1949-ųjų sąjūdis: viltys ir nusivylimai

Lygiai prieš 60 metų, 1949-ųjų vasario 10-20 dienomis netoli Radviliškio klostėsi įvykiai, turėję iš esmės pakeisti pasipriešinimo sovietiniams okupantams eigą. Būtent šiomis dienomis Prisikėlimo partizanų apygardoje įvykusiame rezistentų vadų suvažiavime po penkerių pasipriešinimo metų pagaliau pavyko įkurti vieningą politinę rezistencijos vadovybę – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Vienas iš vieningos politinės vadovybės įkūrimo tikslų buvo ir visų rezistentų atstovavimas demokratiniuose Vakaruose, kurių pagalba tuo metu vis dar buvo tikima. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tam tikros pagalbos rezistentai sulaukė. Antra vertus, šie vyrai tikrai nesitikėjo, kad netrukus kai kurie iš jų taps tik smulkiomis šachmatų figūrėlėmis svetimų valstybių žaidimuose.

Aras Lukšas

 Tos dienos pasipriešinimo kovoje iš tiesų buvo lemiamos, tačiau ne vien gerąją prasme. Viena vertus, po ilgų kruvinos ir sekinančios kovos metų pagaliau pavyko įkurti visas pasipriešinimo judėjime ir pogrindyje veikusias jėgas vienijančią organizaciją LLKS. Būtent tuomet buvo numatytos ir kitokios nei ginkluota rezistencija kovos formos. Tačiau liūdniausia, kad ši organizacija buvo įkurta jau tuomet, kai pasipriešinimo judėjimas buvo pradėjęs silpti.

Lietuvos miškuose tuomet buvo likę ne daugiau nei 2,5 tūkstančio vyrų, pasirengusių kovoti iki galo. Tuo tarpu sovietų represinės struktūros prieš juos naudojo dvejopą kovos metodą: tiek metodiškai naikindami rezistentus naudojant nedideles agentų smogikų grupes, tiek galutinai pakirsdami jų rėmimo bazę Lietuvos kaime. Būtent 1948-1949 metais Lietuvoje vyko patys didžiausi trėmimai, o likusieji Lietuvoje kaimo žmonės buvo įbauginti ir prievarta suvaryti į kolchozus.

 

Lemtingas susitikimas

 

Tačiau tuomet, 1949-ųjų vasarį prie Radviliškio susirinkę vadinamojo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BPDS)  bei partizanų sričių bei apygardų vadai galvojo mažiausiai. Svarbiausia tuomet buvo tai, kad tomis vasario dienomis po ilgus metus užtrukusių nesėkmingų mėginimų buvo pagaliau suformuota visų pripažinta sąjūdžio vadovybė, išlikusi iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Jau pirmąją dieną suformuota ir LLKS taryba, kurios pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Vėlesniuose posėdžiuose buvo priimtos, LLKS statuto dalys bei kiti dokumentai. Tačiau įdomiausia pastebėti, kad jau tomis dienomis buvo prabilta ne tik apie karinį pasipriešinimą okupantams. Tuomet pasėti daigai sudygs ir duos vaisių kur kas vėliau, jau gūdžiu sovietmečiu ir išlaikys pasipriešinimo dvasią iki pat imperijos žlugimo.

Tokios idėjos susutikime kilo todėl, kad jame dalyvavo ne vien profesionalūs kariai – čia būta nemažai buvusių mokytojų ir studentų. Būtent jų iniciatyva buvo prabilta apie tai, jog ginkluotą karą ateityje gali pakeisti kova kultūriniame fronte ir kad kultūra ateityje gali tapti galingesniu ginklu už automatus, granatas ir kulkosvaidžius. Buvusio mokytojo Juozo Šibailos iniciatyva LKKS nutarė pradėti leisti ir laikraštį „Prie rytmečio rūpintojėlio“, kuris turėjo tapti pirmąja kregžde kovoje už mūsų tautos dvasios ir kultūros išlikimą.

Iš viso tomis dienomis suvažiavime buvo priimti 23 dokumentai, tačiau bene svarbiausias iš jų – LLKS tarybos politinė deklaracija, kurioje , artėjant vasario 16-ajai numatyta paskelbti dokumentą, pritariantį 1918 metų nepriklausomybės aktui. Dar svarbiau, kad LLKS vadai kalbėjo ne šiaip apie nepriklausomą, bet apie demokratinę Lietuvą, apie kurią jau nebebuvo užsimenama A. Smetonos laikais priimtoje 1938 metų Konstitucijoje, o pabrėžė dar Pirmajame seime 1922 metais priimto pagrindinio įstatymo dvasią.

