Pyro pergalė

 

1920 metų liepos 12-oji galėjo tapti dar viena jaunos Lietuvos Respublikos pergalės diena. Tą dieną šimtmečius Lietuvą engusi Rusija po ilgų ginkluotų kovų, regis, atsisakė revoliucijos eksporto idėjos ir amžiams pripažino mūsų šalies nepriklausomybę su sostine Vilniumi. Tačiau nepatyrę Lietuvos politikai ir derybininkai nė nenumanė, kad turi reikalą su šalimi, niekada neturėjusia ir neturinčia tradicijų laikytis duoto žodžio.

Aras Lukšas

 

Lengva ranka pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis po kojomis bus paminta ne kartą: iš pradžių Rusijai paprasčiausiai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų grąžinti teritorijas ar išvogtas kultūros vertybes, o galiausiai – jėga primetant 1939 metų sutartį, iš esmės reiškusią tik viena – naujos karinės Lietuvos okupacijos pradžią. Tačiau, norėdami kalbėti apie  1920 metų sutarties pasirašymo aplinkybes, pirmiausia turime prisiminti šio įvykio priešistorę.

 

Į Europą – su durtuvu

 

„Rusija užkariauta, o dabar atėjo laikas pačiupinėti Europą durtuvu”. Šie Rusijos bolševikų lyderio Vladimiro Lenino žodžiai nebuvo tik sparnuota liepsningo oratoriaus metafora. Iš tiesų, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui paskui karą pralaiminčius ir besitraukiančius vokiečius jų šalies link ėmė plūsti ir bolševikų daliniai. Jų kelyje pasitaikiusi Lietuva atrodė kaip nedidelis ir nesunkiai įveikiamas lieptelis.

Kita vertus, po tautinio atgimimo vėliavomis atgimstanti Lenkija taip pat puoselėjo planus įtraukti Lietuvą į savo valstybės sudėtį. Tuometinės Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis tikėjosi, kad jo šalis susirinks iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo turėtas teritorijas. Vakarai, bijodami bolševizmo plitimo Europoje aiškiai linko paremti stiprios ir didelės Lenkijos idėją, tad 1918 metų vasario 16 dieną nepriklausomybę paskelbusi Lietuva iš esmės liko vienui viena. Tuomet galėjo atrodyti, kad Lietuvos nepriklausomybės deklaracija netrukus liks tik kaip romantiškas prisiminimas apie nedidelės tautos mėginimą atkovoti seniai prarastą, bet niekuomet nepamirštą laisvę. Tačiau įvykiai susiklostė kiek kitaip.

Atrodo, kad pradėję žygį į Vakarus, karo ir revoliucijos susilpninti bolševikai pervertino ir savo revoliucinį entuziazmą, ir karines galimybes. Kautis jiems teko keliais frontais – tiek su latviais, tiek su lenkais, tiek su besikuriančia Lietuvos kariuomene. Taigi, jau baigiantis 1919 metų vasarai, bolševikai buvo priversti trauktis iš Lietuvos.

1919 m. rugpjūčio 22 d dieną  vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, pradėjo paskutiniąją operaciją, kurios tikslas – išstumti raudonuosius už Dauguvos upės. Veiksmus pradėjo 1-oji kariuomenės brigada. Rugpjūčio 24 dieną ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės – Južinto bei Susieto ežerų ruožą ir sėkmingai veržėsi pirmyn. Rugpjūčio 25 dieną Lietuvos kariuomenė užėmė Zarasus. Dar po keturių dienų Marijampolės ir Panevėžio batalionai užėmė Alūkstės miestelį ir priėjo Dauguvos upę. Rugpjūčio 30 dieną 1-oji brigada užėmė Kalkūnų bei Turmanto geležinkelio stotis ir kairiuoju sparnu pasiekė Dauguvą. Bolševikai buvo priversti pasitraukti į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė Daugpilio priemiestyje Grivoje.  Tačiau 1920 m. sausio 5 dieną  bendroms latvių ir lenkų pajėgoms užėmus Daugpilį, Lietuva su bolševikais fronto linijos Daugiau nebeturėjo.

Bolševikų padėtis tapo nepavydėtina. Dabar jiems reikėjo bet kokiais būdais sutrumpinti fronto liniją. Taigi, V. Leninas imasi ieškoti kontaktų su Baltijos šalių vyriausybėmis, leisdamas suprasti, kad Rusija pasirengusi pripažinti Lietuvos ir jos kaimynių suverenumą. Bolševikai aiškiai suvokia, kad jų sumanytas revoliucijos eksportas nepavyks tol, kol jo kelyje stovės Lenkija, kuri be kita ko dar ir kelia grėsmę pačios Sovietų Rusijos teritorijai.

