Dienos, kai praradome Valstybę

Šiandien dien pratęsime ankstesniame mūsų dienraščio numeryje pradėtą istoriją apie kelias lemiamas 1940 metų birželio dienas, per kurias mes ilgiems dešimtmečiams praradome savo Valstybę.

Aras Lukšas

Ankstų birželio  penkioliktosios rytą po Prezidentūroje vykusio ilgo ir sunkaus naktinio posėdžio Lietuvos vyriausybės nariai nutarė priimti visus Maskvos pateiktus ultimatyvius reikalavimus, iš kurių svarbiausias – įsileisti į šalies teritoriją papildomus sovietų karinius dalinius. Beveik visi kabineto nariai, įskaitant ir kariuomenės vadovybę bei skubiai į Prezidentūrą iškviestą naująjį kandidatą į premjerus generolą Stasį Raštikį buvo įsitikinę, kad efektyviai pasipriešinti gresiančiai invazijai neįmanoma, o simbolinis pasipriešinimas galėtų sukelti neprognozuojamų padarinių. Maniusių, kad reikia bent simbolinio gynybos šūvio buvo mažuma. Šiai mažumai priklausė ir Prezidentas Antanas Smetona.

Po kelių valandų kalbėdamas su Tautininkų Sąjungos pirmininku D. Cesevičiumi A. Smetona praneš apie dar vieną lemtingą savo sprendimą: „Lietuvos okupacija prasidėjo 1939 metų lapkritį, kai prieš mūsų valią buvo įvesti pirmieji sovietinės kariuomenės daliniai. Naujų dalinių įvedimu Sovietai nori mus visiškai okupuoti. Tik ką gautas pranešimas, kad Sovietų Sąjungos vadų nepatenkina S. Raštikio kandidatūra į premjerus ir kad į Kauną atskrenda aukšti Sovietų Sąjungos pareigūnai sudaryti Lietuvos vyriausybės. Tai reiškia, kad greta karinės okupacijos, prasideda ir politinė. Pasilikęs Lietuvoje aš būčiau priverstas padėti sovietams įforminti karinę ir politinę Lietuvos okupaciją.“ Taigi, A. Smetona nutaria trauktis.

Raginimai sveikinti okupantus

Nieko nelaukiant bėgti iš Lietuvos prezidentas pataria ir vidaus reikalų ministrui  Kazimierui Skučui, kurio kaip ir saugumo vadovo Antano Povilaičio suėmimo Maskva reikalavo itin atkakliai. „Nebėgsiu. Išbėgus man, kiti turės atsakyti. Aš ir Povilaičiui pasakiau, kad nebėgtų. Kaip bus, taip – palieku“, atsakė A. Skučas.

Dar kartą kabineto nariai susirinko jau popietę. Nutariama, kad vyriausybė pasilieka Lietuvoje, tačiau jei kuris jos narys norėtų išvykti, tam prieštaraujama nebus. A. Smetona pasirašo dokumentą, vėliau turėsiantį labai didelės reikšmės, paverčiant niekais bet kokias sovietų pastangas pavaizduoti Lietuvos okupaciją kaip teisėtą valdžios pasikeitimą. Šis dokumentas skambėjo taip: „Ponui ats. Pulk. Ltn. Antanui Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, prašau Tamstą pavaduoti mane respublikos Prezidento pareigose.“

Beveik tuo pat metu iš Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus atskrieja dar vienas patvirtinimas, kad Kremliaus visiškai netenkina S. Raštikio kandidatūra ir kad jau šį vakarą tartis dėl tinkamo kandidato į Kauną atskris specialus Maskvos įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas. Prezidentas aiškiai supranta, ko pirmiausiai ieškos nekviestas svečias, tad likti Kaune darosi rizikinga.

