Paskutinė nelaisvės naktis

0-106593 

1993 metų rugpjūčio 31 dieną, 23 valandą 46 minutės per Lietuvos valstybės sieną Baltarusijos link nesustodamas prašvilpė traukinys su paskutiniais sovietinės kariuomenės daliniais. Ir nors šalyje dar liko kelios nedidelės jos grupės, oficialiai tą akimirką karinė Lietuvos okupacija baigėsi. Iš viso ji truko 53 metus, 9 mėnesius ir 17 dienų. Šiandien prisiminkime ne tiek tai, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo vyko derybos dėl svetimos kariuomenės išvedimo, kiek tai, kaip per daugiau nei pusę šimtmečio klostėsi jos santykiai su vietos gyventojais ir valdžia.

Aras Lukšas

Apie tai, kaip dar nepriklausomoje Lietuvoje atsirado pirmieji sovietinės kariuomenės daliniai, išsamiai rašėme praėjusių metų spalio 10 dienos numeryje. Šį kartą tik trumpai prisiminkime, kad mūsų šalyje jie įsikūrė remiantis primesta 1939 metų spalio sutartimi. Mai­nais už atgautą Vilnių tų pačių metų lapkričio 15 dieną Lietuvoje buvo dislokuota 18 tūkstančių sovietų karių. Naujojoje Vilnioje, Gaižiūnuose, Prienuose, Alytuje bei Kirtimuose netoli dabartinio Vilniaus oro uosto buvo dislokuotas 16-asis ypatingasis šalių korpusas su šaulių divizija, ir tankų brigada ir dviem aviacijos pulkais.

„SSRS kariuomenės buvimas Lietuvoje ne tik sukėlė ir dar sukels įvairių konkrečių finansinių, ekonominių, politinių ir kitų klausimų, kurie pamažu tvarkomi (…) bet ir sudaro žymiai stambesnę ir sunkesnę problemą visai mūsų tautai“. Taip 1940 metų pradžioje savo užrašuose pasižymėjo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Evaldas Turauskas. Būdamas pakankamai informuotas, jis neabejojo, kad toks didelis svetimos kariuomenės kontingentas gali tapti savotišku Trojos arkliu, reikalui esant paspartinsiančiu galutinę Lietuvos okupaciją, o gal ir aneksiją.

Šios nuojautos išsipildė anksčiau, nei buvo galima tikėtis. Būtent šie daliniai po 1940 birželio 14-osios ultimatumo pirmieji pajudės iš savo dislokacijos vietų ir apsups svarbiausius objektus Kaune ir Vilniuje, ims kontroliuoti aerodromus, kelius ir tiltus. Būtent jų buvimas Lietuvoje viena vertus, lems Lietuvos vyriausybės sprendimą, kad efektyviai pasipriešinti į kraštą įvedamiems naujoms, kur kas skaitlingesnėms okupantų pajėgoms, o antra vertus – užkirs Lietuvos kariuomenei galimybę trauktis Vakarų kryptimi.

Apie tas tragiškas 1940 metų dienas „Lietuvos žinios“ rašė šių metų birželį. Galime tik prisiminti, kad Lietuvai priėmus sovietų ultimatumą, 1940 metų birželio 15-osios popietę mūsų valstybės sieną trimis kryptimis peržengė dar 150 tūkst. sovietų karių. Kiek daugiau nei po mėnesio Maskvos emisarams diriguojant „išrinktas“ Liaudies seimas paskelbė Lietuvą sovietine respublika, o rugpjūčio 3 dieną buvusi suvereni valstybė tapo SSRS dalimi.

Šį kartą praleiskime trumpą sovietų kariuomenės buvimą Lietuvoje nuo pirmųjų okupacijos dienų  pradžios iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios ir išsamiau apsistokime ties antrąja okupacija, prasidėjusia 1944-aisiais, sovietams išvijus hitlerininkus iš šalies teritorijos. Baigiantis karui,  ypač po Jaltos ir Potsdamo konferencijų, nacizmą nugalėję sąjungininkai paliko sovietams laisvas rankas elgtis užimtose teritorijose taip, kaip jiems patinka.