 

Agentai ir provokatoriai

 

Kodėl vieningą pasipriešinimo vadovybę pavyko įkurti tik po penkerių kovos metų, nors šis klausimas buvo svarbus jau 1944-aisiais, kuomet Lietuvos miškuose buvo apie 30 tūkstančių vyrų, sudariusių didelius partizanų būrius. Čia verta pastebėti, kad iš pradžių tokios iniciatyvos ėmėsi ne patys „miško broliai“, o miestiečiai, iki tol dalyvavę antinacinėje rezistencijoje. Būtų galima išvardinti bent penketą tokių organizacijų, tačiau visos jos daugiau stengėsi ne vadovauti ginkluotai kovai, o teikti jai visokeriopą pagalbą. Iš šios antinacinės rezistencijos atėjo  ir vadovavimo ginkluotai rezistencijai idėja – taip atsirado Lietuvos laisvės armija (LLA) ir Lietuvos gynimo komitetas (LGK). Vis dėlto tai buvo daugiau į politinį, o ne į karinį vadovavimą orientuotos organizacijos.

Tuo tarpu tais pačiais 1945-1946 metais Pietų Lietuvoje jau formavosi pirmosios karinės partizanų apygardos. Tačiau kurios iš jų vadovybė galėjo prisiimti teisę kalbėti visos Lietuvos rezistentų vardu? Tad jau 1945 metų rugsėjį netoli Marijampolės surengtame Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) steigiamajame posėdyje kunigas Antanas Ylius teigė, kad „būtinai reikia sudaryti visai Lietuvai išlaisvinimo komitetą. Tai būtų politinis veiksnys, kuris galėtų kalbėti visos Lietuvos vardu“. Suprantama, kad Lietuvos vardu norėta kalbėti ir su Vakaruose esančiomis lietuviškomis organizacijomis ir jų atstovais.

Tad jau 1945 metų lapkričio pabaigoje Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis susitiko su nelegaliai į Lietuvą atvykusiu Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) atstovu Jonu Deksniu. Tai buvo tik žvalgybinio pobūdžio susitikimas: nei išeivių organizacijoms, nei juo labiau Vakarų specialiosioms tarnyboms apie jį nebuvo žinoma.

Tačiau visa tai, matyt, nepraslydo pro sovietų saugumo akis. Didėjanti pasipriešinimo centralizacija leido MGB imtis naujos taktikos – infiltruoti savo agentūrą į vyriausiąją pasipriešinimo vadovybę ir taip griauti laisvės kovų sąjūdį iš vidaus.

Vienas iš tokių bandymų buvo sėkmingas.  1946 metų balandžio mėnesį MGB agentas Juozas Markulis, pogrindyje žinomas Erelio slapyvardžiu, Pietų ir Rytų Lietuvos partizanų vadų susitikime mėgino įpiršti  vadinamąją pasyvaus pasipriešinimo idėją. Iš pradžių ši idėja nebuvo priimta, tačiau jau vasaros pradžioje iš Vakarų atvykęs J. Deksnys, pasitarime, kuriame dalyvavo ir mūsų minimas MGB agentas nedviprasmiškai pasiūlė įkurti Vyriausiąjį Lietuvos Atstatymo Komitetą (VLAK),  o VLIK‘ui – atsisakyti ketinimų tapti egziline vyriausybe ir pasilikti tik užsienio delegatūros funkciją.

MGB planas pavyko: pirmininkauti VLAK‘ui buvo pavesta KMB agentui Ereliui. Tad mūsų jau minėtą BDSP, kaip politinę Vyriausiojo Ginkluotųjų pajėgų štabo (VGŠP) vadovybę iš esmės jau kontroliavo priešo žvalgyba.

 

Veikla Vakaruose

 

Padėtis ėmė keistis 1947-aisiais, žuvus ar pasikeitus Pietų Lietuvos partizanų vadams. Bene didžiausią vaidmenį čia suvaidino Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, kuris visiškai nepasitikėjo naująja politine „vadovybe“ ir sugebėjo šiuo nepasitikėjimu užkrėsti kitus savo bendražygius. Būtent jo dėka nuo Erelio įtakos atsimetė iš Vilniaus pasitraukusių partizanų dalis. Būtent jo iniciatyva 1947 metų pavasarį buvo pradėtas kurti jau minėtos BDPS prezidiumas. Nepaisant visų MGB provokacijų, buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti vieningą vadovybę, galinčią kalbėti su Vakarais viso Lietuvos rezistentų pogrindžio vardu.

