Mečislovas Gedvilas: legendos ir tikrovė

 Vakar sukako 108 metai, kai gimė prieškario komunistinio pogrindžio aktyvistas, o vėliau – marionetinės Sovietų vyriausybės vadovas Mečys Gedvilas. Nuėjęs kelią nuo liaudininko iki bolševiko, tapęs vienu svarbiausių stalininio teroro vykdytojų, šis veikėjas kartais paminimas ir geru žodžiu –  kaip lietuviškos mokyklos gynėjas. Tačiau ar tokia pozicija nebuvo tik ginklas vidinėse partijos viršūnių kovose?  

 Aras Lukšas

Kaip atsitiko, kad kuklus provincijos mokytojas, tapo ne tik aršiu komunistu, bet ir vienu svarbiausių, stalininės santvarkos Lietuvoje kūrėjų ir represijų vykdytojų? Už kokius nuopelnus okupantai pokario metais jam suteikė marionetinės Lietuvos vyriausybės vadovo postą? Kodėl, patekęs į savo viršininko Antano Sniečkaus nemalonę M. Gedvilas ne tik neatsisveikino su karjera, bet buvo išsiųstas „tobulintis“ ir ilgus metus vadovavo sovietinės Lietuvos švietimo sistemai? Kodėl iš sulenkėjusios šeimos kilęs ir dorai lietuviškai nemokėjęs Švietimo ministras gynė lietuviškumą mokyklose ir už tai neretai yra giriamas net šiandien?  Atsakymų į šiuos klausimus galima paieškoti tiek M. Gedvilo asmenybėje, tiek sudėtingose tarpukario ir okupuotosios Lietuvos politinio gyvenimo vingiuose.

 

Karingasis laisvamanis

 

Kitaip nei daugelis Rusijoje gyvenusių Lietuvos inteligentų, M. Gedvilas grįžo į Lietuvą jau paragavęs sovietinio gyvenimo. Galima sakyti, kad Lietuvos būsimasis sovietinis veikėjas nebuvo matęs visą sąmoningą gyvenimą. Rusijoje jis atsidūrė būdamas vos trejų metų drauge su tėvais, sulenkėjusiais bajorais, kuriuos caro valdžia ištrėmė neva už revoliucinės literatūros platinimą. Į gimtinę M. Gedvilas grįžo tik 1922-aisiais jau būdamas subrendęs 21 metų vyras, spėjęs baigti gimnaziją ir pasimokyti Petrogrado technologijos institute. Po metų jis gavo mokytojo vietą Palangos progimnazijoje, kur dėstė algebrą, geometriją, geografiją ir buhalterijos pagrindus. Pasak progimnazijos direktoriaus žymaus pedagogo Mato Untulio, nuo pat pradžių būsimasis sovietinis veikėjas užsirekomendavo labai gerai: stropiai dirbantį ir įdomiai visus dalykus dėstantį mokytoją mėgo ir mokiniai, ir daugelis kolegų. Tačiau juo buvo patenkinti ne visi: mat jaunasis mokytojas ne tik priklausė Laisvamanių draugijai, bet ir skiepijo bedieviškas idėjas savo mokiniams. Vėliau įsitikinsime, kad laisvamanio mokytojo pasėta sėkla duos vaisių – vienas iš jo mokinių – Aleksandras Guzevičius taps vienu žiauriausių NKVD teroro vykdytojų Lietuvoje.

Tačiau kol kas, valdant krikdemams,  karinga laisvamanybė žadėjo M. Gedvilui vien tik nemalonumus: kalbama, kad 1926 metų pavasarį švietimo ministras Leonas Bistras žadėjęs Palangos kunigams ir tikintiesiems atleisti jį iš mokytojo pareigų.