Ilgai neskelbusi jokių tikrų žinių iš Maskvos, apie sovietų ultimatumą pagaliau prabyla Elta. Pranešime visi raginami  „Laikytis kuo ramiausiai, eiti savo kasdienines pareigas ir dirbti savo kasdieninius darbus.“ Kariuomenei ir šauliams jų vadovybė nurodo kuo draugiškiau sutikti netrukus į šalį įžengsiančias okupantų pajėgas. 15 valandą Lietuvos sieną peržengia sovietų 8 ir 11 armijos, gavusios kovinės parengties įsakymą Nr. 1 (kitaip sakant – būti pasirengusiai kiekvienu momentu stoti į kautynes). Beje, sovietų kariškiai turi ne tik šį įsakymą, bet ir Minske parengtų atsišaukimų, kuriuose lietuviai raginami nekelti ginklo prieš savo brolius raudonarmiečius, ateinančius padėti Lietuvos liaudžiai nusimesti išnaudotojų jungą.

Dar maždaug po valandos pasirodo ir sovietų karo aviacija. Jos eskadrilių lėktuvai leidžiasi Radviliškio ir Šiaulių aerodromuose. 15 val. Prezidentūroje susirinkusiai vyriausybei pranešama apie Ukmergės plentu iš Gaižiūnų Kauno link riedančius sovietų tankus. Apie pusę ketvirtos jie jau Žaliakalnyje.

„Antanai, bėkime“, sako teisingumo ministrui A. Tamošaičiui krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, Jiedu praneša A. Merkiui kad važiuoja ir mėgins susisiekti su prezidentu. „Darykite, kaip jums geriau atrodo“, atsako ministras pirmininkas.  Apie tai, kur dabar A. Smetona niekas nieko tikro negali pasakyti. Tik jau visai vakarop iš Vilkaviškio apskrities policijos viršininko du ministrai sužinos, kad prezidento automobilis ką tik pravažiavo Kybartų link.

Iš tiesų Prezidentas ir jo palyda iš Kauno išvyko apie 16 val. 40 min. Prieš tai dar vyko ilgi pokalbiai su A. Merkiu, kuris atkakliai įtikinėjo A. Smetoną pasilikti. Tačiau V Dekanozovas jau skrenda. Kas bus, jei jis užtiks Prezidentą Kaune? Jei sumanys iš karto jį aplankyti? „“Tai nieko, ko jis čia eis“, ramina A. Smetoną ministras pirmininkas ir siūlo pabūti Kaune bent jau iki vakaro. Vėliau paaiškės,  kad Prezidento sprendimas nebedelsti buvo teisingas. Ir netgi šiek tiek pavėluotas. Tačiau išvykti anksčiau nebuvo įmanoma: reikėjo sutvarkyti dokumentus, gauti Vokietijos vizą, pagaliau, sulaukti Lietuvos banko valdytojo su valiuta. Prezidentas turėjo tik Vokietijos konsulato vizuotą paprastą diplomatinį pasą, tuo tarpu du jo apsaugos karininkai taip ir išvyko be jokių dokumentų.

Sumaištis Kybartuose

Vakarop Prezidento automobiliai pasiekė Kybartus. Vietos valdininkai nustebę: iš kur taip netikėtai pasirodė aukštas svečias? Stotyje prie Prezidento prieina burmistras, gimnazijos direktorius. Jiems A. Smetona papasakoja, kur važiuojąs ir kas nutiko Kaune. Iš valdininkų Prezidentas sužino, kad Užsienio reikalų ministerijos politikos skyriaus vedėjas Evaldas Turauskas prieš valandą perėjo sieną ir jau esąs Eitkūnuose. Apsaugos karininkai, pasiklausę ką kalba žmonės, pataria tuoj pat važiuoti per sieną. Kybartiškiai atkalbinėja, siūlo pernakvoti ir pavakarieniauti. Šiaip ar taip, vis tiek tenka sugaišti dar kelias valandas: kažkur dingo sunkvežimis su daiktais, kuris pasirodė tik po dešimtos vakaro. Kelyje iš Ukmergės užtruko ir A. Smetonos žmona Sofija.