1948 m. pradžioje jau minėtas J. Lukša ir „Mažylio“ pravardę turėjęs Kazimieras Pyplys, pasinaudoję suklastotais dokumentais, laivu atplaukė į Švediją. K. Pyplys liko Stokholme, o J. Lukša pasiekė Vakarų Vokietiją ir Prancūziją. Iš ten jis sugebėjo perduoti Lietuvos katalikų laišką popiežiui Pijui XII adresuotą Lietuvos katalikų laišką, kuriame buvo nusakyta, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje. Deja, prašytos paramos ir užtarimo iš Popiežiaus nebuvo sulaukta. Kita vertus, laiško tekstą suskubo paskelbti tiek laisvojo pasaulio radijas, tiek spauda.

Vakaruose J. Lukša ėmė intensyviai mokytis. 1948–1950 m. jis baigė žvalgybos mokyklą Prancūzijoje o vėliau – amerikiečių  žvalgybos mokyklos kursus Vakarų Vokietijoje. Viena iš svarbiausių jo užduočių buvo sukurti Lietuvoje jau minėtą vieningą ginkluoto luoto pogrindžio centrą. Tuo tikslu jis buvo surengęs ne vieną susitikimą su Vokietijoje veikusio VLIK’o atstovais.

1948 m. liepos 9 d. Vakarų Vokietijos Baden Badeno mieste J. Lukša su VLIK’o vadovais pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, kad  „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK’as“. Lietuvos partizanų vadovybė, J. Lukšai dar tebeesant Vakaruose suteikė jam kapitono laipsnį ir paskyrė Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku bei Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio atstovu užsieniui. Tą pačią dieną pasitarimo dalyviai pasirašė susitarimą, kuriuo VLIK’as ir Vykdomoji Taryba buvo pripažinti kaip institucijos, vadovaujančios  Lietuvos išlaisvinimo kovai už jos ribų. Kitą dieną iš Lietuvos šifruotu laišku buvo atsiųstas pranešimas, kad krašto pasipriešinimo vadovybė šį susitarimą patvirtina.

Reikia iš karto pastebėti, kad Vakaruose į Baden Badeno susitarimus niekas nepažiūrėjo rimtai. Tuo tarpu okupuotos Lietuvos kovotojams ji suteikė naujų vilčių, kad dabar Lietuvos laisvės byla ir kova už jos išlaisvinimą įgaus naują pagreitį. Tad J. Lukša ėmė rengtis vėl grįžti į okupuotą tėvynę jau tikėdamasis, kad kovojančiai Lietuvai bus rasta ne vien politinė parama, bet ir karinė pagalba.

 

Pirmasis desantas

 

Tai, kad J. Lukša aktyviai rengėsi toliau kovoti okupuotoje Lietuvoje, rodo ir jo rengimasis žvalgybos mokyklose, kurioje kartu su juo buvo ir  drauge kapitonas Jonas Kupstas-Ursas bei Jonas Kukauskas-Gardenis. Vyrai mokėsi šokti su parašiutais, parengti slaptas  nusileidimo aikšteles orlaiviams, valdyti įvairiausias transporto priemones, taikliai šaudyti, mėtyti granatas, fotografuoti, gaminti dokumentus, palaikyti radijo ryšį, šifruoti siunčiamus dokumentus.

Tačiau kelionės į Lietuvą teko laukti ilgus dvejus metus. Pagaliau vieną vakarą J. Lukša su savo bendražygiais gavo įsakymą ruoštis nelegaliai kelionei į okupuotą Lietuvą. Tačiau paskirtu metu nuvykus į aerodromą paaiškėjo, kad operacija dėl kažkokių priežasčių atšaukiama.

Tačiau viltis greitai išvysti tėvynę neišblėso. Baigiantis 1950 metų liepai jau iš Vokietijos išsiųstame laiške žmonai jis rašė “Šiaip mano srities padangėj gana blaivu. Kūnu virsta senos godonės. Tavo jaunasis netrukus vėl kvėpuos savo  pušų kvapu. O tol, kol jis savoj krūtinėj per nauja to kvapo nėra prisisiurbęs, tol ir nelabai suranda ką savo draugeliams paporinti. Tikiu, kad tai padarys neužilgo nauji šaltiniai, kuriuos kad ir pats atidengsiu“.

