Valstybininkas, nesusigundęs valdžia

Rytoj sukanka 116 metų kai gimė Valdemaras Čarneckis – vienas šviesiausių tarpukario inteligentų, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos diplomatijos istorijoje. Tačiau, sąmoningai atsisakęs galimybės tapti Lietuvos prezidentu o vėliau galutinai pasirinkęs profesionalaus diplomato kelią, V. Čarneckis atsidūrė daugybės politikuojančių veikėjų šešėlyje. Galbūt todėl šiandien jo vardas prisimenamas ne taip dažnai.

Aras Lukšas

„Aš esu savo Tėvynės patriotas ir visada buvau ir būsiu už jos nepriklausomybę ir savarankiškumą“. Šie tarpukario Lietuvos diplomato ir užsienio reikalų ministro Valdemaro Čarneckio žodžiai tapo savotiška jo epitafija. Tik užrašė ją ne draugai, ne artimieji, ne bendražygiai. Sakinys, kuriame sutilpo visa šio žmogaus gyvenimo esmė, virto viena protokolo eilute. Kažkoks NKVD tardytojas brūkštelėjo ją Sverdlovsko kalėjime po paskutiniosios eilinio „liaudies priešo“ apklausos. 1942 metų 17 d. Sverdlovsko NKVD ypatingasis pasitarimas nuteisė V. Čarneckį sušaudyti. Nepraėjus nė trims savaitėms, nuosprendis buvo įvykdytas.
Galima drąsiai teigti, kad tokią lemtį V. Čarneckis pasirinko pats. Skirtingai nei kai kurie kiti drauge su juo į mirtį pasiųsti Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai, buvęs diplomatas turėjo visas galimybes išgelbėti ir save, ir savo šeimą. 1940 metų vasarą V. Čarneckis atsisakė JAV pasiuntinio pasiūlymo išvykti į Ameriką pas šios šalies pilietybę turinčios žmonos tėvus, puikiai suprasdamas, kad renkasi pražūtį drauge su savo valstybe ir savo tauta. „Bet mano vaikams nebus gėda dėl tėvo mirties“, – toks buvo Lietuvos diplomato atsakymas į Amerikos pasiuntinio perspėjimą jog sovietai jį neabejotinai sušaudys.
Kitaip galėjo klostytis ir visas V. Čarneckio gyvenimas, ir jo karjera. Likimas jam ne kartą pamėtėdavo gerų progų rinktis ramesnį ir sotesnį gyvenimą. Daugelis žmonių tokias galimybes būtų griebę net nedvejodami. Tačiau V. Čarneckis net nesvarstė pasiūlymo kandidatuoti į Lietuvos prezidentus ir apskritai politiko duoną rinkosi neilgam ir tik iš būtino reikalo. Tačiau, atsiradus bet kokiai galimybei, jis stengėsi atsidėti tam, ką laikė svarbiausiu savo gyvenimo darbu – Lietuvos valstybės tarptautiniam pripažinimui, jos interesų gynimui ir autoriteto stiprinimui.