 

Gyvasis sovietų skydas

 

Turbūt daug kas prisimena 1991 metais rengtus prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ mitingus, kuriuose, mėginant paneigti Lietuvos okupacijos faktą, mirgėjo plakatai: „Okupantai griauna, o mes statėme!“. Iš tiesų sovietų kariuomenė kūrė Lietuvoje savo infrastruktūrą ir statė nemažai. Tačiau dažniausiai visa tai buvo daroma ne kieno nors kito, o Lietuvos gyventojų sąskaita – lėšos daugeliui objektų, privalėjo būti skiriamos ir respublikinio biudžeto, nekalbant apie atimtus iš Lietuvos žmonių milžiniškus žemės ir miškų plotus, vietos valdžios prievolę pritaikyti kariuomenės poreikiams kelius, skirti jai reikalingą transportą ir kitokią techniką. Reikia pastebėti, kad vien kariniai objektai užėmė mažiausiai 6 procentus šalies teritorijos, kai kitose šalyse sava kariuomenė paprastai užima  ne daugiau kaip vieną procentą žemės ar miškų.

Taigi, jau ankstyvame pokaryje Lietuva tapo svarbia Sovietų karinės doktrinos įgyvendinimo dalimi.  Priklausomai nuo šios doktrinos pokyčių, keitėsi ir kariškių bei centrinės valdžios reikalavimai vietos valdžiai. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad šaltojo karo įkarštyje, patys to nežinodami, du milijonai  civilių Lietuvos gyventojų taps Kremliaus generolų įkaitais – jiems grės visiškai reali mirtis.

Josifo Stalino valdymo metais sovietų karinė doktrina buvo paremta ką tik pasibaigusio karo patirtimi. Pats sovietų diktatorius mažai kreipė dėmesį į tai, kad sovietų oponentėmis šaltajame kare tampančios šalys savąsias doktrinas ima radikaliai keisti: vis didesnį dėmesį jos skiria nebe įprastiniam poziciniam karui, o raketoms ir branduoliniam ginklui. J. Stalinui ir jo generolams tai nė motais. Jie ir toliau akcentuoja įprastinį karą. O kadangi šiam karui nuolat rengiamasi, Lietuva tampa vienu iš pagrindinių placdarmų tiek galimam Vakarų puolimui atremti, tiek ir atakoms prieš kapitalistines Europos šalis. Didelę šio pasirengimo dalį okupantai užkrauna ant vietos valdžios pečių – ji įpareigojama savo lėšomis, kitaip sakant, Lietuvos žmonių sąskaita ruošti tam kelius, oro uostus, būti pasirengusi skirti automobilius ir kitą civilinę techniką.

Iš tiesų, sovietmečiu Lietuvoje keliai buvo žymiai geresni, nei, tarkime , Baltarusijoje, ar net Latvijoje, ir tai iš dalies galima laikyti sovietų rengimosi karui pasekme. Pabaltijo karinės apygardos vadovybė reikalavo, kad tam tikrose Lietuvos kelių atkarpose būtų įrengti ruožai, tinkami kilti ir leistis karo lėktuvams. Tokie ruožai buvo numatyti keliuose prie Kartenos, šakių, Biržų ir Kruopių. Suprantama, kad Lietuvos valdžia, nors ir be didelio entuziazmo, šiuos reikalavimus įvykdė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad respublikos biudžeto lėšos buvo iššvaistytos vėjais: karinei komisijai patiktinus minėtus ruožus paaiškėjo, kad karo aviacijai jie netinka: per minkšta kelio danga, nėra specialių aikštelių, kurių kiekviename ruože turėjo būti įrengta mažiausiai dvi, aplink kelius neiškirstos plačios miškų juostos, trukdančios pakilti ir nusileisti lėktuvams.

Po J. Stalino mirties sovietų karinė doktrina ėmė pamažu keistis. Sovietų strategai 1958 metais buvo išmąstę, kad dabar karas nebeatrodytų kaip ilgalaikis konfliktas tarp sausumos pajėgų. 6 dešimtmetyje plėtojantis technologijoms, didžiausias dėmesys buvo skiriamas pasirengimui staigioms puolamosioms kontratakoms iš bazių, esančių Rytų Europoje (savaime suprantama – ir Lietuvoje). Nikitos Chruščiovo valdymo metais jau ruoštasi ir branduolinėms atakoms.

Bene didžiausias kariuomenės augimo bumas buvo Leonido Brežnevo laikais. Kariuomenės skaičiaus augimas ir jos modernizavimas, stengiantis bet kokia kaina neatsilikti nuo pagrindinės sovietų priešininkės – JAV, be abejonės, siurbė ir Lietuvos resursus: visi civiliniai poreikiai buvo koreguojami atsižvelgiant į lėšas, reikalingas aprūpinti ir aptarnauti okupacinę armiją. Tikslių šios armijos skaičių Lietuvoje nėra, tačiau 1990-1991 metų duomenimis šalyje buvo mažiausiai 34,6 tūkst. kareivių ir ka­rininkų, trisdešimtyje Lietuvos miestų buvo dislokuota beveik 500 karinių objektų. Vien Vilniuje tokių objektų buvo 32.

