Rusų poetas, Lietuvos diplomatas

 

Rytoj sukanka 136 metai, kai gimė Jurgis Baltrušaitis – žymus lietuvių ir rusų poetas simbolistas, vertėjas ir vienas įtakingiausių tarpukario Lietuvos diplomatų. Jei literatūrinis J. Baltrušaičio talentas nekelia jokių abejonių, tai jo veiksmai atstovaujant Lietuvos interesams sovietų Rusijoje iki šiol sulaukia prieštaringų vertinimų ir versijų. Kodėl poetas metėsi į visiškai svetimą jo prigimčiai sritį? Kodėl, net ir nelabai mėgstamas beveik visų tuometinės Lietuvos vadovų, J. Baltrušaitis sugebėjo išsaugoti Lietuvos pasiuntinio Maskvoje postą net 19 metų? Kodėl jis taip ilgai tikėjo Rusijos geranoriškumu ir net protegavo jos iniciatyvas? Bet koks mėginimas visa tai paaiškinti ir šiandien kelia vis naujus klausimus.

 Aras Lukšas

1920 metų pavasarį, jau pasibaigus sunkioms kovoms su bolševikais, į Maskvą atvyko žymaus diplomato ir visuomenės veikėjo Tomo Naruševičiaus vadovaujama delegacija. Jos laukė ilgos ir nelengvos derybos dėl taikos sutarties su Sovietų Rusija.

Viešbutyje apsistojusį Lietuvos delegacijos vadovą dažnokai aplankydavo senos jo pažįstamas poetas Jurgis Baltrušaitis, jau seniai spėjęs pagarsėti Maskvos literatūriniuose sluoksniuose. Matyt, abu vyrai turėjo daug temų pokalbiams: J. Baltrušaitis labai domėjosi derybų eiga, o T. Naruševičiui buvo įdomu sužinoti apie poeto gyvenimą Maskvoje ir šiandienines Rusijos realijas. O apie tai J. Baltrušaitis tikrai turėjo ką papasakoti: Maskvoje jis gyveno seniai ir bent jau bent jau kultūrinį Rusijos gyvenimą pažinojo puikiai.

Į Rusijos sostinę J. Baltrušaitis atvyko dar 1893 metais, baigęs Kauno gimnaziją. Po penkerių metų jis baigė Maskvos universiteto Gamtos fakultetą, tuo pat metu studijavo ir literatūrą, ir kalbas. Tuomet atrodė, kad rašymas taps vieninteliu J. Baltrušaičio pašaukimu, tad nenuostabu, jog jis beveik akimirksniu įsiliejo į turtingą Maskvos literatūrinį gyvenimą. 1899 metais jis su savo bendramoksliu įkuria leidyklą „Skorpion“, aktyviai bendradarbiauja simbolistų leidiniuose  ir kituose literatūriniuose žurnaluose, o po 1917 metų net kurį laiką vadovauja Maskvos rašytojų organizacijai.

Atrodo, kad Maskva rusiškai rašančiam ir jau spėjusiam pelnyti pripažinimą poetui tapo antraisiais, jei ne tikraisiais namais. Jo ryšį su Rusija sustiprino ir vedybos su Marija Olovianščikova, kilusia iš garsios pirklių bei kultūros ir meno mecenatų šeimos. Beje, būtent jos namuose Vorovskio g. 24 vėliau įsikurs pirmoji Lietuvos pasiuntinybė. Tačiau tai įvyks jau po lemtingo ir staigaus posūkio, kurį poetui buvo parengęs likimas.

 

Romantiką užgožė rutina

 

Atrodo, kad pokalbiai su Lietuvos delegacijos vadovu padarė pastarajam įspūdį. Šiaip ar taip, praėjus vos porai mėnesių po Taikos sutarties pasirašymo, 1920 rugsėjo 16 dieną, J. Baltrušaitis skiriamas Lietuvos specialiosios misijos Sovietų Rusijoje vadovu, o po poros metų jam jau suteikiamas Nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. Šiose pareigose jis išbus iki pat lemtingų Lietuvai 1939 metų.