Reikia pastebėti, kad M. Gedvilas, atrodo, nelabai sutarė ir su kitais laisvamaniais, tarp jų ir su Palangoje gyvenusiu „bedievių patriarchu“ daktaru Jonu Šliūpu. Sovietiniais metais išleistoje atsiminimų knygoje šią istoriją komunistų veikėjas prisimins taip: „įsitikinau, jog ir ateistas, kadaise Amerikoje pagarsėjęs savo laisvamanybe, gali pasidaryti biznieriumi, gobšuoliu, naciona­listu. Laisvamanių susirinkimuose ne kartą ginčijaus su daktaru Šliūpu pasaulėžiūros klausi­mais.“ Atrodo, kad daugeliui liberaliai nusiteikusių laisvamanių tiesiog ėmė nepatikti vis labiau kairėjančios mokytojo politinės pažiūros.

Šiaip ar taip, atsikratyti M. Gedvilu valdžiai taip ir nepavyko: po Trečiojo Seimo rinkimų daugumą gavus liaudininkams ir socialdemokratams jis liko mokytojauti ir toliau. Maža to, jis pats ėmė vis aktyviau domėtis politine veikla ir prisišliejo prie valdančiųjų liaudininkų. Tačiau ir ten politikuojantis mokytojas nepritampa. „Labai greitai nusivyliau, įsitikinęs, kad toji partija iš esmės buržuazinė. Jos vadovai vienaip kalbėjo, o kitaip darė. Ypač man nepa­tiko  Centro Valdybos vadeivų prieštaringas elgesys“, – jau minėtoje prisiminimų knygoje „Lemtingas posūkis“ po kelių dešimtmečių prisimins M. Gedvilas.  Taigi, būsimasis komunistas ima šlietis prie kairiųjų liaudininkų sparno, netrukus pateksiančio į Justo Paleckio ir jo organizuojamų „frontininkų“ įtakos sferą. Neįtiko M. Gedvilui ir socialdemokratai. Kritikuodamas kairiąją koaliciją jis visiškai teisingai pastebėjo, kad šių partijų vadovai nenorėjo tapatintis su prosovietinėmis jėgomis ir bijojo bolševikų ne mažiau nei tautinin­kų ir krikščionių demokratų.

Taigi, M. Gedvilas imasi kovoti taip, kaip supranta. 1926 metų rugpjūtį Telšių savaitraštyje „Žemaitis“ jis skelbia pirmąjį savo straipsnį, kuriame ragina valdžią imtis radikalių reformų iš kairės. Mokykloje jis priešinasi skautų organizacijų kūrimui, o vietoje jų kuria vadinamąsias „kultūros skautų“ organizacijas, po kurių šūkiu „Švieskis ir šviesk!“  randa prieglobstį ir komunistinių idėjų skleidėjai.

Natūralu, kad po 1926 metų gruodžio 17-ąją įvykusio tautininkų perversmo, komunistuojantis mokytojas greitai atsidūrė politinės policijos akiratyje. Netrukus užgriuvo ir ištisa nemalonumų lavina.  1927 metų pradžioje M. Gedvilas buvo atleistas iš darbo „kaip netinkamas mokytojo pareigoms“.  Į savo bendražygį ėmė šnairuoti ir valstiečių liaudininkų vadovai, jau visiškai atvirai vadindami jį bolševiku. Galiausiai 1927 metų rudenį, po Tauragėje surengto nepavykusio kairiųjų pučo, M. Gedvilas buvo suimtas ir kaip pavojingas visuomeninei santvarkai asmuo pasodintas į Bajorų kalėjimą, o vėliau Klaipėdos karo komendanto įsakymu ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą.

