Nepalikęs savo tautos

Aleksandras_Stulginskis_(1885-1969)

Vakar sukako 124 metai, kai gimė Aleksandras Stulginskis – žymus visuomenės veikėjas, nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos Krikščionių demokratų partijos lyderis, kelių Vyriausybių ministras, premjeras, Prezidentas. Tai buvo vienintelis mūsų tarpukario nepriklausomos valstybės vadovas, drauge su savo tauta perėjęs visą sovietinės okupacijos siaubą: tremtį, lagerius, pagaliau, atstumtojo ir paniekintojo dalią pavergtoje tėvynėje. Tad šį kartą prabėgomis peržvelkime keletą šios neeilinės asmenybės gyvenimo epizodų.

Aras Lukšas

1969 metų rugsėjį Kauno Panemunės kapinėse įvyko kukli laidotuvių ceremonija. Prie šviežiai supilto kapo neskambėjo nei himnai , nei iškilmingos kalbos. Vargu ar daug kas iš retų tos dienos kapinių lankytojų žinojo, kad nedidelis būrelis artimųjų ir dar likusių gyvų draugų ką tik išlydėjo į paskutinę kelionę vienintelį Lietuvoje likusį tarpukario Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį.

Tačiau buvo ir tokių, kurie šio žmogaus nuopelnų Lietuvai neužmiršo. Kažkas slapta nufilmuos laidotuvių ceremoniją, kažkas vėliau užklos jo kapo kauburėlį nežinia iš kur gauta lietuviška Trispalve. Saugumiečiai nusivarys nuo kojų, ieškodami šių akcijų „kaltininkų“.

Taigi, kas buvo A. Stulginskis, nuo nuėjęs kelią nuo basakojo kaimo žąsiaganio iki Lietuvos Prezidento?

 

Ketino tapti kunigu

 

1885 metų vasario 26. Kutulių kaime netoli Kaltanėnų kumečių Domininko ir Marijonos Stulginskių  šeimoje gimė jauniausiasis, dvyliktasis vaikas. Aleksandrui jau nuo ankstyvos vaikystės teko visi tuomet įprasti ūkio darbai – dar visiškai mažutis jis ganė žąsis, kiek paaugęs – kiaules ir karves. Galima buvo pamanyti, kad A. Stulginskio laukia įprasta kaimo bernioko dalia. Galėjo, jei ne dvi aplinkybės – išskirtinis Domininko Stulginskio šviesumas ir atkaklus geresnio gyvenimo siekis tiek sau, tiek savo vaikams.

Stulginskių šeima niekada nebuvo pasiturinti, tačiau joje niekada nebuvo nei juodo skurdo, nei nevilties. Dirbdama Tokių dvare, šeima gaudavo atlygį tiek pinigais, tiek grūdais, tad, būdami darbštūs ir taupūs jie sugebėjo išsinuomoti nedidelį žemės sklypelį, vėliau, maždaug 20 hektarų sodybą, kol galiausiai šeima jau sugebėjo nuomotis ir apdirbti apie 100 hektarų žemės.

Tačiau net iš to gaunamų pajamų nepakako dalykui, kuris Stulginskių šeimoje buvo laikomas didžiausia vertybe – visų vaikų išsilavinimui, kuris tuomet buvo itin brangus. Tad, tėvo paskatinti, Aleksandro broliai ir Kazimieras bei sesuo Barbora išvyksta ieškoti geresnio uždarbio į Ameriką. Taip mažasis Aleksandras netenka vienos iš pirmųjų savo rašto mokytojų – sesers Barboros, kurios darbą tęsia kita jo sesuo Ona. Sulaukęs septynerių, Aleksandras patenka Kaltinėnų parapijos vargonininko globon. Šis parengia vaiką mokslams Kaltinėnų pradžios mokykloje, kurią gabus berniukas baigia per tris žiemas. Su tokiu išsilavinimu jau galima įsidarbinti raštininko padėjėju ir pridurti prie šeimos biudžeto kelis menkus už dokumentų perrašinėjimą mokamus grašius. Tačiau to nepakako, kad tėvas išgalėtų sumokėti už tolesnį sūnaus lavinimą. Mirus žmonai D. Stulginskis, parduoda šeimos sodybą ir gautus pinigus skiria Aleksandro studijoms.

