Posūkis Baltijos kelyje

 

 jelcinas

Sekmadienį, minėdami Baltijos kelio dvidešimtąsias metines, prisiminsime precedento neturintį įvykį: 1989 metų rugpjūčio 23-dieną minint Molotovo-Ribentropo pakto 50-ąsias metines daugiau nei du milijonai okupuotų Baltijos šalių piliečių susikibo rankomis į gyvą grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino. Ši manifestacija parodė pasauliui, kad Lietuva, Latvija ir Estija niekada nesutiks su ribotu suverenitetu sovietinės imperijos sudėtyje ir kad jų vienintelis siekis – visiška laisvė ir nepriklausomybė. Vargu ar kas tuomet galėjo tikėtis, kad vos po dvejų metų tame pačiame Baltijos šalyje suliepsnos laužai, simbolizuojantys nelengvai, bet gana greitai iškovotą laisvę.

Aras Lukšas

Praėjus kiek mažiau nei septyniems mėnesiams nuo Baltijos kelio, Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Apie 506 dienas trukusį jo kelią į tarptautinį pripažinimą rašėme liepos 31-osios „Lietuvos žinių“ numeryje. Per šias pusšimtį dienų Lietuvai teko išgyventi daug ką ekonominę blokadą, kruvinų aukų pareikalavusią sausio agresiją ir galiausiai 1991-ųjų rugpjūčio pučą, kuriam nugalėjus tolesni įvykiai galėjo pakrypti ne mažiau tragiška linkme, nei 1940-aisiais.

Partinių Maskvos reakcionierių sumanytas perversmas dažniausiai siejamas su jų mėginimais žūtbūt sutrukdyti Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo projektuotos naujos sąjunginės sutarties pasirašymu, turėjusiu įvykti rugpjūčio 20 dieną. Iš tiesų, senąją brežnevinę SSRS atkurti norėję kietosios linijos šalininkai sprendimą užgrobti valdžią priėmė tik rugpjūčio pradžioje, tačiau perversmo idėja subrendo dar žiemą. Tad galima sakyti, kad tiek sausio įvykiai Vilniuje, tiek rugpjūčio pučas Maskvoje buvo vieno ir to paties proceso dalys.

 

Sausio agresijos tęsinys

 

Pirmą kartą apie perversmą rimtai prabilta dar vasarį. Tuomet iš Sverdlovsko į Maskvą skridusiame lėktuve. Ten vienos karinės įmonės direktorius ir SSRS valstybinių įmonių asociacijos pirmininkas Aleksandras Tiziakovas vienam savo pažįstamam atskleidžia planą, numatantį įvesti šalyje nepaprastąją padėtį ir perduoti visą valdžią Laikinajam valdymo komitetui, uždrausti privatų verslą ir politinę opoziciją.

Vėliau A. Tiziakovas taps vienu iš perversmininkų vadovų.

Praėjus vos porai dienų nuo to, kai M, Gorbačiovas, susitikęs su devynių SSRS respublikų vadovais oficialiai paskelbė apie pradedamą rengti naują sąjunginę sutartį, sušaukiamas SSKP CK plenumas, kuriame provincijos partiniai sekretoriai užsipuola SSRS prezidentą, reikalaudami nedelsiant grąžinti komunistų partijai vadovaujantį statusą, kurio ji neteko, panaikinus Konstitucijos 6-ąjį straipsnį.

Tačiau ypatingą pagreitį įvykiai įgyja po liepos 12-osios, kai Rusijos Federacijos prezidentu išrenkamas Borisas Jelcinas. Po penkių dienų įvykusioje SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje vyriausybės vadovas Valentinas Pavlovas pareikalauja sau ypatingų įgaliojimų. Jį paremia KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas ir gynybos ministras Dmirtijus Jazovas. Saugumo šefas didelę savo pasisakymo dalį skiria priešiškų valstybių „įtakos agentams“, kurių neva knibždėte knibžda tiek valdžios struktūrose, tiek žiniasklaidoje.