Grėsmė akivaizdžiai kilo iš to, kad 1920 metų balandžio pradžioje, Lenkijos vadovas J. Pilsudskis ir ukrainiečių socialistų lyderis Simonas Petliūra  susitarė bendrai kovoti su bolševikine Rusija. Gegužės 7 dieną jungtinei lenkų ir petliūrininkų kariuomenei užėmus Kijevą, Ukraina paskelbė nepriklausomybę Mėgindami per Baltarusijos teritoriją pulti Varšuvą, bolševikai ir vėl patyrė pralaimėjimą. Skelbti nepriklausomą Lenkijos valstybę daugiau nebebuvo jokių kliūčių. Tad bolševikams beliko viena – pradėti taikos derybas su ne tokiomis pavojingomis Baltijos šalimis. Derėtis tam, kad sulaukus palankaus momento, būtų galima atsisakyti visų savo duotų įsipareigojimų. Istorija parodys, kad kitokio derybų tikslo ir nebuvo.

 

Nuo kovų prie derybų

 

Taigi, pasibaigus ginkluotoms kautynėms, prasideda nė kiek ne lengvesnės kovos diplomatiniame fronte. Kovo 31 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras atsako į Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaro Georgijaus Čičerino notą pareikšdamas, kad Lietuva ėmėsi ginklo ne tam, kad užgrobtų Rusijos teritoriją, o tam, kad apgintų savąją ir išsaugotų valstybės nepriklausomybę. Kadangi dabar Lietuvoje nebėra likę nė vieno rusų kareivio, Lietuva esanti pasirengusi pradėti taikos derybas.

Atsakymo iš G. Čičerino ilgai laukti netenka. Balandžio 3 dieną Rusija pareiškia esanti ištikima tautų apsisprendimo principui, todėl ir Lietuvos sienų nustatymui ji taikysianti etnografinį principą.

Lietuvos vyriausybei to nepakanka. Antroje notoje ji prašo patikslinti, ar sovietai pripažįsta Lietuvai Vilnių ir Gardiną ir prašo, kad Rusija iš anksto pripažinta nepriklausoma valstybe. Neįtikėtina, bet Kremlius tokį pripažinimą mesteli labai lengva ranka.

Galiausiai, prieš prasidedant oficialioms deryboms, Lietuvos delegacija gauna iš Kremliaus voką, kuriame paties V. Lenino ranka parašyta tokia būsimos sutarties preambulė: „Remdamiesi Rusijos Federatyvinės Socialistinės tarybinės Rusijos Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo išeinančiomis juridinėmis pasekmėmis ir amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ar jos teritorijos atžvilgiu.“ Ko daugiau ir norėti? Suprantama, kad Lietuvos delegaciją tokia formuluotė tenkina. Tik vėliau paaiškės, kad visi šie žodžiai tebuvo tik sūris gerai paspęstuose pelėkautuose.

Pagaliau gegužės 7 dieną Maskvoje prasideda oficialios taikos derybos. Lietuvos delegacijai vadovauja inžinierius ir diplomatas Tadas Naruševičius (Norus), Rusijos pusės derybininkų vadovu skiriamas Adolfas Joffė, pagarsėjęs tuo, kad dar 1918 metais vykusioje Brastos taikos konferencijoje su Vokietija ir Austrija, jis sutiko atiduoti buvusiems priešininkams Rusijos dalis iki Rostovo prie Dono.

Derybų pradžia daug žadanti. Nuolaidusis A. Joffė iš karto pabrėžia, kad Lietuva  buvusi viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, nekariavusių prieš sovietų Rusiją, tad susitarti būsią nesunku. Pirmąją derybų dieną sudaroma ir speciali komisija, kurios užduotis –  įvertinti, kokius nuostolius Lietuvai padarė tiek caro valdžia, tiek sovietinė Rusija. Kitą dieną sovietai pasiūlo Lietuvai pasirašyti ir karinę sutartį. Mainais už tai žadama pripažinti Lietuvai Ašmeną, Lydą ir Gardiną. Laimei, į šiuos spąstus Lietuvos derybininkai nepateko. Tą patį rezultatą pavyko pasiekti atsisakius karinės sąjungos, bet paskelbus neutralumą.

