Skaudžių praradimų ruduo

A45-P413

 

Rytoj minėsime Vilniaus atgavimo septyniasdešimtąsias metines. Prasidėjus II Pasauliniam karui, Vilniaus kraštą Lietuva atgavo iš Lenkiją užpuolusios stalininės Sovietų Sąjungos rankų. Apie kainą, kurią teko sumokėti už tokią „dovaną“ jau esame rašę. Šį kartą prisiminkime, kaip ir kokiomis aplinkybėmis 1920 metų spalio 9 dieną praradome savo sostinę.

 

Aras Lukšas

 

1920 metų spalio devintoji, šeštadienis. Vilnius ūžia kaip avilys. Miestelėnai būriuojasi prie visur išklijuotų skelbimų, pranešančių, kad valdžia Lietuvos sostinėje perduodama laikinuoju gubernatoriumi paskirtam Antantės misijos atstovui prancūzų pulkininkui Konstantinui Rebouliui. Čia pats iškabintas ir naujojo gubernatoriaus įsakymas, kuriuo mieste skelbiama apsiausties padėtis, gatvėse ir aikštėse draudžiami susibūrimai ir manifestacijos. Apie 13 valandą ties Aušros Vartais pasirodo iš miesto besitraukiantys Lietuvos kariuomenės daliniai – priešakyje rieda gurguolės, paskui jas traukia pėstininkai.

Tuo pat metu prie Halės turgavietės pasigirsta šūviai. Daugelis miestelėnų nesupranta, kas ir į ką šaudo. Į spontanišką ugnį atsako ir kai kurie lietuvių kareiviai. Tuo metu iš automobilio miestą apžiūrinėjantis Lietuvos Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Vilniuje Ignas Jonynas prašo karininko įsakyti kariams nebešaudyti. Netrukus susišaudymas liaujasi, kareiviams žygiuoti per miestą niekas nebetrukdo.

Maždaug po pusantros valandos Vilniaus ir Jurgio gatvių sankryžoje, ties dabartine Vinco Kudirkos aikšte pasirodo lenkų raitelis. Pasigirsta šaižus švilpuko garsas – tai lietuvių milicininkams ir kareiviams įsakoma skubiai rinktis į čia pat esančią komendantūrą. Tuo tarpu būrelis vietos lenkų apsupa raitelį šaukdami „Tegyvuoja Lenkija!“, kažkas atneša jam gėlių. Centrinėje miesto gatvėje tuoj pat pasirodo ir lenkų partizanai – kai kurie jų ginkluoti ne tik šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis. Visas būrys patraukia prie lietuvių komendantūros. Čia vienas iš partizanų išsitraukia revolverį ir šauna į tarpduryje stovintį sargybos viršininką, tačiau nepataiko. Tuoj pat po to šūviai pasigirsta ir prie greta esančios Antantės misijų būstinės. Prospekte sukalena kulkosvaidžiai, greičiausiai įtaisyti viršutiniuose namų aukštuose: jų kulkos prašvilpia virš esančiųjų gatvėje galvų. Netrukus komendantūrą apsupa pasirodęs lenkų raitelių būrys. Pulkininkas K. Reboulis mėgina išaiškinti, kad lietuvių komendantūros kareiviai ir milicininkai esantys Antantės misijų globoje ir prašo lenkų susilaikyti nuo ekscesų. Lenkų karininkas tarsi ir pažada komendantūros įgulos neliesti, tačiau priduria, kad galutinį žodį šiuo klausimu turįs pasakyti vyriausiasis vadas.

Vėlų vakarą Antantės misijų atstovai  iš Vilnių užėmusio generolo Liucijano Želigovskio išgirsta kategorišką reikalavimą iki rytojaus vidudienio išsinešdinti iš miesto. Toks buvo tariamojo maištininko atsakymas į Sąjungininkų vardu pareikštą protestą dėl prieš kelias dienas pasirašytos Suvalkų sutarties sulaužymo. Sąjungininkams nebeliko nieko kita, kaip nusileisti ginkluotai jėgai ir pamėginti sureguliuoti padėtį diplomatiniais keliais. Tuomet niekas nė nenumanė, kad lietuvių ir lenkų konfliktas dėl Vilniaus užsitęs ilgus devyniolika metų.

