Svetimi tarp savų

Lygiai prieš 68 metus, 1941 metų gruodžio 18 dieną SSRS Gynybos komitetas nutarė suformuoti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, turėjusią pademonstruoti lietuvių paramą prieš hitlerinę Vokietiją kovojančiai Sovietų Sąjungai. Tačiau šio junginio kelias Raudonosios Armijos strategų dėka galėjo pasibaigti vos prasidėjęs. Net ir pritariantys Stalino politikai lietuvių kariai buvo laikomi nepatikimais, tad jų kraujo niekas negailėjo.

Aras Lukšas

Apie 16-ąją lietuviškąją diviziją prirašyta ir pripasakota daug. Jos tema ypač eksploatuota per ilgus sovietinės eros dešimtmečius. Tačiau ar tai ką apie šio junginio nueitą kelią pasakojo istorijos vadovėliai, knygos ar laikraščiai, ką susitikimuose su jaunimu porino divizijos veteranai buvo tiesa, ar tik pompastiškais epitetais pagražintos legendos?

Ir taip, ir ne. Istorijos apie didvyrišką šios divizijos kelią, pareikalavusį daugybės praradimų ir aukų, abejonės nekelia. Tačiau net ir atgimimo laikais tik nedaugelis buvusių šio junginio karių prakalbo apie ligi tol neminėtus šios dramos puslapius, iškėlusius dar daugiau klausimų.

Kodėl į Rusiją pasitraukę Lietuvos partiniai vadovai taip forsavo lietuviškos divizijos kūrimą? Kodėl sovietinė vadovybė taip kaišiojo jiems pagalius į ratus, kai Raudonosios Armijos sudėtyje jau veikė panašūs kitų respublikų „nacionaliniai“ junginiai? Ar lietuviškoji divizija tikrai buvo lietuviška? Kodėl sovietiniai strategai ilgo žygio ir nepriteklių išvargintus karius metė į beviltišką mūšį prie Aleksejevkos, kur savo kapą rado daugiau nei trečdalis junginio vyrų? Ar dėl to kaltas tik sovietų karo vadų neišmanymas ir abejingumas žmogaus gyvybei, ar tame būta sąmoningo sprendimo pirmiausiai paaukoti nepatikimuosius?  Vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra iki šiol. Nors po 1988-ųjų kai kurie divizijos veteranai išdrįso kiek kritiškiau pažvelgti į šio junginio kelią, net ir pernai išleistoje prisiminimų ir dokumentų rinktinėje rasime daugiau senų mitų, dogmų ir ideologinių štampų, nei mėginimų atskleisti visas šios istorijos puses.

 

29-ojo korpuso drama

 

Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl sovietų karinė vadovybė turėjo pagrindo nepasitikėti jos pusėje kariavusiais lietuviais, visų pirma turėtume prisiminti tragišką 29-ojo teritorinio šaulių korpuso likimą. Būtent į šį korpusą buvo 1940 metais buvo reorganizuota sovietų nesunaikinta Lietuvos kariuomenės dalis. Būtent jo istorija dramatiškai baigėsi pirmosiomis SSRS ir Vokietijos karo dienomis, lietuvių kariams nepanorus lieti kraujo už stalininės imperijos pergalę.

1941 metų birželį abi šio korpuso divizijos buvo išskirstytos po vasaros stovyklas: 184-oji divizija drauge su štabu perkelta prie Varėnos, 179-oji – prie Pabradės, o korpusui priklaususi Vilniaus pėstininkų mokykla įkurdinta Švenčionėliuose. Pirmąją karo dieną gavusi įsakymą trauktis Vilniaus link, 184-oji divizija prie Eišiškių susikovė su čia prasiveržusia stipria Vermachto grupuote. Nuo Alytaus priartėjus vokiečių tankams, junginys atsidūrė apsuptyje. Nesulaukusi jokios paramos, divizija buvo pasmerkta: po poros dienų iš apsupties prasiveržė tik jos štabas ir pora artilerijos diviziono baterijų. Likę korpuso daliniai traukėsi Polocko ir Ašmenos kryptimi ir buvo sunaikinti jau už Lietuvos ribų. Rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas.

Tokią šios istorijos versiją galima rasti ir sovietiniuose šaltiniuose. Tiesa, kai kuriose to meto publikacijose užsimenama ir apie tai, kad dalis korpuso kareivių ir karininkų dezertyravo ar pasidavė vokiečiams į nelaisvę.