Pirmosios pergalės

Į valstybės kūrimo darbą V. Čarneckis įsitraukė 1918 metų liepą, vos grįžęs iš Rusijos. Dar studijų Peterburgo elektrotechnikos institute laikais užsimezgusi artima pažintis su būsimuoju Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu ir veikla po bolševikinio spalio perversmo įkurtame atskiros armi¬jos lietuvių karininkų vykdomajame komitete netrukus atveda būsimą diplomatą į Lietuvos tarybos tremtinių grąžinimo komisiją. Tų pačių metų rudenį kaip krikščionių demokratų partijos atstovas V. Čarneckis išrenkamas į Lietuvos Tarybą, o kiek vėliau paskiriamas Finansų ministerijos valdytoju. Kaip tik tuo metu būsimasis diplomatas susiduria ir su pirmąja tarptautinio derybininko patirtimi 1919 metų kovą jam tenka dalyvauti pasirašant sutartį su Latvija dėl naudojimosi Liepojos uostu.
Tačiau likimas atkakliai siūlo V. Čarneckiui kiek kitokius darbus. Penktajame Ernesto Galvanausko kabinete jis nenoromis priima Susisiekimo ministro portfelį, prieš tai kategoriškai atsisakęs vadovauti Vidaus reikalų ministerijai. „Jis teisinosi savo amžiumi ir nepatyrimu Vidaus reikalų ministerijai vadovauti, bet sutiko būti susisiekimo ministru“, – vėliau prisimins tuometinis kabineto vadovas. Tokia būsimo diplomato pozicija nebuvo atsitiktinė – tai, kad karjera nėra jo gyvenimo svajonė, V. Čarneckis aiškiai parodys Steigiamojo seimo krikščioniškojo bloko pasitarime. Jis griežtai atsisakys pasiūlymo kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, motyvuodamas tuo pačiu –jis esąs per jaunas ir tokioms atsakingoms pareigoms nepasirengęs. Kandidatuoti atsisakius ir Mykolui Krupavičiui, valstybės vadovu Seimas išrinko Aleksandrą Stulginskį.
Tuo tarpu V. Čarneckis pasirinko gerokai kuklesnį, bet širdžiai artimą Seimo užsienio reikalų komisijos sekretoriaus postą. Nuo šios akimirkos jis vis labiau pasineria į neramius užsienio politikos vandenis.
Nuo šiol V. Čarnekciui teks dalyvauti sprendžiant pačius sudėtingiausius uždavinius, turėjusius lemiamos reikšmės nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimui. O problemų su artimesniais ir tolimesniais kaimynais jauna šalis turėjo daugiau negu reikia. Kaip ir nesusipratimų su didžiosiomis valstybėmis, sunkiai atsikratančiomis vaizdinių ir koncepcijų, kurias suformavo Pirmasis pasaulinis karas ir kiti pirmųjų dvidešimtojo amžiaus dešimtmečių kataklizmai.
Viena iš didžiausių tuometinės Lietuvos užsienio politikos problemų buvo komplikuoti santykiai su Lenkija. Nors pagal taikos sutartį su bolševikine Rusija ši ir pripažino Lietuvai jos sostinę Vilnių, tolimesni Lietuvos ir Lenkijos sienų nustatymo klausimai buvo palikti spręsti abiem buvusioms carinės imperijos kolonijoms. Jei 1920 metų rugpjūtį kas nors dar turėjo vilčių, jog Vilniaus klausimas išspręstas kartą ir visiems laikams, tai rudeniop tokios viltys ėmė sparčiai blėsti. Kovose su bolševikais iniciatyvą parėmę lenkai vėl įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjo naujas ginkluotų kovų etapas, kurį kiek pristabdė tik Tautų Sąjungos ir Antantės raginimas abiem priešininkėms kuo skubiau sėsti prie derybų stalo. Į skubiai suformuotą Lietuvos vyriausybės delegaciją buvo įtrauktas ir V. Čarneckis. 1920 metų rugsėjo 30 dieną Suvalkuose prasidėjusios derybos baigėsi spalio 7-osios sutartimi. Didžiausias mūsų derybininkių laimėjimas buvo šia sutartimi nustatyta nauja demarkacijos linija, palikusi Vilnių Lietuvos pusėje. Tačiau pasidžiaugti sėkme nei V. Čarneckiui, nei kitiems derybininkams taip ir neteko – po poros dienų sutartį sutrypė į Lietuvos sostinė įsiveržusių generolo Liucijano Želigovskio „maištininkų“ batai. Nuo to laiko Vilnius tapo neišsprendžiama Lietuvos ir didelė asmeninė V. Čarneckio problema: vėlesnės derybos su lenkais vos nesužlugdys talentingo diplomato karjeros.
Tačiau kol kas V. Čarneckio laukia kitas iššūkis: 1921 metų balandžio 15 dieną jis skiriamas Lietuvos atstovu JAV. Atrodytų, kad atstovauti savo šaliai tokioje didelėje ir įtakingoje valstybėje galėtų būti kiekvieno diplomato svajonė. Tačiau anapus Atlanto Lietuvos atstovo laukė anaiptol ne rožėmis klotas kelias – jam buvo patikėta pasiekti, kad Vašingtonas pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau kaip to pasiekti neoficialiam nedidelės naujos valstybės pasiuntiniui? Vienintelis kelias – pasitelkti asmeninius ryšius, kuriuos prieš tai dar reikėjo užmegzti. V. Čarneckis nedelsdamas imasi darbo – lanko po visą Ameriką išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes įtikinėdamas išeivius spausti savo išrinktuosius Senate bei Atstovų rūmuose. Lietuvos diplomatas mezga glaudžius ryšius ir su įtakinga JAV žydų bendruomene, drauge su jos atstovais steigia žydų komitetą Lietuvai remti, dalyvauja Amerikos Baltijos draugijos veikloje, drauge su jai priklausančiais JAV universitetų profesoriais rengia peticiją, kuria oficialusis Vašingtonas raginamas pripažinti Lietuvos valstybę.
Reikia pastebėti, kad susikalbėti su Amerikos žydais V. Čaeneckiui buvo gerokai lengviau, nei su vietos lietuviais, ne tik šnairuojančiais vienas į kitą, bet ir nelabai pasitikinčiais pirmuoju neoficialiu savo šalies pasiuntiniu. Tokią padėtį iš dalies lėmė ir vis labiau ryškėjanti antipatija tarp krikščioniškų srovių atstovų ir tautininkų – Lietuvoje prasidėjusios šių politinių jėgų rietenos netruko persimesti ir už Atlanto. Kitaip nei Lietuvoje, Amerikos lietuvių gyvenime tautininkai buvo pakankamai įtakingi, tad jų nepasitikėjimas krikdemu V. Čarneckiu negalėjo neuždėti antspaudo jo santykiams su visa lietuvių bendruomene. Vis dėlto Lietuvos diplomatas mėgina ne tik rasti bendrą kalbą su visais bet ir sutaikyti besiriejančius tautiečius. Atrodytų, skirtingų pažiūrų išeivius vienijančios tikslo toli ieškoti nereikia – tai galėtų būti sunkią laisvę iškovojusios Lietuvos pripažinimas pasaulyje. Taigi, 1921 metų lapkritį V. Čarneckis sukviečia į Niujorką įvairių išeivijos organizacijų veikėjus ir įtikina juos vienytis į bendrą frontą – „Lietuvos Respublikos rėmėjų organizaciją“. Deja, ši graži idėja liks tik konferencijos nutarime – Lietuvos Seime subyrėjus liaudininkų ir krikdemų koalicijai, ši organizacija bus tuoj pat pamiršta. Vis dėlto atkaklus darbas nenueina perniek: 1922 m. liepos 28 dieną JAV vyriausybė paskelbia pripažįstanti Lietuvos Respubliką ir V. Čarneckis paskiriamas ofi¬cialiu Lietuvos laikinuoju reikalų patikėtiniu Vašingtone.

