Lavrentijaus Berijos klaida

Prieš 56 metus šios kovo dienos buvo paženklintos visuotiniu gedulu. Masiniai mitingai, tikros ir apsimestinės ašaros, ir juodai įrėminti milžiniški portretai. Kovo 5 dieną po kelias paras trukusios agonijos mirė ilgametis Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas. Tuomet niekas dar negalėjo pasakyti, kad tą dieną baigėsi ištisa epocha ir kad prasideda laikmetis, atnešiantis neįsivaizduojamų permainų šalies gyvenime. Juolab niekas nenujautė, kad, dar neatšalus vado kūnui, Kremliuje jau verta arši kova dėl valdžios, kurią trumpam laimės žmogus, kurio vardas daugeliui kėlė vien siaubą. Tačiau jo veiksmai, siekiant absoliučios valdžios, nustebins visus.

Aras Lukšas

1953 metų kovo 5 dieną mirus J. Stalinui, dėl aukščiausios valdžios tyliai, bet aršiai susikibo trys pretendentai: SSKP CK sekretorius Nikita Chruščiovas, Ministrų Tarybos pirmininkas Georgijus Malenkovas ir Vidaus reikalų ministras bei Ministrų Pirmininko pavaduotojas Lavrentijus Berija.

Nors formaliu valstybės vadovu po J. Stalino mirties turėjo bent laikinai tapti G. Malenkovas, jau po poros dienų paaiškėjo, kad buvęs vyriausiasis J. Stalino budelis L. Berija įgauna vis didesnę įtaką.

Dar neįvykus J. Stalino laidotuvėms, Jau antrą dieną po Stalino mirties, kovo7 L. Berija sujungia į vieną Valstybės Saugumo ir Vidaus reikalų ministerijas ir tampa jos vadovu, taip sutelkdamas savo rankose milžinišką jėgą. Dabar jis galės spausti kitus pretendentus į valdžią. Atrodo, tiek G. Malenkovas, tiek N. Chruščiovas supranta, kad viešai ir aktyviai priešintis L. Berijos planams darosi pavojinga. Tuo tarpu L. Berija suvokia, kad senosios stalininės politikos laikymasis nebeduos jokių rezultatų ir kad reikalinga nauja valstybės ateities vizija.

 

Budelis apie žmogaus teises

 

Ir štai kovo 9 dieną  per J. Stalino laidotuves, iš kalbėdamas Lenino mauzoliejaus tribūnos „kruvinasis „Lavrentijus“ padaro pirmą viešą akibrokštą savo bendrapartiečiams – jis prabyla apie žmogaus teisių garantijas kiekvienam SSRS piliečiui. Tai, kad vyriausiasis šalies saugumietis, atsakingas dėl milijonų žmonių mirčių, kalinimų, kankinimų ir tremties, ištaria tokius žodžius, turėjo sukelti sprogusios bombos įspūdį. Tačiau tai tiki pirma kregždė. Turėdamas stiprų jėgos struktūrų užnugarį, L. Berija, atrodo, rengiasi žūtbūtinei kovai. Jis nesunkiai išmuša MT pirmininko  G. Malenkovo pritarimą , kad šalyje būtinos neatidėliotinos vidaus ir užsienio politikos reformos.

Kodėl Kremliaus budelis prabyla apie reformas ir žmogaus teises? Matyt, kalbant šiuolaikine terminologija, jis mėgina susikurti sukurti visiškai naują įvaizdį. O tam reikia ir nuvainikuoti J. Staliną, ir pateikti savo dalyvavimą masinėse represijose pateikti kaip tirono valios vykdymą, kitaip sakant, visuomenės akyse pačiam tapti Stalino režimo auka.

Taigi, L. Berija suformuluoja tylią destalinizacijos programą. Vėliau ja pasinaudos valstybės vadovu tapęs L. Berijos priešininkas N. Chruščiovas. Visa tai nuskambės viešai ir garsiai žymiajame XX partijos suvažiavime, tačiau tai, kas tuomet bus kalbama iš tribūnos ir rašoma spaudoje, pasirodys  tik menkas L. Berijos sumanymų atspindys.