Derybų metu Lietuva stengiasi išnaudoti bet kokias galimybes stiprinti savo pozicijas. Gegužės 12 dieną geros valios ženklan ji paleidžia ir perduoda Rusijai Lenino bendražygį F. Planteną, taip užbaigdama vieną iš įdomiausių bylų, žinomą kaip lėktuvo „Breget“ istorija. F. Platenas įkliuvo Lietuvos slaptosioms tarnyboms kovo 29 dieną, sugedus ir priverstinai nutūpus Lietuvoje į Maskvą skridusiam vokiečių lėktuvui. Radus dokumentus, įrodančius, kad F. Plantenas buvo įgaliotas sovietų Rusijos vardu  vykdyti įvairius sandorius, jis nedelsiant buvo sulaikytas. Ypatingo kriminalo šioje istorijoje nebuvo, tačiau tai buvo bene ryškiausias atvejis, kai Lietuvos valdžia sugebėjo derybų naudai panaudoti sovietų žvalgybininką.

Lygia greta klostėsi ir kiti įvykiai, palankūs tam, kad Vilnius sovietai visiems laikams pripažintų nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi. Lenkams pralaimint karą fronte su Sovietų Rusiją, Lenkijos užsienio reikalų ministras kunigaikštis E. Sapiega telegrama pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui, kad Varšuva de facto pripažįsta Lietuvos vyriausybę ir Steigiamąjį Seimą, nors Vilniaus klausimas notoje tąsyk ir neminimas. Tačiau po penkių dienų, sąjungininkams reikalaujant Lenkijos ministras pirmininkas Wladyslawas Grabskis pasirašo protokolą nedelsiant perleisti Vilnių Lietuvai.

Visa tai vyksta pačiuose sutarties pasirašymo išvakarėse. Liepos 11 dieną Anglijos užsienio reikalų ministras siūlo Sovietų Rusijos vyriausybei nustatyti ribą tarp Rusijos ir Lietuvos. Ji turėtų būti lygiagreti Gardino-Daugpilio geležinkelio linijai ir eiti į 50 km į rytus nuo jos. Sąjungininkai pareikalavo, kad Raudonoji Armija šios linijos neperžengtų. Jei sovietai šias sąlygas vykdytų, Anglija įsipareigotų sukviesti Londone Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Suomijos atstovų konferenciją ir galutinai sudarytų su Rusija taiką.

Visi šie trečiųjų šalių veiksmai neabejotinai skubino bolševikinę Rusiją kuo greičiau sudaryti su Lietuva taikos sutartį. Ji buvo pasirašyta 1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje. Pirmajame sutarties straipsnyje sakoma, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo išeinančiomis juridinėmis pasekmėmis“. Antrasis sutarties straipsnis nustato Lietuvos ir Rusijos sieną. Dokumente sakoma, kad Rytinė Lietuvos siena eina nuo Dauguvos pro Breslaują, Pastovius, Naručio ežerą, Molodečną, Voložiną, Beržūnos žemupiu, Nemunu iki Gardino ir toliau iki Štabino. Sutarta ir dėl Lietuvos piliečių grąžinimo. Iš Rusijos galėjo grįžti visi asmenys, gimusieji pagal taikos sutartį Lietuvai priskirtinoje teritorijoje arba išgyvenę čia be pertraukos 10 metų. Maskva taip pat įsipareigojo grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius ir kapitalus o karo nuostolius atlyginti pažadėjo 100 tūkst. hektarų miško ir trimis milijonais aukso rublių. Galiausiai, aštuntasis sutarties straipsnis pripažino, kad Lietuva turi teisę reikalauti, jog po 1914 metų rugpjūčio 1 dienos padarytus nuostolius jai kompensuotų ir Vokietija.

