Pamiršti ešelonai

 

T-MA116

 

Apie masinius prieškario ir pokario Lietuvos gyventojų trėmimus prirašyta daug knygų, straipsnių, istorikų darbų, sukurta nemažai laidų ir dokumentinių filmų. Kovo mėnesį paminėjome vieno iš didžiausių trėmimų, kurį sovietiniai okupantai pavadino operacija „Priboj“, šešiasdešimtmetį. Tačiau kai kurie masinių trėmimų epizodai šiandien yra gerokai primiršti. Minėdami 1945 metų balandžio 24 dieną prasidėjusį pirmąjį pokarinį trėmimą, prisiminkime keletą to meto masinių ir pavienių deportacijų epizodų ir ypatybių.

 

1944 metų liepos 4 dieną generolo Ivano Bagramiano vadovaujama I Pabaltijo fronto kariuomenė peržengė Lietuvos sieną šalies šiaurės Rytuose. Tuo pat metu piečiau puolę generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusijos fronto daliniai po trijų dienų ėmė supti Vilnių. Po penkias dienas trukusių įnirtingų mūšių vokiečiai liepos 13 dieną pasitraukė iš Lietuvos sostinės. Frontas per Lietuvą ritosi sparčiai – jau rugpjūčio viduryje Raudonosios armijos daliniai pasiekė Rytprūsių sieną. Hitlerinės Vokietijos pajėgos paskubom traukėsi iš Lietuvos, o paskui jas į Vakarus traukė daugybė civilių Lietuvos gyventojų, dar nepamiršusių pokario trėmimų, žudynių ir teroro ir nesitikėjusių iš sugrįžtančių sovietų nieko gero.

Kita vertus, baigiantis II Pasauliniam karui, buvo atsiradę ir tam tikrų vilčių: juk prieš nacistinę Vokietiją sovietai kovojo ne vieni, o drauge su senomis Vakarų demokratijomis. Tad daug kam galėjo kilti iliuzijų, jog Sovietų sąjungininkai padarys įtaką Maskvai ir prisidės prie naujos tvarkos kūrimo pokarinėje Europoje, kurioje galbūt atsiras vietos ir nepriklausomai, ar bent jau laisvesnei Lietuvai. Be abejo, šios viltys buvo tuščios – tiek Jaltoje, tiek Potsdame vakarų demokratijų lyderiai paliko Josifui Stalinui visiškai laisvas rankas tvarkytis sovietų užimtose teritorijose taip, kaip jam atrodys reikalinga. Tačiau ir tuomet daug kam dar kirbėjo viltis: o gal dabar bent jau nebesuiminės, nežudys, nekiš į lagerius, nebetrems?…

Iš tiesų, sovietų pozicija karo metais galėjo duoti šiokio tokio peno tokioms viltims. Vokiečiams išvijus sovietus iš Lietuvos, į SSRS gilumą pasitraukę kolaborantai ir sovietiniai aktyvistai tuo metu varė aktyvią propagandą. Štai 1942 metais Maskvoje sušuktame antrajame lietuvių tautos atstovų mitinge Lietuvos komunistų vadas Antanas Sniečkus mėgino įtikinėti, kad iki karo pradžios represijos buvo taikomos tik priešams ir vokiečių agentams. Drauge jis pripažino, kad tuomet buvo padaryta ir klaidų, tačiau jos visos būsiančios atitaisytos. Tiesa, įtikinėti auditorijos net nevertėjo, mat šiame suvažiavime dalyvavo tik nuo nacių pasitraukę sovietiniai aktyvistai, komunistai ir jiems simpatizavę inteligentai.

