Politikas, nerašęs prisiminimų

Antradienį sukako 119 metų, kai gimė žymus tarpukario Lietuvos politikas, ilgametis Krikščionių demokratų partijos lyderis, Seimo pirmininkas, Užsienio, Švietimo ir Krašto apsaugos ministras, dvyliktosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas Leonas Bistras. Buvęs universiteto profesorius, valdžios veikėjas, aktyvus opozicionierius, kalinys ir tremtinys iškeliavo iš šio pasaulio beveik nepalikęs nei užrašų, nei prisiminimų. Paskutiniuosius gyvenimo metus jis praleido skurde ir vienatvėje. Galbūt todėl šiandien jo vardas prisimenamas ne taip dažnai.

Aras Lukšas

L. Bistro kelio pradžia nebuvo kuo nors ypatinga. Mokslai Liepojos gimnazijoje, medicinos, filosofijos, teologijos studijos, tarnyba carinės Rusijos kariuomenėje I Pasaulinio karo metais, grįžimas į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, aktyvus darbas spaudoje – tokius faktus galima rasti daugelio to meto lietuvių inteligentų biografijose. Gal tik ilgas svyravimas tarp teologijos ir medicinos galėtų atrodyti kiek išskirtinis dalykas, tačiau tai buvo du iš nedaugelio kelių, kuriuos galėjo rinktis lietuviškai kalbėję carinės imperijos valdiniai. Apie kokią nors politinę veiklą ar, tarkime, galimybę tapti generolu nė vienas iš jų tuomet negalėjo nė svajoti.

 

Žaibiška politiko karjera

 

Politinė L. Bistro karjera buvo tikrai žaibiška: 1921 metais įstojęs į Krikščionių demokratų partiją, po metų jis patenka į Pirmąjį Seimą ir tuoj pat išrenkamas parlamento pirmininku. L. Bistras pirmininkaus ne tik visą Pirmojo, bet ir pusę Antrojo Seimo kadencijos. Kalbėta, kad dėl sugebėjimo rasti kompromisą ar įtikinti politinį oponentą bei dėl puikios iškalbos jis buvo priimtinas tiek daugumai, tiek opozicijai.

Nėra abejonės, kad šios savybės padėjo L. Bistrui labai greitai pasiekti politinės karjeros viršūnę – 1925 metų rugsėjo 25 dieną jam pavedama formuoti dvyliktąją Lietuvos vyriausybę. Tuo pat metu premjeras prisiima Krašto apsaugos, o nuo 1926 metų balandžio 21-osios, atsistatydinus Mečislovui Reiniui – ir užsienio reikalų ministro pareigas. Nors visose jose jis išbuvo tik 8 mėnesius, šis neilgas laikotarpis buvo vienas įdomiausių L. Bistro biografijoje ir vienas reikšmingiausių Lietuvos užsienio politikoje. Tam turėjo įtakos tiek pačios šio krikdemų veikėjo paskyrimo kabineto vadovu aplinkybės, tiek besikeičianti geopolitinė situacija tuometinėje Europoje. Maža to, šie abu dalykai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję. Mat L. Bistro pirmtako Vytauto Petrulio vyriausybės laivelį nuskandino ne kas kitas, o povandeniniai tarptautinės politikos akmenys.