Tačiau baisiausia buvo ne tai, kad okupantų aprūpinimas reikalavo Lietuvos materialinių išteklių, o tai, kad kai kurie daliniai, o juo labiau sovietų Generalinio štabo planai kėlė tiesioginę grėsmę šimtų tūkstančių šalies gyventojų gyvybėms. Prie tokių objektų galima būtų priskirti kad ir didelius sprogmenų sandėlius, buvusius visiškai šalia tankiai apgyvendintų Vilniaus mikrorajonų.

Dar didesnę grėsmę kėlė Lietuvoje dislokuotas branduolinis ginklas ir kiti strateginiai objektai. Maža to, kad pačios raketų bazės teršė aplinką ir kėlė rimtą grėsmę ištisų miestų ir miestelių gyventojų sveikatai, jos, kaip ir kai kurie kiti objektai, karo atveju būtų neišvengiamai tapusios SSRS priešininkų branduolinių atakų taikiniu.  Tarp tokių taikinių buvo branduoli­nių raketų bazės prie Platelių ežero, Kar­mėlavos, Ukmergės, Tauragės apylinkėse, Kaune įkurdintas radijo žvalgybos centras ir ten dislokuota oro desanto divizija. Sovietų kariniai strategai numatė, kad karo atveju Lietuvai galėtų būti suduota iki 87 branduolinių smūgių, o bendra jų galia siektų vienuolika megatonų. Nuo smūgių savo jėga prilygstančių beveik tūkstančiui ant Hirosimos ir Nagasakio numestų atominių bombų, turėjo neišvengiamai žūti mažiausiai du milijonai Lietuvos gyventojų. Iš esmės tai reikštų visišką tautos pražūtį.

 

Pavergėjų teisės ir privilegijos

 

Tačiau palikime šias neišsipildžiusias apokaliptines prognozes ir pasiržiūrėkime, kaip sovietų karinė vadovybė prievartavo Lietuvos valdžią ir žmones kur kas proziškesniais būdais. Vienas iš jų – reikalavimas vietos gyventojų sąskaita tenkinti nepasotinamus okupacinės kariuomenės socialinius poreikius. Aprūpinti kariškius gyvenamuoju plotu vietos valdžia buvo spaudžiama nuo pat antrosios okupacijos pradžios. J. Stalino laikas įvykdyti šiuos reikalavimus dar buvo įmanoma, Kariškiai buvo apgyvendami tremtinių butuose ar komunaliniais knibždėlynais paverstuose nacionalizuotuose namuose. Kaip kartais vyko toks kariškių apgyvendinimas dar ir šiandien prisimena vienas tuometinis Kauno dailės instituto studentas, gyvenęs nuomojamame kambaryje Laisvės alėjoje. Vieną gražią dieną į butą tiesiog užėjo du sovietų karininkai, pakišo nuomininkams po nosimi kažkokius popierius ir liepė per pusvalandį išsinešdinti su visais daiktais: priešingu atveju kalba būsianti kita. Suprantama, ginčytis su kambarį okupuojančiais karininkais studentai nesiryžo.

Kiek ir kokių butų reikia Lietuvoje apgyvendinamiems kariškiams spręsdavo Maskva. 1946 vasario 5 dieną sovietinės Lietuvos Ministrų taryba Kremliaus nurodymu nutarimą skirti 1770 kambarių karininkams apgyvendinti. Tačiau faktiškai tais metais karininkams valdžia teįstengė suteikti vos 36 proc. numatyto ploto. Įdomu pastebėti, kad dėl butų ir kambarių karinė žinyba aršiai grūmėsi su Vidaus reikalų ministerija ir MGB. Tai liudija kad ir toks Lietuvos karinio komisaro raštas adresuotas LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui : „Aš ne kartą prašiau duoti atitinkamus nurodymus į vietas, kad būtų nutrauktas MVD darbuotojų savivaliavimas“ MVD ir MGB darbuotojai, naudodami fizinę prievartą, iškeldindavo reguliariosios kariuomenės karininkus ir apgyvendindavo savo darbuotojus.“  Čia reikia pastebėti, kad pokario metais butų klausimus sprendžiantys miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkai paprastai stodavo  MVD ir MGB pusėn ir mieliau skirdavo patalpas šių represinių struktūrų darbuotojams. Paaiškinti tokias simpatijas labai paprasta: saugumas ir milicija tuo metu buvo pagrindinis vietos sovietinės ir partinės valdžios ramstis kovoje su vis platesnį mastą įgaunančia ginkluota rezistencija.