 

Pažadai ir vilionės

 

Sovietams iš naujo okupavus Lietuvą, iš tikrųjų buvo bandyta sudaryti tam tikrą teisėtumo ir teisingumo iliuziją. Jau 1944 metų gegužės 17 dieną buvo įkurta LKP CK biuro komisija, turėjusi nagrinėti 1941 metais ištremtų žmonių skundus ir pareiškimus. Tačiau, vos žvilgterėjus į tuos, kuriem buvo pavesta taisyti skriaudas, tampa iš karto aišku, kad prieškario klaidų taisymas tėra tik tušti žodžiai. Vadovauti komisijai buvo paskirti ne kas kitas, o patys prieškario budeliai: sovietinės Lietuvos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečys Gedvilas,  prokuroras Vladas Niunka ir NKVD liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius. Nenuostabu, kad nuo 1942 iki 1945 ši komisija iš tremties paleido vos keliolika asmenų, pavyzdžiui – buvusį dviejų Seimų pirmininką, premjerą ir ministrą krikdemą Leoną Bistrą. Ištrūkti iš tremties pavyko ir kai kuriems auštų sovietinės valdžios atstovų giminaičiams. Greičiausiai, tokiais veiksmais sovietų valdžia tikėjosi ne tik apraminti likusius okupuotoje Lietuvoje bet ir prisivilioti tuos, kurie su vokiečių kariuomene pasitraukė į vakarus. Gali būti, kad paleisdama kai kuriuos asmenis, NKVD turėjo ir kokių nors operatyvinių sumetimų.

Vis dėlto vienas iš svarbiausių tokios propagandos uždavinių buvo nuraminti gyventojus ir išvengti galimo pasipriešinimo bent jau tol, kol frontas trauksis per Lietuvos. Kovoti su vokiečiais ir tuo mat metu gintis nuo ginkluotų pogrindžio rezistentų sovietams, be abejo buvo kablu. Juo labiau, kad, nepaisant santykinės ramybės, pasipriešinimo vis dėto būta: iš generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės likučių ir kitų pavienių formuočių susikūrę Lietuvos Laisvės Armijos būriai ne kartą ginklu pasitiko pergalingai į Vakarus žygiuojančius sovietinius dalinius. Taigi, frontui dar tik artėjant, iš sovietinių lėktuvų Lietuvoje buvo mėtomi agitaciniai lapeliai, o liepos 5 dieną spaudoje buvo paskelbtas tokio turinio atsišaukimas“

„Per trejus karo metus vokiečiai ir jų bendrininkai nuodijo lietuvių tautos dvasią ir sąmonę niekingais melais apie tariamus „bolševikų žiaurumus“. Dabar jie ypač smarkauja, skleisdami paskalas, esą Tarybų valdžia persekiosianti visus, kas pasiliko vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, esą bolševikai išgabensią šimtus tūkstančių lietuvių į Rusijos gilumą ir panašias nesąmones. Vokiečiai skleidė ir skleidžia tą melą, norėdami pridengti savo baisius nusikaltimus, norėdama sukelti lietuvių tautai neapykantą tarybų valdžiai. Netikėkite tais hitlerininkų gandais ir šmeižtais.“

Vargu, ar atsirado daug tikinčių šiais ėriukų kailiais prisidengusiais vilkais: iš žmonių atminties dar nebuvo išblėsę baisieji 1940-1941 metų trėmimai, suiminėjimai, žudynės. Kita vertus, nes ir norėdama įvykdyti savo pažadus, civilinė sovietų valdžia nelabai ką galėjo padaryti bet jau tol, kol per Lietuvą driekėsi frontas. Nei reguliarioji, nei NKVD kariuomenė visiškai nesiskaitė su sovietine milicija, vietos valdžia, nekalbant jau apie gyventojus. Tai liudija kad 1944 metų  ir lapkričio 1 dieną datuotas tuometinio Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininko Konstantino Želvio slaptas laiškas Liaudies komisarų tarybos pirmininkui, kuriame vietos valdžios pareigūnas skundžiasi enkavedistų ir kariuomenės plėšikavimais. Pasak laiško, „žmonės slepiasi, nes bijo girtų kareivių elgesio su gyventojais, ypač su moterimis“. Iš tiesų, vietos milicija nedrįso ir negalėjo užkirsti kelio plėšikavimams, nes taip besielgiančius kareivius dažniausiai gindavo karininkai. O apie tai, kad valdžios pareigūnai galėtų patekti į karinius dalinius ir apklausti įtariamuosius juo labiau nebuvo jokios kalbos.

