Neramus 1935-ųjų rugpjūtis

 

 

P-18683

Antrojoje 1935 metų rugpjūčio pusėje Lietuvą sukrėtė įvykiai, turėję rimtų pasekmių tiek šalies politiniam klimatui, tiek jos ūkiui. Rugpjūčio 20 dieną prasidėjęs Užnemunės valstiečių streikas, kai kurių sovietinių istorikų dar vadintas sukilimu, buvo ne kas kita, kaip Lietuvą pasiekusiosios sunkios pasaulinės ekonominės krizės pasekmė. Liūdniausia, kad ne vieno žmogaus gyvybės pareikalavę įvykiai prasidėjo tada, kai šalies ūkis jau buvo pradėjęs rodyti atsigavimo ženklų.

Aras Lukšas

Pirmuoju didžiausios kapitalistinio pasaulio istorijoje ekonominės krizės pranašu tapo 1929 metų spalio 24-ąją Niujorko vertybinių popierių biržoje kilusi panika. Tą dieną staiga krito visų akcijų kainos. Milijonai investuotojų akimirksniu tapo skurdžiais, prasidėjo nebesulaikoma bankrotų banga, savo ruožtu sukėlusi beveik katastrofiško masto nedarbą.

Tai buvo milžiniškas smūgis ne tik Amerikai, bet ir visoms išvystytos ekonomikos šalims. Niekas negalėjo patikėti, kad po pragaištingo Pirmojo pasaulinio karo prasidėjusi „naujoji era“ akimirksniu pasirodys esanti tik miražas. Neregėtas finansų rinkos augimas truko jau devynerius metus. 1921-1929 metais „Dow Jones“ indeksas padidėjo 6 kartus. Bankai mielai skolino pinigus, kuriuos optimistiškai nusiteikę investuotojai skyrė vis naujoms akcijoms įsigyti. Per minėtą laikotarpį į akcijų rinkas buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo, o tai prilygo visai tuo metu JAV cirkuliavusiai pinigų masei. Taigi, spekuliuojant akcijomis tuo metu buvo galima fantastiškai praturtėti per vieną naktį, tačiau tokiems „stebuklams vieną kartą atėjo galas: 1929 spalio 24-29 dienomis neregėtai išpūstas akcijų „burbulas“ sprogo, o šio sprogimo bangos sukėlė ligi tol neregėto masto ekonominę katastrofą.

Pirmiausiai ir skaudžiausiai „juodasis antradienis“ smogė Amerikai. Per trumpą laiką ten darbo neteko kas ketvirtas darbingas žmogus. Darbo netekę žmonės pirko tik tai, kas būtiniausia išgyvenimui, o tai dar skaudžiai smogė dar besikapanojančioms vandens paviršiuje verslo įmonėms. Pramonės produkcija JAV krito apie 50 proc., o bendrasis vidaus produktas sumažėjo kone trečdaliu.

Volstrite prasidėjusią krizę netruko pajusti visi didieji pasaulio miestai, ypač tie, kuriose buvo daug sunkiosios pramonės įmonių. Beveik visiškai sustojo statybos, milžinišką smūgį patyrė kasyklos, miško pramonė ir, žinoma, žemės ūkis, nes maisto produktų kainos per trejetą metų smuko maždaug 60 proc.

 

Nuo krizės gelbėjo žąsys

 

Pastaroji aplinkybė negalėjo neatsiliepti ir agrarinei Lietuvai, kurios 85 proc. gyventojų dirbo žemės ūkyje, nors ligi tol gyvenimas tiek mieste, tiek kaime, regis tik gerėjo. Pačioje nepriklausomybės pradžioje darbštus ir sumanūs ūkininkam sparčiai turtėjo: maisto produktų kainos buvo aukštos, o rinka – tiesiog nepasotinama. Tad kaimo žmonės drąsiai ėmė kreditus, gerino žemę, gyvulių veisles, statėsi naujus namus ir ūkinius pastatus. Klestint ūkiams, kaip grybai po lietaus dygo ir perdirbimo įmonės, iš kurių greitai susiformavo galingos monopolijos, tokios kaip daugiau nei pusantro šimto pieninių turėjęs „Pienocentras“, beveik visą mėsos pramonę kontroliavusi brolių Vailokaičių akcinė bendrovė „Maistas“ ir grūdų perdirbimo monopolininkas „Lietūkis“. Vien šių trijų bendrovių produkcija sudarė daugiau kaip pusę visos valstybės eksporto. Žinoma, tol, kol buvo kur eksportuoti ir kam parduoti.