Tačiau kur ir ką toliau studijuot? Aleksandras svarsto galimybę rinktis tradicinį ne itin pasiturinčios kaimo šeimos vaiko kelią – pasišvęsti kunigystei, nors ypatingo pašaukimo šiai veiklai ir nejaučia. Vis dėlto Aleksandras uoliai studijuoja lotynų kalbą, įstoją į Liepojos realinę gimnaziją, kur netrukus tampa geriausiu klasės mokiniu. Gabiam vaikinui ypač gerai sekasi lotynų ir vokiečių kalbos, kurios, kaip vėliau paaiškės, turės labai didelės įtakos jo, kaip politiko karjerai.

O kol kas su ašaromis akyse A. Stulginskis stoja į Kauno kunigų seminariją. Po kurio laiko jos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis siunčia gerai vokiškai kalbantį jaunuolį tęsti studijas į Austrijos Insbruko mieste įsikūrusį teologijos filosofijos fakultetą.

Atrodo, kad tolimesnis A. Stulginskio kelias jau nulemtas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jį apninka abejonės, ar priimti kunigo šventimus. Dideliam seminarijos rektoriaus nusivylimui, jaunuolis vis dėlto nutaria palikti seminariją ir įsilieti į tuomet dar negausias pasauliečių lietuvių inteligentų gretas.

1910 metais įstojęs į Vokietijos halės mieste veikusį žemės ūkio institutą, mokslus jis baigia per dvejus metus. Tačiau, sugrįžęs į tėvynę, jis tuoj pat susiduria su netikėtomis kliūtimis: carinės okupacijos metais išsilavinusiam lietuviui gauti darbą gimtinėje, pasirodė esą beveik neįmanoma. A. Stulginskiui siūlomos pareigos Volgoje ar net Sankt Peterburge.  Vargais negalais, tuometinės Rusijos valstybės dūmos deputato Martyno Yčo pastangomis. A. Stulginskiui pavyksta gauti darbą Alytaus apskrityje. Čia jis taip pat imasi vadovauti ir lietuviško laikraščio „Vienybė“ žemės ūkio skyriui.

 

Nuo agronomo  – prie politiko

 

Tačiau taikų kuriamąjį darbą nutraukia prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas. Prieš A. Stulginskį iškyla dilema: pasitraukti į Rusiją ar likti kaizerinės Vokietijos okupuotoje tėvynėje. Apsisprendimas netrunka ilgai: 1915 metų rugsėjo 18 dieną A. Stulginskis jau stebi, kaip per Vilnų ritasi vokiečių kavalerijos pulkai.

Nežinia, ar būsimas politikas vėliau pasigailės dėl tokio savo sprendimo, tačiau viltys, kad vokiečių okupantai bus geresni už carinius pavergėjus netrukus išsisklaidys. Imperinė Vokietija laikė Vilnių „perlu Lenkijos karalystės karūnoje“,  mūsų sostinė buvo atskirta nuo likusios Lietuvos dalies. Kaizerinė cenzūra uždraudė ir „Vilties“ leidimą.

Tačiau A. Stulginskis nenuleidžia rankų. Jis imasi organizuoti mokytojų kursus, kuriuose buvo rengiami pradžios mokyklų pedagogai. Būtent šis žingsnis bus lemtingas A. Stulginskio asmeniniam gyvenimui. Būtent jis vėliau suteiks tiek gausybę laimės akimirkų, tiek marias neišmatuojamo ilgesio ir skausmo. 1915 metais A. Stulginskis susipažįsta su jauna mokytoja iš Marijampolės Ona Matulaityte. Juos sieja bendri interesai – švietimas, kultūrinis gyvenimas, tad pora vis dažniau leidžia laką drauge. Jiedu susituoks tik 1920-aisiais, nė neįtardami, kad vėliau likimas atseikės jiems 13 metų priverstinės atskirties ir kad po jos jie pirmą kartą apsikabins tik po Stalino mirties, būdami jau seni ir pasiligoję žmonės.

O kol kas pora imasi rengti visuomeninius vakarus su operos spektakliais, rūpinasi į Vilnių plūstančių karo pabėgėlių reikalais. Tam įsteigiama draugija karo pabėgėliams remti, kurioje A. Stulginskis visada stengiasi viską daryti pats: priimti sprendimus ir juos vykdyti, surasti ir priimti tinkamus žmones, jus mokyti ir prižiūrėti jų darbą.

Vokietijos okupacija darosi vis sunkiau pakeliama. Rusifikaciją pakeičia mėginimai germanizuoti Lietuva A. Stulginskis, kaip ir dauguma kitų lietuvių inteligentų vis atkakliau veliasi į politinį gyvenimą, aukodamas savo profesinę karjerą.