Vis dėlto tai dar buvo nesankcionuotas teroras. Tačiau netrukus jis vėl taps oficialia sovietų politikos dalimi. Jau 1944 metų liepą pradedami suiminėti valdžiai įtartini asmenys, tuo tarpu jaunesni vyrai gaudomi ir siunčiami į frontą. Pastarieji veiksmai aiškiai liudijo, kad Maskva nepakeitė savo požiūrio į okupuotas Baltijos valstybes ir laiko jas neatskiriama savo dalimi. Viltys, kad po karo Lietuva įgaus nors kokį savarankiškumą, pamažu ėmė blėsti. Suiminėjama buvo masiškai. Štai iš sovietinės Lietuvos NKVD tarnybinio pranešimo matyti, kad „nuo išvadavimo momento“ iki 1945 metų kovo 1 dienos buvo suimti ir sulaikyti 14006, o iki balandžio 1-osios jau 15892 asmenys. Taigi, kukliausiai paskaičiavimais nuo 1944 liepos iki 1945 birželio buvo suimta 36180 žmonių. Daugiau kaip pusę suimtųjų sudarė nuo prievartinio šaukimo į kariuomenę besislapstantys arba iš jos pabėgę  jauni vyrai. Ištrūkti suimtiesiems buvo nedaug galimybių – jie arba buvo siunčiami atgal į kariuomenę, arba teisiami kaip „tėvynės išdavikai“ ar „banditai“, arba patekdavo į „įvairaus antisovietinio elemento“ kategoriją. Prie tokių buvo priskiriami karo metu buvę seniūnai, viršaičiai, šauliai, policininkai, vokiečių suformuoto savisaugos bataliono kariai ir netgi tie, kurie vokiečių buvo prievarta išvežti darbams į Reichą. Visų jų kelias vesdavo į vadinamąsias filtravimo stovyklas, kurios daugiausiai buvo įkurdintos europinėje SSRS dalyje. Vien 1945 metais į tokius lagerius pateko mažiausiai 6478 žmonės, tapę nemokama darbo jėga specialiose NKVD statybose ar šachtose. Bylos tokiems belaisviams paprastai nebuvo keliamos, bet vienintelė jų galimybė ištrūkti į laisvę buvo išlikti gyviems vienerius, dvejus ar trejus nepakeliamo darbo metus. Tai pavykdavo toli gražu ne visiems.

 

Traukinys į pragarą

Kita vertus reikia pastebėti, kad bent jau 1944 metais sovietų valdžia tesėjo savo pažadą neorganizuoti masinių trėmimų. Tačiau tai nereiškia, kad jiems nebuvo ruošiamasi. Jau 1944 metų lapkričio 14 dieną einantis sovietinės Lietuvos prokuroro pareigas Fiodoras Girko siunčia A. Sniečkui raštą, kuriame nurodoma, kad, siekiant įveikti pasipriešinimą sovietų valdžiai, būtina imtis represijų ne tik prieš ginkluotos rezistencijos kovotojus, bet ir prieš jų šeimas. Po dešimties dienų iš Maskvos vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir saugumo (NKGB) į Vilnių atskrieja bendra šių žinybų direktyva dėl  „antisovietinio ir kontrrevoliucinio elemento“ registravimo (įskaitos)“.  Tokių elementų dokumente priskaičiuojama net 10 kategorijų. Įdomiausia, kad pirmoje sąrašo eilutėje atsidūrė ne kuo nors sovietų valdžiai nusikaltę ar neįtikę asmenys, o tie, kurių vienintelė kaltė buvo jų tautybę ar tiesiog pavardė. Taip „liaudies priešams“ buvo priskirtos visos Lietuvoje gyvenusios vokiečių šeimos. Netrukus jiems teks pirmasis pokarinių trėmimų smūgis.

