Suvedžiotas ir pamestas karalius

Lygiai prieš 90 metų Lietuva vos nepasuko konstitucinės monarchijos keliu. Kodėl Lietuvos Taryba nutarė kviesti karūnuotis Vokietijos princą? Ar valstybės vyrai buvo nuoširdžiai įsitikinę jog tokia valdymo forma Lietuvai tinkamiausia, ar tai tebuvo tik diplomatinė gudrybė, kuria norėta apginti tarp dviejų ugnių atsidūrusią trapią šalies nepriklausomybę o galbūt – tiesiog laimėti laiko?

1918 metų liepos 11 dienos Lietuvos Tarybos posėdis baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti Tarybos sprendimu paskelbti šalį monarchija ir pakviesti Wilhelmą II von Urachą užimti Lietuvos karaliaus sostą, iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius. Tokį demaršą jie paaiškino tuo, kad, nutarusi skelbti Lietuvą konstitucine monarchija, Taryba viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas. Po audringų diskusijų prieš tokį tarybos sprendimą balsavo septyni iš dvidešimties tarybos narių. Tačiau nutarimas kviesti į Lietuvą svetimšalį monarchą toli gražu nebuvo perkūnas iš giedro dangaus.

Dar 1917-ųjų gruodį, likus porai mėnesių iki vasario 16-sios akto paskelbimo, Lietuvos Taryba pasiskubino priimti rezoliuciją, kurioje teigta, jog to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tinka konstitucinė monarchija. Tokia tarybos pozicija išliko ir 1918 metų vasario 16-ąją, ir vėliau. Tiesa, nustatyti valstybės valdymo formos Tarybos nariai nesiryžo, palikdami šį sprendimą Steigiamajam Seimui.

Tačiau viešai skelbiamos deklaracijos ne visiškai atspindėjo tikrovę – konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo priimta Tarybos rezoliucija.

1917 metų rudenį iš Šveicarijos į Vokietiją atvyko du lietuvių kunigai: Konstantinas Olšauskas, ir Juozas Purickis, vėliau kooptuotas į Lietuvos Tarybos narius ir tapęs Steigiamojo Seimo deputatu. Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad būtent J. Purickis tapo aktyviausiu monarchijos propaguotoju, tačiau vėliau vengė apie tai net prisiminti.

Taigi, 1917 metų rudenį du lietuvių atstovai susitinka su Vokietijos Reichstago deputatu Katalikų centro partijos nariu Matthiasu Erzbergeriu. Kas paskatino lietuvius pradėti konsultacijas būtent su šiuo politiku? Galbūt tai, kad jis dar 1917 metų liepą griežtai pasisakė prieš tuomet Lietuvą okupavusios Vokietijos teritorines ambicijas ir ragino tartis dėl taikos su Antantės bloku.

Nenuostabu, kad lietuvius M. Erzbergeris priima kur kas palankiau, nei kiti vokiečių politikai Būtent jis pasiūlo savo žemiečio – Viurtenbergo grafo bei Uracho hercogo Wilhelmo von Uracho kandidatūrą į Lietuvos karaliaus sostą.

1918 metų pradžioje su būsimuoju Lietuvos karaliumi buvo prasideda slaptos derybos. Tai, kad jos vyko sparčiai ir sėkmingai liudija faktas, jog jau po trijų mėnesių, 1918 kovą, Uracho hercogas paprašo Viurtenbergo karaliaus sutikimo užimti Lietuvos valdovo sostą. Karalius tam neprieštarauja, tačiau pareiškia, jokios pagalbos kandidatui į monarchus neteiksiąs. Matyt, galutinai apsvarstęs visus ‘už“ ir prieš“ tų pačių metų liepos 1-ąją Wilhelmas von Urachas ant Lietuvos Tarybos nutarimą rašo rezoliuciją :„Aš priimu šį Lietuvos karaliaus sosto pasiūlymą sau ir mano vyriškiems įpėdiniams “. Tai reiškė, jog būsimasis monarchas sutinka visomis lietuvių keltomis sąlygomis.

O šios sąlygos labai griežtos: jo valdžią turėjo riboti demokratiškai renkamas parlamentas, Vyriausybės nariais, kitais aukštais pareigūnais ir net savo paties dvariškiais karalius galėjo skirti tik lietuviškai kalbančius šalies piliečius, o savo vaikus leisti tik į lietuvišką mokyklą. Pats karalius be parlamento sutikimo neturėjo teisės ilgiau nei dviem mėnesiams išvykti iš Lietuvos. Kaip matome, vardan sosto ir karūnos vokiečių hercogas buvo pasiryžęs sulietuvėti ir po sėkmingų derybų kaipmat puolė uoliai mokytis lietuvių kalbos ir ragino tai daryti savo šeimą.