1925 metų rugsėjo 1 dieną Kopenhagoje Vytauto Petrulio vyriausybė pradėjo derybas su Lenkija. Derėtasi grynai techniniais klausimais – dėl miško tranzito Nemunu. Laikydamasi senos, dar Liucijano Želigovskio maišto laikus menančios nuostatos nesileisti su lenkais į politines derybas  tol, kol galutinai nebus išspręstas Vilniaus klausimas, Lietuvos vyriausybė nesirengė kalbėti nei apie diplomatinius, nei apie konsulinius santykius. Kita vertus, lenkai, visuomet išnaudodavę progą kaip nors priartinti Vilniaus užgrobimo įteisinimą, leido suprasti norį platesnio derybų konteksto, tarkime, kalbos apie diplomatinių santykių užmezgimą. Vis dėlto, sprendžiant iš mūsų derybų delegacijos nario Martyno Yčo pastebėjimų, labai spausti lietuvių Varšuva neketino, tad kompromisai buvo daugiau nei tikėtini. Nors derybos vyko Lenkijos iniciatyva, Lietuva jose tikrai turėjo ką pasiekti – ne taip seniai atgautas Klaipėdos uostas veikė tik nedidele dalimi savo pajėgumo, o dėl žaliavos stygiaus nebeveikė miesto medžio apdirbimo įmonės. Klaipėdos verslininkai jau seniai spaudė valdžią leisti importuoti medieną iš Lenkijos. Taigi, šiose derybose Lietuvos vyriausybė buvo nusiteikusi leisti lenkams plukdyti medieną į Klaipėdą bei užmegzti su savo amžina priešininke pašto, telegrafo ir telefono ryšį.

Kita vertus, tiek pasirengimas deryboms, tiek jų eiga buvo kruopščiai slepiama nuo visuomenės, o tai anksčiau ar vėliau turėjo sukelti įtarinėjimų, o galiausiai – didelį skandalą. Visuomenėje sklandė patys įvairiausi gandai, tačiau svarbiausia – derybos sukėlė didelį nerimą ir nepasitenkinimą kariuomenėje. Kariškiai ne tik reikalauja V. Petrulio atsistatydinimo, bet ir puse lūpų kalba apie perversmą, kuriuo būtų nušalinta „prolenkiška vyriausybė“. Galiausiai iš Šaulių Sąjungos premjerui perduodamas anoniminis raštelis, grasinantis, jog „Petrulis asmeniškai atsakys prieš lietuvių tautą, jei susitarimas su lenkais įvyks.“

Prieš derybas sukyla ne tik tautininkai, bet ir kairioji opozicija. Nenorėdamas susikurti sau problemų, vadovauti deryboms atsisako Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ambasadorius Londone Ernestas Galvanauskas. Tiesa, į jo vietą randamas kitas kandidatas – pasiuntinys Vokietijoje Vaclovas Sidzikauskas, nė nenujaučiantis, kad šioje istorijoje jis drauge su Vyriausybės vadovu  netrukus taps atpirkimo ožiu.

Galiausiai nuo derybų mėgina atsiriboti ir dalis valdančiųjų: Žemės ūkio ministras M. Krupavičius randa skubų reikalą išvykti į JAV, Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos ir politikos departamento direktorius Juozas Purickis keliauja į Vokietiją, o jo šefas ministras Valdemaras Čarneckis skubiai pasiprašo atostogų. Nenorėdamas veltis į debatus, iš atostogų Palangoje niekaip negrįžta ir prezidentas Aleksandras Stulginskis. Taigi, kalčiausi visoje šitoje istorijoje lieka premjeras V. Petrulis, neva nepalaikęs deramo ryšio su derybų delegacija ir jos vadovas V. Sidzikauskas, apkaltintas įgaliojimų viršijimu. Derybos nutrūkus ir atsistatydinus Vyriausybei, išmuša L. Bistro valanda.

 

Trečiojo kelio beieškant

 

Naujasis premjeras pradeda eiti pareigas labai sudėtingu visai Europai metu. Būtent 1925 metais tampa aišku, kad senajam žemynui iki šiol nepavyko užglaistyti visų I Pasaulinio karo pasekmių. Versalio sutarties parklupdyta Vokietija vis aiškiau siekė didesnės įtakos Europos politikoje, paskui ją į sceną veržėsi Sovietų Sąjunga. Mažoms po karo susikūrusioms valstybėms tokioje interesų kryžkelėje darėsi labai nejauku. Taigi, laviravimas tarptautinės politikos srovėse tapo vienu iš svarbiausių L. Bistro vyriausybės prioritetų. Neatsitiktinai atsistatydinus M. Reiniui, premjeras pasilieka sau ir Užsienio reikalų ministro portfelį.