1944 metų gruodžio 4 dieną pasirengimas operacijai pereina į kitą fazę. Lietuvoje pasirodo sovietų saugumo šefo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Nikolajus Kruglovas. Beveik tuo pat metu čia atvyksta ir maždaug keturi šimtai aukštų NKVD bei vidaus kariuomenės karininkų. S. Kruglovas reikalauja pateikti jam kuo išsamesnius potencialių tremtinių sąrašus. Remiantis jau minėta bendra represinių struktūrų direktyva, ištremti vertu „antisovietiniu elementu“ buvo laikomi ne tik Lietuvos vokiečiai, bet ir asmenys, karo metais atvykę į Lietuvą iš Vokietijos , vadinamųjų tėvynės išdavikų, ar tiesiog suimtų asmenų, aktyvių vokiečių statytinių, dvarininkų bei įmonininkų šeimos ar asmenys, slepiantys „nacionalistinio pogrindžio“ dalyvius šeimos, bei kai kurie su politika nesusiję asmenys, pavyzdžiui, kontrabandininkai, landynių šeimininkai ar prostitutės. Sąrašai išėjo tokie milžiniški, kad net ir NKVD emisarams tapo aišku, jog mėginant išvežti visų kategorijų asmenis, trėmimų mašina tiesiog užsprings. Todėl „antisovietinio elemento“ sąrašas buvo patrumpintas, nors vokiečių šeimos kaip ir anksčiau tebebuvo jo viršuje.

Taigi, gruodžio 16 dieną NKGB ir NKGB liaudies komisarai Juozas Bartašiūnas ir A. Guzevičius pasirašo direktyvą, nurodančią iki sausio 1 dienos suregistruoti visas Lietuvoje gyvenančias vokiečių ir mišrias šeimas. Kartu su vokiečiais turėjo būti vežami ir kitų tautybių, bet su jais susiję asmenys: žmonos, vyrai, vaikai, augintiniai. Iš tiesų vietos čekistai, sudarinėdami sąrašus per daug nesivargino – į juos pateko ir nemažai kitų Lietuvos piliečių: tremčiai buvo pasmerkti lietuviai liuteronai, žmonės su vokiškai skambančiomis pavardėmis ir net vokiečių kalbos mokytojai.

Ir štai vasario 7 dieną L. Berijos pavaduotojas Vasilijus Černyševas pasirašo įsakymą Nr. 1-2120, kuriame nurodoma ištremti „vokiečius“ į Komiją ir įdarbinti miško paruošų treste „Pečiorles“. Tačiau netrukus paaiškės, kad pirmojo masinio pokario trėmimo aukų laukia kur kas baisesnis pragaras.

Paskutiniesiems pasirengimo darbams ir pačiai operacijai vadovauti buvo paskirtas iš Maskvos atsiųstas komisaras Dmitrijus Rodionovas. Balandžio dieną jis drauge su J. Bartašiūnu ir A. Guzevičiumi siunčia į Maskvą telegramą, kurioje pranešama, kad visiškai pasirengta išvežti  300 vokiečių šeimų, iš viso apie 1000 žmonių. Tam prašyta skirti 55 geležinkelio vagonus.  J. Bartašiūnas dar nurodo NKVD finansų skyriaus viršininkui Volfui Faktorauskui skirti 100 tūkstančių rublių tremtinių maitinimui – po 100 rublių žmogui.