 

Nuo liaudininko iki komunisto

 

Atrodo, kad keli Varniuose praleisti mėnesiai galutinai paskatino M. Gedvilą prisišlieti prie atvirai Lietuvos nepriklausomybei priešiškų jėgų. 1928-aisiais išėjęs iš koncentracijos stovyklos, jis jau palaiko ryšius su Raudonosios pagalbos organizacijos nariais,  platina nelegalią komunistinę literatūrą. Tuo pat metu jis imasi redaguoti legalų, bet opozicinį savaitraštį „Žemaitis“. Valdžiai leidinį uždarius, jis netrukus pasirodo su  „Žibinto“ antrašte, o dar vėliau perkrikštijamas „Darbo žemaičiu“. Per trejus leidybos metus šių leidinių redaktorius už juose skelbtus straipsnius M. Gedvilas administracine tvarką baudžiamas mažiausiai 9 kartus, tačiau tai tik dar labiau sustiprina jo prokomunistines pažiūras. „Pagaliau įsitikinau,, kad liaudininku tiktai vadinuosi, o faktiškai jau esu visai artimas komunis­tams“ – vėliau prisiminimuose tvirtins M. Gedvilas. Jis aktyviai veikia Justo Paleckio vadovaujamoje Lietuvos jau­nimo sąjungoje, kuri iš esmės buvo legalus sovietinio komjaunimo atitikmuo ir net išrenkamas jos Centro valdybos nariu.

Dar labiau jo suartėjimą su komunistais paspartino 1931 metais surengti Ligonių kasų rinkimai. Telšių apygardoje rinkimus laimi atvirai komunistuojantys kairieji, o naujoji Ligonių kasos Valdyba paskiria M. Gedvilą šios įstaigos Telšių apygardos direktoriumi. Tokiam sprendimui pasipriešina Vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, tačiau Ligonių kasos vadovybei trečią kartą pakartojus savo sprendimą, valdžia nusileidžia. Netrukus M. Gedvilo vadovaujama Ligonių kasa taps legaliu pogrindinės komunistų partijos „stogu“. 1934 metais jos vadovai ir bendradarbiai užmezga ryšius su Kauno komunistais. Liepos mėnesį M. Gedvilo pakviestas į Telšius atvyksta ir LKP CK narys Icikas Meskupas-Adomas. Jis kaip mat organizuoja prie Ligonių kasos komunistų kuopelę ir įtraukia jį į visoje Lietuvoje veikiantį antivalstybinio pogrindžio tinklą.

Kai 1934 metais didelė Ligonių kasos darbuotojų grupė įstoja į Komunistų partiją, M. Gedvilas, žinoma nelieka nuošalyje. Vis dėlto, net ir tapusiam komunistu liaudininkų kairiojo sparno veikėjui partijos Centro Komitete patariama ir toliau naudotis legalios partijos priedanga ir nenutraukti senų ryšių.

1936 metais tautininkai pagaliau paskelbė ilgai atidėliotus Seimo rinkimus. Pagal naująjį rinkimų įstatymą organizuotos politinės vietos dėl vietų parlamente kovoti negalėjo: teisę siūlyti kandidatus turėjo tik apskričių ir miestų tarybos. Po 1935 metų Suvalkijos ūkininkų streiko liaudininkai buvo siūlę A. Smetonai sudaryti liaudies pasitikėjimo vyriausybę. Matyt, šią idėją pasigavo kairysis liaudininkų sparnas ir su jais glaudžiai susijusi Lietuvos Jaunimo Sąjunga (LJS), aktyviai agitavusi už „Liaudies fronto“ sudarymą. Suprasdami, kad už J. Paleckio propaguojamo fronto kyšo komunistų ausys, nei socialdemokratai, nei valstiečių liaudininkų vadovybė eiti išvien su frontininkais nepanoro. Vis dėlto kai kurie liaudininkų sparno atstovai, nepaisydami griežto savo vadovybės nusistatymo ne tik rado bendrą kalbą su  LJS, bet ir buvo įtraukti į šios organizacijos valdybą. Tarp tokių buvo ir M. Gedvilas. Tiesa, net LJS lyderis L. Paleckis vėliau teigs nežinojęs, kad į valdžios nemalonę patekęs buvęs mokytojas jau nuo 1934 metų priklauso Komunistų partijai.

Tuo tarpu, pasak M. Gedvilo prisiminimų, komunistai frontininkams kol kas nekėlė uždavinio įvesti Lietuvoje sovietų valdžią: jų reikalas esąs suversti dabartinį režimą ir sudaryti liaudies vyriausybę, kuri palengvintų „darbininkų klasės kovą už proletariato diktatūrą“.