 

Netesėti pažadai

 

Nors šiandien dažnai teigiama, kad liepos 12-osios sutartis sudarė Lietuvai prielaidas mėginti įtvirtinti šalies valstybingumą etninėse lietuvių teritorijose, iš tikrųjų to padaryti taip niekada ir nepavyko. Lietuva niekad neatgavo dalies sutartyje numatytų teritorijų, nekalbant jau apie Maskvos pažadus sumokėti reparacijas mišku ar sugrąžinti išvogtas istorines bei kultūros vertybes. Bolševikams pavyko pergudrauti nepatyrusius Lietuvos derybininkus ir įkišti į sutartį punktą, numatanti grąžinti tiek, „kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti.“

Neišsprendė ši sutartis ir Vilniaus klausimo, nes Antantės blokas sostinę Lietuvai pripažino tik žodžiais. Kas iš to, kad tuoj po sutarties pasirašymo  Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Nastopka skelbia kariams įsakymą atsiimti savo sostinę, o lenkų karinei vadovybei nurodoma perleisti Vilnių lietuviams. Iš Kauno atvykusį traukinį su Vilniaus komendantūros kariais prie Kazimieravo už 6 kilometrų nuo Vievio apšaudo lenkai. Pasirodo, kad jie neturi jokio įsakymo nekliudomai praleisti Lietuvos karius. Tik apie 13 valandą lenkų Vilniaus įgulos viršininkas V. Hupertas gauna įsakymą praleisti Lietuvos kariuomenę. Jis delsia perduoti šią žinią Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto atstovui Ignui Jonynui. O tuo metu prie Lietuvos sostinės vėl artėja Raudonosios armijos daliniai. Tad liepos 15 dieną 14 valandą įžengę į Vilnių, lietuvių daliniai randa čia šeimininkaujantį Raudonosios Armijos 3 kavalerijos korpusą.

Tiesa, Steigiamajam Seimui rugpjūčio 6 dieną ratifikavus Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė. Tačiau ji ir toliau liko Vilniaus krašte ir tam ji turėjo visiškai formalų ir teisėtą pagrindą. Mat greta taikos su Rusija sutarties, Lietuva, deja, buvo priversta pasirašyti su bolševikais ir slaptą priedą, kuriuo įsipareigojo praleisti Sovietų Rusijos kariuomenę pro Lydą, Ašmeną ir Gardiną kovoms su Lenkija.

Beje, liepos 12-osios sutartyje apie Lietuvos ir Lenkijos sieną nebuvo pasakyta nė žodžio – tai buvo palikta susitarti pačioms nepriklausomybę atgavusioms valstybėms. 1920 m. spalio 7 dieną Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašys paliaubų sutartį, turinčią įsigalioti spalio 10 dieną. Sutartimi tarp abiejų šalių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Tačiau sutarties įsigaliojimo išvakarėse lenkų generolas Liucjanas Želigovskis inscenizuos lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą, staigiu puolimu užims Vilnių, ir  įkurs čia Vidurio Lietuvos valstybę, kuri po poros metų bus prijungta prie Lenkijos.

Kaip matome, tiek Lietuva, tiek Lenkija, nepaisant Varšuvos politikų garsiai deklaruotų ambicingų planų sujungti Juodąją ir Baltijos jūras, nebuvo pasirengusios suvienyti buvusios bendros valstybės teritorijas. Liepos 12-osios sutartis liudija, kad tokie planai Lietuvos kūrėjų visiškai nedomino. Metais vėliau Rygoje sutartį su Rusija sudariusi Lenkija taip pat išsižadėjo didelės dalies teritorijų, kurias, Lenino vyriausybė buvo pasiruošusi perduoti. Vienu tokiu parašu didelė dalis buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalis neatiteko nei Lietuvai, nei Lenkijai. Šių kraštų gyventojams – lenkams, baltarusiams, ukrainiečiams – tai nereiškė nieko kita, kaip sovietų represijas, badą, tremtis ir mirtį.

Tuo tarpu „amžiams“ sovietų Lietuvai pripažintas Vilnius ir jo kraštas lenkų valdžioje išbus iki 1939 metų. Neišspręstas jo klausimas iki pat II Pasaulinio karo pradžios nuodys dviejų valstybių santykius, o šią nesantaiką kiekviena proga gilins ir išnaudos Maskva.  Dvi kaimyninės valstybės 1939 metais jas ištikusią katastrofą pasitiks ne drauge, o kiekviena sau. Po Hitlerio ir Stalino sąmokslo Vilnius dar kartą taps koziriu klastingame Kremliaus žaidime: atimdama iš nukraujavusios nuo hitlerinės Vokietijos antpuolio Lenkijos Vilnių ir „grąžindama“ jį Lietuvai, Sovietų Sąjunga papildomomis sąlygomis įvesti į šalį karinius dalinius galutinai užverš kilpą, kuri mažiau nei po metų pasmaugs tik kiek daugiau nei dvidešimtmetį trukusią Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos žinios, 2009-07-10

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s