Tačiau jau 1930 metais padėtis ima keistis: lietuviškos produkcijos nebeperka nei Anglija, nei Vokietija. Produkcijos supirkimo kainos pačioje Lietuvoje ima sparčiai kristi.  Jei 1928 metais už rugių centnerį ūkininkas gaudavo 30−32, litus tai 1935-aisiais vos 3−5 litus. Jei litrą pieno 1928-aisiais perdirbėjai supirkdavo po 40-45  centus, tai 1935-aisiais – vos po 5 centus. 1935-ieji Lietuvos ūkininkams taps ko gera juodžiausiais metais. Būtent tuomet kaime, o ypač turtingiausia laikytoje Suvalkijoje prasidės įvykiai, pasibaigę kraujo praliejimu, teismais ir ypač griežtomis bausmėmis.

O kol kas Juozo Tūbelio vyriausybė mėgina atkakliai gintis su krize, kuria, kaip politinio spaudimo priemone dar mielai pasinaudoja galingesni kaimynai. Ryškiausias tokio spaudimo pavyzdys buvo Vokietijos ekonominės sankcijos, keršijant Lietuvai už tai, kad ši išdrįso teisti Klaipėdoje veikusios nacių organizacijos aktyvistus. Po vadinamojo Neumanno-Sasso proceso įvestos sankcijos labai skaudžiai smogė ir taip krizės nustekentai Lietuvos ekonomikai, nes Vokietijai tuomet teko kone 50 proc. viso mūsų šalies eksporto. Čia verta pastebėti, kad Vokietija sankcijas įvedė viešai, oficialiai nurodydama jų priežastį. Šiais laikais Lietuvos prekybos partneriai, smogdami į skaudžiausią vietą, randa kitokių pasiaiškinimų: vežėjų nesąžiningumą ar lietuviškame neva rastus antibiotikus.

Bet grįžkime į 1934-uosius. Bandydama rasti išeitį iš tuomet susidariusios keblios padėties, Lietuvos vyriausybė išleido potvarkį, įpareigojantį visus valstybės tarnautojus priklausomai nuo kategorijos, įsigyti po žąsį nuo kiekvienų 50 litų pajamų. Žąsis tuomet kainavo 4-5 litus, tad gaunantis 150 litų valdininkas privalėjo pirkti tris, o 270 litų – penkias žąsis. Žąsies įsigijimo faktą turėjo patvirtinti ūkininko išduota pažyma. Tačiau gudrūs valdininkai greitai rado kaip apeiti tokią tvarką: sumokėję ūkininkui pusę žąsies kainos, jie gaudavo reikalingą pažymą, o ūkininkas mėgindavo paukštieną pusvelčiui „prastumti“ kur nors kitur.

Žąsų pirkimas buvo ne vienintelis galvos skausmas to meto valdininkams. Mėgindama subalansuoti biudžetą, vyriausybė šiek tiek sumažino ir jų skaičių, ir atlyginimus. Iš valstybės tarnybos mėginta atleisti ištekėjusias darbą turinčių vyrų žmonas, buvo didinamas alkoholio akcizas,  įvesti papildomi mokesčiai vaikų neturinčioms poroms, netgi svarstyta galimybė apmokestinti nevedusius vyrus ir netekėjusias moteris. Tiesa, šios priemonės taip ir nebuvo įgyvendintos.

Tačiau kaip dabar, taip ir tuomet nuo krizės labiausiai kentėjo ne valdininkai, o mažiau kvalifikuoti darbininkai, kurių atlyginimai jau nuo 1930 ėmė drastiškai mažėti. Tarkime, 1928 metais darbininkas už valandą gaudavo po pusantro lito, tai 1931 metais jo valandinis atlyginimas dažnai nebesiekė ir lito. Dar sunkiau buvo pas ūkininkus dirbantiems samdiniams: jei anksčiau per metus jie uždirbdavo iki 500 litų, tai pagal 1933 metais išleistą Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymą jie geriausiu atveju galėjo uždirbti 200 litų, bet ir toks atlyginimas nebuvo garantuotas – pajamų nebegaunantys ir bankų smaugiami ūkininkai buvo tiesiog nebepajėgūs mokėti suderėtą atlygį.