Šiuose dviejuose postuose L. Bistrui reikėjo vienu metu spręsti du sunkiai suderinamus uždavinius – ieškoti tinkamo įsisenėjusios Vilniaus problemos sprendimo, ir pasirūpinti naujomis saugumo garantijomis, kadangi senosios po 1925 metų spalio mėnesį įvykusios Lokarno konferencijos tapo labai abejotinos. Ši konferencija užtikrino, kad Belgijos ir Prancūzijos sienos su Vokietija jokiu būdu nebus liečiamos, tačiau visi, esantys į Rytus nuo Berlyno, jokių garantijų negavo. Tuo tarpu Vokietijai, akivaizdžiai siekiančiai peržiūrėti Versalio sutartį, buvo pažadėta nuolatinė vieta Tautų Sąjungos Taryboje. Tai reiškė, kad Berlynas tampa įtakingu žaidėju Europos politikos arenoje. Tuo pat metu suaktyvėja ir SSRS užsienio reikalų ministro Georgijaus Čičerino vojažai po Europos sostines. Vienos jo kelionės rezultatu tapo sutartis su Vokietija.

Tokia situacija gerokai išgąsdino Lenkiją. Ieškodama saugumo garantijų Varšuva ėmė vis labiau artėti prie Maskvos, siūlydama jai gerinti santykius ir mėgindama sudaryti bloką prieš Lietuvą. Turint galvoje Vilniaus problemą, tokie siekiai turėjo atrodyti pakankamai grėsmingi. Juo labiau, kad ir iš Vakarų sklido aiškūs signalai, jog po Lokarno niekas nebenorės judinti valstybių sienų, tad tarptautinis Vilniaus klausimo sprendimas darosi neįmanomas. Pagaliau Didžiosios Britanijos premjeras Austinas Chamberlainas pokalbyje su E. Galvanauskui aiškiai pareiškė, jog nėra jokių garantijų, kad Vilniaus klausimas būsiąs išspręstas tad Kaunui reikėtų kuo greičiau sureguliuoti santykius su Varšuva.

Toks įvykių scenarijus Lietuvoje tuomet nebuvo priimtinas beveik niekam. Tad L. Bistras ir jo Vyriausybė ėmė ieškoti naujų būdų suteikti Vilniaus problemai tarptautinį skambesį. Tam reikėjo ieškoti suartėjimo su Berlynu ar su Maskva, arba mėginti žaisti su abiem sostinėmis vienu metu, laviruojant tarp skirtingų jų interesų. Kaip tik tuomet klausimas „su rusais“ ar „su vokiečiais“ pradėjo tapti bene svarbiausia Lietuvos užsienio politikos dilema, privertusia ilgam užmerkti akis į kitas problemų sprendimo galimybes.

L. Bistro požiūris labai aiškiai atsispindėjo 1925 metų gruodį priimtame Lietuvos politinės ir diplomatinės veiklos projekte. Jame teigiama, kad nei ginkluoto konflikto metu, nei tiesioginėmis derybomis su Varšuva, Vilniaus klausimo išspręsti nepavyks. Kaip svarbiausi Europos geopolitinę situaciją lemiantys veiksniai dokumente nurodomi Santarvės blokas ir Maskvos-Berlyno ašis. Čia taip pat konstatuojama, kad jei pirmojoje grupėje vyrauja nepalankus Lietuvai nusistatymas, tai antroji turi bendrą su Lietuva interesą – įstumti Lenkiją į jos etnografines sienas. Taigi, „akcijos dėl Vilniaus atvadavimo svorio centras guli ne Santarvės šalių grupėje, bet Rusijos ir Vokietijos bloke.“ Maža to, atsižvelgiant į tai, kad Vokietiją vis dar varžo karo nugalėtojų uždėtas apynasris, užsienio politikos architektai prieina prie išvados, kad palankus Lietuvai Vilniaus klausimo sprendimas neįsivaizduojamas be Sovietų Sąjungos, todėl pirmiausia reikia veikti Maskvoje, siekiant dvišalės nepuolimo sutarties. Čia reikia pastebėti, kad L. Bistras atkakliai nenorėjo girdėti Talino ir Rygos pasiūlymų sudaryti bendrą trijų šalių sutartį su Maskva, manydamas, kad Baltijos kaimynes pernelyg veikia Varšuvos įtaka.