 

Paminta sutartis

 

Pirmą kartą Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių 1919 metų balandžio 19 dieną, išstumdama iš Lietuvos sostinės Raudonąją Armiją. Lietuva lenkų kovose su bolševikais stengėsi išlikti neutrali, tačiau, lenkams veržiantis tolyn, susidūrimai su jos kariuomene tapo neišvengiami. Jau tuomet Aukščiausioji Sąjungininkų taryba mėgino lietuvių ir lenkų susirėmimus nutraukti. Tuo tikslu net du kartus – birželio 18 ir liepos 26 dieną buvo nustatyta demarkacijos linija. Reikia pastebėti, kad Vilnius tuomet liko lenkų pusėje, tačiau tai nereiškė, kad Vilniaus kraštas pripažįstamas Lenkijai: nustatytoji linija tuomet tiesiog atskyrė dviejų šalių kariuomenes. Tų pačių metų gruodžio 8-ąją sąjungininkai nustatė ir laikinąją Lietuvos Rytų sieną, įėjusią į istoriją Curzono linijos vardu.

Tąsyk Vilnius jau buvo paliktas Lietuvai tad 1920 metų liepos 10 dieną Sąjungininkai įpareigojo lenkus pasitraukti iš Lietuvos sostinės. Vilnių Lietuvai pripažino ir po dviejų dienų pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis. Kita vertus, Lietuvos ir Rusijos sutartyje buvo pastaba, nurodžiusi, kad Lietuvos ir Lenkijos siena turi būti nustatyta šių šalių susitarimu, kitaip tariant, tiesiogiai neginčydama Vilniaus priklausymo Lietuvai, ši sutartis reiškė, kad galutinė sienų delimitacija yra išimtinai Vilniaus ir Varšuvos reikalas.

Nežinia, ar lenkai būtų skubėję vykdyti sąjungininkų reikalavimą užleisti Vilnių Lietuvai jei liepos 14 dieną jų nebūtų paskubinę prie miesto artėjantys Raudonosios Armijos daliniai. Tačiau lietuviams iš tokios situacijos nebuvo jokios naudos – bolševikams įsitvirtinus Vilniuje, mūsų kariuomenė spėjo pasiekti tik Vievį. Vis dėlto Rusija, vykdydama taikos sutartį, privalėjo perduoti Lietuvai jos sostinę, kas buvo padaryta rugpjūčio 6 dieną. Tuomet atrodė, kad Vilniaus klausimas pagaliau išspręstas visiems laikams.

Tačiau nusivylimo ilgai laukti neteko. Kovose su bolševikais iniciatyvą perėmę lenkai vėl įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjus naujam karo veiksmų etapui, Tautų Sąjunga paragino Lietuvą ir Lenkiją neperžengti vadinamosios Curzono linijos ir kuo greičiau susėsti prie derybų stalo. Varšuva pastarąjį reikalavo sutiko be didelio entuziazmo, tačiau dėtis nebuvo kur – Lenkiją smarkiai spaudė Anglija, o per ją – ir Prancūzija. Derybos baigėsi 1920 spalio 7-osios paryčiais pasirašyta Suvalkų sutartimi, turėjusia įsigalioti spalio 10-osios vidudienį.

Pirmuoju sutarties punktu sustatyta nauja demarkacijos linija, kuria Vilnius buvo paliktas Lietuvai, o Gardinas – Lenkijai. Antruoju punktu šalys įsipareigojo sutartoje demarkacijos linijoje sustabdyti visus karo veiksmus. Trečiuoju punktu Lenkija įsipareigojo praleisti iš Alytaus į Vilnių vykstančius karinius traukinius per jos kontroliuojamą Varėnos geležinkelio stotį. Ketvirtasis sutarties punktas numatė apsikeitimą karo belaisviais. Besitęsiančių ginkluotų kovų sąlygomis suderėta ir pasirašyta sutartis reiškė ne taiką, o greičiau paliaubas.  Ji neišsprendė nei esminių teritorinių klausimų, nei diplomatinių ir politinių dviejų šalių santykių sureguliavimo, nei abipusio valstybingumo pripažinimo. Vis dėlto net tokie susitarimai gerokai varžė Lenkijos valdžios planus: nebegalėdama veikti atvirai, Varšuva nutarė parodyti gerai surežisuotą spektaklį ir užimti Vilnių, pasinaudojant neva sukilusiais ir todėl vyriausiosios karinės vadovybės nebekontroliuojamais daliniais.