 

Kieta ranka

 

Minėtąją „liaudies vyriausybę“ pavyko sudaryti tik 1940 metų birželį ir tik padedant sovietų tankams bei paskui juos į Kauną atvykusiems J. Stalino emisarams. Tuomet Maskvos pasiuntiniai nepamiršo ir M. Gedvilo nuopelnų. Birželio 17 dieną jam į Telšius paskambina komunistinio pogrindžio veikėja Michalina Meškauskienė ir skubiai kviečia atvykti į Kauną: J. Paleckio vyriausybė jam esą numačiusi atsakingas pareigas. Iš pradžių buvęs mokytojas mano, jog jam būsiąs pasiūlytas Telšių apskrities viršininko postas. Jau atvykusiam į Kauną M. Gedvilui, nieko konkretesnio pasakyti negalėjo nei būsimasis „Liaudies vyriausybės“ vadovas, nei LKP CK sekretoriato narys I. Meskupas: pasak jų, viskas paaiškėsią birželio 19-ąją įvyksiančiame susitikime su ką tik iš kalėjimo paleistu A. Sniečkumi.

Paskirtą dieną LKP CK konspiraciniame Žaliakalnyje M. Gedvilo laukia ne tik iki šiol asmeniškai nepažinotas A. Sniečkus, bet ir jau minėtas LKP CK sekretorius I. Meskupas bei LKP CK Kadrų skyriaus vedėjas Chaimas Aizenas. Trijulė be užuolankų pasiūlo jam „Liaudies vyriausybės“ vidaus reikalų ministro portfelį. Jei tikėsime jau brežnevinėje epochoje paskelbtais M. Gedvilo atsiminimais, pasiūlymas jo nenudžiugino, tačiau kandidato sutikimo neva niekas ne neklausė. „ Veltui mėginau dabar at­sisakyti naujųjų pareigų:  mat,  šiame bute iš  esmės vyko LKP CK  sekretoriato  posėdis,  ir ,,paklusdamas partinei drausmei, su sekretoriato pasiūlymu turėjau sutikti – vėliau tvirtins M. Gedvilas. Patikrinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, šiandien neįmanoma, mat, pasak paties kandidato, jokio posėdžio protokolo tuomet niekas nerašęs, juolab kad LKP nebuvo oficialiai dar legalizuota. Tai birželio 25 dieną padarys pats M. Gedvilas, jau eidamas vidaus reikalų ministro pareigas.

Pavaduotoju buvęs Palangos progimnazijos mokytojas pasiskiria savo buvusį mokinį A. Gudaitį-Guzevičių. Tuo tarpu ministerijos Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas jau nuo birželio 19 dienos užėmė A. Sniečkus. Nuo pirmųjų dienų ši trijulė, vykdydama Maskvos pasiuntinių nurodymus, ėmėsi organizuoti inteligentų, politikos veikėjų, valstybės tarnautojų areštus ir trėmimus. Turėdamas didelius įgaliojimus, M. Gedvilas skuba įvesti ir informacinę blokadą: nuo birželio 27 dienos jis atšaukia leidimus visiems laikraščiams ir žurnalams. Nuo šiol periodiniai leidiniai galės pasirodyti tik su specialiu jo leidimu. Tuo pat metu „vadovaujantis valstybės saugumo sumetimais“, sustabdyta visų organizacijų veiklą, o Vidaus reikalų ministerijos perimti jų dokumentai turėjo tapti medžiaga pirmosioms baudžiamosioms byloms, kurptoms ne pagal dar galiojusius Lietuvos įstatymus, o pagal garsųjį Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numatantį griežtas bausmes už antisovietinę veiklą.