Tokio precedento neturinčio atstovavimo vienoje šalyje ilgaamžiškumo priežastis iki šiol nėra visiškai aiški, nors diplomatijos istorikai bei J. Baltrušaičio biografai ir pateikia įvairių versijų. Kur kas lengviau suprasti Lietuvos Vyriausybės motyvus rinktis jį jaunos valstybės pasiuntiniu Rusijoje. J. Baltrušaitis, išgyvenęs Maskvoje daugelį metų, turėjo daug vertingų ryšių ir pažinčių, spėjo pelnyti autoritetą įvairiuose sluoksniuose. Tad Kaune tikėtasi, jog toks paskyrimas padės plėtoti su sunkiai prognozuojama kaimyne gerus ir draugiškus santykius.

Tačiau kas paskatino emocionalų ir laisvę mėgstantį poetą imtis jam visiškai svetimo darbo, kuriam reikia visiškai kitokių asmeninių savybių? Galbūt sentimentai pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir nepriklausomybės kovų išvargintai gimtinei? Gal įkvėpė diplomatais tarnavusių poetų Fiodoro Tiutčevo ar Oskaro Milašiaus pavyzdys? Galbūt tiesiog norėjosi naujų iššūkių? To nesuprato net patys artimiausi J. Baltrušaičio draugai. Pagaliau, ir Kaune ne visi buvo patenkinti tokiu pasirinkimu: manyta, kad šaknis Rusijoje spėjęs įleisti poetas jau pernelyg atitrūkęs nuo Lietuvos ir spėjęs persiimti svetima dvasia.

Vėliau paaiškės, kad tokie argumentai nebuvo taip jau toli nuo tiesos. O ir pats J. Baltrušaitis per visą savo diplomatinę karjerą taip ir nebeturės dvasios ramybės – jis visą laiką blaškysis tarp dviejų priešingų savo paties asmenybės pusių: į smokingą įrėmintas diplomatas sunkiai ras bendrą kalbą su laisvės trokštančiu menininku. Juo labiau, kad diplomato tarnyboje, ypač pirmaisiais metais, buvo daug daugiau rutinos, nei romantikos: teko rūpintis grįžtančiais į Lietuvą pabėgėliais, tvarkyti jų dokumentus, dirbti daug kitokio kanceliarinio darbo. Sunku buvo priprasti ir prie visai kitokio pobūdžio, nei literatūros pasaulyje santykių bei intrigų. Ne veltui viename Vincui Krėvei rašytame laiške J. Baltrušaitis skųsis, jog tarnyba jį slegia, jog jis ilgisi laisvės, įprasto bendravimo su senais bičiuliais. Matyt neatsitiktinai, kaip teigia kai kurie jo amžininkai, diplomatu tapęs poetas kartas nutrūkdavo nuo grandinės ir porai savaičių „susirgdavo“. Šios „ligos“ priežastys buvo vieša paslaptis – laisvės ilgesys tiesiog versdavo kuriam laikui sugrįžti prie literatūrinės bohemos įpročių.

Kita vertus, darbas Maskvoje siūlė ne vien rutiną bet ir gerokai sudėtingesnius žaidimus, prasidėjusius iš karto po to, kai 1920 metų Taikos sutartis atnešė Lietuvai kur kas daugiau nusivylimo, nei naudos. Nors minėta sutartimi Rusijai ir pripažino Lietuvai Vilnių, sostinės klausimas joje taip ir nebuvo išspręstas – Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimas buvo paliktas spręsti Varšuvai ir Kaunui. Nieko nedavė ir Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos paliaubų sutartis, turėjusi įsigalioti 1920 metų spalio 10 dieną. Jos įsigaliojimo išvakarėse maištą inscenizavęs lenkų generolas Liucjanas Želigovskis staigiu puolimu užėmė Vilnių. Kova dėl sostinės atgavimo iš esmės tapo kertiniu Lietuvos užsienio politikos akmeniu. Jau nuo pat trečiojo dešimtmečio pradžios Kaune vyravo nuomonė, kad susigrąžinti Vilniaus kraštą ir sulaikyti naują Varšuvos agresiją įmanoma tik su Vokietijos ir SSRS parama. Lietuvoje buvo virtai tikima, kad Berlynas yra nesutaikomas Varšuvos priešininkas jau vien todėl, kad jis, kaip ir Lietuva, siekia teritorinės revizijos ir Lenkijos sugrąžinimo į jos etnografines ribas. Tuo tarpu į Maskvą buvo žiūrima kaip į savotišką Vilniaus priklausomybės Lietuvai garantą.