1917 metų rugpjūčio 4 dieną Lietuvių konferencijos organizacinis komitetas deleguoja Stulginskį į lietuvių konferenciją. Čia atstovaujami įvairių partijų delegatai. Tarybos prezidiumas išrenkamas 1917 rugsėjo 21 dieną. Dešiniųjų dominuojamos tarybos pirmininku išrenkamas Smetona. Ir nors oficialiai taryba siejo savo tikslus su švietimu, ekonomika ir sveikatos apsauga, dauguma jos narių jau tada buvo nusiteikę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tai suprasdami vokiečiai skuba įtraukti Lietuvą į savo imperinę sistemą. Lietuvos taryba spaudžiama pasirašyti nepriklausomybės deklaraciją, tačiau ši turi keturiomis konvencijomis neatskiriamai susieti mūsų šalį su Vokietija.

Nusileisdama vokiečių spaudimui Lietuvos taryba tokią deklaraciją priima 1917 metų gruodžio 11 dieną.  A. Stulginskis balsuoja prieš. Jo pozicija nugalės tik 1818 vasario 16-ąją, kai visi Tarybos nariai vienbalsiai priims deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės, nesiejant jos su jokia kita valstybe. Tačiau tai nereiškia, kad dalis tarybos vėliau nemėgins nusileisti aneksionistiniams Vokietijos planams. Jau po to, kai kovo 23 dieną kaizeris Vilhelmas pripažins Lietuvos nepriklausomybę, taryboje aktyviai veiks stipri monarchistų grupė, ketinusi pasikviesti Lietuvos karaliumi Viurtenbergo princą Vilhelmą von Urachą. A. Stulginskis atkakliai priešinsis šiam sumanymui, nors jam tuomet pritarė net Tarybos pirmininkas A. Smetona. Vėliau pamatysime, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje šių politinių bendražygių keliai galutiniai išsiskirs – jie tiesiog taps atvirais priešininkais.

Rudeniop, Vokietijai aiškiai pralaimint karą, Lietuvos valstybės taryba tampa aukščiausiu valdžios organu. Tuo pat metu A. Stulginskis išrenkamas Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) vadovu.

 

 

Ministras, Seimo pirmininkas, Prezidentas

 

1918 metais, daugmaž susitvarkius su vokiečiais, Lietuvai iškyla naujas pavojus – vis labiau realesnė tampa bolševikų invazijos grėsmė. Gruodžio 26 suformuotoje naujoje Mykolo Sleževičiaus vyriausybėje A. Stulginskiui tenka ministro be portfelio postas, tačiau šiai vyriausybei. nebus lemta išgyventi nė trijų mėnesių. 1919 pradžioje Vilnių užėmus bolševikams, Vyriausybė su paskutiniuoju vokiečių traukiniu evakuojasi į Kauną. Tačiau ten jos taip pat niekas nelaukia išskėstomis rankomis – miestas turi savų problemų. Tarp Lietuvos Valstybės tarybą sudarančių partijų vis labiau ryškėja nesutarimai, kuriuose aiškią persvarą turi LKDP. Taigi, 1919 kovo 14 buvo susidaroma nauja Prano Dovydaičio vyriausybė, kurioje Aleksandras Stulginskis paskiriamas vidaus reikalų ministru. Tačiau faktiškai jam tenka eiti ir premjero pareigas, nes P. Dovydaitis tuo metu labai sunkiai serga.

Stulginskis kaip mat imasi darbo. Jis entuziastingai organizuoja Lietuvos kariuomenę, mėgina atgaivinti Lietuvos ekonomiką, uždrausdamas Lietuvoje nuvertėjusių Rusijos rublių apyvartą, sieką įvesti nacionalinę valiutą. Tačiau šiose pareigose A. Stulginskis neišbus nė mėnesio – tik iki balandžio 4 įvyksiančių prezidento rinkimų.

Šalies vadovo rinkimai partinių nesutarimų atmosferoje nebuvo lengvas uždavinys. Reikėjo rasti kandidatą, nekeliantį alergijos nė vienai iš nesutariančių šalių. Tad 1919 balandžio 4 prezidentu beveik vienbalsiai išrenkamas A. Smetona, o naujoje vyriausybėje A. Stulginskis tampa žemės ūkio ministru. Eidamas šias pareigas jis įsteigia Lietuvos valstiečių sąjungą, kuri įsteigia banką, finansuojantį perdirbimo įmones ir pienininkystės kooperatyvus. LVS ir LKDP suformuoja koaliciją rinkimuose į steigiamąjį Seimą ir organizuoja efektyvia rinkimų kampaniją.