Kas paskatino Viurtenbergo hercogą taip beatodairiškai pulti lietuviams į glėbį? Galimas dalykas, kad viena iš priežasčių buvo jo karališkos ambicijos.

Reikia prisiminti, kad Vokietija tuomet jau buvo vieninga Prūsijos dominuojama valstybė, tačiau formaliai joje dar egzistavo keturios karalystės. Būdamas Viurtenbergo karaliaus giminaičiu, W. von Urachas atkakliai, bet nesėkmingai siekė sosto įpėdinio statuso. Galutinai nenusisekusio karaliaus viltis sužlugdė 1918 metų lapkričio revoliucija, nušlavusi Vokietijoje monarchinį valdymą. Tiesa, kalbama, kad pagal motinos liniją Urachas dar galėjo būti antrasis pretendentas į Monako sostą , tačiau hercogas matyt pasirinko paukštį rankoje, o ne briedį girioje. Kita vertus, tokiam jo sprendimui įtakos galėjo turėti ir politinės priežastys – Lietuvoje jis galėjo tikėtis rasti atsvarą Prūsijos dominavimui Vokietijoje.

Tuo tarpu Lietuvai karalius pasitarnavo kaip gerokai sudėtingesnės šachmatų partijos figūra, padėjusi nepatyrusiems mūsų šalies politikams išlaviruoti tarp mūsų šalį okupavusios Vokietijos ir ne mažesnė grėsmę jai kėlusios bolševikinės Rusijos.

Vokietija jau 1918 metų kovo mėnesį buvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau jos imperatorius rėmėsi ne Vasario 16- osios aktu, o 1917 metų gruodžio 11 dienos Lietuvos tarybos pareiškimu, skelbusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą sąjungoje su Vokietija.

Jei ne šis pareiškimas, lietuviams galbūt ir nebūtų tekę šauktis talkon svetimšalio monarcho. Tačiau neužėmusi tokios pozicijos, Lietuva smarkiai rizikavo užplaukti ant seklumos. Nors ir būdama mūsų šalies okupantė, kaizerinė Vokietija tuomet buvo vienintelė jėga, galėjusi padėti mūsų valstybei ištrūkti iš bolševikinės Rusijos orbitos. Kita vertus , 1917-ųjų pabaigoje jau buvo aišku, jog Vokietija karą pralaimi, tad deklaruoti amžiną sąjungą su baigiančia nukraujuoti imperija nebuvo itin rizikingas žingsnis.

Tačiau vokiečiai gruodžio 11 dienos deklaracijos įsikibo kaip priemonės nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, kol nebus pasirašyti sąjungą su Vokietija nustatantys susitarimai. Berlyne tuo metu buvo svarstoma, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija, prijungiant ją prie vienos iš šios imperijos karalysčių: Prūsijos arba Saksonijos. Vokiečiai planavo, kad Lietuva negalės būti atstovaujama Reichstage, savarankiškai vykdyti užsienio, muitų ar finansų politikos, kad čia galios tik Vokietijos įstatymai.

Taigi, išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtenbergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.

Tai, kad ėjimas karaliumi buvo teisingas, liudija isteriška Vokietijos reakcija. Jau liepos 21 dieną laikraštis „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ mėgino paneigti žinią, jog Urachas priėmė Lietuvos pasiūlymą, o Lietuvos Tarybos sprendimas buvo pasmerktas kaip savavališkas aktas. Vokietija šio sprendimo nepripažino, tačiau jos geopolitiniams interesams jis sudavė rimtą smūgį. Beje, vokiečio išrinkimu Lietuvos karaliumi vėliau pasinaudojo ir sovietai, taip mėginę įrodinėti Lietuvos Tarybos kolaboravimą su kaizerinės imperijos okupantais.

Kaltinimų lavina Tarybą užgriuvo ir pačioje Lietuvoje. Visuomenė reiškė nepasitenkinimą tiek dėl paties monarchijos atkūrimo, tiek dėl įgaliojimų viršijimo, nes ankstesniu pačios Tarybos sprendimu karaliaus rinkimo klausimą galėjo spręsti tik Steigiamasis Seimas. Po to, kai liepos pabaigoje Vokietija atsisakė pripažinti Lietuvos Karalystės nepriklausomybę, rimta krizė kilo ir Valstybės Taryboje.

Tuo tarpu nekarūnuotas Mindaugas II tebelaukė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad išrinktasis karalius ne tik neįsikurs jam skirtoje rezidencijoje Vilniaus Verkių rūmuose, bet apskritai nebepasirodys Lietuvoje.