Ir štai pagaliau, 1950 metų spalio 3-osios naktį iš žvalgybos mokyklos netoli Miuncheno grupė Lietuvos partizanų išskrenda į aerodromą Visbadene. Drauge su J. Lukša lėktuve skrenda Klemensas Širvys-Sakalas, Benediktas Trumpis-Rytis ir jau Julijonas Būtenas – Stėvė. Tačiau Visbadene teko užtrukti – Lietuvoje pliaupė lietus, tad oras leistis nebuvo tinkamas. Pagaliau dvimotoriam lėktuvui buvo duotas leidimas kilti. Štai kaip apie šią pirmąją operaciją prisiminė ilgiausiai išgyvenęs jos dalyvis K. Širvys-Sakalas:

„ Lėktuve buvom keturiese. Aš, Rytis, Juozas Lukša ir Butėnas. Ir trys lakūnai (radistas ir trys pilotai).Mus turėjo išmesti Lietuvoje. Paskutinę minutę Džeraldas – mokyklos viršininkas padavė voką su tikruoju maršrutu pilotams. Pasukom pro Hamburgą link Švedijos. Krantu. Krantu. Krantu. Kai pasirodė Nemunas, pasukome tiesiai taikydami į jo kryptį. Nusileidom žemai, tada vėl ties Klaipėda pakilom aukštai aukštai. Dar kiek paskridom Nemunu. Neapsižiūrėjom, kad lėktuvas pasuko į kairę nuo Nemuno. Sužybsėjo lemputė, kad jau laikas šokt. Būtėnas atidarė duris. Rytis pirmas, antras buvo konteineris su parašiutu, po to šoko Lukša ir aš tada paskutinis. Nusileidom pamiškėje nediduko miškelio. Ir aš matau, kad varau tiesiai į medį. Pradėjau vairuoti parašiutą, kad greičiau smigti į žemę šalia medžio, bet užšokau ant medžio. Aš stryktelėjau iš visų jėgų ir lūžo šaka ir padribau žemyn. dar sykį pasilingavau ir dar dribtelėjau žemyn. Ir taip keturis kartus. Girdžiu jau mane šaukia Rytis ir Lukša:

– Čia neaukštai, šok.

Tai aš parašiuto spyną paspaudžiau, pasukau ir nušokau.

Žvirgždaičių kaime nušokom. neradom konteinerio.

– Varom iš čia, duosim žinią kaimo žmonėms, kad surastų konteinerį.

Pažiūrėjom žemėlapyje, kokia vieta, kompasus nustatėm pietryčių kryptimi. Per pelkę. Einam . Pradėjom smukinėti į pelkės akis. Tai ir aš į vieną kaip nėriau – tik kepurė liko ant vandens. bet išsikapanojau. Paskui ėjom pamiške. Gi žiūrim – lempa dega pas žmogų. Užėjom atsargiai- ginklus atstatę. Pasirodo, kad eigulys gyvena. Turėjo šeimininkė prisivirus bliūdą šernienos. Tai prisivalgėm su duona ir pienu – kad dvi dienas paskiau nevalgėm. Iškeliavom.

Priėję Nemuną, aparatūrą, kurią nešėmės su savimi (radijo aparatūra, maitinama generatoriumi, radijo siųstuvas, generatorius) nusprendėm paslėpti – užkasti, nes svėrė apie30 kg. Su valtimi persikėlėm per Nemuną. Kazlų  Rūdos miškus pasiekėm per 10 dienų“.

Kodėl desantininkams prireikė tokios ilgos kelionės į paskirties vietą? Kai kurių šaltinių teigimu, vyrai turėjo nusileisti tiesiog į Kazlų Rūdos miškus, tačiau per vietovės nepažįstančių pilotų klaidą jie buvo išmesti virš Žygaičių miškų netoli Tauragės. Be to, desantininkams neva taip ir nepavykę surasti atskirai su parašiutu numesto krovinio, kuriame buvo ginklai, amunicija, drabužiai, pinigai ir radijo ryšio įranga.

 

MBG pelėkautuose

 

Spalio 29 dieną J. Lukša pateikė LLKS vadovybei išsamų raportą apie kelionės rezultatus, drauge perduodamas VLIK‘o pirmininko kunigo Mykolo Krupavičiaus ir Vakaruose veikusios Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio laiškus, informaciją apie tarptautinę padėtį, ir iš Vakarų gautą materialinę paramą, kuri, beje, buvo pirmoji ir paskutinė.