Matyt, perversmo planas tuomet jau buvo žinomas pakankamai plačiam žmonių ratui, tad nenuostabu, kad jis nebuvo paslaptis ir JAV žvalgybai. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad jau liepos 20 dieną Amerikos valstybės sekretorius Jamesas Bakeris įspėja SSRS užsienio reikalų ministrą Aleksandrą Bessmertnych apie rengiamą sąmokslą, minėdamas V. Pavlovo, V. Kriučkovo ir D. Jazovo pavardes. Neaišku, ar šis perspėjimas buvo priimtas rimtai ir ar jis apskritai pasiekė M. Gorbačiovo ausis: rugpjūčio 4 dieną SSRS prezidentas išvyksta ilsėtis į Kryme esančią Foroso rezidenciją, tuo gerokai palengvindamas užduotį būsimiems pučistams.

Lietuvoje artėjančio perversmo ženklų, regis, nesimatė. Nebent juo laikytume rugpjūčio 15-ąją ir sovietų kariuomenės užgrobtų Lietuvos radijo ir televizijos rūmų vėl pasigirdusį raginimą jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Tačiau naivu manyti, kad tokius pareiškimus daręs Maskvai ištikimos LKP centro komiteto Politinio skyriaus konsultantas pulkininkas Edmundas Kasperavičius žinojo apie Maskvoje bręstančius įvykius. Vargu ar tai buvo žinoma ir Lietuvos KGB padalinyje, nors jau rugpjūčio 6 dieną SSRS saugumo vadovas Vladimiras Kriučkovas buvo nurodęs savo pavaduotojams bei oro desanto pajėgų vadui Generolui Pavelui Gračiovui parengti ypatingosios padėties įvedimo strateginę prognozę bei būtinų priemonių sąrašą. Šie tvirtina, kad nepaprastąją padėtį būtina įvesti iki rugpjūčio 20-ąją numatytos naujos sąjunginės sutarties pasirašymo, kitaip galį būti per vėlu.

Rugpjūčio 16 dieną, 8 ryto Kriučkovas savo kabinete skaito spaudoje paskelbtą naująją sąjunginę sutartį, numatančią Sąjunginėms respublikoms žymiai didesnes teises ir savarankiškumą. KGB šefui aišku, kad pasirašius šią sutartį, restauruoti buvusios brežnevinės imperijos nebepavyks. Pusę dvyliktos į Lubianką atvyksta SSRS Gynybos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas. Dar po pusantros valandos trukusio pokalbio priimamas lemtingas sprendimas – veikti nedelsiant. Tą pačią minutę V. Kriučkovas įsako savo pavaldiniams pasirengti išjungti telefono ryšį vyriausybinėje viloje Forose, kur Krymo saule ir šilta Juodąją jūra mėgaujasi nieko neįtariantis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas.

Rugpjūčio 17-osios pavakarę uždaroje KGB svečių rezidencijoje susirenka visas sąmokslininkų smegenų centras –  V. Kriučkovas, V. Pavlovas, D. Jazovas, SSKP CK sekretorius Olegas Šeninas ir M. Gorbačiovo padėjėjas Valerijus Boldinas. Jie nutaria nuo rytojaus įvesti nepaprastąją padėtį įkurti Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą, kuris vėliau buvo vadinamas tiesiog GKČP, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas pasirašytų perversmininkų padiktuotus įsakus arba atsistatydintų ir perduotų visą valdžią viceprezidentui Genadijui Janajevui. Rusijos prezidentą B. Jelciną ketinama sulaikyti aerodrome „Čkalovskij“ vos šiam sugrįžus į Kazachstaną. Tolimesnis Rusijos vadovo likimas būtų sprendžiamas po jo pokalbio su D. Jazovu.

Rugpjūčio 18-ąją perversmininkai prisimena ir Lietuvą bei kitas Baltijos šalis. 11 valandą V . Kriučkovas surengia pasitarimą su KGB vadovybe, praneša savo pavaldiniams apie ketinimus įvesti nepaprastąją padėtį ir įsako pasiųsti centrinio KGB aparato darbuotojų grupės į visas tris Baltijos šalis. Tai rodo, kad vietiniais KGB padaliniais Lubiankoje nebepasitikima.