Nuolat gresiant naujų ginkluotų konfliktų su Lenkija pavojui, tokiam požiūriui praktiškai nebuvo alternatyvos. Jo prisilaikė ir J. Baltrušaitis, drauge su pasiuntiniu Berlyne dėjęs visas pastangas dėl Kauno prisijungimo prie Maskvos-Berlyno ašies. Šis įsitikinimas ir ne visiškai pamatuotos simpatijos Rusijai netrukus taps J. Baltrušaičio nesutarimų su Lietuvos užsienio reikalų ministerija priežastimi.

 

Derybų kuluaruose

 

J. Baltrušaitis visuomet įtikinėdavo savo Vyriausybę, jog be Maskvos paramos Vilniaus klausimu Lietuva liks politiškai ir ekonomiškai izoliuota ir tiesiog „uždus dabartinėse sienose“. Tuo pat metu, jis greičiausiai ne iki galo suprato, o gal ir nenorėjo suprasti, kodėl Maskva skiria Lietuvai tokį didelį vaidmenį, įgyvendinant Kremliaus užsienio politikos tikslus. Ypač tai išryškėjo 1925 metais, derantis dėl Nepuolimo sutarties ir rengiant prekybos sutartį. Pirma, Maskvą aiškiai erzino Lenkijos dominavimas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Antra, per Lietuvą Kremlius tikėjosi daryti įtaką Estijos ir Latvijos politikai. Trečia, Lietuva tuo metu buvo svarbus ir labai pageidautinas Rusijos tiltas į Vokietiją. Taigi, norom nenorom mūsų šalis tapo svarbiu instrumentu, padedančiu Maskvai susilpninti tarptautinę SSRS izoliaciją.

J. Baltrušaitis neslėpė entuziazmo dėl abiejų būsimų sutarčių ir darė viską, kad paspartintų jų pasirašymą. Lapkričio 24 dieną jis apsilankė Užsienio reikalų Liaudies komisariate ir primygtinai įtikinėjo jokiu būdu nevilkinti sutarties pasirašymo. Tačiau sovietų diplomatai delsė. Tuomet J. Baltrušaitis lyg tarp kita ko pasiskundė, kad Lietuvos pasiuntiniui neseniai lankantis Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje, ten buvo leista suprasti, jog tiek Prancūzija, tik kitos Vakarų šalys gali priversti Lietuvą normalizuoti santykius su Lenkija. Tačiau tai nelabai padeda: nors suartėjimas su Kaunu Maskvai ir reikalingas, santykiai su Varšuva jai aiškiai svarbesni. Tam Kremlius pamažu traukiasi nuo ankstesnių pažadų, užimdamas vis nepalankesnę Lietuvai poziciją. Tačiau Lietuvos pasiuntiniui tai nė motais: jis tiesiog nedrįsta prieštarauti sovietams ir demonstruoja pasirengimą sutikti su besikeičiančia Maskvos pozicija.

Tokias J. Baltrušaičio pozicijas labai gerai iliustruoja kai kurie sunkiai paaiškinami jo veiksmai. Štai 1926 metų balandžio 30 dieną, įteikdamas savo vyriausybės pasiūlymus dėl nepuolimo sutarties Lietuvos pasiuntinys staiga pareiškė, kad siūlomo sutarties slaptojo protokolo idėja ir turinys atspindi tik krikdemų poziciją, tuo tarpu kitos Seime atstovaujamos partijos tokių reikalavimų nekelia. Paaiškinti tokio pareiškimo motyvus labai nelengva, nes juo diplomatas tarsi mėgino nupjauti šaką, ant kurios pats sėdėjo: norėdamas, kad derybos dėl taip trokštamas sutarties būtų kuo greičiau užbaigtos, jis pats tarsi pasufleravo partneriams, jog skubėti neverta ir kad po naujų Seimo rinkimų galbūt pavyks susitarti sovietams palankesnėmis sąlygomis.

