Maištas ar sukilimas?

 

 Prieš 89 metus, 1920 metų vasario 21-23 dienomis Kaune plėtojosi įvykiai, kurie vėliau  istorijoje buvo pavadinti įgulos maišto ar sukilimo vardu. Kas iš tikrųjų vyko tomis vasario dienomis? Maištas ar sukilimas? Ar tai, kas tada vyko nuo kovų su lenkais ir bermontininkais nuvargusioje Lietuvos kariuomenėje iš tiesų atsitiko stichiškai, ar tam vadovavo kažkieno nematoma ranka? Jei taip, tai kam tai buvo naudinga? Tikrų atsakymų į šiuos klausimus nėra iki šiol. Telieka tik versijos.

 

Aras Lukšas

 

Kalbos apie bruzdėjimus Kauno įguloje ir net apie galimą jos sukilimą sklandė jau keletą dienų. Tad vasario 21 dieną vyriausiasis kariuomenės vadas Pranas Liatukas, norėdamas išsiaiškinti padėtį, susikviečia į savo kabinetą visų  kviečiami visų Kauno įgulos dalinių vadus. Pokalbis, tikrai kelia iš tiesų nebuvo malonus. Karininkai išsakė savo vadui daug priekaištų dėl to kad kariai prastai aprūpinami maistu, šąla kareivinėse ir sakosi negalį užkirsti kelio galimiems neramumams.

 

Tą pačią dieną viename dalinyje susirenka apie 200 įvairių dalinių kareivių delegatai nutaria rytojaus dieną surengti aikštėje prie įgulos bažnyčios mitingą ir pateikti valdžiai reikalavimus.

 

Vasario 22 d. ryto prie Kauno įgulos bažnyčios susirenka ir raitelių pulkas ir kituos kopos. Nė vienas iš jų neturi ginklo. ir daliniai ir per vyriausiąjį kariuomenės vadą įteikia tokus reikalavimus.

Suteikti kariams balsavimo į steigiamąjį Seimą teises.

Paleisti politinius kalinius, kurie nebuvo kovoję prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Pašalinti iš kariuomenės lietuviški nemokančius karininkus.

Pagerinti kareivių maistą, aprangą, higienos sąlygas kareivinėse bei karo ligoninėse ir laiku mokėti algas. Atrodo, iš anksto buvo numatyta, kad į aikštę susirinks visi Kauno įgulos dalinių atstovai. Tačiau to nevyko. K. Liatukas pasižadėjo jog jų reikalavimus vyriausybė apsvarstys ir vykdys. Neįvyko jokio incidento, visi ėmė taikiai skirstytis į savo kareivines.

 

Tai buvo taikus mitingas, tačiau netrukus jis virs tikru maištu. Mažai kas žinojo, kad tuo metu kai mitinguotojai skaito savo reikalavimus, iš Panemunės Įgulos bažnyčios link jau traukia 2-ojo atsargos bataliono kuopos. Dalis artilerijos pulko karių buvo ginkluoti, tad Šančiuose juos sulaikė 8-ojop-ėstininkų pulko kariai ir privertė sugrįžti į kareivines.

Sugrąžinti jie ima mitinguoti ir tuoj pat išsirenka „revoliucinį komitetą. Jame vadovauja puskarininkis P. Mickeliūnas priklausantis Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijai.

nariai B. Kanišauskas, M. Kušberis, buvęs lenkų kariuomenės kapralas Rusijoje D. Vizgirda ir du pėstininkų atstovai. „Revoliucionieriai“ kaip mat išsirinko naują pulko vadovybe – pulko vadu jie paskiria P. Mickūną, o jo pavaduotoju – D. Vizgirdą.

Didžiąją „revoliucinio komiteto“ narių dalį sudarė puskarininkiai. Puskarininkis (A Hitleris )Visi jie dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir tapo bolševikų revoliucijos liudininkais. Matant, kaip kartais nesunku iškilti ant bangos, jiems norėjosi vadovavimo,  aukštų laipsnių ir pareigų Taigi, šias pareigas ji nutrukus išsidalina.

 

Apie įvykus Panemunėje nedelsiant informuojamas kariuomenės vadas P. Liatukas. Jis su savo adjutantu tuo pat vyksta į dalinį, kad įtikintų kareivius, jog riaušių kelti neverta. Tačiau maištininkai savo vadą tuoj pat suima. Pradedami areštuoti ir kiti pulko karininkai.  Tačiau tai dar ne Kauno įgulos sukilimas, o tik kelių Auštojoje Panemunėje dislokuotų dalinių maištas.

Vakare sukilimas jau persimeta į Linksmadvarį, kuriame tuo metu buvo dislokuotas aviacijos dalinys.