Tai, kad nenorėdami trauktis į SSRS gilumą, korpuso kovotojai pasiduodavo vokiečiams – tėra tik pusė tiesos. Tačiau yra ir kita tiesos dalis – nemaža dalis lietuvių tomis dienomis žuvo ne nuo hitlerininkų, o nuo sovietų rankų. Gailėtis 29-ojo korpuso sovietai nematė reikalo: dar 1941 metų sausio mėnesį slaptose sovietų karinės žvalgybos agentų pranešimuose padėtis šiame junginyje būdavo apibūdinama kad ir tokiais žodžiais: „Jei atsirastų galimybė, karininkai šimtais eitų per sieną pas vokiečius, kaip kadaise caro karininkai ėjo pas Dono kazokus“.

Iš tiesų, 29-ojo korpuso kariai, gavę įsakymą pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir su mūšiais trauktis į SSRS gilimą, nė nemanė palikti savo krašto. Tad nenuostabu, kad, artėjant prie Lietuvos sienos, korpusas tiesiog tirpte tirpo: kas galėjo, pasitraukdavo tyliai, tačiau pasitaikė nemažai atvejų, kai sukilę kariai tiesiog nuginkluodavo ar iššaudydavo sovietinius komisarus ir vadus.

Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės Baltarusijos link traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko ties Švenčionimis. Pasitraukti nepastebimai nebuvo jokių galimybių, tad veržtis iš sovietų gniaužtų teko su ginklu rankoje. Kai kurie kariai, matydami, jog ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutinieji kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto Otono Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė. Suprantama, kad toks poelgis nepadidino karių entuziazmo pasitikti mirtį svetimame krašte. Tad ir už Adutiškio, ties pirmaisiais Baltarusijos kaimais nesiliovė kruvini lietuvių ir sovietų susirėmimai.  Birželio 26 dieną prie Pastovių dvi lietuvių kuopos užpuolė divizijos štabą. Po daugiau nei valandą trukusių įnirtingų kautynių, sukilimas buvo numalšintas artilerijos ugnimi, o visi likę gyvi lietuviai sušaudyti vietoje. Dar po mėnesio 29-ojo šaulių korpuso tiesiog nebeliko – po to, kai Pskovo srityje prieš vokiečius pasiųsti lietuviai iš karto pasidavė į nelaisvę, šis junginys buvo išformuotas. Kiek iš 18 tūkstančių jo karių atsidūrė Sovietų Sąjungos gilumoje tiksliai nežinoma, tačiau manoma, kad tokių buvo apie pusantro tūkstančio. Niekas dabar nepasakys ir to, kiek tarp pasitraukusiųjų buvo idėjinių  komunistų ir sovietų valdžios rėmėjų ir kiek buvo tų, kuriems tiesiog nepavyko likti Lietuvoje. Šiaip ar taip būtent šie žmonės Lietuvos komunistų vadų sumanymu ir turėjo sudaryti būsimos 16-osios lietuviškos divizijos branduolį.

 

Kur rasti lietuvių?

 

Kurti naują lietuvišką karinį junginį sovietinės kariuomenės sudėtyje sumanė į Sovietų Sąjungą pasitraukę Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės administracijos vadovai. Ypač entuziastingai to siekė kompartijos lyderis Antanas Sniečkus. Reikia pastebėti, kad dėl tokio junginio sukūrimo Lietuvos komunistam teko nemažai pakovoti ir net prašyti paties Josifo Stalino užtarimo. Kodėl, susidūrę su sovietinės karinės ir politinės vadovybės pasipriešinimu, Lietuvos komunistų lyderiai buvo tokie atkaklūs? Galima spėti, kad jie siekė iš karto kelių tikslų. Visų pirma, lietuviški daliniai turėjo propagandinę reikšmę – jų atsiradimas tarsi demonstravo, kad karo išvakarėse okupuoto krašto piliečiai kovoja SSRS pusėje ir yra pasiryžę visais įmanomais būdais išsaugoti sovietų viešpatavimą savo tėvynėje. Kita vertus, būta ir grynai praktinių tikslų – lietuviškais junginys turėjo tapti partinių ir administracinių kadrų kalve, turėjusia parengti reikiamus žmones darbui pokario Lietuvoje.