Rinktis labiau prorusišką poziciją, L. Bistrą vertė įsitikinimas, kad Sovietai Lietuvos nepriklausomybe suinteresuoti labiau, nei Vokietija, nes Lietuva gali tapti jungiamąja Maskvos ir Berlyno grandimi, šioms veikiant  prieš Lenkiją. Jis mėgino įtikinti Sovietus ir tuo, kad nepriklausoma ir neutrali Lietuva taps neišvengiamu stabdžiu bet kokiai kariuomenei, besiveržiančiai Maskvos link. Tačiau Sovietai turėjo visiškai kitų motyvų, į kuriuos Lietuvos užsienio politikos formuotojai visai neatsižvelgė: dėl nesibaigiančio konflikto su Lenkija Kremlius žiūrėjo į Lietuvą kaip į silpnąją grandį Baltijos regione, todėl visą laiką mėgino panaudoti ją kaip įrankį destabilizuojant Varšuvą ir kalant pleištą į galimą Baltijos šalių bloką.

Pasirašyti sutarties su Maskva L. Bistro vyriausybė dėl sudėtingų ir užsitęsusių derybų taip ir nesuspėjo. Tuo pat metu prasidėjo kiti įvykiai, smarkiai pakeitę L. Bistro pažiūras į užsienio politikos strategiją ir taktiką. 1926-aisiais Lenkijoje įvyko perversmas, vėl atvedęs į valdžią Juzefą Pilsudskį. Atsirado vilčių, kad dviejų šalių santykiai gali pradėti keistis į gerąją pusę – daug kas Lietuvoje tokias viltis siejo su J. Pilsudskio lietuviška kilme ir garsiai deklaruojamais sentimentais Lietuvai. Be to, stringant deryboms su sovietais, forsuoti sutarties pasirašymo nebebuvo didelio reikalo, juolab, kad to nedaryti primygtinai siūlė ir Latvija. Vis dėlto nepuolimo sutartis 1926 metų rudenį buvo pasirašyta. Tiesa, tai padarė jau kairioji Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, sudaryta po III Seimo rinkimų. Būdamas opozicijoje, L. Bistras jau griežtai kritikavo tokius veiksmus.

Po gruodžio 17-osios perversmo L. Bistras buvo pakviestas į Augustino Voldemaro vyriausybę, tačiau ten dirbo neilgai. Subyrėjus trapiai tautininkių ir krikdemų santarvei, jis su kitais LKDP nariais pasitraukė iš kabineto ir tapo aršiausiu A. Smetonos ir jo šalininkų kritiku. Viename memorandume, kritikuodamas A. Voldemaro Vyriausybės vykdomą politiką jis rašė: „Pati Vyriausybė painiausiais mūsų užsienio politikos klausimais, savo neatsakingais žingsniais ir neapgalvotais pažadais sudarė tokį padėjimą, kad mes iš savo kaimynų sulaukėme aiškaus nedraugingumo, o iš lenkų pusės stovime nepriklausomybės pražudymo išvakarėse.“  Memorandumas baigiamas reikalavimu Vyriausybei atsistatydinti. Tokius raginimus mėginta paremti ir krikdemams ištikimų karininkų delegacijos apsilankymu pas A. Smetoną, kuriame pareikalauta nedelsiant sudaryti koalicinę Vyriausybę.  Vizitas baigėsi delegacijos areštu, o L. Bistrui teko bėgti iš Lietuvos ir kurį laiką slapstytis Vokietijoje.