„Kruvinojo Lavrentijaus“  planai siekė kur kas toliau. Čia buvo kalbama ne tik apie destalinizavimą, bet  ir apie komunistų partijos valdžios apribojimą. Tuometinio Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkaus LKP CK 1953 metų liepos plenume padarytame pranešime jau informuoja apie tai, kad  partija turinti užsiimti propaganda, o ne vadovavimu šaliai. Tačiau bene svarbiausias L. Berijos reformos momentas buvo nauja nacionalinė politika, numatanti, jog respublikose vadovaujančius postus turį užimti ne iš Maskvos atsiųsti emisarai, o „nacionaliniai kadrai“ . Tokia pozicija N. Chruščiovui buvo tarsi raudonas skuduras buliui, mat šis labai nepasitikėjo vietiniais respublikų pareigūnais. Tačiau pasipriešinti L. Berijai tuo metu buvo labai rizikinga, tad būsimasis Kremliaus šeimininkas kol kas priverstas nusileisti.

Vis dėlto, greičiausiai būtent naujoji „nacionalinė politika“ per trumpą laiką taip įsiutins likusią partinę viršūnę bei vietos nomenklatūrą kad paskatins ją gintis pačiomis radikaliausiomis priemonėmis – tiesiog fiziškai pašalinant naująjį pretendentą į vienvaldžius šalies lyderius vadovą.

O kol kas įvykiai plėtojasi žaibo greitumu. Jau kovo 20 dieną J. Stalino vardas ir jo citatos dingsta iš visų laikraščių vedamųjų. Balandžio mėnesį jis L. Berija siūlo SSKP CK daugybę šokiruojančių naujovių tiek vidaus, tiek užsienio politikoje: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG‘o lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių. Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD o vėliau MGB tardymų.

 

Panika LKP viršūnėse

 

Vis dėlto  Lietuvoje, ryškiausiai pasijuto vadinamosios naujosios nacionalinės politikos pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatvę tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo visi rusiški užrašai: vietoje iškabos „Magazin“ puikavosi užrašas „Parduotuvė“, vietoje „Stolovaja“ – „Valgykla“. Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių pavadinimai, o autobusuose – lietuviški maršrutų pavadinimai. Tačiau visa tai buvo tik ledkalnio viršūnė. Tikrieji L.Berijos sumanymo mastai buvo kur kas platesni. Pagal jo planą, sąjunginių respublikų partiniame ir valdžios aparate turėjo dirbti ne iš Maskvos atsiųsti žmonės, o vietos pareigūnai, vadinamieji „nacionaliniai kadrai“.

Lietuvoje atvykėliai pirmiausia buvo pradėti guiti iš vadinamų jėgos struktūrų. 1953 metų balandžio 10 dieną iš pareigų atleidžiamas saugumo ministras Piotras Kondrakovas, o į jo vietą paskiriamas lietuvis Jonas Vildžiūnas, beje, buvęs aršus stalininių represijų vykdytojas. Tačiau Beriją tenkino ne visi, net ir lietuvių tautybės buvę vadovai. Kai kuriuos iš jų buvęs „tautų vado“ parankinis kaltino ne tik neteisėtomis represijomis, bet ir nesugebėjimu vadovauti. Suprantama, kad naująją nacionaline politika L. Berija siekė ne tik sudaryti tvirtą savo valdžios atramą respublikose, bet atsikratyti aiškių oponentų, idėjiškai rėmusių stalinizmą. Tautybė šiuo atveju nebebuvo svarbi. Taip tamsūs debesys ėmė tvenktis virš Lietuvos komunistų vadovo Antano Sniečkaus galvos.

Tačiau norint nušalinti A. Sniečkų, reikėjo įtikinamų argumentų. Ir štai čia bet kokį esamą ar menamą pasipriešinimą  J. Stalino valdžiai negailestingai triuškinęs L. Berija staiga pasirodo kone sunaikintos lietuvių ginkluotos rezistencijos gynėjas. Iš Sovietinės Lietuvos MVD jis skubiai pareikalauja išsamiai išanalizuoti, kaip buvo slopinamas partizaninis judėjimas. Tokio užklausimo tikslas buvo suprantamas: reikėjo truks plyš parodyti, kad partizaninį judėjimą Lietuvoje sukėlė būtent nacionalinės politikos neišmanančio A. Sniečkaus  nepagrįstos represijos prieš niekuo dėtus gyventojus. Studijuodamas gautus dokumentus analitines pažymas  ir slaptai į Lietuvą atsiųsto savo padėjėjo pateiktą informacija, L. Berija, A. Sniečkui nieko nė nenujaučiant, jau rengia slaptą pažymą apie nepatenkinamą padėtį Lietuvoje.

Įdomu pastebėti, kad ”naujosios nacionalinės politikos“ poligonu iš pradžių tapo ne visos sovietinės respublikos, o tik Lietuva ir Ukraina. Šis faktas turi didelę reikšmę, bandant nuspėti pačių netikėčiausių įvykių versijas, tačiau apie jas pakalbėsime kiek vėliau.