Tąsyk J. Baltrušaičiui pasisekė, nes niekas Kaune apie tokį jo pareiškimą nesužinojo. Tačiau ir be šio akibrokšto tiek tuometinis užsienio reikalų ministras Mečislovas Reinys, tiek ir vėliau jo pareigas perėmęs kabineto vadovas Leonas Bistras jau turėjo pakankamai priežasčių atsikratyti užsibuvusio pasiuntinio. Juolab, kad bent jau iki 1926 metų vidurio juo nebuvo patenkinti ir sovietai. Dar 1925 metų vasarį naujasis sovietų pasiuntinys Kaune Sergejus  Aleksandrovskis rašė: „Mes su malonumu atsisakytume šio „aimanuojančio“ diplomatu, kuris niekam neatstovauja, neturi kontaktų su vyriausybe, neturi valdančiosios partijos pasitikėjimo, bet bijome gauti visišką kvailį“.

Tačiau tinkamo kandidato į J. Baltrušaičio vietą taip ir neatsirado iki pat 1925 metų vasaros, o po III Seimo rinkimų, šis klausimas tapo neaktualus.

Po rinkimų atėjus į valdžią kairiajam M. Sleževičiaus kabinetui, J. Baltrušaičio pozicijos kiek sustiprėjo, tačiau atrodo, kad ir kairieji pasiuntinio veikla nebuvo iki galo patenkinti. Vis dėlto, sunkiu Lietuvai laikotarpiu jie neketino nieko keisti, nenorėdami įnešti jokio neaiškumu santykiuose su Maskva. Tuo tarpu J. Baltrušaitis nuolat atakavo ir premjerą ir užsienio reikalų ministrą ilgais laiškais, kuriuose vardino savo nuopelnus Lietuvai, tuo pačiu skųsdamasis pervargimu, prasta sveikata ir nuolat grasindamas atsistatydinimu. Tačiau tokie nusiskundimai ir ketinimai greičiau atrodė kaip koketavimas ir noras pasitikrinti, kiek tvirtos jo pozicijos.

Nors, kaip jau buvo minėta, kairieji buvo tvirtai apsisprendę J. Baltrušaičio neliesti, tai nepadidino jo lojalumo savo atstovaujamai Vyriausybei. Sunkiais tolesnių derybų su Maskva laikotarpiu jis dažniausiai reikšdavo visišką pritarimą Maskvos iniciatyvoms ir net kritikavo savo „prastuolius tėvynainius“, keliančius vis naujus reikalavimus.

Skirtingos politinės pažiūros požiūriai į derybų taktiką ir , matyt, tapo viena iš priežasčių, dėl kurių nesusiklostė Lietuvos pasiuntinio santykiai su deryboms dėl prekybos sutarties į Maskvą atvykusiu Juozu Purickiu. Kita vertus, ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir asmeninės mūsų pasiuntinio ambicijos. Jau patį J. Purickio paskyrimą J. Baltrušaitis suprato kaip nepasitikėjimą jo persona. „Kadangi Maskvoje yra Purickio delegacija, tai mano buvimas čia nereikalingas“ – įsižeidęs rašė diplomatas M. Sleževičiui.

Keisčiausia, kad, matyt, norėdamas pabrėžti savo nuopelnus, J. Baltrušaitis nevengė intrigų net prieš savo bičiulius, su kuriais jo interesai tiesiogiai nesusikirsdavo. Tarkime, pranešime einančiam Užsienio reikalų ministro pareigas kabineto vadovui, Lietuvos diplomatas taip atsiliepia apie savo seną draugą, pasiuntinį Berlyne Vaclovą Sidzikauską: „Sidzikauskas Berlyne vėl per daug prikalbėjo. Man, tarp kitko, privačiai pareikšta, kad Maskva turinti informacijos neva Sidzikauskas dirbąs prieš mūsų suartėjimą su Maskva. Vieni vyžas pina, kiti ardo“

 

Ir vienas lauke – karys?