Vėliau gyvenamąjį plotą okupantams turėjo garantuoti vadinamoji „dešimtinė“. 1950 metų rugpjūčio 21 dieną SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kuriuo dešimtadalis respublikoje pastatomo gyvenamojo ploto bei visi iki tol karininkams skirti butai turėjo būti perduoti SSRS Gynybos ministerijos žinion. Tie civiliai gyventojai, kuriems teko nelaimė iki tol gyventi karinei žinybai priskiriamuose namuose buvo be ceremonijų išmesti lauk. Visa tai vyko tuo metu, kai civilių šeimos dešimtmečiais stovėjo eilėse, laukdami kol jiems bus suteiktas gyvenamasis plotas.

Padėti apsunkino ir tai, kad į Lietuvą veržte veržėsi ir į atsargą išėję sovietiniai karininkai. Pagal tuo metu galiojusią tvarką, baigęs tarnybą karininkas galėjo pasirinkti gyvenamąją vietą bet kurioje Sovietų Sąjungos mieste, išskyrus Maskvą ir dar keletą miestų. Ir nors valdžia, žadėdama gerą uždarbį ir įvairiausių lengvatų, viliojo atsargos karininkus į Šiaurės rajonus ir Sibirą, dauguma vis dėlto rinkosi Vilnių, Rygą ar Taliną. Ypač didelė atsargos karininkų banga į Lietuvą plūstelėjo 1960-1961 metais, kuomet imta smarkiai mažinti karines pajėgas. SSRS Ministrų tarybos nutarimu vietos valdžia per 2-3 mėnesius privalėjo aprūpinti išleistus į atsargą karininkus ir gyvenamuoju plotu, ir darbu. Per minėtą laikotarpį į Lietuvą atvyko 1058 atsargos karininkų šeimos, tad vien privalomos „dešimtinės“ jiems apgyvendinti nebeužteko: Vilnius papildomai turėjo skirti mažiausiai 10, Kaunas – 5, Klaipėda –  4 proc. visų pastatytų naujų butų.

Reikia pastebėti, kad Lietuvos valdžia sovietinės vyriausybės nutarimus vykdė kur kas uoliau, nei pati Rusija. 1980-1989 metais į Lietuvą kasmet atvykdavo apie 6-7 tūkstančius naujų kolonistų, kurių didelė dalis vėliau tapo rimta Lietuvos nepriklausomybės priešininkų atrama. „penktoji kolona“ į mūsų šalį buvo siunčiama beveik iki pat nepriklausomybės atkūrimo, nors vietos valdžia 1989 metais nutarė butų lengvatas taikyti tik iki tarnybos Lietuvoje gyvenusiems karininkams, o 1990-ųjų pradžioje prašė Maskvos daugiau kolonistų nebesiųsti. Tik po kovo 11-osios, priėmus nutarimą, numatantį, kad SSRS piliečiai visomis paslaugų ir materialinių vertybių skirstymo galimybėmis gali naudotis tik bendra tvarka, kariškų socialinių privilegijų sistema sovietų sistema buvo iš esmės sunaikinta. Ji liko galioti tik Lietuvos piliečiams, tarnavusiems sovietų kariuomenėje ir kariavusiems Afganistane, kitaip sakant – maždaug penkiems tūkstančiams žmonių.

Būtent 1989-aisiais, po dešimt metų trukusio ir galiausiai sovietų pralaimėto Afganistano karo, sovietinės armijos pozicijos Lietuvoje ėmė akivaizdžiai silpnėti.

 

„Okupantai – lauk“

 

Jau 1988-ųjų lapkritį Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), Lietuvos Helsinkio grupė bei kitos disidentų organizacijos ėmė viešai reikalauti išvesti iš šalies okupacinę kariuomenę. Tokia pozicija buvo grindžiama reikalavimu likviduoti Molotovo-Ribbentropo sutarties pasekmes 1949 m. Ženevos konvencija, draudžiančia šaukti į okupacinę kariuomenę okupuotų valstybių piliečius.