Galiausiai susirenka visi, įskaitant ir K. Musteikį, kuris siūlo išsikviesti į Kybartus 9 pulką ir suorganizuoti bent simbolinį pasipriešinimą sovietams. Tačiau, dideliam nusivylimui, pulko vadas atsisako vykdyti įsakymą. „Pone ministrei, a to nepadarysiu“, pareiškia karininkas.

Tuo tarpu iš Kauno nesiliauja telefono skambučiai. Keletą kartų skambina A. Merkys ir dusliu balsu įkalbinėja prezidentą sugrįžti. Paklaustas, iš kur kalba, atsako jog iš savo buto. Jau gerokai vėliau A. Smetona prisimins šių pokalbių „atrodė, kad A. Merkys ne vienas, kad šalia būta kokio ragintojo. įspūdį Smetonai susidarė įspūdis, kad jis ne vienas, kad šalia būta kokio ragintojo.

Nežinia, kas tuomet buvo šalia ministro pirmininko, bet ragintojų Kaune tuo metu jau buvo daug: apie 19 val. čia nusileido lėktuvas su V Dekanozovu, o svarbiausiose miesto vietose jau stovėjo sovietų tankai.  Apie vienuoliktą vakaro K. Musteikis pareiškia, jog iš Kauno atvyksta kažin kokia delegacija parsivežti Prezidento, tad laukti daugiau negalima nė minutės reikia nedelsiant vykti oer sieną į Eitkūnus. Tačiau šiame trumpame kelyje laukia dar vienas netikėtumas.

Automobilis slenka tiltu per Širvintos (Lieponos) upelį. Tačiau Lietuvos pusėje pasienio užtvara nuleista. „praleiskite Prezidentą, sušunka išlipęs iš automobilio K. Musteikis, tačiau sargybiniai atkiša šautuvus. K. Musteikis prieina prie barjero ir, nepaisydamas mėginančios jį sulaikyti pasienio puskarininkio rankos, pereina į kitą sienos pusę.

A. Smetona išlipa iš automobilio, tačiau eiti per tiltą nesiryžta. Priėję apsaugos karininkai žino, kad baro viršininkui įsakyta praleisti visus. Tačiau tik dabar paaiškėja, kad šis įsakymas jau nebegalioja, nes A. Merkys ką tik  nurodė nebepraleisti nieko.

A. Smetona eina ieškoti baro viršininko, jį padėti surasti pasisiūlo kažkoks šaulys. Beldžiasi – niekas neatsidaro. Viduje tamsu. Prieina vienas šaulys, antras, kažką pažada  tačiau staiga vėl dingsta. Matyt, nori suimti, nusprendžia A. Smetona. Patamsyje pilna pasimetusių žmonių. Prieina A. Smetonos sūnus Julius, sakosi radęs kažkokį policininką, kuris pervesiąs juos per sieną. Jaunas pareigūnas veda kažkokias tamsiais skersgatviais. Padėti pasišauna ir kažkoks vyriškis,  kelią padeda ir kažkoks vyriškis, parodęs kelią per savo namų kiemą – tiesiai upelio link. Lietuvos Prezidentas atsisveikina su policininku ir vedliu, nusiauna batus ir brenda per upelį – tolyn, nuo Lietuvos, kurios jis daugiau niekada nebepamatys.

Sugrąžinti prezidentą!

Jau po vidurnakčio A. Smetona pasiekia Eitkūnų geležinkelio stotį, kurioje jau ranga K. Musteikį su žmona. Prisistatęs vokiečių karininkas mandagiai pasisveikina ir pareiškia užuojautą dėl Lietuvą ištikusios katastrofos. A. Smetona prašo pranešti kam reikia jog jis yra atvykęs ir padaryti viską, kad nebūtų grąžintas sovietams. Karininkas apgailestaudamas pareiškia negalįs atsakyti, ar jam bus leista pasilikti Vokietijoje, nes šį klausimą spręs pats A. Hilteris. Nedideliame Eitkūnų viešbutėlyje Lietuvos prezidento laukė dar viena nerami naktis.