Žemės ūkiui gelbėti valdžia bando įvairias priemones. Vienu iš gelbėjimosi ratų tampa kooperatinės bendrovės, palankesnėmis sąlygomis superkančios produkciją ir parūpinančios pigesnių prekių. Mėginant bent kiek palaikyti aukštesnes supirkimo kainas skiriama ir subsidijų iš valstybės biudžeto. Vien 1934 metų rugsėjį sviesto kainoms palaikyti iš biudžeto skiriama 72 mln., o bekonų kainoms – daugiau nei 20 mln. litų. Tačiau šių priemonių aiškiai nepakako. Beliko apeliuoti į piliečių sąmoningumą, tačiau tai daryti buvo aiškiai per vėlu.

„Visi skundžiamės ūkiškąja krize, o daugelis net kalba, kad niekad nebuvę taip blogai, kaip dabar. Agi, tebepamename dar nesenus laikus, kada šimtą kartų buvo blogiau. Tebepamename, karo laikus, kada pačių savo turtą kaime reikėdavo vogte „vogti“ nuo okupantų, kada ne vienas parsiskundęs šių laikų ponelis per Kauno grindinį medinėmis klumpėmis tauškėdavo. Ūkiškoji krizė dvejopai pasireiškia: tikrosiomis sąlygomis, „kurios ne nuo mūsų pareina, ir psichiniu slogučiu. Antra­jam šių persilaužimo laikų reiškiniui, tam slogučiui, kuris turi taip pat gilių ir toli siekiančių neigiamų ūkiškųjų pasekmių, matyte matomų ir čiuopte apčiuopiamų, turime padaryti galą. Reikia tik, gyventi ir eiti į priekį“. Taip 1935 metų rugpjūčio pabaigoje lietuvius drąsino tautininkų oficiozo „Lietuvos aido“ vedamasis, pasirodęs kaip tik tuo metų, kai nepakeliamo gyvenimo naštos prislėgti ūkininkai jau buvo griebęsi drastiškų protesto akcijų.

 

Nuo peticijų iki susišaudymų

Pirmieji bruzdėjimai kaime prasidėjo jau 1934-aisiais: ūkininkai atsisakydavo mokėti mokesčius, ignoravo už skolas išparduodamų ūkių varžytines, nebevykdė prievolių taisyti kelius. Tais metais jau būta ir pirmųjų smurto proveržių: tai vienur, tai kitur užpuolami antstoliai ar sumušami policininkai. Prasideda ir pirmieji boikotai: rudenį Kauno apylinkių ūkininkai atsisako pristatyti produkciją į Aukštosios Panemunės pieninę.

Ūkininkų mėginimus kovoti už savo ekonominius interesus netruko pastebėti bei panaudoti savo tikslams ir atvirai Lietuvai priešiškos jėgos. Tai rodo ir 1934 metais Lietuvos saugumo vadovo Antano Povilaičio raštas  Marijampolės apskrities viršininkui, kuriame nurodoma: „Pastebėjau, kad apygardoje pastaruoju laiku pagyvėjo komunistinis veikimas ir ypač jis turi tendencijos plėstis į kaimus ūkininkų tarpan. Šiuo reikalu reikia visu rimtumu susirūpinti ir ypač raginti rajonų viršininkus, kad komunistų veikimui kelias plėstis kaimiečių tarpan būtų užkirstas.“

Ypač komunistai suaktyvėjo 1935 metais, kuomet, išbandę visas kitas priemones ūkininkai ėmė rengtis streikui. Tų metų vasarą streikininkų pasitarimai vyko Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Alytaus apskrityse. Kaip tik tuo metu pasirodo ir pirmieji atsišaukimai. „Mes, Lietuvos ūkininkai, matydami po savo kojomis tamsią bedugnę, turime kaip įmanydami mes patys save gelbėti. Bet kur galima save gelbėti? Juk valdžia turi armiją, kiekvieno ūkininko žingsnį seka policininkas, šnipas ar tolygus. Nei šiaip, nei per spaudą pasitart negalima. Bet visgi yra priemonių, su kuriomis užsienio ūkininkas ir darbininkas jau save gelbėjosi. O ta priemonė vadinasi streikas. Vadinasi, jei fabrikų darbininkai susitarė visai neit ir neina į fabriką dirbti. Jei ūkininkai, tai neveža į miestą ir visai neparduoda savo gaminius, nemoka mokestį ir visokias prievoles neatlieka iki valdžia ar kas kitas jų būvį nepagerina… Todėl ir mums, Lietuvos ūkininkams, liekasi už to taip seniai kitur išmėginto ginklo tvertis“, – sakoma Gražiškių valsčiaus ūkininkų atsišaukime. Jame buvo reikalaujama 50 proc. sumažinti mokesčius, 5 metams atidėti skolų mokėjimą, uždrausti parduoti ūkius iš varžytinių už nesumokėtas skolas  ir pakelti grūdų supirkimo kainas. Suprantama, kad patenkinti visų šių reikalavimų valdžia nebuvo pajėgi.