Tačiau nei A. Sniečkus, nei jo komanda nemanė, kad įgyvendinti šį sumanymą bus taip sudėtinga. Jie neįsivaizdavo, kad vokiečiai pirmaisiais karo mėnesiais nustums Raudonąją Armiją šimtus ir net tūkstančius kilometrų, tad lietuviškos junginio kelias į Lietuvą bus toks ilgas ir pareikalaus tiek daug kraujo. Kita vertus,  jie neturėjo jokio supratimo apie tai, koks likimas ištiko 29-ąjį šaulių korpusą ir nenumanė, kad stalininė vadovybė lietuviais daugiau niekuomet nepasitikės. Taigi, Lietuvos komunistų vadai negalėjo suprasti, kodėl tuo metu, kai Raudonosios Armijos sudėtyje skubiai kuriamos latvių ir estų divizijos, bei armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kitų tautų daliniai, jų entuziazmas atsimuša į tylą ar net sąmoningą reikalo vilkinimą.

Pirmą kartą apie lietuviškos divizijos steigimą A. Sniečkus prakalbo dar 1941 metų rugsėjo 1 dieną, tačiau tądien jį priėmę VKP (b) sekretoriai A. Andrejevas ir A. Ščerbakovas, nors ir pritarė tokiam sumanymui, bet vis dėl to patarė svečiui šiuo klausimu kreiptis tiesiog į NKVD vadovą Lavrentijų Beriją. Tačiau šis priimti Lietuvos komunistų vado neskuba. Po trijų savaičių laukimo, A. Sniečkus ir LSSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas laišku kreipiasi į patį J. Staliną, skųsdamiesi, kad „dėl neaiškių mums priežasčių drg. Berija delsia spręsti šį klausimą“  ir prašydami, kad sovietų diktatorius šį klausimą išspręstų pats. Tačiau J. Stalinas tyli.

Galiausiai gruodžio 18 dieną Valstybės gynimo komitetas priima nutarimą pradėti lietuviškos divizijos formavimą. Naujasis junginys turi būti dislokuojatas Gorkio (dabar –  Nižnij Novgorodas) srities Balachnos, Pravdinsko ir Gorodeco miestuose. Balachnoje  įsikuria ir būsimos divizijos štabas. Netrukus pradedama ir visų iš Lietuvos į Rusiją pasitraukusių vyrų mobilizacija. Tačiau surinkti į vieną vietą išblaškytus pabėgėlius – nelengvas darbas. Tuo tikslu į įvairias karines apygardas nuo Uralo iki Vidurinės Azijos išvyksta bent dvidešimt sovietinės Lietuvos vyriausybės ir LKP(b) CK atstovų. divizijoje galėjo pareikšti ir medicininį išsilavinimą turinčios moterys. Kadrų naujajai divizijai ieškoma ir tarp tų jau minėto 29-ojo šaulių korpuso karių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nepasitraukė iš Raudonosios Armijos ir neliko Lietuvoje. Tačiau šis kontingentas nei Lietuvos partinių vadovų, nei divizijos vadovybės nedžiugino.

Sovietams išformavus nepatikimąjį 29-ąjį korpusą, dauguma jo karių buvo išmėtyti po įvairiausius darbo batalionus, kuriuose per pusmetį spėjo palūžti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Nepakeliamo darbo iškankinti vyrai iš tarnybos naujojoje divizijoje nebesitikėjo nieko gero. Be to, nemažai jų tiesiog nebepastovėjo ant kojų. Netgi tuometinis LKP(b) propagandos sekretorius Kazys Preikšas vėliau prisimins, kad daugiau nei pusę vienos atvykusios komandos narių teko iš karto paguldyti į ligoninę – jie paprasčiausiai nebegalėjo paeiti. Kita vertus, net ir visas 29-asis korpusas tegalėjo sudaryti maždaug dešimtadalį divizijos. Tad kur ir kaip rasti šiam junginiui 11 tūkstančių lietuviškų kadrų, jei Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo bent kiek gausesnės lietuvių bendruomenės, o iš hitlerininkų okupuotos Lietuvos į SSRS gilumą iš viso pasitraukė ne daugiau nei 15 tūkstančių žmonių? Galiausiai, iki 1942 metų vasario mėnesio surinktus vos 2 tūkstančius lietuvių, mobilizacijos vykdytojams teko gerokai nuleisti atrankos kartelę – į naująjį junginį imta siųsti ne tik lietuvius, bet ir visus, kurie nors kiek mokėjo lietuviškai.