Ketvirtajame dešimtmetyje, ypač po to, kai į Valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris, L. Bistras ėmė vis labiau suprasti, kad orientacija į Maskvą ir Berlyną buvo klaida. 1933 metais jis jau tvirtino, kad A. Smetonos  politika kuria su sovietų ir nacių pagalba mėginama susigrąžinti Vilnių, esanti „miražas ir nesąmonė“.  Spaudoje jis viešai prisipažino klydęs ir dėl savo antilenkiškos pozicijos, ir dėl politinio flirto su Maskva iš kurio nebuvę jokios naudos o Vokietijos suartėjimą įvertino kaip rimtą grėsmę Lietuvos nepriklausomybei.

 

Nuteistas tris kartus

 

Kitaip, nei daugelis žinomų politikų, L. Bistras, artėjant sovietų okupacijai iš Lietuvos nepasitraukė. Sunku pasakyti, kas paskatino jį pasilikti gimtinėje, bet tikrai ne viltis, kad bolševikai jo nelies. Kas jau kas, o daug reikalų su Maskva turėjęs buvęs premjeras ir užsienio reikalų ministras jokių iliuzijų dėl stalininio režimo neturėjo. Tai, kad buvęs kabineto vadovas oponavo A. Smetonai, taip pat negalėjo išgelbėti krikdemų lyderio – tiek tautininkus, tiek jų spaustus ir persekiotus krikdemus sovietai laikė vienodai pavojingais naujajam režimui.

Iš tiesų, jau 1940 metų liepos 12 dieną, L. Bistras drauge su dar dviem šimtais Lietuvos politikų, valdininkų ir visuomenės veikėjų atsiduria Kauno kalėjime. Atrodo, kad byla jam kurpiama per daug neskubant ir be didelio įniršio – per pusmetį tardytojai kalinį kviečiasi vos keliolika kartų. Sovietinio teisingumo tarnai nepasižymi ir didele išmone – jam ruošiamas standartinis kaltinimas būnant valdžioje triuškinus LKP ir darbininkų judėjimą bei kovojus prieš Sovietų Sąjungą. Vienu iš svarbiausių įkalčių tapo faktas, kad L. Bistrui būnant Vyriausybės nariu, Lietuvoje buvo oficialiai uždrausta LKP veikla. To visiškai pakako kaltinamajai išvadai, kurioje sakoma, kad L. Bistras „nuo 1921 metų buvo vienas iš kontrrevoliucinės LKDP lyderių, o nuo 1922 – kontrrevoliucinės vyriausybės ministras ir kad būdamas kabineto nariu jis „priėmė įstatymus, tiesiogiai nukreiptus prie LKP ir revoliucinį judėjimą“.

1941 kovo 8 dieną Ypatingasis pasitarimas nutarė L. Bistrą kaip socialiai pavojingą elementą 8 metams išsiųsti į pataisos darbų stovyklą. Nors, palyginus su tuomet dosniai dalintais 25 įkalinimo metais tai buvo gana švelnus nuosprendis, sovietinė valdžia, atrodo, jau tada buvo nutarusi taip lengvai buvusio premjero nepaleisti. Po trejų su puse metų, praleistų viename iš Šiaurės Pečioros lagerių Komijoje, pasiligojęs L. Bistras buvo paleistas į laisvę, jam buvo leista apsigyventi Kazachstane ir įsidarbinti medicinos felčeriu Atbasaro gyvenvietėje. Karui jau artėjant prie pabaigos 1945 metų sausio 23 dieną jis vėl nuteisiamas 5 metams lagerių neva už tai, kad išdavė nedarbingumo lapelį sveikam žmogui.