Dar tebevykstant KGB vadovybės pasitarimui, į G. Janajevui paskambina M. Gorbačiovas. Jis informuoja kad į Maskvą grįš rytoj vakare. Savo šefą jau išdavęs viceprezidentas pažada pasitikti M. Gorbačiovą Vnukovo oro uoste. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų M. Gorbačiovo telefono pokalbių. 16 val. 32 min. prezidento viloje bus išjungti visi ryšio kanalai, tarp jų ir strateginių branduolinių pajėgų valdymas.  M. Gorbačiovas nežino, kad po 20 minučių jo laukia akistata su pučistais. Netoli Foroso tuoj nusileis asmeninis D. Jazovo lėktuvas, kuriuo atvyksta O. Baklanovas, O. Šeninas, O. Boldinas ir vyriausiasis sausumos pajėgų vadas generolas Valentinas Varenikovas.

Kiek daugiau nei valandą trukęs sąmokslininkų pokalbis su M. Gorbačiovu baigiasi be rezultatų.   Nieko nepešusi, visa kompanija aštuntą vakaro grįžta į Maskvą ir pradeda ruoštis perversmui.

 

Neišmoktos V. Lenino pamokos

 

Pirmasis pučistų veiksmas – įkalinti M. Gorbačiovą. Tuo tikslu 4 ryto KGB Sevastopolio pulkas iš visų pusių apsupa Foroso rezidenciją o pakilimo take, kuriame stovi prezidento lėktuvas ir sraigtasparnis, užblokuoja du vilkikai. Beveik tuo pat metu 60 specialios paskirties būrio „Alfa“ smogikų užima pozicijas miške prie naktį iš Kazachstano grįžusio  B. Jelcino rezidencijos.

5 val. 20 minučių O. Šeninas įteikia SSRS Valstybinio televizijos ir radijo komiteto vadovui Leonidui Kravčenkai GKČP parengtus dokumentus ir nurodo dirbti kaip žymių SSRS ir valstybės veikėjų laidotuvių dienomis. Šeštą ryto diktoriai skaito GKČP vadovu pasiskyrusio G. Janajevo įsakus, o pertraukose nuolat rodomos scenos iš baleto „Gulbių ežeras“, kuris vėliau taps tragikomišku rugpjūčio pučo simbolių.

Septintą ryto Maskvos link pajuda kariuomenė. Į miestą traukia maždaug 4 tūstančiai kariškių,  362 tankai, 427 šarvuočiai. Visa tai vyksta praėjus visai valandai nuo tuos akimirkos, kai šalies visuomenei tapo žinoma apie prasidėjusį perversmą! Toks pučistų sprendimas atrodo sunkiai paaiškinamas ir visiškai nemokšiškas. Kaip ir tai, jog komunistiniai reakcionieriai nieko nepasimokė iš savo vado Vladimiro Lenino, nurodžiusio perversmų metu kuo skubiau užimti paštą ir telegrafą. Ir pirmąją, ir vėlesnėmis pučo dienomis telefonai tylėjo tik M. Gorbačiovo rezidencijoje. Mačioje Maskvoje puikiai veikė ir vietinis, ir tarpmiestinis ryšys. Veikė ir nepriklausoma radijo stotis „Echo Moskvy“, nuo pirmųjų perversmo minučių tapusi svarbiu pasipriešinimo pučistams ruporu. Nebuvo suimti ir pagrindiniai perversmininkų politiniai oponentai, nekalbant jau apie patį B. Jelciną, kurio medžioti pasiųsti „Alfos“ smogikai, negavę tokio įsakymo leido jam atvykti į Maskvą. 9 valandą ryto, kai tankai pasiekė sostinės centrą, jos aikštės jau buvo pilnos demokratijos ir Rusijos prezidento gynėjų, kuriems B. Jelcinas netrukus sakys kalbas tiesiai nuo pučistų pasiųsto šarvuočio.