Jis nežino, kad Kaune, užsienio reikalų ministerijoje V. Dekanozovas jau diriguoja naujos vyriausybės sudarymui. Tačiau tam, kad viskas bent jau atrodytų teisėta, tam reikalingas Lietuvos Prezidento sprendimas. Vicepremjeras Kazys Bizauskas kreipiasi į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne ir prašo pasiuntinio Kazio Škirpos susisiekti su Eitkūnais bei pasistengti vyriausybės vardu įtikinti valstybės Prezidentą grįžti į Kauną, kol V Dekanozovui oficialiai dar nieko nežinoma apie prezidento išvykimą į užsienį. Mat V. Dekanozovas ką tik pareiškęs, jog jo misija Lietuvoje esanti  susitarti dėl naujos vyriausybės sudarymo. Kad tos derybos galėtų duoti geresnių rezultatų, vyriausybė mano, kad prezidento dalyvavimas pasitarimuose šiuo momentu Lietuvai naudingas ir kad priešingu atveju padėtis gali pasunkėti“.

Apie 4 ryto K. Škirpa prisiskambina į viešbutį. Atsiliepęs K. Musteikis niekaip nenori kviesti prie telefono Prezidento, tačiau galiausiai nusileidžia. K. Škirpa atsiprašo, kad prikėlė iš miego. „Koks čia miegas, jeu kelinta naktis, kai nebesuveriu akių. Buvau kaip tik šiek tiek išsitiesęs, kad duočiau pailsėti mano kaulams“, atsako A. Smetona. K. Škirpa pareiškia turįs ministro pirmininko pavedimą įtikinti valstybės vadovą sugrįžti. „Ko jie dar iš manęs nori, iš seno ir sergančio žmogaus?“ – sudejuoja A. Smetona ir ima aiškinti, kad grįžti nėra jokios prasmės, nes sovietai per daug kišasi į krašto valdymą. „Grįžčiau, jei tatai patarnautų Lietuvos nepriklausomybės reikalui, bet netikiu, kad tai įmanoma po rusų raudonosios armijos dirtuvais.“ Baigia pokalbį A. Smetona.

Ryte Lietuvos prezidentui buvo pranešta, kad jam leista pasilikti Vokietijoje. K. Škirpa prisimena, kad vokiečiai ilgai svarstė, kaip pasielgti, veikiant Molotovo Ribbentropo pakttui. Tuo metu vyko telefoninės konsultacijos tarp Hitlerio būstinės fronte, gestapo vadovybės Berlyne ir vokiečių policijos komisaro Eitkūnuose. Pasak K. Škirpos, „Smetonos atsiradimas maišė vokiečių žaidimo su Rusija kortas“. Tik apie11 val.buvo nutarta leisti A. Smetonai pasilikti Vokietijoje, iš pradžių jį integravus pačiuose Rytprūsiuose. Vokietijos užsienio reikalų  ministras Joachimas. Ribbentropas internavimą patvirtinančią instrukciją išsiunčia11.15.Matyt, būta dar aiškinimosi ir diplomatiniais kanalais su Maskva. Tą galėtų liudyti ir toks faktas, jog sovietų naujiejų agentūra TASS birželio 17 dieną šią žinią paskelbė remdamasi ne informacija iš Kauno, bet oficialiu Vokietijos ambasados Maskvoje pranešimu sovietų vyriausybei.

Lietuvos prezidento išvykimas buvo rimtas smūgis sovietų planams. Tai liudija kad ir toks sovietų užsienio reikalų ministro V. Molotovo pareiškimas Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje birželio 17 dieną: „Ryšium su Smetonos pabėgimu ir galimu Lietuvos kariuomenės dalinių sienos peržengimu Lietuvos siena, matyt, nesanti tinkamai saugoma. Dėl to Sovietų Vyriausybė padės Lietuvos Vyriausybei saugoti savo sienas, šios prašymu.“

Priesaika išduotai Konstitucijai

Šiaip ar taip, imtis naujos Lietuvos vyriausybės sudarymo V. Dekanozovui teko imtis be Lietuvos prezidento pagalbos. Birželio 16 dieną užimti ministro pirmininko pareigas ir formuoti naująjį kabinetą buvo pasiūlyta Justui Paleckiui, o užsienio reikalų ministru V. Dekanozovas numatė rašytoją Vincą Krėvę-Mickevičių. Pasakojama, kad rašytojas ilgai svarstė ir kankinosi, suprasdamas, jog veliasi į svetimus žaidimus, tačiau galiausiai vis dėlto sutiko.