O kol kas, 1953 metų gegužę, L. Berija SSKP CK prezidiumui siunčia du raštus, kuriuose nurodomi abiejų minėtų respublikų saugumo žinybų darbo trūkumus, kovojant su pogrindžiu. Šis sovietinės Lietuvos vadovus apkaltina pačius sukėlus antirusiškas ir antisovietines nuotaikas, nes jų spendimais į aukščiausius valdžios postus buvo skiriami rusai, o tai trukdė suartėti su žmonėmis. Nepraeis nė savaitė, kad SSKP CK vadovybė apkaltins LKP vadovus tuo, kad jų vykdyta nacionalinė politika esanti svarbiausia priežastis, trukdanti pažaboti „buržuazinį nacionalizmą“. Kaltinimas, savaime suprantama, absurdiškas, nes bet kokiai LKP politikai visada buvo diriguojama iš Maskvos, tačiau norint mušti šunį, pagalį atrasti tuomet nebuvo sunku.

Taigi, A. Sniečkui metama daugybė kaltinimų: jis neišmanąs „lenininės-stalininės nacionalinės politikos, ir nesugebąs pažaboti partizanų judėjimo, ir nekontroliuojąs padėties, ir neturįs realios valdžios. Tačiau, svarbiausia, jog nutarime pripažįstama, kad tikroji valdžia Lietuvoje priklauso „pogrindžio prezidentui Jonui Žemaičiui“. Ši frazė oficialiame Kremliaus dokumente atrodo stačiai neįtikėtina, nes ja tarsi pripažįstama, kad pogrindžio partizanų vadas yra tikrasis faktinis Lietuvos vadovas. Vėliau tai duos pagrindo jau visiškai neįtikėtinai istorijai, kuri nežinia kuo būtų pasibaigusi, jei L. Berija vasarą nebūtų suimtas. Tačiau iki to dar liko beveik pora mėnesių, kurių pakaks, jog visa, kas vyko vėliau, būtų apipinta neatsakytais klausimais ir neįmintomis mįslėmis.

O tuo tarpu nutarime pripažįstama, kad „nacionalistinis pogrindis“ vis dar naudojasi didele gyventojų parama, ir dėl to kaltas ne kas kitas, o sovietinės sietuvos vadovai, pavedę naikinti rezistentus saugumo organus, kurių metodas buvo vienas – masinės represijos bei karinės operacijos. Šių operacijų metu buvę nepagrįstai suimta, įkalinta ir ištremta labai daug žmonių. Reikia pastebėti, kad, turėdamas tikrą informaciją apie įvykius Lietuvoje, L. Berija pirmą sugebėjo įpiršti SSKP CK vadovybei pakankamai realų situacijos vertinimą.

Toks nutarimas sukėlė paniką stalinisto A. Sniečkaus vadovaujamoje Lietuvos aukščiausioje nomenklatūroje. Be abejo, gelbstint savo kailį, Lietuvos komunistų vadovui ir jo parankiniams teko formaliai pritarti, kad padėtis sovietų Lietuvoje „įvertinta visiškai teisingai“. 1953 metų LKP CK birželio plenume pritariama ir tam, kad reikia išplėsti lietuvių kalbos vartojimą o į vadovaujančius postus skirti daugiau nacionalinių kadrų. Tačiau, skaitant to meto dokumentus ir kalbas, ko gera, svarbiau atkreipti dėmesį ne į tai, kas ten rašoma ir sakoma, o į tai, kas nutylima. O juk būtent šiame plenume A. Sniečkus beveik nepaminėjo L. Berijos vardo, o juo labiau – jo nešlovino.

Šiaip ar taip, priėmęs kompromisinius nutarimus dėl platesnio lietuvių kalbos diegimo ir nacionalinių kadrų rengimo bei jų priėmimo į vadovaujančius postus, A. Sniečkus išsaugojo savo postą. Plenume nebuvo iškeltas klausimas nei dėl nepasitikėjimo Lietuvos komunistų vadovu, nei kitais marionetinės administracijos pareigūnais. Vėliau įsitikinsime, kad tiek gelžbetoninė A. Sniečkaus linija, tiek jis pats pergyvens ir grėsmingąjį L. Beriją, tiek  su „atšilimu“ siejamą jo įpėdinį N. Chruščiovą ir sėkmingai sulauks brežnevinio sąstingio laikų.