Ateina laikas ir pirmiesiems trėmimams. Liepos 16 dieną M. Gedvilas pasirašo tokį J. Paleckiui adresuotą raštą: „Valstybės saugumo su­metimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teri­torijos,  kaipo  pavojingus  Lietuvos valstybei,  ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, pone prezidente, sutikimo“ Suprantama, kad J. Paleckis „prašymą“ patenkina –  jau kitą dieną  Antanas Merkys su šeima išvežamas į Saratovą, o Juozas Urbšys – į Tambovą. Suimant A. Merkį asmeniškai dalyvauja ir pats M. Gedvilas. Apie pirmųjų represijų organizatorių komunistų dienraštis „Tiesa“ tais pat metais apie pirmąjį kolaborantų vyriausybės vidaus reikalų ministrą atsilieps tokiais žodžiais „Savo poste atliko milžinišką darbą. Kieta ranka jis valė šalį nuo jos žiaurių priešų ir budelių,  nuo Smetonos provokatorių,  šnipų  ir tėvynės išdavikų“.

Sunku patikėti, kad vykdydamas Kremliaus emisarų valią idėjinis komunistas M. Gedvilas veikė prieš savo įsitikinimus ir moralę. Tiesa, tuometinis „Liaudies vyriausybės“ vadovas Vincas Krėvė vėliau prisimins, jog vidaus reikalų ministras skundėsi jam esąs beveik kasdien partijos prievartaujamas, „verčia­mas vykdyti tokius parėdymus, kuriems visai nepritariąs arba nesuprantąs jų tikslingumo“ o pasitraukti negalįs todėl, kad tokiu atveju bus laikomas „sabotažininku ir partijos išdavi­ku“. Šiaip ar taip V. Krėvė, greitai perpratęs tikruosius Maskvos tikslus, iš marionetinės vyriausybės vadovo posto pasitraukė, o jo vietą rugpjūčio 25 dieną užėmė ne kas kitas, o tas pats dėl savo beviltiškos padėties verkšlenęs M. Gedvilas.

 

Tarp dviejų ugnių

 

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui M. Gedvilas drauge su kitais sovietiniais veikėjais pasitraukė į Rusiją, kur aktyviai dalyvavo kuriant sovietų kariuomenės 16-ąją lietuviškąją diviziją ir rengiant kadrus pokarinei Sovietų Lietuvai. 1944-aisiais su LSSR vyriausybė grįžęs į Vilnių, jis vėl ėmėsi savo įprasto darbo, aktyviai prisidėdamas prie naujų Maskvos represijų. 1948 metų mėnesį jis drauge su A. Sniečkumi pasirašė LSSR Ministrų tarybos ir LKP CK nutarimą „Dėl priemonių, ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų-buožių šeimų iškeldinimu“. Būtent ši direktyva atvėrė kelią didžiausiems pokario istorijoje Lietuvos gyventojų trėmimams. Apie kokį nors mėginimą sušvelninti represijas nebuvo nė kalbos. Priešingai: būdamas marionetinės vyriausybės vadovas, M. Gedvilas ragino ministrus ir apskričių administracijas įtraukti į „buožių“ sąrašus kuo daugiau žmonių. Jis ne tik asmeniškai vadovavo prievartinei kolektyvizacijai, bet ir atkakliai kovojo su Katalikų Bažnyčia – tiek prisidėdamas prie kunigų persekiojimo, tiek uždarinėdamas veikiančius maldos namus ir vienuolynus.