Beje, toks scenarijus buvo svarstomas dar nepasibaigus Suvalkų deryboms. Rugsėjo viduryje Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis jau buvo nesėkmingai kalbėjęsis ne su vienu aukštu karininku, tačiau nė vienas iš jų nesutiko dalyvauti nešvariame žaidime. Tuomet J. Pilsudskis išsikvietė iš Vilniaus krašto kilusį generolą L. Želigovskį. Iš pradžių generolas pasiūlymo apskritai nesuprato: prieš ką reikia sukilti, jei su lietuviais iš esmės jau susitarta, o ir  „sukilti“ be valstybės vadovo įsakymo jis nesiimsiąs. Tuomet J. Pilsudskis pareiškė įsakąs generolui žygiuoti į Vilnių. „Klausau!“, – išsitempė J. Želigovskis ir pasišalino.

 

Apsišaukėliai maištininkai

 

Spalio 1-2 dienomis „maišto“ vadai susirenka specialiame J. Pilsudskio traukinyje. Gardine ir Lydoje surengtuose pasitarimuose perengiamas detalus Vilniaus okupacijos planas. Tomis dienomis J. Pilsudskis apsilanko ir vadinamojoje Lietuvių-gudų divizijoje, pareikšdamas, jog ji turėsianti užimti Lietuvos sostinę negavusi tam jokio oficialaus įsakymo.

Vadinamoji Lietuvių-gudų divizija buvo pasitelkta neatsitiktinai. Šis iš devynių pėstininkų ir keturių kavalerijos pulkų susidėjęs junginys buvo suformuotas dar 1918 metų gruodį. Lietuvių ir gudų dalyvavimas joje buvo tarsi priedanga, leidžianti pagrįsti Lenkijos vadovybės veiksmus Vilniaus krašto gyventojų valia. Tokį „vietinį“ koloritą junginiui suteikė jame tarnavę sulenkėję lietuviai, gudai ir Vilniaus krašto totoriai, nors didžiąją divizijos dalį sudarė iš Galicijos, Poznanės ir Varšuvos kilę kariai. Šią diviziją ir kitus „maištininkų“ dalinius iš Rytų ir Vakarų supamuoju vainiku turėjo paremti ir reguliariosios kariuomenės daliniai. Taigi, iš Viso Vilniaus operacijoje turėjo dalyvauti apie 80 tūkstančių lenkų kareivių ir karininkų, kas maždaug keturis kartus viršijo visą Lietuvos kariuomenės dydį.

Taigi, dar nespėjus nudžiūti rašalui nuo Suvalkų sutarties, L. Želigovskis spalio 7-osios vakare skalbia savo daliniams operatyvinį įsakymą, nurodantį kad žygiui į Vilnių būti pasiruošta iki rytojaus 8 valandos ryto. Dar nespėję išvykti Lietuvos derybininkai gauna žinią, kad L. Želigovskis jau užėmė Benekainius ir artėja prie Jašiūnų, jo kariuomenė buvo sukoncentruota apie 50 km nuo Vilniaus: Varanave ir Eišiškėse. „Sukilęs“ generolas turi 16 pėstininkų batalionų, 5 kavalerijos eskadronus, 36 lauko ir 8 sunkiąsias patrankas, 139 kulkosvaidžius, kelis šarvuočius. Jo armiją iš viso sudaro 15 393 žmonės.

Reikia pastebėti, kad L. Želigovskio žygis galėjo žlugti dar neprasidėjęs: mat spalio 7-osios vakare Eišiškėse aiškindamas „maišto“ tikslus, generolas netikėtai susidūrė su savo paties karininkų pasipriešinimu. Jam pasakius, kad vykdant operaciją teks nutraukti visus ryšius su Lenkijos karo vadovybe ir neklausyti jokių jos įsakymų, net pats Lietuvių-gudų divizijos vadas generolas Janas Rzadkowskis suabejojo „maišto“ tikslingumu, o kai kurie jaunesnieji karininkai apskritai atsisakė dalyvauti šioje avantiūroje. Krizę J. Želigovskio pajėgose sureguliuoti skubiai į Eišiškes atsiųstas autoritetingas reguliariosios kariuomenės generolas Wladyslawas Sikorskis, divizijos štabe surengtame pasitarime pareiškęs, jog „reikia tai įvykdyti“.

Ankstyvą spalio 8-osios rytą L. Želigovskis su savo štabu išvyksta Jašiūnų kryptimi. Tuo pat metu patikimą informaciją apie Lenkijos kariuomenės judėjimą Vilniaus link jau turi ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Konstantas Žukas. Vyriausybė supranta, kad apginti Vilniaus nuo tokio netikėto puolimo ji neapgins – tam ji tiesiog nėra sutelkusi fronto. Tačiau net ir nedidelės ir blogai sutelktos pajėgos ruošiasi sostinės gynybai. Prie Merkio upės už 25 kilometrų nuo miesto pozicijas ties Rūdninkais, Jašiūnais ir Turgeliais užima ketvirtasis, penktasis ir devintasis pėstininkų pulkai. Prasidėjus lenkų puolimui,  į šį barą paskubomis permetamas dar vienas batalionas. Taigi, šiose iš viso minėtose pozicijose Vilnių gina  du pėstininkų batalionai, vienas raitininkų eskadronas ir  lauko baterija.