Vilnių perversmo banga pasiekė jau tą pačią naktį. Reikia pastebėti, kad čia buvo veikiama kur kas organizuočiau. Dar neišaušus sovietų kariškiai užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, iš ir Sitkūnų radijo stotį, kurios transliuojamas signalas pasiekdavo ne tik visą Lietuvą, bet ir kaimynines šalis. Prisiminkime, kad Lietuvos radijo ir televizijos pastatus bei Vilniaus televizijos bokštą sovietų kariuomenė kontroliavo jau nuo sausio tryliktosios. Tačiau kiti radijo bei televizijos siųstuvai tebeveikė.

Nesėkme baigėsi ir kariškių mėginimas atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, nutraukiant telefono ryšį. Užėmę Vilniaus tarpmiestinę telefono stotį kariškiai pareikalavo nedelsiant išjungti automatinę tarpmiestinio ryšio sistemą „Kvarc“. Tačiau mūsų specialistai buvo gerai išmokę sausio pamokas ir viską parengė taip, kad išjungus šią sistemą, be ryšio liko ir kariuomenės štabai. Problemos išspręsti negalėjo ir po keliolikos dienų iš Rygos atgabenti specialistai. Todėl tarpmiestinis ryšys veikė visomis pučo dienomis. Dar svarbiau, kad sovietams nepavyko išjungti tarptautinio telefono ryšio, nors jie ir pastatė sargybinius prie įėjimo į tarpmiestinės stoties rūsyje esantį valdymo pultą. Tačiau niekas nežinojo apie stoties kieme įrengtą rezervinį ryšio punktą, į kurį galima buvo patekti pro siaurą nesaugomą landą. Štai ten pakaitomis dirbusios telefonininkės ir užtikrino nenutrūkstamą telefonų ryšį su pasauliu tiek šalies vadovybei, tiek žiniasklaidai.

Taigi, rugpjūčio 19-osios rytą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas per radiją perspėją, kad karinės diktatūros grėsmė iškilo ne tik SSRS, bet ir Lietuvai, tačiau prašo vengti nereikalingų aukų, jei kokia nors neteisėta marionetinė valdžia pamėgins įvesti Lietuvoje komendanto valandą. Pats parlamento vadovas skambina Pabaltijo karinės apygardos vadui Fiodorui Kuzminui ir primena, kad niekas Lietuvoje neketina vykdyti sovietinių įstatymų.

Tačiau kai kurių įgulų komendantai jau skuba paskelbti perimą valdžios kontrolę į savo rankas. Sovietų laivynas neįleidžia į Klaipėdos uostą užsienio laivų. Šarvuočiai užtveria Kauno tiltus. Vakare specialios paskirties milicijos dalinys (OMON) kažkodėl  blokuoja Vilniaus taksi parką, kuriam laikui visiškai sutrikdydamas jo darbą. Atkunta ir vietiniai sausio perversmininkai bei jų organizatoriai: SSKP sudėtyje likusios komunistų partijos vadovybė pareiškia remianti GKČP ir jo sprendimus. Pučistų pusėn stojo ir kai kurie savivaldybių vadovai ir net Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Štai Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Česlovas Visockis paskubėjo sukviesti daugumą rajono deputatų, įmonių, ūkių, įstaigų vadovus, dalyvaujant SSKP remiančios LKP sekretoriui ir Lietuvos deputatui Leonui Jankelevičiui, Č. Visockis paskelbė, kad Šalčininkuose sudaromas ypatingosios padėties štabas, kurio vadovu jis skiria pats save.

Tuo tarpu prie parlamento, kaip ir sausio dienomis vėl renkasi tūkstančiai žmonių, vėl statomos gynybinės barikados. Iš radijo pranešimų parlamento gynėjai žino, kad tokios pat barikados auga ir Maskvoje prie Baltaisiais Rūmais vadinamo Rusijos Federacijos Aukščiausiosios tarybos pastato: prieš porą valandų GKČP pareikalavo, kad B. Jelcinas ir jo šalininkai iki 16 valandos paliktų parlamento pastatą. Lietuvos nepriklausomybės gynėjai supranta, kad tolesnė įvykių eiga labai priklausys ir nuo paprastų rusų ryžto pasipriešinti valdžią užgrobusiai chuntai ir nuo to, kaip elgsis prieš savo šalies piliečius mesti kariškiai. Minia prie Baltųjų rūmų supa tankus ir šarvuočius, ragina kariškius prisijungti prie parlamento gynėjų gretų. Šie demonstratyviai rodo susirinkusiems žmonėms tuščias automatų apkabas.