Tačiau fanatiškai ištikimas stalininiam socializmui ir komunistinei pasaulėžiūrai M. Gedvilas neilgai trukus ėmė nebesutarti su kitais LKP CK biuro nariais ir pirmiausia – su savo partiniu bosu A. Sniečkumi. Sunku pasakyti, kokia katė iš tikrųjų perbėgo tarp dviejų užkietėjusių bolševikų, tačiau išoriniai šio konflikto atributai verčia nustebti: iš sulenkėjusių lietuvių šeimos kilęs ir tik dvidešimt ketvirtaisiais gyvenimo metais lietuviškai pramokęs M. Gedvilas dar gerokai iki J. Stalino mirties ėmė priešintis buldozeriu diegiamam internacionalizmui, smerkti valstybinių įstaigų rusifikavimą ir net nepritarti lenkiškų mokyklų steigimui Vilniaus krašte. Maža to, jis leido sau atsargiai užsiminti ir apie „perlenkimus“ vykdant pokario metų represijas. Dėl to M. Gedvilui, ir panašias pozicijas užėmusiam J. Paleckiui ne kartą teko aiškintis partijos vadovybei. 1950 metais įvykusiame LKP CK VIII plenume A. Sniečkus tiesiogiai apkaltino abu buvusius bendražygius nacionalizmo gynimu.  „Šie žmonės niekada nemato parti­nių  organizacijų  didelio  didvyriško  darbo, o kuria tik mūsų prievartos ir teisėtumo pažeidimų paveikslą, ypač kolūkinės statybos srityje“, – iš plenumo tribūnos rėžė Lietuvos komunistų vadas. Tačiau M. Gedvilo karjerai šis faktas kažkodėl neatsiliepė: kiek vėliau, pripažinęs savo „paklydimus“, jis liko poste.

Apgailestauti ir keisti kailį M. Gedvilui teks dar ne kartą. Po J. Stalino mirties jis entuziastingai pritars naujajai Lavrentijaus Berijos politikai – į aukštus partinius ir valstybinius postus skirti respublikų nacionalinius kadrus. Tačiau po kelių mėnesių, nušalinus ir sušaudžius L. Beriją, LSSR vyriausybės vadovas vėl mušis į krūtinę: ,,Dau­gelis iš mūsų (ne be nuodėmės ir aš), deja, laiku neįžvel­gėme šios niekšingos diversijos“.

Prasidėjus chruščioviniam atšilimui, M, Gedvilas greičiausiai nutarė, kad ištikimo staliniečio A. Sniečkaus dienos jau suskaitytos, tad paisyti Lietuvos komunistų vadovo neverta. Ministrų Tarybos pirmininkas ėmė elgtis vis savarankiškiau, stengėsi „išmušti“ Lietuvai įvairių ūkinių nuolaidų, o A. Sniečkui jau visiškai atvirai priekaištavo dėl jo darbo metodų, visų pirma – dėl bailumo, bendraujant su Maskva. Tačiau savo priešininko M. Gedvilas neįvertino. Būtent atsargumas ir padėdavo A. Sniečkui išlikti valdžioje įvairiausiais laikais. 1955 metais, labai pablogėjus Lietu vos žemės ūkio reikalams, Pirmasis sekretorius perėjo į kontrpuolimą: lapkričio 14 dieną įvykusiame uždarame LKP CK biuro posėdyje  M. Gedvilas buvo apkaltintas dėl visų ūkinių problemų, pigaus populiarumo vaikymosi ir net bajoriško elgesio. Netrukus vyriausybės vadovas neteko posto ir buvo išsiųstas „tobulintis“ į Maskvą. Grįžęs iš partinių darbuotojų tobulinimosi kursų 1957 metais M. Gedvilas buvo paskirtas LSSR Švietimo ministru.

Būtent su šiuo gyvenimo ir siejamas jo, kaip didelio lietuvybės gynėjo, įvaizdis. Iš tiesų, M. Gedvilas, kiek įmanoma pristabdydamas Maskvos direktyvų vykdymą, stengėsi išsaugoti lietuviškas mokyklas, priešinosi perėjimui prie dešimtmečio vidurinio mokslo. Kita vertus, švietimo ministro pareigų jis, greičiausiai nelabai vertino. Nemažai laiko praleisdamas Maskvoje vykusiose SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijose, daug ką spręsti jis tiesiog palikdavo kompetentingiems ministerijos specialistams. Būtent jų tautiška orientacija netrukus sudarė prielaidas naujam M. Gedvilo nušalinimui, kuriam sutrukdė tik L. Brežnevo aplinkos įvykdytas rūmų perversmas Maskvoje.

“Lietuvos žinios“, 2009-11-20

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s