Balandžio 18 dieną vietos enkavedistai gauna J. Bartašiūno įsakymą pradėti trėmimus. Pasmerktųjų šeimos buvo gabenamos į Marijampolės, Kretingos, Šiaulių ir Tauragės stotis, o iš ten tremtiniai keliavo į kauną, kur buvo formuojamas sąstatas. Dar neišvežti žmonės jau buvo pasmerkti kančioms ir nežinomybei. Vagonų vis nebuvo, tad suvežtieji buvo sugrūsti į Šančių kino teatrą „Lyra“, kuriame praleido keturias dienas. Tik gegužės 30-ąją tremiami vokiečiai buvo suvaryti į vagonus, tačiau traukinys kaip nejudėjo, taip nejudėjo. Pasirodo, kad buvo laukiama dar 23 Tauragės apskrities šeimų, dėl kažkokių priežasčių užstrigusių kelyje į Kauną. Pagaliau gegužės 3 dieną 9 val. 30 min. sąstatas Nr. 48006 pajudėjo į Rytus.

Po kelių dienų kažkas Maskvoje priima netikėtą sprendimą. Užuot dundėjęs į Komiją, sąstatas netikėtai pasuka į Pietus ir po keturių savaičių varginančios kelionės sustoja Tadžikijos Stalinabado mieste. Iš ten  329 vyrai, 220 moterų ir 263 vaikai sunkvežimiais pasiekia Afganistano pasienyje esantį Vachšo upės slėnį, kuriame plyti milžiniški medvilnės laukai. Tuomet tremtiniai dar nenujautė, kad šis slėnis daugeliui taps kapu – per pirmuosius dvejus metus kas antras atvežtasis čia mirs nuo alinančio darbo ir nepakeliamos kaitros.

Šiandien nedaug kas gali papasakoti apie tai, kokį košmarą teko išgyventi belangėse šiaudinėse lūšnose apgyvendintoms tremtinių šeimoms. Apie jų likimą žinoma labai mažai, mat pirmosios pokario trėmimų aukos buvo priskirtos prie dar 1941 metais iš Pavolgio ištremtų vokiečių ir jokiuose dokumentuose apie jų lietuvišką kilmę nebeužsimenama. Šiek tiek faktų yra užfiksuota prieš 17 metų išleistoje kuklioje prisiminimų knygelėje. Tačiau ir šie fragmentai leidžia susidaryti įspūdį, jog Tadžikistano tremtinių gyvenimas buvo baisesnis, nei tų, kuriems buvo lemta atsidurti Sibire.

Sunkiai plušantys tremtiniai per mėnesį gaudavo vos keturis kilogramus miežių grūdų. Trūko ir vandens – jį ožkų kailių maišais tekdavo tampyti iš kalnuose tekančių upokšnių. Kad nemirtų badu, veikai gaudydavo vėžlius. Nepakeliamas darbas medvilnės laukuose, svilinant 50 laipsnių karščiui, maliarija ir badas darė savo darbą. Buvę tremtiniai prisimena, kad iš 50 šeimų, atvežtų į Ujaly gyvenvietes Budiono kolūkį, po dvejų metų gyvi liko tik devyni žmonės.

Ramybės tremtiniams nebuvo ir po mirties, mat žmoniškai jų palaidoti buvo neįmanoma. Medienos beveik nebuvo, tad mirusieji atguldavo į žemę be karstų, dažniausiai net neįvynioti į jokį skudurą. Apie kokį nors kapą ženklinantį kryželį ar paminklą taip pat nebuvo nė kalbos. Tačiau baisiausia, kad kietos lyg cementas žemės paviršiuje palaidotus žmonių kūnus dažniausiai iškapstydavo ir suėsdavo šakalai. Beje, jų mirties faktas nebuvo fiksuojamas ir dokumentuose – mirusieji būdavo tiesiog išbraukiami iš tremtinių sąrašų.