Pirmojoje į vakarus išsiųstoje radiogramoje J. Lukša informavo apie tai, kad desantas į paskirties vietą atvyko laimingai. Netrukus po to amerikiečių žvalgyba informavo, jog į Lietuvą siunčiama antroji desantininkų grupė. Ir štai1951 m. balandžio 19 dieną Kazlų Rūdos miškuose parautais nusileido žurnalistas Julijonas Būtėnas ir jo bendražygis Jonas Kukauskas.

Žygio pradžia nebuvo sėkminga: parašiutas, prie kurio buvo pritvirtintas konteineris su kroviniu, užkliuvo už medžio. Tam, kad išpainiotų ore pakibusį krovinį, vyrams prireikė visos nakties. Pradėjo aušti, tad desantininkams reikėjo skubėti susirasti Šunkarių kaime jų laukiantį ryšininką. Keliaujant kaimo link , desantininkams reikėjo būti itin atsargiems, nes Kazlų Rūdos miškuose tuo metu knibždėte knibždėjo enkavedistų. Vis dėlto tąsyk vyrams pasisekė: laimingai pasiekę ryšininko namus jie buvo apgyvendinti parengtoje slėptuvėje.

Dabar reikėjo užmegzti ryšį su J. Lukša ir jo grupės nariais. Tačiau tai padaryti nebuvo taip paprasta: kaip tik tais metais kovai su partizanais buvo mestos dvi specialios divizijos, kurias dar rėmė vietos NKVD daliniai. Be to, sovietų saugumas jau žinojo apie tai, kad J. Lukšas yra Lietuvoje, tad likviduoti jį ir jo grupę taip pat buvo skirtos  didelės pajėgos, o likvidavimo operacijai vadovavo ypatingu žiaurumu pagarsėjęs Lavrentijaus berijos pavaduotojas generolas Sergejus Kruglovas.

Susisiekti su J. Lukša J. Būtėnui ir jo bendražygiui taip ir nepavyko. Miškuose tarp Lekėčių ir Griškabūdžio ryšininkas suvedė juos tu J. Lukšos grupės nariu, jau minėtu K. Širviu–Sakalu. Tai buvo pirmas ir paskutinis jų susitikimas: K. Širvį-Sakalą po poros dienų sučiups enkavedistai, iš J. Lukšos į desantininkų slėptuvę skubėjęs ryšininkas bus nušautas, o pati slėptuvė apsupta. Sovietiniai šaltiniai teigia, kad J. Kukauskas išėjo iš slėptuvės ir pasidavė, o J. Būtėnas buvo rastas nusinuodijęs. Taigi, antroji desantininkų operacija truko ne daugiau nei tris savaites ir baigėsi tragiškai.
Tų pačių metų rudenį žuvo ir J. Lukša o kai kurie jo grupės nariai buvo užverbuoti MBG ir naudojami sovietų saugumo operatyviniuose žaidimuose su Vakarų žvalgybomis. Tačiau šie žaidimai prasidėjo kur kas anksčiau – dar 1949-ųjų pavasarį, kai buvo suimtas ir užverbuotas nelegaliai į Lietuvą sugrįžęs J. Deksnys. Nors operaciją britų ir švedų žvalgybos rengė ilgai ir kruopščiai, vos išsilaipinusi Lietuvos pajūryje J. Deksnio grupė iš karto pateko į pasalą. Suėmus grupę, prasidėjo sovietų ir vakarų žvalgybos karas, kuris su Lietuvos pasipriešinimo kovomis nebeturėjo nieko bendra. Šiame žvalgybų kare iniciatyvą neabejotinai perėmė MGB. Sovietų saugumas net keletą metų sugebėdavo teikti dezinformaciją, kuria remdamasi britų žvalgyba organizavo agentų siuntimą į Baltijos šalis. Nei britų žvalgybos vadovai, nei juo labiau patys nelegaliai į Lietuvą vykstantys kovotojai nė nenujautė, kad vyksta tiesiai į gerai paspęstus spąstus. Per tuos keletą metų taip buvo sučiuptos mažiausiai 6 desantininkų grupės – daugelis jų narių buvo sušaudyti, įkalinti lageriuose ar užverbuoti. Daugelis jų turbūt taip ir nesuprato, kad tapo aukomis jau nebe savo, o svetimame kare.

“Lietuvos žinios“, 2009-02-06

 

 

 

 

 
 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s