1989 metų balandžio 12 dieną LLL pasiūlė visoms komunistams oponuojančioms jėgoms (tarp jų ir jau beveik metus viešai veikusiam Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžiui(LPS) paskelbti pareiškimą dėl sovietų ir nacių sutarties padarinių likvidavimo ir SSRS kariuomenės išvedimo. Tačiau tuomet disidentai liko vieniši – sąjūdžio vadovybei jų reikalavimai pasirodė pernelyg radikalūs ir pavojingi. Tam, kad LLL pozicijai pritartų Sąjūdis, o vėliau ir LKP, prireiks dar mažiausiai metų. O kol kas 1988 metų spalio 22-23 dienomis vykstančiame LPS Steigiamajame suvažiavime priimtoje Sąjūdžio programoje nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad sovietų kariuomenė traktuotina kaip okupacinė. Priešingai – čia akcentuojama, kad Lietuva siek valstybinio suvereniteto kaip teisinė socialistinė valstybė, tad joje turėtų veikti Maskvai pavaldūs nacionaliniai kariniai junginiai. Taigi, nors ir pripažindamas, kad Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo padariniai yra neteisėti, jiems likviduoti buvo renkamasis nuosaikus ir atsargus kelias.

Beje, nacionalinių junginių idėja nebuvo nauja. Apie ją prabilta dar gerokai iki Sąjūdžio, prasidėjus Gorbačiovo „perestroikai“. Baigiantis devintajam dešimtmečiui, kariniams komisariatams darėsi vis sunkiau vykdyti šaukimo planus, tad nacionaliniai junginiai gal ir galėjo atrodyti patrauklesni, nei tarnyba už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų vietų. Tačiau įgyvendinti tokių siūlymų niekas neskubėjo: viena vertus, ji nebuvo priimtina bendrai SSRS gynybos sistemai. Kita vertus, nacionalinių junginių sukūrimas nebuvo naudingas ir nepriklausomybės siekiančioms jėgos, nes taip būtų įtvirtinta neapibrėžta „suverenumo“ idėja, o svetimos, tegu ir nacionaliniais junginiais pavadintos kariuomenės buvimas būtų kur kas sunkiau nuginčijamas.

Tuo tarpu vis dar formaliai valdžioje buvusi LKP nedrįso pritarti net ir tokiai nuosaikiai pozicijai. Santykiuose su karine vadovybe LKP tuomet dar apsiribojo tik ūkiniais Lietuvos interesais, tarkime, rūpinosi, kad per pavasario darbymetį į papildomus apmokymus nebūtų imami kaimo vyrai. Vis dėlto po kelių mėnesių sparčiai augant Sąjūdžio populiarumui, LKP greitai nebelieka  nieko kita, kaip irgi pasisakyti už respublikos savarankiškumą. Partijos kontroliuojama SSRS Aukščiausioji Taryba gegužės 18 dieną priima deklaraciją, teigiančią, kad „Vokietijos- SSRS 1938 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta prijungta prie Sovietų Sąjungos. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaunant valstybinį suverenitetą“. Tačiau ištarus „A“, neišvengiamai reikėjo pasakyti ir „B“ – pareikalauti, kad būtų peržiūrėti Lietuvos piliečių tarnybos sovietų kariuomenėje teisiniai pagrindai. Tačiau nei šis reikalavimas, nei vėliau priimtas atitinkamas LSSR ministrų tarybos nutarimas nepadarė jokio įspūdžio SSRS Gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui: šaukimus į sovietų kariuomenę buvo mėginama organizuoti ne tik 1990 metų pavasarį, bet ir po kovo vienuoliktosios, o sovietinėje kariuomenėje tuo metu tarnavusių 16 tūkstančių Lietuvos jaunuolių klausimas nebuvo sureguliuotas iki pat 1991 metų spalio.

Kur kas sunkiau buvo susitarti dėl pačios kariuomenės išvedimo. Nors po gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai pasirašyto Belovežo susitarimo, faktiškai palaidojusio sovietų Sąjungą, jos kariuomenę savo žinion perėmė Moriso Jelcino Vadovaujama Rusija, nors dar po metų, 1992 m gruodžio 8-ąjąkai Lietuvos Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas galiausiai pasirašė kari­uomenės išvedimo grafiką, niekas nebuvo tikras, kad šis procesas bus baigtas laiku. Išvedimas buvo ne kartą stabdomas, o svarbiausi strateginiai objektai laikomi Rusijos kariuomenės rankose kiek įmanoma ilgiau. Vis dėlto, artėjant grafike numatytam galutiniam terminui – 1993 rugsėjo pirmajai, tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas vis dėlto įtikino Borisą Jelciną bent jau oficialiai užbaigti kariuomenės išve­dimą laiku. Tai buvo padaryta likus vos keturiolikai minučių iki nustatyto termino. Tačiau tiek pačios derybos dėl kariuomenės išvedimo, tiek jų užkulisiai – jau visai kitos istorijos tema.

Lietuvos žinios, 2009-09-04

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s