Didžiąją šio kontingento dalį sudarė nuo nacių invazijos pabėgę žydai. Kitaip nei išvarginti ir morališkai palūžę lietuviai, šie tiesiog veržte veržėsi tarnauti naujojoje divizijoje, norėdami asmeniškai prisidėti prie okupuotose teritorijose likusių ir visiškam sunaikinimui pasmerktų savo artimųjų ir kitų tautiečių išvadavimo. Toks entuziazmas baigėsi tuo, kad 16-oji lietuviškoji šaulių divizija netrukus tapo kone pačių žydiškiausiu II Pasaulinio karo istorijoje kariniu junginiu, tarnavusių žydų skaičiumi nusileidusi tik 1944 metais britų kariuomenėje įkurtai Žydų brigadai. Tad neatsitiktinai jau vėlesniais metais apie diviziją ims sklandyti toks anekdotas: „Kodėl divizija vadinasi 16-oji lietuviškoji? Todėl, kad joje tarnauja tik šešiolika lietuvių, likusieji – žydai.“ Juokai juokais, bet, suformavus junginį, bent jau tarp eilinių karių žydai sudarė apie 40 procentų, tad nenuostabu, jog žemesniųjų karininkų komandos joje dažnai būdavo duodamos ne lietuvių ar rusų, o jidiš kalba.

Tokia tendencija nelabai patiko lietuvišką diviziją sumaniusiems sovietinės Lietuvos vadovams – ne dėl kokių nors antisemitinių motyvų, o grynai dėl politinių ir propagandinių priežasčių. Todėl kai kuriuos žydus mėginta „nutautinti“ bent jau popieriuje, paprasčiausiai užrašant juos lietuviais. Tačiau  nei tikri lietuviai, nei iš Lietuvos kilę žydai reikalo neišgelbėjo – nė vienų nei kitų suformuoti pilnakrauję diviziją nepakako. Tad galiausiai į lietuviškumo kriterijus teko numoti ranka: divizija baigta suformuoti permetant į ją bet kokios tautybės karius iš kitų junginių.

Galutinai diviziją pavyko suformuoti 1942 metų gegužės mėnesį. Iš viso ją sudarė beveik tūkstantis karininkų ir apie 12 tūkstančių karių, tarp kurių buvo ir apie 170 moterų – medikių, snaiperių, ryšininkių. Tačiau kovinis divizijos parengimas buvo, švelniai tariant, abejotinas – dauguma jos karių buvo niekada neuostę parako, o apie 40 proc. apskritai neturėjo jokio karinio pasirengimo, tad juos teko apmokyti elementariausių dalykų. Šiaip ar taip, gegužės 1 dieną davę priesaiką, divizijos kovotojai laukė dienos, kada bus išsiųsti į frontą. Tačiau praėjo mėnuo, kitas, trečias, o įsakymo stoti į kovą nebuvo, tad kariai ėmė ne juokais nerimauti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ilsėtis saugiame užnugaryje nėra blogiau, nei kasdien laukti mirties priešakinėse linijose. Tačiau gyvenimas sovietiniame užnugaryje galėjo reikšti dar baisesnę pabaigą – mirtį nuo išsekimo. Gaudami per dieną 600 gramų nežinia iš ko iškeptos duonos, dubenėlį  balandų sriubos ir samtį skystos košės, kariai užnugaryje paprasčiausiai badavo. Tokia padėtis tęsėsi iki pat metų pabaigos. Taip sovietinė vadovybė nesielgė nė su viena karo metais suformuota divizija, tad kariai niekaip nesuprato, kodėl draugas Stalinas, už kurį jie pasiruošę padėti galvas, neskuba duoti įsakymo vykti į frontą. Nenuostabu, kad divizijos kovotojų moralė ir drausmė ėmė šlyti, kai kurie iš jų, neišlaikę įtampos tiesiog nusprendė dezertyruoti. Jų likimas buvo aiškus – dar iki 1942 spalio sovietų karinis tribunolas nuteisė mirti 118 įkliuvusių bėglių.

 

Skerdynės prie Aleksejevkos

 

Pagaliau žiemos pradžioje divizija pompastiškai išlydima į frontą. Tačiau tuo jos karių kančios nesibaigia. Porą mėnesių divizija stumdoma nuo vieno fronto prie kito. Galiausiai ,nuklampoję beprasmiškus 400 kilometrų Oriolo srities keliais, pervargę kariai priskiriami 48-ajai armijai. Tačiau paskirties vietos divizija galėjo ir nepasiekti: sulysę ir išbadėję arkliai nebepatempė vežimų, gedo ir lūžo techniką ir amuniciją gabenę sunkvežimiai, tad šovinių dėžes, minas ir sviedinius vyrams teko tempte tempti ant pečių. Apie šiltą nakvynę buvo galima tik pasvajoti: dešimtis kilometrų nuklampoję kariai nakties poilsio sukrisdavo tiesiog į sniegą. O kadangi tomis naktimis spaudė trisdešimties laipsnių šaltis, ne vienas po tokio „poilsio“ daugiau neatsikeldavo.