Tačiau visiškai netikėtai, L. Bistro likimas pakrypo kitokia linkme – jau po 7 mėnesių, SSRS Aukščiausiajai Tarybai paskelbus amnestiją, jis vėl galėjo džiaugtis ne tik laisve, bet ir galimybe grįžti į tėvynę. Skubėdamas namo ir laukdamas susitikimo su penkerius metus nematytais artimaisiais, buvęs politikas nė nenujautė kad jam skirtas nepavydėtinas vaidmuo – tapti jauku iš Lietuvos į Vokietiją pasitraukusiems jo kolegoms ir bendražygiams. Pasibaigus karui, iš daugelis į Vakarus pasitraukusių lietuvių atsidūrė britų ir amerikiečių okupuotose Vokietijos zonose, tad iškrapštyti juos iš ten tapo sovietinės žvalgybos garbės reikalu. L. Bistro, kaip ir kai kurių kitų iškilesnių tarpukario Lietuvos žmonių pavyzdys tarsi turėjo patvirtinti sovietų propagandos pažadus, jos sugrįžusiems emigrantams niekas negresia: štai, net buvęs krikdemų lyderis ir ministras pirmininkas ramiai gyvena ir dirba savo tėvynėje.

Tiesa, jokių viešų pareiškimų šiuo klausimu L. Bistras nepadaro. Ar iš jo to buvo reikalaujama – taip pat nėra jokių žinių. Kita vertus, niekas jam nepasiūlo ir kokio nors oficialaus darbo. 1945 metų rugsėjį sugrįžusiam į Vilnių ir pas seserį Stefaniją apsistojusiam L. Bistrui padeda buvęs užsienio reikalų ministras arkivyskupas M. Rainys, įdarbinęs jį arkivyskupijos bibliotekoje. Šis faktas buvusiam krikdemų vadovui netrukus taps lemtingas. Griežtai atsisakęs bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir ryžtingai prieš tikinčiųjų teisių varžymą protestavęs M. Rainys po pusantrų metų bus suimtas ir atsidurs Vladimiro kalėjime, iš kurio taip ir nebesugrįš. O bendravimas su juo taps svarbiu „įkalčiu“ naujoje L. Bistro byloje.

L. Bistras vėl suimamas 1950 metų rugpjūčio 14 dieną. Remiantis pažintimi su M. Rainiu, jam  mėginamas inkriminuoti priklausymas su antisovietinei pogrindžio organizacijai – Lietuvių tautinei tarybai, tačiau per pusmetį trukusį tyrimą to įrodyti nepavyksta. Tad nauja kaltinamoji išvada kone žodis žodin nurašoma nuo senosios ir L. Bistras 1951 metų sausio 6 dieną antrą kartą nuteisiamas už tą patį „nusikaltimą“  ir ištremiamas į Krasnojarsko kraštą MGB organų priežiūron. Šį kartą – nebenurodant tremties laiko.

Iš tremties L. Bistras grįžo tik po J. Stalino mirties, paskelbus garsiąją 1954 metų amnestiją. Tačiau ir chruščiovino atšilimo, ir vėlesniais metais sovietų represinė mašina toliau negailestingai traiškė jo likimą. 1957 metais, matyt, nerasdamas nei darbo, nei pajamų, buvęs premjeras kreipėsi į tuometinį sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Justą Paleckį, prašydamas jį reabilituoti, atkurti visas teises ir įskaityti darbą universitete į bendrą stažą. Deja, pagal to meto taisykles šis prašymas buvo persiųstas į KGB. Nenuostabu, kad kreipimasis dėl reabilitacijos buvo atmestas ir kad šį sprendimą patvirtino Generalinė prokuratūra. Tai buvo dar vienas nuosprendis – šį kartą už nepadarytą nusikaltimą buvęs politikas pasmerktas skurdžiai ir vienišai senatvei.

“Lietuvos žinios“, 2009-10-23

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s