Koaliciją remia ir Lietuvos katalikų bažnyčia, tad nenuostabu, jo 1920 metų rinkimuose į steigiamąjį Seimą LKDP ir jos koalicijos partneriai surenka 46 proc. balsų. 62 balsais iš 103 Steigiamojo seimo pirmininku išrenkamas A. Stulginskis. Nesant prezidento, jis tampa ir  faktišku valstybės vadovu.

Stulginskio vadovavimo metais Lietuvoje įvyko didelės permainos. Prasidėjo žemės reforma, nubuvo įsteigtas Kauno universitetas, galiausiai –  priimta Konstitucija, garantuojanti žmogaus ir piliečio teises bei demokratiją. Remiantis šia konstitucija, 1922 metų gruodžio 21 diena Pirmasis seimas išrinko A. Stulginskį šalies prezidentu. Šalies vadovu jį 1923 metais perrinks ir Antrasis Seimas.

Stulginskio, kaip politiko žvaigždė ims blėsti tik 1926-aisiais, Trečiojo seimo rinkimus laimėjus kairiesiems: liaudininkams ir socialdemokratams, kurie valstybės vadovu išrinks liaudininką Kazį Grinių.  Tačiau net ir A. Stulginskio politinis oponentas, perimdamas iš jo šalies vadovo pareigas, viešai pareikš:  „Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“.

Stulginskis toliau lieka eiti Seimo pirmininko pareigas, tačiau, po  1926 metų perversmo į valdžią atėję tautininkai Seimą netrukus Seimą paleidžia. Net ir tuo metu A.Stulginskis reikalauja nenutraukti demokratinės lietuvių visuomenės raidos ir skelbti naujus Seimo rinkimus. Tačiau A. Smetonai šiuo siūlymus ignoruojant, paleistojo Seimo pirmininkas atsisako jam siūlomos diplomatinės tarnybos ir nutaria visiškai pasitraukti iš politikos ir viešojo gyvenimo. Jis įsigyja apleistą Jokūbavo dvarą ir visiškai atsideda žemės ūkiui.

Vėliau apie tą laikotarpį buvęs žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose rašys: „Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų rasdavau jį laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas“ Jis pats veždavo į Kretingą pieną, pats išnešiodavo pieno bidonus į reikiamas vietas. Stulginskis pats veždavo į tą pat Kretingą bulves, javus, daržoves ir pats rinkoje sėdėdamas ant vežimo laukė pirkėjų…“

 

Tremtis, lageriai, kalėjimai

 

Regis, kad A. Stulginskis buvo nusiteikęs niekada nebegrįžti į Kauną, o juolab – į politiką. Tačiau atsitiko kitaip. 1940 metų birželį, kai Kaune jau žlega sovietų tankai, A. Stulginskis nutaria vykti į sostinę susitikti su tuometiniu premjeru Aleksandru Merkiu, tuomet ėjusiu ir prezidento pareigas. Tačiau šaukštai jau po pietų: visam paradui diriguoja Stalino emisaras Vladimiras Dekanozovas.

Vėliau, žinodami apie įtemptus A. Smetonos ir A. Stulginskio nesutarimus, sovietai ne kartą mėgins įkalbėti pastarąjį bendradarbiauti su okupantais, tai mėgins padaryti ir pats sovietų paskirtas vidaus reikalų komisaras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius įkalbinėjo. Galop, argumentams išsekus, A. Stulginskis su žmona suimami ir su pirmaisiais tremtinių ešelonais 1941 metų birželio 14 dieną išvežami į Rytus. A. Stulginskis atsiduria Rešotų lageryje Krasnojarsko krašte, o jo žmonai Onai tenka tremtinės dalia valstybiniame miško ūkyje Komijoje.

Jau pirmąją vasarą A. Stulginskiui, kaip ir kitiems lagerio kaliniams teko kentėti nuo šalčio, bado ir ligų. „Pirmas susirgimas – nuo lietaus ir drėgmės ėmė tinti rankos, grįžus namo, ėmė krėsti šaltis. Parodžiau rankas komendantui. – „Pažiūrėsim, kad bus rytoj“. Atsikėlę visi išsirikiavome. Vėl kreipiausi į komendantą. „dar ko, juk rankos nuo sutinimo nesprogs“ – toks buvo komendanto atsakymas. Išėjau į darbą – nėra jėgų“.