Mėgindami įpilti alyvos į ugnį, savo atsišaukimą čia pat paskelbė ir komunistai, raginę ūkininkų streiką paversti „bendra kova prieš fašizmą“. Pogrindinės LKP CK instruktoriai perša ūkininkams savo plakatus, lozungus, agituoja neklausyti valdžios, jėga priešintis pareigūnams. Visa ši agitacija netrukus duos savo vaisių. Juo labiau, kad vandens ant komunistų malūno patys to nenorėdami užpils ir valstiečiai liaudininkai, taip pat pasišovę vadovauti šiai akcijai ir parengę slaptas veikimo instrukcijas. Savo vaidmenį čia suvaidino ir buvę prezidentai Kazys Grinius, Aleksandras Stulginskis ir buvęs premjeras Ernestas Galvanauskas, paskelbę vyriausybei skirtą memorandumą, kuriame raginama laikytis demokratijos. Tuomet apie prezidento Antano Smetonos ir premjero J. Tūbelio atsistatydinimą prakalbo ir streikuojantys ūkininkai, o komunistai netruko šį faktą pateikti kaip norą apskritai keisti valstybės santvarką.

Pagaliau, rugpjūčio 20 dieną beveik visi Dzūkijos ir Suvalkijos ūkininkai pradėjo streiką, turėjusį tęstis iki rugsėjo 20. Per tą laiką turėjo būti sustabdytas bet koks produkcijos pristatymas į monopolijų supirkimo punktus, pienines. Ištuštėjo Suvalkijos turgavietės, kur kas mažiau produktų buvo galima nusipirkti ir Kaune.

Tačiau taikios protesto akcijos truko neilgai. Jau rugpjūčio 25 dieną komunistų suagituoti valstiečiai Prienuose surengė nesankcionuotą mitingą, kuriame dalyvavo maždaug 3 tūkstančiai žmonių. Apskrities viršininkas su keliais policininkais bando išvaikyti ir suimti mitingo organizatorius, tačiau jėgos nelygios. Belieka griebtis gudrybės ir pasakyti, kad visi ūkininkų reikalavimai bus patenkinti. Šiems išsiskirsčius, jau tą pačią naktį pradedami suiminėti mitingo organizatoriai. Tokie valdžios veiksmai dar labiau padidina priešpriešą. Rugpjūčio 26 valstiečiai užtveria Išlaužo kelią, mėgindami nepraleisti į miestelio turgų streiklaužių ir spekuliantų. Ir vėl neapsieinama be konfrontacijos su policija, tačiau šį kartą pareigūnams pavyksta gražiuoju įkalbėti ūkininkus išsivaikščioti.

Matydama augantį neramumų mastą, valdžia mėgina imtis ryžtingesnių veiksmų. Vakare Saugumo policijos Prienų skyriaus viršininkas nurodo suimti aktyviausius streiko organizatorius ir vadovus Praną Petrušauską, Andrių ir Praną Stravinskus, Petrą Krūvelį, Povilą Bubnį ir kitus. Rugpjūčio 27-autobusas su suimtaisiais, lydimas būrio policininkų ir saugumo agentų, patraukia Kauno link. Tačiau prie Šaltučio slėnio netoli Išlaužo automobilių ir motociklų kolona atsiduria prieš kelią užtvėrusių žmonių sieną. Šį kartą įkalbinėti agresyviai nusiteikusios minios niekas neketina: policija griebiasi guminių lazdų, kaimiečiai ginasi iš tvorų išlaužtais mietais ir lazdomis ir netrukus įgyja aiškią persvarą. Nepadeda nei granatos su ašarinėmis dujomis, nei šūviai: minia sudaužo policijos automobilius ir išlaisvina suimtuosius. Tvarką pavyksta atkurti tik pavakare, iš Kauno atvykus šimtui raitųjų policininkų.

Susirėmimai vyko ir kitose Suvalkijos vietovėse. Jų mastas išsiplėtė tiek, kad valdžia jau nebegalėjo remtis vien policijos pajėgomis: prieš riaušininkus buvo mesti pasieniečių būriai ir net šarvuočiai. Policijai apmaudžius minią, vienas žmogus žuvo.