Jėgos aiškiai nelygios. Po kelių valandų, gavęs naujos informacijos apie lenkų jėgas ir puolimo kryptis,  kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas nurodo sostinę ginantiems daliniams „gavus įsakymą trauktis“. Lietuvių pasipriešinimą ties Merkiu gerokai skaitlingesnis priešininkas pralaužia apie 16 valandą. Neužimti kol kas lieka tik Jašiūnai. Nemažai Lietuvos karių patenka į lenkų nelaisvę, tačiau jie tik nuginkluojami ir paleidžiami – taip „sukilėliai“ demonstruoja nenorį kariauti o tiesiog sugrįžtą po karo į savo namus. Tos pačios dienos vakarą L. Želigovskis su brigadų vadais ir divizijos štabo viršininku aptariamas kitos dienos planą ir rengia įsakymą užimti Vilnių. Tuo tarpu lietuviai užima naujas gynybos pozicijas ties Papiškėmis ir Parudaminiu. Iki Vilniaus lieka vos keliolika kilometrų.

 

  1. Želigovskio „valstybė“

 

Spalio 9-ąją penktą valandą L. Želigovskio divizijos vėl pajuda Vilniaus link. Lietuvių pajėgos, susidedančios iš septynių pėstininkų batalionų, dviejų lauko artilerijos baterijų ir trijų kavalerijos eskadronų su mūšiais traukiasi Vilniaus-Lydos geležinkelio kryptimi. Sustabdyti lenkų puolimo nėra jokios galimybės. Pusę aštuonių ryto iš Vilniaus evakuojamas Generalinis štabas, o vidudienį miestą palieka ir paskutinieji Lietuvos kariuomenės daliniai.

Tuo pat metu Lietuva imasi aktyvios diplomatinės gynybos. Jos atstovas Augustinas Voldemaras įteikia Tautų Sąjungos pirmininkui notą, pranešdamas, kad kovos vyksta už 15 km nuo Vilniaus ir reikalauja nedelsiant įsikišti į konfliktą. Norėdami išsiaiškinti padėtį, ryte į Vilnių į Vilnių vyksta Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, tačiau  jų traukinys įstringa Lentvario stotyje. Tuo tarpu Lenkijos karinė vadovybė ir generolas L. Želigovskis toliau vaidina iš anksto surežisuotą  pjesę. Lenkijos generalinis štabas gauna generolo W. Sikorskio pranešimą, kad susisiekti su L. Želigovskio grupe nepavyksta. Tuo pat metu į Varšuvą skrieja grifu „slaptai“ pažymėtas „sukilėlių“ štabo pranešimas. Jame nurodoma, kad L. Želigovskis, apsvarstęs Suvalkuose sudarytą „paliaubų“ susitarimą, radęs, jog jis nukreiptas prieš lenkus, kitaip sakant –  prieš Vilniaus, Gardino ir Lydos gyventojus, todėl jis nutaręs ginti jų teises ginklu ir apsiėmęs vadovauti iš tų vietų kilusiems kareiviams.

Tą pačią dieną Lenkijos užsienio reikalų ministerija informuoja savo atstovui Paryžiuje apie „maištą“ kariuomenėje ir prašo perduoti Prancūzijos vyriausybei, kad Varšuva negali būti kaltinama dėl J. Želigovskio veiksmų. Tačiau kaip, atsiribojus nuo „sukilėlio“, įteisinti didelės Lietuvos teritorijos atplėšimą? Tam šioje teritorijoje reikėjo žaibiškai sukurti kažkokią nuo Lenkijos formaliai nepriklausančią valstybę. Taigi, L. Želigovskis siunčia Lenkijos vyriausybei notą, kurioje informuoja apie vadinamosios „Vidurinės Lietuvos“ valstybės įkūrimą ir prašo Varšuvos ją pripažinti. Spalio 12 dieną L. Želigovskis sudaro Valdymo komisija pavadintą vyriausybę, o pats, sekdamas J. Pilsudskio pavyzdžiu, pasiskelbia „Vidurinės Lietuvos“ valstybės viršininku. Valdymo komisija tuoj pat skelbia atsišaukimą į atplėštosios Lietuvos dalies gyventojus, kuriame žadama netrukus sušaukti Steigiamąjį Seimą ir leisti Vilniaus krašto žmonėms patiems pasisakyti dėl jo ateities.