Tarp sukilėlių ir vyriausybei ištikimų dalinių prasideda susišaudymai. Sukilėliams matyt pristigo ryžto, drąsos, o gal nebuvo ir vieningos vadovybės, tad jie daugiausia apsiribojo gynyba. Tik paryčiais ginkluotas Aukštosios Panemunės Artilerijos pulko ir 2-ojo atsargos bataliono kai kurių kuopų ginkluotas pasipriešinimas buvo palaužtas. 1920 metų vasario 16-ąją  pulkui suteiktas Kauno kunigaikščio Vaidoto vardas. O netrukus, 1920-ųjų m. vasario 23 dieną pulkas numalšino Kauno įgulos maištą. Beje, malšinant kareivių riaušes dalyvavo ir prie Lietuvos kariuomenės prikomandiruotieji 3 karininkai.  Per susišaudymą  žuvo Amerikos karininkas leitenantas Samuelis Haris. Žuvo ir du sukilėlių kareiviai. Po šių įvykių generolas P.Latukas tuoj pat pasitraukė į atsargą, o į jo vietą paskirtas generolas Silvestras Žukauskas.

Na, o koks likimas laukė maištininkų? Kovo 4 dieną, praėjus trims  dienoms po to kai Lietuvoje buvo panaikintas karo stovis,  sukilimo vadovai ir aktyvūs revoliucinio komiteto nariai B. Banišauskas, V. Ivaškevičius. P. Mickeliūnas M. Kušneris ir D. Vizgirda buvo už ginkluoto sukilimo organizavimą buvo sušaudyti. Tik V. Ivaškevičiui mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

. Dar 150 sukilime dalyvavusių kareivių buvo nuteisti kitomis bausmėmis.. Nemažai maišto dalyvių tiesiog dezertyravo ir slapstėsi iki birželio mėnesio, kol jau išrinktas Steigiamasis Seimas paskelbė visiems amnestiją. Be to, po šio proceso  buvo sugriežtintas Baudžiamasis Statutas, kuriame kartu su bausme už dalyvavimą ginkluotame sukilime numatomas ir viso turto konfiskavimas

Ar maištininkams pavyko ko nors pasiekti? Taip, bet tik tiems, kurie tuomet susirinko į taikų mitingą aikštėje. Jau kovo 2 dieną Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad visoje Lietuvoje panaikinamas karo stovis ir netrukus bus priimtas įstatymas, leisiantis kariams lygiomis teisėmis dalyvauti Steigiamojo Seimo rinkimuose. Patenkinti ir ekonominei kareivių reikalavimai: pagerintas maistas ir higienos sąlygos kareivinėse.

Jau tada vyriausybė nutarė išsiaiškinti, kokios buvo tikrosios ginkluoto maišto priežastys. Degtukų degiojimas ant parako statinės. Ministrų kabinetas sudarė specialią komisiją, kuriai pirmininkavo Augustinas Voldemaras, o jos nariais Kauno apygardos teismo prokuroras Rapolas Skipitis ir kariuomenės teismo tardytojas J. Rimša.

Taigi, ar galėjo visa ši košė užvirti dėl kelių puskarininkių karštakošiškumo ir jų ambicijų. Ar vis dėlto kažkieno nematoma ranka paslapčia pylė žibalą į sukilimo ugnį, tikėdamasi, kad „iš kibirkšties įsidegs liepsna“. Kam priklausė šis pasaulinę revoliuciją propagavęs šūkis – visi gerai žinome.

 

Vienas iš vyriausybinės komisijos jau po daugybės metų rašytuose prisiminimuose virtins matęs kone svarbiausią maišto priežastį – bolševikų norą paimti valdžią Lietuvoje. Tačiau šios versijos kratėsi tiek patys tuometiniai bolševikai, tiek ir sovietiniai istorijos perrašinėtojai.  Tais metais ėjęs komunistinis laikraštėlis, prisimindamas maištą rašo, jog komunistai nesugebėjo perimti vadovavimo šiems stichiškiems įvykiams į savo rankas. Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto biuro atstovybė Kaune net padariusi tokį pareiškimą: „mes naudojome visą savo laiką tam, kad neprikeistume ko nors panašaus tai iš dalies sukėlė net nepasitenkinimą mumis sąmoningų kareivių tarpe. Ir tik todėl, kad tuo metu mes neturėjome ypatingos įtakos nesugebėjome sulaikyti įvykių.

Greičiausiai galima sutikti, kad bolševikam šis maištas nebuvo labai parankus arba bent jau pernelyg ankstyvas.

Galimas dalykas, jog versija dėl bolševikų rankos kurstant maišą galėjo pagimdyti ir tas faktas, jog Panemunėje išrinktojo „revoliucinio komiteto“ reikalavimai gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos kėlė taikios protesto akcijos prie Įgulos bažnyčios dalyviai. Komitetas iš esmės kėlė vėl politinius reikalavimus: paleisti visus politinius kalinius, išskyrus lenkus ir kontrrevoliucionierius, sudaryti taikos sutartį su Sovietų Rusija bei pripažinti kareivių sudarytus pulkų ir kuopų komitetus. Jokių šūkių, reikalaujančių nuversti „buržuazinę vyriausybę“ ar nuversti sovietų valdžią, „revoliucionieriai nekėlė.

