Sutartis, atnešusi nusivylimą

1920 metų liepos 12 dieną pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis nepateisino atsikūrusios mūsų valstybės vilčių.

Neik su velniu obuoliauti, nes liksi ir be obuolių, ir be kraitelės“ – sako lietuvių patarlė. Vargu ar jaunos Lietuvos valstybės politikai, derėdamiesi su bolševikine Rusija, galėjo atsižvelgti į šią išmintį. Maža to, pasirašydama sutartį su Rusija, Lietuva norom nenorom prisidėjo prie bolševikų puoselėjamų pasaulinės revoliucijos planų įgyvendinimo ir brangiai sumokėjo už slaptuosius šios sutarties protokolus, nukreiptus prieš kaimyninę Lenkiją.

Nuo kovų prie derybų

Sėkmingai paklupdę ant kelių Rusiją, bolševikai neslėpė ketinimų eiti kur kas toliau. „Rusija užkariauta, o dabar atėjo laikas pačiupinėti Europą durtuvu”, – sakė Rusijos bolševikų lyderis Vladimiras Leninas. Iš tiesų, baigiantis I pasauliniam karui paskui besitraukiančius vokiečius į vakarus slinko „pasaulinės revoliucijos“ nešėjų ordos. Vienas iš jų kelyje buvo buvo 1918 metų vasario 16 dieną nepriklausomybę paskelbusi Lietuva.

Kita vertus, į Lietuvą dairėsi ir tautinio išsivadavimo bangos nešama Lenkija, taip pat puoselėjo planus įtraukti Lietuvą į savo valstybės sudėtį. Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis tuomet vadovavosi idėja suvienyti iki trečiojo Žečpospolitos padalijimo turėtas teritorijas. Vakarų šalys į tokius lenkų planus žiūrėjo kur kas palankiau, nei į nepriklausomos Lietuvos idėją: jų politikams vieninga ir didelė Lenkija atrodė esanti kur kas tinkamesnė atsvara bolševizmo plitimui Europoje.

Iš tiesų, tuo metu lenkai aktyviai kovojo su besiveržiančiais į Europą bolševikais, o tai sudarė palankias sąlygas išvyti juos ir iš Lietuvos. Po permainingų kovų, bolševikai, kuriuos kituose frontuose spaudė lenkai ir latviai, buvo pradėti stumti iš mūsų šalies teritorijos. 1919 metų rugpjūčio 22 dieną vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, pradėjo paskutiniąją operaciją, siekdamas išstumti raudonuosius už Dauguvos. Jau po 8 dienų Raudonoji armija buvo priversta persikelti į šiaurinį Dauguvos krantą, o 1920 sausį, lenkams ir latviams užėmus Daugpilį, lietuviai su bolševikais fronto nebeturėjo.

Norėdamas žūtbūt sutrumpinti fronto liniją, V. Leninas ėmėsi ieškoti kontaktų su Baltijos šalių vyriausybėmis, leisdamas suprasti, kad Rusija pasirengusi pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių suverenumą. Bolševikai aiškiai suprato, kad pagrindinė kliūtis revoliucijos eksportui ir rimčiausia grėsmė jos pačios teritorijai yra Lenkija.

1920 metų balandžio pradžioje, Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 dieną jungtinei lenkų ir petliūrininkų kariuomenei užėmus Kijevą, buvo paskelbta Ukrainos nepriklausomybė. Bolševikai per Baltarusiją dar mėgino pulti Varšuvą, tačiau ir čia patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Tai buvo paskutinis taškas kelyje į nepriklausomos Lenkijos valstybės paskelbimą.

Netesėti pažadai

Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, po daugiau nei pusmetį trukusių diplomatinių kontaktų, prasidėjo 1920 metų gegužės 7 dieną. Šių derybų rezultatas buvo 1920 metų liepos 12 dieną pasirašyta taikos sutartis, kuria Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi. Rusija taip pat įsipareigojo grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius ir kapitalus o kaip karo nuostoliams atlyginti pažadėjo 100 tūkst. hektarų miško ir tris milijonus aukso rublių. Kiek anksčiau pasirašytu susitarimu į Lietuvą turėjo būti sugrąžinti ir carinės Rusijos tremtiniai.

Nors istorijos vadovėliuose ir enciklopedijose teigiama, kad liepos 12-osios sutartis sudarė Lietuvai prielaidas mėginti įtvirtinti šalies valstybingumą etninėse lietuvių teritorijose, realiai to padaryti nepavyko. Lietuva niekuomet taip ir neatgavo dalies sutartyje numatytų teritorijų, nekalbant jau apie Maskvos pažadus sumokėti reparacijas mišku ar sugrąžinti išvogtas istorines bei kultūros vertybes. Bolševikams pavyko pergudrauti nepatyrusius Lietuvos derybininkus ir įkišti į sutartį punktą, numatanti grąžinti tiek, „kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti.“


Vilniumi džiaugėsi neilgai

Neišsprendė ši sutartis ir Vilniaus klausimo, nes Antantės blokas sostinę Lietuvai pripažino tik žodžiais. 1920 metų liepos15 dieną Lietuvos kariuomenė įžygiavusi į lenkų paliktą Vilnių, ten rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį Po to, kai Lietuvos steigiamasis Seimas rugpjūtį ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sutartį, Raudonoji armija paliko Vilnių, bet ne Vilniaus kraštą. Taip Lietuvos vyriausybė sumokėjo už slaptąjį sutarties su bolševikais priedą, kuriuo Lietuva buvo įsipareigojusi praleisti Sovietų Rusijos kariuomenę pro Lydą, Ašmeną ir Gardiną karui su Lenkija.

Liepos 12-osios sutartyje nieko nebuvo pasakyta ir apie Lietuvos sieną su Lenkija – dėl to buvo palikta susitarti pačioms atkurtosioms valstybėms. 1920 m. spalio 7 dieną Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 dieną. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Tačiau sutarties įsigaliojimo išvakarėse lenkų generolas Liucjanas Želigovskis inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, ir įkūrė čia Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuvos valstybė prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Vilniaus klausimas nuodijo abiejų šalių tarpusavio santykius iki pat II pasaulinio karo, o šią nesantaiką nuolat kurstė ir savo tikslams išnaudojo bolševikinė Rusija.

Kita vertus, tiek Lietuva, tiek Lenkija, nepaisant pastarosios politikų deklaruotų ambicingų planų sujungti Juodąją ir Baltijos jūras, nebuvo pasirengusios suvienyti buvusios bendros valstybės teritorijas. Liepos 12-osios sutartis liudija, kad tokie planai Lietuvos kūrėjų visiškai nedomino. Metais vėliau Rygoje sutartį su Rusija sudariusi Lenkija taip pat išsižadėjo didelės dalies teritorijų, kurias, Lenino vyriausybė buvo pasiruošusi perduoti. Nei naujajai Lietuvai, nei Lenkijai, neatitekusiose buvusios LKD teritorijose milijonai ten gyvenusių lenkų, baltarusių ir ukrainiečių buvo pasmerkti sovietinių represijų siaubui, badui ir mirčiai.

Veidas“, 2007-07-12 Nr. 28

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s