Taigi, birželio 16 Apie 10 valandą  Kaune likę senosios vyriausybės nariai renkasi į posėdį. Vidudienį iš Eitkūnų grįžta nieko nepešusi delegacija, turėjusį įkalbėti A. Smetoną sugrįžti. A. Merkys pasiūlė tokį Smetonos žingsnį laikyti atsistatydinimu, nors tuometinė Konstitucija neleido vyriausybei atstatydinti prezidento.  Pagal ją premjeras gali vadovauti valstybei tik prezidentui mirus arba atsistatydinus. Vis dėlto vyriausybės nurodymu parengiamas toks Eltos pranešimas: „Vakar, birželio 15 d., Respublikos prezidentas Antanas Smetona išvyko į užsienį. Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš Respublikos prezidento pareigų. Respublikos prezidento pareigas, einant Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministras Pirmininkas Antanas Merkys“. Dabar Dekanozovo rankos skirti marionetinį premjerą buvo laisvos. A. Merkys skelbia valstybės gynimo metą, atleidžia K. Musteikį, paveda ministro pareigas eiti V. Vitkauskui, uždaro į kalėjimą Skučą ir Povilaiti. Visuomenė apie A. Smetonos išvykimą sužino tik pavakare, per radiją. .Kaune ši žinia sukelia paniką. Tuo tarpu A. Merkys per radiją ragina laikytis rimties ir įtikinėja, kad santvarka Lietuvoje nesikeis ir jog viskas kas vyksta tik didina krašto saugumą.

Tuo metu pasaulis mažai ką žino apie įvykius Lietuvoje. Vokietijos spauda ir radijas blokuoja net kokius pranešimus iš šalies. To meto spaudoje terastume tik TASSo pranešimą kad Lietuva pažeidė 1939 metų sutartį.

Taigi, niekas nežino, jog paskutinėmis senosios vyriausybės gyvavimo valandomis pas A. Merkį apsilanko buvę prezidentai  Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, maldaute maldaudami jį pasitraukti iš pareigų arba bent jau nepasiduoti spaudimui ir neskirti premjeru komunisto. Skirtingai nei visuomenė, šiedu politikai greičiausiai nujautė, kad Lietuvai kaip nepriklausomai valstybei iškilo mirtina grėsmė.

Vis dėlto A. Merkys neperkalbamas. Birželio 17. jis paskiria ministru pirmininku J. Paleckį ir paveda jam suformuoti vyriausybę, taip dar kartą pažeisdamas Konstituciją. Mat pagal ją ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, kabineto vadovu tampa buvusio ministro pirmininko pavaduotojas, šiuo atveju – K. Bizauskas.

Šiaip ar taip, birželio 17 dieną, septintą vakaro naujoji „liaudies“ vyriausybė iškilmingai prisiekė

ištikimybę 1938 metų konstitucijai. Tai pačiai, kuri per pastarąsias porą dienų  buvo net kelis kartus paminta poo kojomis.

Po daugelio metų, prisimindamas šią ceremoniją, vyriausybės narys rašytojas V.. Krėvė – Mickevičius parašys: „Jaučiausi lyg kad esu pakasynose kažko brangaus ir artimo, gal nevisai dar užmerkusio akis, bet jau kovojančio su mirtimi paskutinėje agonijoje. Visi jutome, kad nebūsime savo krašto vairuotojai, bet greičiau pastumdėliai, o kai kurių likimas gal jau iš anksto nuspręstas“.

“Lietuvos žinios“, 2009-06-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s