17 valandą per televiziją rodoma pučistų spaudos konferencija, kurioje G. Janajevas vadina M. Gorbačiovą draugu ir žada dirbti su juo drauge, tačiau visi pastebi, kad dreba ne tik viceprezidento balsas, bet ir jo rankos. Jos, kaip ir „Gulbių ežeras“, tapo dar vienu nepavykusio perversmo simboliu. Tuo pat metu savo žodį taria ir B. Jelcinas per Baltųjų rūmų radiją jis kreipiasi į kareivius ir karininkus, ragindamas nepaklusti pučistų įsakymams.

 

Neįvykęs šturmas

 

Kova pereina į lemiamą fazę. 20 val. 58 min.  generolas V. Varenikovas siunčia GKČP šifruotą telegramą, kurioje reikalaujama „nedelsiant imtis priemonių likviduoti avantiūristo Jelcino grupę“. Po pusantros valandos Rusijos prezidentas savo įsaku skelbia GKČP narius asmenimis, įvykdžiusiais „sunkų valstybinį nusikaltimą“ ir nurodo teisėsaugos institucijoms imtis jų atžvilgiu konstitucijos ir įstatymų numatytų veiksmų“.

Priešprieša ir trapi jėgų pusiausvyra Maskvoje aiškiai koregavo ir Vilniaus įvykių scenarijų. Kalbėta, kad dar rugpjūčio 19-osios vakarą viename Vilniaus kariniame dalinyje nesutarė keli šarvuočių ekipažai, o karininkai svarstė ar vykdyti pučistų įsakymus, ar pereiti į B. Jelcino pusę.

Ir nors rugpjūčio 20-ąją po Vilnių važinėja automobiliai, iš kurių per garsintuvus skelbiama apie karinės padėties įvedimą, nors pagrindinėse šalies automagistralėse patruliuoja sovietų kariškiai, nors Aukščiausiosios tarybos rūmus galiausiai apsupa apie 80 pasirengusių pulti šarvuočių, maždaug po 20 minučių jie pasitraukia.

Galbūt tokia įvykių eiga buvo planuoto, bet taip ir neįvykusio Maskvos Baltųjų rūmų šturmo atgarsiai? Šturmuoti Rusijos parlamentą turėjo ne tik desantininkai, bet ir specialiosios KGB pajėgos, tačiau prievartos mašina netikėtai sustojo. Atsakingi už rūmų šturmą generolai ėmė abejoti jo tikslingumu, Tulos desantininkų divizijos vadas generolas Aleksandras Lebedis perėjo į B. Jelcino pusę o specialiųjų dalinių „Alfa“ ir „Vimpel“ vadai paprašė KGB vadovybės operaciją atšaukti. Šturmas neįvyko.

Vėlus rugpjūčio 20-osios vakaras ir po jo atėjusi naktis tapo lūžio tašku nepavykusio perversmo istorijoje. Rugpjūčio 21-ąją, 5 val. ryto, D. Jazovas įsako išvesti kariuomenę iš Maskvos. Tą pačią dieną įvykusi Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos sesija pasmerkia GKČP. Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus skrenda į Forosą pas Gorbačiovą. Kitu lėktuvu į Krymą prašyti pasigailėjimo vyksta pasigailėjimo ir kai kurie GKČP nariai, tačiau M. Gorbačiovas atsisako juos priimti. Tuo tarpu per Lietuvos radiją 15 valandą skelbiamas V. Landsbergio potvarkis, nurodantis visų Lietuvos teritorijoje esančių aerodromų viršininkams nepriimti lėktuvo iš Maskvos, kuriuo bėga liaudžiai ir valstybei nusikaltę perversmo vadovai.