Mums nebereikia

Laikas tuomet buvo ne Uracho, ne Vokietijos vyriausybės ir imperatoriaus, o Lietuvos sąjungininkas. Su kiekviena diena darėsi vis aiškiau, kad Vokietija karą pralaimi. Pagaliau rugsėjį sugniuždyta imperija pasirašo pirmąsias paliaubas su Bulgarija, Vėliau – su Turkija, ir galiausiai lapkritį – su likusiomis Antantės šalimis. Įdomu pastebėti, kad šias paliaubas pasirašyti buvo įgaliotas, ne kas kitas, o tas pats M. Erzbergeris, kadaise rekomendavęs Urachą kaip tinkamiausią pretendentą į Lietuvos karūną.

Tačiau dar iki galutinių paliaubų, spalio 20 dieną Vokietija . faktiškai pripažino 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktą. Karaliaus figūra lentoje tapo nebereikalinga.

Lapkričio 2 dieną Lietuvos Valstybės Taryba sustabdė savo pačios nutarimą išrinkti Viurtenbergo hercogą Lietuvos karaliumi ir šį klausimą paliko spręsti teigiamajam Seimui. Tačiau jau tuomet buvo aišku, kad karūnuoto valdovo Lietuvai nebeprireiks. Juolab, kad beveik tuo pat metu Vokietijoje kilusi Lapkričio revoliucija ištrynė iš Europos žemėlapio dar vieną monarchiją – kaizerinę imperiją.

Nekarūnuotasis valdovas Mindaugas II popieriniu karaliumi išbuvo tik 100 dienų, tačiau Lietuvos taip ir neišvydo. Sunku pasakyti, ką tuomet išgyveno apgautasis valdovas, tačiau galima nuspėti, kad tai galėjo būti nemenka asmeninė šio žmogaus drama, kokias dažniausiai sukelia negrįžtami praradimai ar neišsipildžiusios svajonės. Tai galima spręsti ir iš Lietuvos Tarybos nario Petro Klimo prisiminimų apie susitikimą su vienu iš keturių Wilhelmo von Uracho sūnų. Pasak P. Klimo, ir pradėjus dešimčiai metų po 18-ųjų metų įvykių, nekarūnuoto karaliaus sūnus „romantiškai prisiminė tą lietuvišką savo ir savo tėvo epopėją. Tada jis jau mokęsis lietuvių kalbos, daug skaitęs apie Lietuvos praeitį, papročius, dainas ir nuoširdžiai pamilęs savo būsimąją šalį“.

Praūžus Lapkričio revoliucijai, hercogui nebeliko nieko kita, kaip pasinerti į mokslus. Jis studijavo geografiją, apsigynė daktaro disertaciją, tačiau gyvenimas jam buvo atseikėjęs nebedaug laiko: 1928-aisiais, sulaukęs 64 metų W. von Urachas mirė.

Tuo tarpu 1920 metų gegužės 15 dieną susirinkęs Steigiamasis Seimas paskalbė Lietuvą respublika. Monarchijos idėja pamažu grimzdo užmarštin. Net vienas iš pirmųjų derybininkų dėl valdovo kandidatūros ir aktyvus monarchijos propaguotojas J. Purickis, su patosu rašęs, jog Mindaugas I sukūrė Lietuvos valstybę, o Mindaugas II ją atkuria, vėliau, pradėjęs diplomato karjerą, vengė apie tai užsiminti net savo prisiminimuose.

Šiandien interneto diskusijų forumuose susibūrę istorijos mėgėjai vis dar padiskutuoja, kas būtų, jei Lietuva vis dėlto būtų tapusi įteisinta monarchija. Nuomonės įvairios: pradedant tuo, kad Lietuva būtų tapusi eiline Vokietijos kunigaikštyste, vėliau žeme o II Pasaulinio karo būtų patyrusi daug didesnius bolševikų žiaurumus ir netgi neatkūrusi nepriklausomybės, iki to, jog istorijos eigai toks žingsnis didesnės įtakos nebūtų turėjęs.

Abejonių nekelia tik viena – I Pasaulinio karo pabaigoje įsikūrusi nauja monarchija būtų tikras anachronizmas, nes Europoje tuo metu vyravo priešingos tendencijos. Jei iki I Pasaulinio karo tik trys valstybės – Prancūzija, Šveicarija ir Portugalija – buvo respublikos, tai šiandien, (įskaitant Vatikaną) Europoje turime tik 12 senas tradicijas išlaikiusių monarchijų.

Tai, kad monarchija nėra perspektyvi valstybės valdymo forma be abejo suprato ir dauguma Lietuvos valstybės tarybos narių. Tačiau jų valia šis keistas 100 dienų istorijos tarpsnis turėjo neabejotinos įtakos jaunos Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimui.

“Veidas“, 2008-07-28 Nr. 30

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s