Vargu, ar tokie plenumo rezultatai patenkino L. Beriją, tačiau ryžtingesniems veiksmas jis tuomet dar nesiryžo – jam reikėjo įgyti paramą ir kur kas didesnėje  SSRS dalyje – Ukrainoje, ir Baltarusijoje, ir, suprantama, pačioje Maskvoje.

Tuo metu Lietuvoje tokia L. Berijos politika davė apčiuopiamų rezultatų. Antroje birželio pusėje Vidaus reikalų ministras J.Vildžiūnas jau teikia A. Sniečkui pažymas apie tai, kad žmonės atvirai džiūgauja dėl prasidėjusių pokyčių, o ypač – dėl priverstinio rusų administracijos atstovų išvykimo iš šalies.

Šiose pažymose, be abejo, neatsispindi to meto folkloras, kuriuo vienas ryškiausių pavyzdžių buvo meistriškai perdirbtas plakatas, agituojantis vykti į Volgos-Dono kanalo statybą. Štai Klaipėdoje, pakeitęs vos kelias raides, kažkas sugalvojo šmaikštų kalambūrą: Vietoje raginimo „Vse na Volgo Don“, („visi į Volgą-Doną“), kažkas užrašė: „Vse na dolgo von“ („Visi ilgam lauk“).

Nuo 1953 metų vasaros iki lapkričio mėnesio iš Lietuvos buvo priverstinai iškeldinta daugiau nei 3 tūkstančiai rusakalbių, dirbusių represinėse, administracinėse ar partinėse struktūrose. Dar apie 6 tūkstančiai iš jų neteko darbo vietų, panaikinus Lietuvoje sritis, jų administraciją ir kai kurias ministerijas. Žinoma, palyginus su 130 tūkstančių pokaryje į Lietuvą atkeldintų kolonistų tai buvo lašas jūroje, tačiau net ir šis simbolinis gestas sulaukė didelio Lietuvos gyventojų entuziazmo.

 

Paskutinis ėjimas

 

Bet tai dar buvo ne viskas. L. Berija jau rengėsi kur kas rizikingesniam žingsniui. Būtent šis žingsnis po kelių mėnesių leis jo priešininkams suformuluoti, kaltinimus, kurie tais laikais vis dar reiškė tik viena – neišvengiamą ir greitą mirtį. Buvęs Lubiankos budelis pamėgins savo tikslams išnaudoti vis dar egzistuojančią ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadovybę.

Ankstų birželio 23-osios rytą Vilniaus oro uoste vyko neįprasta scena: lydimas ginkluotos ir vilkšuniais apsuptos sargybos į karinį lėktuvą buvo įlaipintas Vilniuje kalintas Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis. 12 val. 15 min „kalinys Nr. 21“ jau Maskvos Lubiankos kalėjime, kurio viršininkui buvo perduotas L. Berijos nurodymas „laikyti jį atskiroje kameroje ir organizuoti jam pagerintą maitinimą iš bufeto ir valgyklos.

Vidurnaktį ypatingajam kaliniui liepiama išeiti iš kameros. Jis vedamas laiptais aukštyn į 582 kabinetą, kuriame jo laukia MVD 4-osios valdybos viršininkas G. Utechinas. Ką apie kalbėjo laisvės kovotojas ir saugumo pareigūnas, neaišku, tačiau iš jo, kad jo nemušė ir net negrasino, J. Žemaitis suprato, jog jam, Lietuvos pogrindžio prezidentui šioje partijoje skirtas toli gražu ne pėstininko vaidmuo.

Ir štai, vėlų birželio 25-osios vakarą „kalinys Nr. 21“ vėl išvedamas iš kameros ir lydimas į 305 kabinetą, kur jo laukia pats L. Berija. Apie ką visą valandą kalbėjosi šie nesutaikomi priešai? To, greičiausiai, niekas niekada nesužinos – L. Berijos archyvai tebėra įslaptinti ir, ko gera, nebus prieinami dar ne vienai kartai.

Taigi, belieka tik versijos ir analogijos. Yra žinių, kad L. Berija panašiam pokalbiui buvo pasikvietęs ne vien Lietuvos pogrindžio vadą. Iš gulago pas jį buvo atvežtas ir Ukrainos unitų metropolitas Josifas Slipijus bei keli Vakarų Ukrainos partizaninio pasipriešinimo vadovai. Pokalbiuose su jais L. Berija neva žadėjęs suteikti respublikoms platesnę autonomiją, o patiems pasipriešinimo vadams siūlęs reabilitaciją ir plačius įgaliojimus.