Kariuomenė traukiasi ne tik iš Maskvos –  ji palieka ir Lietuvoje užgrobtus objektus. Penktą valandą po pietų sovietų kariškių nebelieka Kauno radijo ir televizijos redakcijoje, bei prieš kelias dienas užimtuose ryšių objektuose. Rugpjūčio 22-osios vidurdienį Vilniuje dislokuotos SSRS Vidaus reikalų ministerijos divizijos vadas telefonu informuoja V. Landsbergį, kad Lietuvos valdžios bei televizijos ir radijo atstovai gali atvykti perimti Radijo ir televizijos rūmus ir televizijos bokštą. 14 val. 30 min. lydimi švilpiančios ir plojančios minios iš LRT rūmų S. Konarskio gatvėje išvažiuoja paskutiniai septyni sunkvežimiai su sovietų kariškiais, o dar po pusvalandžio vietoje raudonos okupantų vėliavos virš jų vėl suplevėsuoja Trispalvė. Kitą dieną po 225 okupacijos dienų į per sausio įvykius užimtus Spaudos rūmus Vilniuje vėl sugrįžta leidybos įmonės „Spauda“ darbuotojai ir ten įsikūrusių leidinių redakcijų žurnalistai.

Tuo tarpu Gedimino prospekte esančiame LKP CK rūmų kiemas rugpjūčio 23-osios naktį šviečia nuo laužų, kuriuose deginami slapti partijos dokumentai. Šiame vis dar kariškių saugomame pastate slepiasi ir sausio 13-osios perversmininkai bei aktyvūs rugpjūčio pučistų rėmėjai SSKP padalinio Lietuvoje vadovas Mykolas Burokevičius, ir LKP CK sekretoriai  Juozas Jermalavičius ir generolas J. Naudžiūnas. Netrukus keturiais šarvuočiais jie bus slapta išgabenti į Šiaurės miestelį. V. Landsbergiui pareikalavus išduoti perversmininkus, sovietų įgulos viršininkas atsakė nežinąs, kur jie yra. Menkesnio rango pučistų rėmėjų, atrodo, niekas nesaugojo, jiems teko gelbėtis kaip gali. Po to, kai LKP (SSKP) Šalčininkų rajono sekretorius Leonas Jankelevičius, sukvietęs aktyvistus paskelbė, jog partija paleidžiama, aktyvusis pučistų rėmėjas ir apsišaukėlis komendantas Česlovas Visockis dingo nežinoma kryptimi.

Tą pačią dieną iš Lietuvos miestų ima dingti ir paskutinieji sovietinės okupacijos simboliai. Nuo Lenino paminklo pasitraukus beveik metus čia budėjusiems sovietų kariškiams, vidudienį proletariato vadas iškeliauja iš uostamiesčio. Nebelieka mieste ir paminklo sovietinei armijai „išvaduotojai“. Šeštą vakaro, stebint tūkstantinei miniai, galingas kranas nukėlė ir Vilniaus Lukiškių aikštėje stovėjusį V. Lenino paminklą.

Viskas pasikeitė tiesiog akimirksniu. Dar užvakar Vilniaus Karo komendantas griežtai reikalavo iš V. Landsbergio atsisakyti bet kokių renginių, skirtų Molotovo-Ribentropo pakto 52-osioms metinėms paminėti, o jau rugsėjo 23-osios vakarą nuo Vilniaus iki Talino kas du kilometrai suliepsnojo laužai, šį kartą galėję tapti ne tik Baltijos šalių, bet ir Rusijos laisvės simboliu.

Tačiau demokratijos pergalės diena Rusijoje taip ir netapo švente. 1998-aisiais, septintųjų pučo žlugimo metinių minėjime nedalyvavo nei B. Jelcinas, nei kuris nors kitas valdžios atstovas. 2005-aisiais pagerbti demokratijos gynėjų Maskvoje susirinko vos 60 bendraminčių.

Lietuvos žinios, 2009-08-21

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s