumfas.

“Veidas“, 2007-06-28

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s