 

Šauksmas tyruose

 

Tai buvo pirmasis, bet ne paskutinis masinis trėmimas, vykdytas dar nepasibaigus SSRS ir Vokietijos karui. Iki jo pabaigos būta dar dviejų trėmimo bangų, kurių aukomis tapo pasipriešinimo dalyvių šeimos ir artimieji tačiau apie jų mastą šiandien žinoma labai nedaug. Iš viso 1945-aisiais per penkias trėmimų operacijas iš Lietuvos buvo išvežta 6320 žmonių. Sovietų valdžios pažadai, kad deportacijų daugiau nebus, ėmė bliūkšti. Tiesa, reikia pastebėti, kad trėmimų mastai ir sąlygos pokaryje buvo kiek kitokios – vežinai nebuvo tokie masiniai, kaip 1941-aisiais, tačiau jie organizuoti nepalyginamai dažniau. Skirtingai nei per pirmuosius trėmimus, vyrai nebebuvo atskiriami nuo savo šeimų, tremtiniams formaliai buvo leidžiama pasiimti dešimt kartų daugiau mantos – iki vienos tonos. Tiesa, toks leidimas atrodė kaip pasityčiojimas – netikėtai užklupti žmonės tiesiog negalėdavo spėti susirinkti tokio kiekio daiktų, be to, jų mantai nebūdavo vietos nei vežimuose, nei sunkvežimiuose nei vagonuose.

Per pirmuosius pokario trėmimus buvo ir dar viena įdomi aplinkybė: stiprėjant ginkluotai rezistentai būta mėginimų jiems sutrukdyti. Įdomu, kad tam Lietuvos rezistentai naudojo šiaip jau jiems nebūdingus metodus, kurių vokiečių okupuotose teritorijose griebdavosi sovietiniai partizanai. Tokius mėginimus liudija ankstų 1946 metų vasario 19-osios rytą dieną J. Bartašiūnui siųsta telefonograma iį Marijampolės NKDV, informuojanti, kad  „nežinomi diversantai“ naktį bandė susproginti už 2 kilometrų nuo miesto esantį geležinkelio tiltą Kauno link. Tiltas buvo apgadintas, eismas juo atnaujintas po pusantros paros. Neapsieita ir be susišaudymų. Tų pačių metų vasario 23 dieną J. Bartašiūnas praneša į Maskvą, kad „vasario 18 dieną, gabenant Alytaus apskrities Alytaus valsčiaus Taukotiškių kaimo gyventojo Stankevičiaus šeimą, banditai iš miško ėmė šaudyti į operatyvinę grupę, buvo nukautas grandinis Čiubarj. Imtasi priemonių gaujai surasti ir likviduoti.“

Vis dėlto bandymai jėga sustabdyti trėmimus nedavė rezultatų – jėgos buvo nelygios. Vežimų dienomis NKVD daliniuose buvo skelbiama kovinė parengtis, jie intensyviai patruliuodavo keliuose. Stotyse buvo sutelkta mažiausiai po 100 enkavedistų su sunkiaisiais ir rankiniais kulkosvaidžiais. Ešeloną pagal instrukciją turėjo lydėti mažiausiai 30 kareivių konvojus, o iki Molodečno stoties Baltarusijoje jam buvo skiriamas papildomas konvojus susidedantis mažiausiai iš 150 kareivių. Be to, prieš ešeloną būdavo paleidžiamas kontrolinis garvežys su 15-20 kareivių, o paskui jį – šarvuotis su 20 desantininkų grupe.

Partizanų vadovybei nebeliko nieko kita, kaip rinkti duomenis apie tremiamus žmones ir visais įmanomais būdais perduoti juos į Vakarus, tikintis, kad buvę Sovietų sąjungininkai sustabdys J. Stalino siautėjimus. 1948 metų pradžioje Tauro apygardos junginių vadai Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys slapta nugabeno į Švediją ir Prancūziją  štabo sudarytus suimtų, nužudytų gyventojų ir sudegintų ūkių sąrašus, tremtinių laiškus iš Sibiro į Lietuvą bei Lietuvos katalikų laišką Popiežiui Pijui XII. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Po kelių mėnesių sovietų valdžia pradės iki tol neregėto masto operaciją „Vesna“, kurios metu bus ištremta daugiau nei 40 tūkstančių žmonių.

Lietuvos žinios, 2009-04-24

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s