1941 metų žiemą Rešotų lageryje išgyveno tik 400 Iš 2500 lietuvių. Tačiau blogiausia dar laukė ateityje. Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, lageriuose įvedama karo padėtis. Čekistai kemša savo ypatingoje įskaitoje esančius kalinius į izoliatorius. Kita vertus, prasidėjęs karas įkvėpė kaliniams ir vilties, ir valios bent jau morališkai pasipriešinti savo kankintojams. Nuo lagerio barakų sienų ir tvorų čekistai nespėdavo trinti užrašų  „Mirtis Stalinui!“, „Šalin sovietų valdžią!“,  Tegyvuoja laisvė!“.

Rugsėjo 22 dieną Stulginskis naujame dienoraštyje įrašys: „Didelė nelaimė – dingo mano dienoraštis – rasti nėra galimybių“ jis nežinojo, kad dienoraštį jau skaito ir verčia į rusų kalbą čekistai, kad šis dokumentas taps svarbiu „įrodymu“ jam kurpiamoje byloje.  Iš tiesų jis jau buvo čekistų rankose, virsdamas baudžiamąja byla. 1942 metais Stulginskį  ir dar kelis lietuvius suima NKVD. Jis kaltinamas pagalba Reichui, antisovietine propaganda ir antisovietinio judėjimo organizavimu lageryje. Iš lagerių jis mėtomas po kalėjimus. Nuo to laiko prasideda 11 metų truksiantis A. Stulginskio kelias po lagerius ir kalėjimus. Kaltinimus jis atkakliai neigia, rašo peticijas į įvairias instancijas, reikalaudamas peržiūrėti bylą. Vieną laišką jis adresuoja pačiam Stalinui: „Aš senukas, man per 60 metų, mano sveikata suirusi, gyventi liko nedaug, bet kadangi mano gyvenimas susietas su Lietuvos valstybės istorija ir jis be pėdsakų negali išnykti, man nesinorėtų, kad mano mirtis lageryje kartu su vagimis ir banditais kristų juoda dėme Sovietų Sąjungai jos priešų akyse.“

Atsakymo nėra. Viename laiške žmonai A. Stulginskis rašo: „Bendrai imant, aš norėčiau išeiti į laisvę, nors nemanau, kad laisvėje būtų lengviau gyventi, ypatingai pirmais metais. Ar bus man leista pas Tave vykti, tai dar klausimas. Na, ką spėlioti, kai ateis laikas – pamatysime. Gal kad ir senatvėje būdamas nežūsiu, gal Dievulis neapleis.“

Deja, viltys dužta. 1952 metų vasario 27 dieną A. Stulginskis nuteisiamas 25 metus kalėti „už aktyvų dalyvavimą kovoje prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą, priklausymą  kontrrevoliucinei grupei ir antisovietinę agitaciją“.  Sulaukęs 67 jis perkeliamas į Vladimiro kalėjimą, iš kurio gyvas išeiti greičiausiai nebesitiki.

Tačiau netrukus po Stalino mirties ateina netikėta žinia. 1954 metų birželio 21 dieną VRM pranešime Vladimiro srities kalėjimo Nr.2 viršininkui nurodoma, išlaisvinti A. Stulginskį ir kitus du su juo nuteistus šioje byloje lietuvius. Nurodoma aprūpinti juos bilietais, maisto produktais, išduoti pasus. A. Stulginskis tuoj pat skuba pas į Komiją pas žmoną. Pagaliau, po 13 išsiskyrimo metu du seni ir ligoti žmonės vėl gali apkabinti vienas kitą.

Į Kauną Stulginskių pora grįžta 1956 gruodžio 19 dieną. Tačiau pora ir tėvynėje patiria atstumtųjų dalią – sunku susirasti tiek būstą, tiek darbą. Vargais negalais A. Stulginskis įsitaiso dirbti šiltnamyje, augina pomidorus ir agurkus,  prisidurdamas pinigų vertimais iš kelių kalbų, kurias puikiai mokėjo.

Tik atėjus į valdžią Nikitai Chruščiovui, A. Stulginskiui buvo paskirta nedidelė pensija. Jis jau galėjo susirašinėti su dukra Aldona, kuri 1965 metais pirmą kartą apsilankė Kaune. Deja, mamos ji neberado, ji mirė 1962-aisiais. Pats A. Stulginskis nuo širdies priepuolio mirė 1969 rugsėjo 22 dieną  sulaukęs 84 metų. Jo kapą iki šiol puošia tik tuklus antkapis.

Lietuvos žinios, 2009-02-27

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s