Tačiau didžiausios ir daugiausiai aukų pareikalavusios riaušės rugpjūčio 27 dieną vyko Veiveriuose. Viskas prasidėjo nuo to, kad maždaug 20 žmonių mėgino iš miestelio turgavietės išvaryti nestreikuojančius ūkininkus. Miestelio nuovados viršininkas, nežinodamas kaip suvaldyti situaciją, paskambino Marijampolės apskrities viršininkui prašydamas pagalbos. Apie 10 valandą, atvykus pastiprinimui, aikštėje šalia turgaus būriavosi apie pusšimtis vyrų, tarp kurių buvo ir aktyviausi streiklaužių „baudėjai“. Paraginti išsiskirstyti, riaušininkai puolė policininkus su lazdomis, o vienas jaunas vyras, išsitraukęs revolverį, peršovė policininkui koją. Į šūvį ugnimi atsakė ir maždaug dešimt policininkų. Per susirėmimą buvo vietoje nukauti riaušininkai Juozas Gustaitis ir Sta­sys Veiverys, dar penki ūkininkai ir 3 policininkai buvo sužeisti.

 

Beprasmės aukos

 

Įvykiai Veiveriuose, kuriuos plačiai aprašė ir to meto spauda, buvo vadinamojo valstiečių streiko apogėjus. Valstiečiams supratus, kad nei nuolaidų nei kompromisų iš valdžios nesulauks, bruzdėjimai ėmė pamažu rimti.

Taigi, kas iš tiesų organizavo vadinamąjį sukilimą, kokie buvo jo tikslai ir pasekmės? 1985 metais „Žinijos“ draugijos išleistoje medžiagoje vienareikšmiškai teigiama, jog tai buvo engiamų valstiečių kova prieš nekenčiamą „fašistinį“ režimą, o šioje kovoje dalyvavo nemažai kaimo komunistų. Be abejo, kalbos apie kaime veikusius vietos komunistus dabar gali kelti nebent šypseną. Juo labiau, kad didelę dalį streikų organizatoriai sudarė žmonės, toli gražu nesimpatizavę ne tik komunistams, bet ir apskritai kairiesiems.

Sukilimas parodė, kad jame dalyvauja dvi skirtingus reikalavimus kėlusios grupės. Viena grupė, kuriai vadovavo ūkininkas Petras Sakalauskas, kėlė grynai ekonominius reikalavimus: sumažinti mokesčius, kainas, dotuoti bekonų ir pieno supirkimo kainas. Kitos streikininkų grupės reikalavimai buvo daugiau politiniai – ji siekė prezidento ir premjero atsistatydinimo ir demokratiškesnės valdžios. Būtent ši grupė sukilimo metu griebėsi to, ką šiandien pavadintume teroro aktais: degino vietos administracijos būstines, niokojo grietinės nugriebimo punktus, pjaustė telefono stulpus, degino streike nedalyvavusių valstiečių ūkius ir šaudė jų gyvulius.

Būtent už šiuos veiksmus teismai vėliau skyrė griežčiausias bausmes. Iki 1938 vykusiuose procesuose buvo teisiami 253 asmenys, dar keli šimtai buvo nubausti administracine tvarka. Net aštuoniolikai kaltinamųjų buvo skirta mirties bausmė, nemažai streiko dalyvių buvo pasmerkti kalėti iki gyvos galvos. Tiesa, daliai nuteistųjų bausmės vėliau buvo sumažintos, o mirties bausmė įvykdyta tik keturiems asmenims. Verta pastebėti, kad sušaudytieji Petras Šarkauskas, Bronius Pratasevičius ir Kazys Narkevičius buvo itin stambūs ūkininkai, per susirėmimą Veiveriuose nušautas Juozas Gustaitis priklausė tautininkų partijai, o ten pat žuvęs Stasys Veiverys buvo vietos jaunalietuvių vadas. Tai dar kartą paneigia versijas apie Lietuvos valstiečių kovą su „fašistiniu“ režimu.

Neramumai Užnemunėje kainavo postą žemės ūkio reikalų ministrui Jonui Pranui Aleksai ir vidaus reikalų ministrui Stepui Rustei­kai, be kurio žinios ir pritarimo policija nebūtų šaudžiusi į žmones. Liūdniausia, kad kraujas šiuose įvykiuose ir po jų liejosi veltui. 1935 metais Lietuvos ūkis buvo jau pradėjęs kapanotis iš krizės: pamažu didėjo eksportas, o žemės ūkis vėl pradėjo dinamiškai augti, ir šis augimas tęsėsi iki pat sovietų okupacijos. Kol ant kojų atsistoję Lietuvos ūkininkai savo akimis įsitikino, kokią lemtį jiems rengė taip atkakliai savą valdžią versti raginę komunistai.

Lietuvos žinios, 2009-08-28

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s