Iš štai, vasario 22-ąją, Raudonosios Armijos dienos išvakarėse, išsekusi divizija gauna įsakymą atakuoti vokiečių pozicijas prie Aleksejevkos kaimo. Krintantys iš nuovargio kariai, nesulaukę atsilikusių artilerijos ir užnugario dalinių be jokių dvejonių siunčiami tiesiog į mirtį. Pirmąją dieną divizijos daliniams nepavyko priartėti prie vokiečių pozicijų nė per puskilometrį – atvirame lauke, kurio įšalusioje žemėje nebuvo įmanoma išsikasti apkasų, juos pasitiko uraganinė priešo minosvaidžių ir artilerijos ugnis. Atsakyti į apšaudymą nebuvo kuo – divizijos artilerijos daliniai pasiekti mūšio lauko taip ir nesuspėjo. Baltų maskuojamųjų chalatų neturėję vyrai snieguotame lauke buvo iššaudyti kaip kiškiai – pirmosios atakos metu junginys neteko 273 kovotojų.

Beprasmiškos atakos buvo pakartotos vasario 24 ir 26 ir 27 dienomis. Rezultatas buvo toks pat. Didžiausia lietuvių sėkme galima laikyti nebent tai, kad per vasario 26-osios mūšį jiems pagaliau pavyko pasiekti vokiečių įrengtas spygliuotų vielų užtvaras. Tačiau įveikti įtvirtinimų nepasisekė, o mūšio lauke tądien liko gulėti 615 divizijos karių. Verta pastebėti, kad beviltiškai atakuojančius lietuvius atidžiai stebėjo kaimynystėje įsitvirtinusios 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos, tačiau padėti ginklo broliams jos kažkodėl neskubėjo.

Užtai 48-osios armijos ir Briansko fronto vadovybė jau vasario 25 dieną suskubo suteikti lietuvių divizijai kitokią „pagalbą“, atsiųsdama į jos užnugarį užtveriamąjį būrį. Tokie būriai turėjo aiškią užduotį: stebėti, kad „nepatikimų“ divizijų kariai nežengtų nė žingsnio atgal, o savavališkai besitraukiančius šaudyti vietoje. Įdomu pastebėti, kad po pergalės prie Stalingrado, tokie žudikų būriai jau beveik nebebuvo naudojami. Tai rodo, kad po pirmųjų nesėkmingų mūšių dienų lietuviškoji divizija buvo pasmerkta – ją imta laikyti nepasirengusiu, nepatikimu ir susikompromitavusiu junginiu. Apie tokį požiūrį liudija ir 1943 metų balandžio mėnesį išleistas Briansko fronto Karo tarybos įsakymas, kuriame divizija paskelbta „suteršusia savo vardą Tėvynės karo frontuose“. Nepavykusi operacija brangiai atsiėjo ir divizijos vadui Feliksui Baltušiui-Žemaičiui. Jis buvo atleistas iš pareigų, o vadovauti divizijai paskirtas generolas Vladas Karvelis.

Po mėnesį trukusių skerdynių prie Aleksejevkos, 16-oji lietuviškoji divizija prarado daugiau nei trečdalį savo karių  – 1328 kovotojai žuvo mūšio lauke, 3275 buvo sužeisti. Dar 122 kariai apšalo, o 159 dingo be žinios. Labiausiai nukraujavo pėstininkų pulkai: kai kuriose jų kuopose po Aleksejevkos kautynių liko vos po 12-15 karių. Visos šios aukos buvo absoliučiai beprasmės: per mėnesį trukusią operaciją divizijai nepavyko įvykdyti nė vienos kovinės užduoties.

Po Aleksejevkos skerdynių divizijos karių entuziazmas kautis už stalininę imperiją gerokai išblėso. Tai, kad sovietų karinė vadovybė ir toliau nesigailės nepatikimų lietuvių kraujo, regis suprato ir įnirtingai už šio junginio steigimą kovojęs A. Sniečkus. Nuo šiol jis darys viską, kad divizijai netektų kautis priešakinėse fronto linijose, taip mėgindamas išsaugoti nacionalinius kadrus darbui sovietų „išvaduotoje“ Lietuvoje. Šiaip ar taip, 16-oji divizija dar nueis ilgą kovos kelią, kuris baigsis tik 1945 metų gegužę Kurše. 1944-aisiais, papildžius diviziją sovietų vėl užimtos Lietuvos gyventojais ji taps dar lietuviškesnė, vadinasi –  ir „nepatikimesnė“, nei bet kada. Tad netrukus po karo ją bus pasiskubinta išformuoti.

“Lietuvos žinios“, 2009-12-18

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s