 

Po 1926 metų gruodžio perversmo, atvedusio į valdžią tautininkus. J. Baltrušaitis toliau liko savo poste, nors, sovietinių šaltinių teigimu, jis netgi mėgino oponuoti valdžiai ir ginti myriop nuteistus keturis komunistus. Tačiau tai dar buvo ne viskas. 1929 metais, derantis dėl nepuolimo sutarties pratęsimo ir Arbitražo sutarties pasirašymo, J. Baltrušaitis taip pat primygtinai rekomendavo tuometiniam premjerui ir užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui nepradėti diskusijų su Maskva ir priimti sovietų poziciją. Gavęs griežtą A. Voldemaro instrukciją laikytis pasyviai ir nesigriebti jokių iniciatyvų, jis tuoj pat informavo apie tai sovietų pasiuntinį Kaune Vladimirą Antonovą-Ovsejenką. Jau gerokai vėliau Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas atsiminimuose apie tai parašys: „Dažnai atrodydavo, kad Jurgis Baltrušaitis stengėsi būti geresnis Maskvai, nei mums. Lietuvoje Baltrušaitį vieni labai peikė, kiti labai gyrė. Apeiti peikėjus poetas mokėjo labai praktiškai. Su dovanomis jis prieidavo kur reikia, apsukriai įsiteikdavo ir grįždavo į Maskvą išbaltintas kaip sniegas“.

Nenusisekus deryboms dėl Lietuvos prisijungimo prie vadinamojo Litvinovo protokolo, Kauno ir Maskvos santykiai gerokai atvėso. Dvišalių santykių krizė nepasibaigė ir atstatydinus A. Voldemarą. Naujasis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, paskubėjo informuoti J. Baltrušaitį, jog „šiuo momentu programa su bolševikais turėtų apsiriboti visų buvusių seniau nesusipratimų likvidavimu“ ir nurodė pasiuntiniui „naujų pozityvių gestų tuo tarpu nedaryti“. Tačiau, eilinį kartą užsiminęs apie ketinimą atsistatydinti ir vėl gavęs pasiūlymą likti savo poste, J. Baltrušaitis, matyt nutarė“ į tokį nurodymą numoti ranka ir vienu judesiu normalizuoti santykius su sovietais. „Grįžus iš Kauno man pavyko vienu pasikalbėjimu su Litvinovu likviduoti visus praeities kartėlius santykiuose tarp Lietuvos ir SSRS, kurie dabar yra tokie, kokių norėjote“ – rašo pasiuntinys ministrui. Tačiau šiuos J. Baltrušaičio teiginius tuoj pat paneigia jo paties cituojama SSRS Užsienio reikalų ministro Maksimo Litvinovo išreikšta viltis, jog būsimoje D. Zauniaus deklaracijoje bus pabrėžiami geri Kauno ir Maskvos santykiai, tačiau priduriama pati Maskva kol kas nemato nei progos, nei reikalo padaryti analogišką pareiškimą Lietuvos atžvilgiu. Tvirtai nusiteikęs nepataikauti sovietams, D. Zaunius tokio pareiškimo nepadaro, apsiribodamas tik spaudos konferencija, o virš J. Baltrušaičio galvos vėl ima tvenktis debesys.

1931 metų gegužę su sovietų užsienio reikalų žinyba vėl imama derinti naujojo pasiuntinio kandidatūra. Matydami, kad Kaunas savo atstovu nepasitiki, sovietai reiškė pageidavimus matyti Maskvoje įtakingą ir artimą vyriausybei diplomatą, tačiau dėl daugelis pasiūlytų kandidatūrų Kremliui pasirodė nepriimtinos. Galiausiai, neatsiradus kitiems tinkamiems kandidatams, buvo nutarta Maskvoje palikti J. Baltrušaitį. Maža to, po poros metų jis dar paskiriamas Nepaprastuoju ir įgaliotuoju pasiuntiniu Turkijai, o 1933-aisias – ir Persijai).