Sprendžiant ši pokalbio su ukrainiečiais galima spėti, jog kažką panašaus L, Berija galėjo siūlyti ir J. Žemaičiui. Šiaip ar taip, būtent tuomet suimtas partizanų vadas pirmą kartą buvo vadinamas ne „banditu“ o „Lietuviško ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadovu“ ir net „pogrindžio prezidentu“, tarsi tai  būtų dviejų valstybių – okupuotos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas. Beje, minėti žodžiai vėliau dings iš čekistų ataskaitų.

Beveik nėra abejonių, šie keisti susitikimai buvo ne kas kita, kaip dar vienas ėjimas sudėtingame L. Berijos žaidime. Galbūt jis taip jis norėjo užsitikrinti paramą okupuotuose kraštuose ir tuo pačiu palenkti į savo pusę viešąją nuomonę, jos akyse tapdamas „tautų valios reiškėju“?  Į ši klausimą šiandien jau niekas neatsakys. Juo labiau, kad susitikimas su J. Žemaičiu buvo paskutinis ėjimas L. berijos pradėtoje partijoje. Kitą dieną sušauktame SSKP CK Prezidiumo posėdyje visagalis saugumo vadovas buvo suimtas.

Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus: sąmokslas Kremliuje brendo jau senokai. Jau kurį laiką Prezidiumui pirmininkavęs artimiausias L. Berijos bičiulis G. Malenkovas, jautė, kad pastarasis vis labiau nesiskaito su kitų nuomone ir vis aktyviau manipuliuoja už jo nugaros stovinčia galinga represinių struktūrų jėga. Tai buvo suprasta vienareikšmiškai – L. Berija ketina visą valdžią sugniaužti į savo kumštį. Tad L. Berijos nekentusiam N. Chruščiovui nebuvo sunku įkalbėti G. Malenkovą pritarti L. Berijos nušalinimui. Vėliau G. Malenkovas tokio sprendimo galbūt ir pasigailės, nes po L. Berijos nušalinimo jis bus nustumtas nuo realios valdžios.

Tačiau kol kas viskas vyksta pagal planą. L. berija suimtas. Liepos 2 dienos SSKP CK plenumas priima nutarimą „Dėl antipartinės ir antivalstybinės Berijos veiklos“ . Beje, plenume dalyvavęs A. Sniečkus, nuolankiai pripažinęs L. Berijos reikštą kritiką, dabar uoliai pritarė buvusio šefo nušalinimui ir pritarė nutarimui, jog L. Berija ketino užgrobti aukščiausiąją valdžią šalyje ir įvykdyti kontrrevoliucinį perversmą.

Tai buvo mirties nuosprendis. Įdomu, kad vyriausiasis Stalino budelis buvo teisiamas visai ne už tikruosius jo kraupius nusikaltimus – masinį nekaltų žmonių kalinimą ir žudymą, ne už tautų genocidą. Lazda, kuria jis mušė tikrus ir menamus J. Stalino priešininkus, atsigręžė prieš jį patį – jis buvo teisiamas kaip „buržuazinių nacionalistų ir tarptautinio imperializmo agentas“.

1953 metų gruodžio 23 dieną Maskvoje, Osipenkos gatvėje esančiame požeminiame bunkeryje L. Berija buvo sušaudytas. Jo kūnas buvo sudegintas Butyrkų kalėjimo krematoriume, o pelenai išbarstyti vėjyje. Taip baigėsi pirmasis destalinizacijos etapas. Niekas niekada nebeatsakys į kausimą ko iš tikrųjų siekė L. Berija, ir kas būtų nutikę su milžiniška šalimi, jei jam būtų pavykę įgyti absoliučią valdžią.

Tačiau šalies destalinizacija tęsis. Netrukus prasidės jau kitas etapas, kuriam istorijoje prigis „chruščiovinio atšilimo“ vardas. Bet apie tai, kas vyko tuo metu ir kuo tai baigėsi, mes jau rašėme.

“Lietuvos žinios“, 2009-03-06

Reklama

Vienas komentaras “Lavrentijaus Berijos klaida

  1. Kas buvo Berija, taip niekas ir nesužinos. Rusų komunistai, dėl valdžios lipo viens kitam per galvas.Nors ir trumpai Berija valdė jautėsi atšilimas to niekas nepaneigs.O kaip rusai sugeba pakart šunis, ant pasmerktojo, tai visam pasauliui aišku. Berija buvo saugumo vadas, tai tik dokumentuose,o faktinis vadovas buvo Visarijonovičius. Ne daug trūko – Žemaitis būtų valdęs Lietuvą.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s