Štai čia yla ir išlenda iš maišo: užuot teisusi vadovybei nepaklususi maištininką, Varšuva tuoj pat pripažįsta Želigovskio „valstybę“ ir siunčia į Vilnių savo atstovą. Maža to, pripažinusi Vilniaus užgrobimą, Lenkija kaip niekur nieko pasiūlo Lietuvai toliau derėtis ir pratęsti Suvalkų sutartimi numatytą demarkacijos liniją. Tuo tarpu L. Želigovskiui ši linija nė motais – jis imasi pats nustatinėti „Viduriniosios Lietuvos“ sienas:  Rytuose – ties Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi nubrėžta riba o Vakaruose – prie  birželio 18 dieną numatytos demarkacijos linijos. Generolas paskuba pareikšti, kad jei lietuviai už šios linijos nepasitrauksią patys, jie būsią išvaryti jėga.

Tai nėra tušti grasinimai: L. Želigovskio daliniai abiem Neries krantais su mūšiais stumiasi į Vakarus. Nepaisant skambių Antantės ir Tautų Sąjungos notų bei protestų, paėjus savaitei nuo  Vilniaus užgrobimo Želigovskio daliniai jau kontroliuoja Lentvarį, Trakus, Nemenčinę, Rykantus, Riešę, įnirtingi mūšiai vyksta 80-100 kilometrų ilgio fronte. Lietuvos valstybės egzistavimui  vėl iškyla mirtinas pavojus. Jį atremti telkiamos naujos pajėgos, ir spalio 18 dieną Lietuvos kariuomenė ties Rykantais pagaliau pereina į kontrpuolimą.

Tuo tarpu lapkričio 20 Briuselyje posėdžiaujanti Tautų Sąjungos Taryba nutariama, kad Vilniaus krašto klausimas turi būti sprendžiamas plebiscitu. Su tokiu pasiūlymu, nors ir neturėdamas Užsienio reikalų ministrų įgaliojimo, sutinka ir Lietuvos atstovas A. Voldemaras. Spalio 28 dieną Taryba pareikalauja, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės per 10 dienų atsakytų, ar jos sutinka baigti teritorinį konfliktą tokiu būdu. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad plebiscito idėja netrukus bus numarinta. Nors tiek Lietuva, tiek Lenkija sutiko su būsima gyventojų apklausa ir net pradėjo derėtis dėl plebiscito surengimo, abi šalys vienodai bijojo jį pralaimėti. Tą liudija kad ir Lietuvos delegacijos vadovui Justinui Staugaičiui duota vyriausybės instrukcija, kurioje nurodoma: „Svarbiausias delegacijos tikslas – ieškoti pamato susitarti su lenkais, kad išvengus plebiscito.“ Gruodžio 20-ąją, praėjus savaitei nuo derybų pradžios Lietuva pasiūlys lenkams plebiscito atsisakyti ir abi šalys pamažu ims trauktis nuo šio sumanymo įgyvendinimo.

Kita vertus, derėtis dėl karo veiksmų nutraukimo dar spalio 25 dieną lietuviams siūlė ir K. Želigovskis. Pasiūlymas liko be atsako, tad lapkričio mėnesį želigovskininkai tęsė puolimą tiek į Vakarus, tiek ir į Šiaurę nuo Vilniaus ir antroje lapkričio pusėje jau veržėsi link Ukmergės.  Tačiau lenkų čia laukė labai nemaloni staigmena: Lietuvos kariuomenė netikėtai perėmė iniciatyvą ir lapkričio 19-21 dienomis sumušė skaitlingesnes priešo pajėgas ties Giedraičiais ir Širvintomis. Ši stebuklu vadinta pergalė vėl įžiebė visų lietuvių viltis atgauti okupuotą sostinę. Deja, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti: karo veiksmus nutraukė Tautų Sąjunga. Lapkričio 29 dieną Kaune, Karinės kontrolės komisijos traukinio vagone buvo pasirašytos paliaubos ir nustatyta dvi kariuomenes atskyrusi 5-12 kilometrų pločio neutrali zona. Okupuota Lietuvos dalis ir  jos sostinė Vilnius liko L. Želigovskio rankose.

Lietuvos žinios, 2009-10-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s