Tiesa, bolševikų agitatorių Lietuvos kariuomenėje netrūko, tačiau netrūko ir kitokių veikėjų. Viena iš agitacijos versijų, kad sumaištį Lietuvos kariuomenėje buvo kelti naudingiau lenkams. Lenkijos kariuomenė buvo šalia, ir kilus neramumams, galėtų atskubėti į pagalbą sukilėliams. Be to apskritai naudinga silpninti Lietuvos kariuomenę, su kuria dar lauks lemiamos kovos. Tačiau šios versijos, bent jau tarpukario veikėjų atsiminimuose ar tarpukario spaudoje beveik neįmanoma aptikti.

Vis dėlto dažniausiai kalbama apie ekonomines priežastis. Kaip savo prisiminimų knygoje „Laisvę ginant“ , plk Jonas Petraitis, tiek kareivių, tiek karininkų gyvenimas tuo metu buvo labai nelengvas. Pavargę po mūšių su bolševikais ir bermontininkais kariai ištisus mėnesius negaudavo algų, maistas buvęs prastas, o ir to paties vos užtekdavo. O čia dar pasitaikę kaip reta šalta atšiauri žiema, tad teko šalti su prastais drabužiais tiek lauke, tiek menkai šildomose kareivinėse.

Taigi, kas vyko tomis dienomis Kaune – maištas ar sukilimas. Jei sukilimas, tai jo organizatoriai ir dalyviai turėjo būti išsikėlę sau aiškius tikslus. Tam reikia organizacijos, kuri agituotų, įtikinėtų, rengtų planą ir veiktų. Kitaip įvyksta gaivališki maištai ar riaušės – tuo mes turėjome progą įsitikinti jau šiais laikais, kuomet per nevaldomą protesto mitingą dužo Seimo rūmų langai.

Tačiau apie kokią nors veikusią bendrą organizaciją, galėjusią organizuoti karių sukilimą mes nieko nežinome, Vis dėlto sunku nesutikti, kad maišto  priežastys buvo ir ekonominės, ir politinės. Tačiau svarbiausias politinis reikalavimas buvo leisti kariams ne tik dalyvauti Seimo rinkimuose bet ir paties būti renkamiems tautos atstovais.

Ir vis dėlto Lietuvoje buvo jėga, mėginusi karių maištą paversti sukilimu. Tokia jėga buvo bolševikai. Prasidėjus maištui, Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partija buvo atsišaukimą, kuriuo ragino paremti politinius kalinius.

Vis dėlto, kaip jau minėjome, svarbiausias karių politinis reikalavimas buvo suteikti jiems aktyvią rinkimų teisę. Toks reikalavimą  liaudininkų žurnale „Darbas“ viešai paskelbė karininkas Ladas Natkevičius. Karininko straipsnis užtraukė valdžios rūstybę: „Darbo“ redaktorius – šią publikaciją buvo nubaustas 3000 markių bauda.

O kuo paaiškinti reikalavimą pašalinti iš kariuomenės lietuviškai nemokančius karininkus? Greičiausiai, šie iš Rusijos armijos Lietuvos kariuomenėje atsidūrę vadai atsinešė drauge su savimi ir šiukščius rusiškos kariuomenės papročius, o kareivių nusiskundimai ar jų kasdienė buitis jiems mažiausiai rūpėjo. Beje, būtent šį reikalavimą tuometinis Lietuvos Bolševikų veikėjas Vincas Mickevičius-Kapsukas. Įrodinėdamas, kad bolševikai neturi nieko bendra su maištu ir kad tokius reikalavimus „tegalėjo pastatyti įvairių rūšių tautininkai“.

Nebuvo bolševikams naudinga ir reikalavimai keisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, nes dalyvauti rinkimuose jie neketino.

Kai dėl ekonominių maišto priežasčių, tai čia valdžia nelabai turėjo kuo atremti karių pretenzijas. Tai liudija kad ir kariuomenės Generalinio štabo pranešimas vyriausiajam kariuomenės vadui apie gresiantį sukilimą kaip tik ir nurodoma, jog kareiviai skundžiasi „ant neužtektino aprūpinimo“ maistu.

Taigi, ar to meto Kauno įvykiai buvo maištas ar sukilimas, mes taip ir neatsakysime, Greičiausiai, jiems netinka nė vienas iš šių dviejų apibūdinimų. Galime tik pastebėti, kad visas šis spektaklis turėjo du veiksmus: pirmajame matome taikų protesto mitingą aikštėje  prie Įgulos bažnyčios, antrame  –  ginkluotą , kuriuo metu buvo suimti ne tik karininkai, bet ir pats kariuomenės vadas. Abiejų veiksmų personažai, beje  kėlė skirtingus, tarpusavyje nesuderintus reikalavimus.

Tai, kad organizuotas protestas pamažu virto stichinėmis riaušėmis, neturėtų nieko stebinti. Protesto akciją pradėjo valstybiškai mąstantys karininkai, o prie jų, kaip dažniausiai ir būna, prisijungia destruktyvus, gaivalas. Laimei, anuomet nugalėjo sveikas protas. Priešingu atveju, Kauno įvykiai  galėjo labai pakenkti kariuomenei, kurios vis dar laukė sunkios kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Šį kartą – jau lenkų frontuose.

Lietuvos žinios, 2009-02-20

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s