Žymus poetas Maskvoje dirbo iki pat išėjimo į pensiją 1939 metais. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas pasiuntinybės Paryžiuje patarėju. Atrodo, kad tokios permainos poeto nedžiugino: jis labai nenorėjo palikti Maskvos, o ir pasiuntinybėje Paryžiuje niekas jo išskėstomis rankomis nelaukė. Vargu, ar tai paprastu sutapimu galima pavadinti ir faktą, jog tais pačiais metais sovietų valdžia jam siūlė pasilikti Maskvoje, žadėdama butą, gerą pensiją bei darbą kultūros srityje. Matyt, Maskvoje jis buvo laikomas dideliu SSRS draugu, ką pabrėžia ir kai kurie sovietmečio šaltiniai.  Sunku pasakyti, koks būtų J. Baltrušaičio likimas, jei jis būtų priėmęs šį pasiūlymą. Ypač turint galvoje 1937-uosius kuomet įsisiautėjusio stalininio teroro metais lėkė ir J. Stalino priešų, ir draugų galvos.

Tačiau viskas susiklostė kitaip – J. Baltrušaičio žmona veržėsi į pas Paryžiuje gyvenantį sūnų ir anūką, tad buvusiam pasiuntiniui teko nusileisti. 1938 metų balandį Baltrušaičių pora atvyko į. Tačiau diplomatinio darbo dirbti J.Baltrušaičiui praktiškai nebeteko: sovietams okupavus Lietuvą, o nacių Vokietija – Prancūziją, buvusio ilgamečio pasiuntinio ryšiai su tėvyne nutrūko.

Šiaip ar taip, J. Baltrušaičio diplomatinė karjera sietina tik su tarnyba Sovietų Sąjungoje. Paradoksalu, bet kuo ilgiau J.Baltrušaitis dirbo Maskvoje, tuo nekritiškiau jis vertino visas Maskvos iniciatyvas, sąmoningai ar nesąmoningai gindamas ne tiek Lietuvos, kiek Rusijos interesus. Viena iš tokio elgesio versijų galėtų būti vadinamasis „persikūnijimo sindromas“: ilgus metus vienoje šalyje išbuvęs diplomatas nenoromis prisiriša prie šio krašto ir nesąmoningai ima traktuoti jį kaip savą. Tačiau tokią versiją paneigia faktas, kad dar pirmaisiais jo darbo metais kitose šalyse reziduojantys labiau patyrę diplomatai laiškuose perspėdavo J. Baltrušaitį neperlenkti lazdos, kad jo nekintama pozicija „neerzinti Rusijos“ nevirstų pataikavimu kaimynei.

Sprendžiant iš šių laiškų ir kitų šaltinių, J. Baltrušaičio elgesiu buvo nepatenkinti daugelis diplomatijos vadovų. Neįtiko jis nei liaudininkams, nei krikdemams, nei tautininkams. Maskvoje užsisėdėjusio pasiuntinio atšaukimo klausimą svarstė beveik kiekviena nauja vyriausybė.

Vis dėlto savo poste poetas ir diplomatas išbuvo net 19 metų: nuo L. Želigovskio maišto iki 1939 metų politinės krizės. Maža to, jis ilgus metus buvo ir Maskvoje rezidavusio diplomatinio korpuso seniūnu.

Kaip paaiškinti tokio ilgaamžiškumo priežastis? Galbūt tuo, kad jis buvo laikomas bene geriausiu sovietų politikos žinomu, su kuriuo konsultuodavosi visas Maskvoje rezidavęs diplomatinis korpusas. O gal tiesiog tuo, kad rasti kitą kandidatą į jo vietą buvo nepaprastai sunku: negausūs norintys ten dirbti diplomatai buvo nepriimtini sovietų Vyriausybei, o daugiau į Maskvą niekas nesiveržė: mažai ką viliojo nepritekliai, suirutė ir įkyri čekistų priežiūra.

 “Lietuvos žinios“, 2009-05-01

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s