Diplomatijos vadovas

1923 metų gegužės mėnesį V. Čarneckis su krikščionių demokratų partijos sąrašu išrenkamas į trečiąjį Seimą. Tačiau parlamentinis darbas jo nevilioja – diplomatas mandato atsisako nedvejodamas. Po tokio sprendimo jis metų pabaigoje skiriamas laikinuoju reikalų patikėtiniu Londone, o dar po pusmečio, formuojant naująją Antano Tumėno vyriausybę patiki jam užsienio reikalų ministro portfelį. Šį kartą V. Čarneckis pasiūlymo užimti aukštas pareigas neatsisako.
Verta pastebėti, kad pradėti vadovauti užsienio reikalų žinybai V. Čarneckiui tenka kaip tik tuo metu, kai daugelis aktualiausių tarptautinių problemų jei, regis yra išspręstos. Ir kaimynai, ir kitos valstybės oficialiai pripažįsta Lietuvą lygiateise Europos valstybe. Ką tik pasirašyta Klaipėdos konvencija, galima sakyti, užbaigė užsitęsusį konfliktą dėl vienintelio šalies uosto. Didelių problemų kol kas dar nekelia ir santykiai su Sovietų Sąjunga. Vis dėlto didžiausias galvos skausmas naujajam užsienio reikalų ministrui lieka neišsprendžiamas Vilniaus klausimas. Išnarplioti šį mazgą be nuostolių beveik neįmanoma. „Maištininko“ L. Želigovskio paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuvos valstybė jau prijungta prie Lenkijos, Vilniaus kraštas tapo viena iš šios šalies vaivadijų. Tautų Sąjungai ir Antantės valstybės ginčai dėl Vilniaus jau mirtinai įkyrėjo tad jos ne tik apsimeta, jog problema neegzistuoja, bet ir atkakliai mėgina įpiršti šią mintį Kaunui. Tam, kad tokia mintis taptų kūnu, tereikėjo priversti Lietuvos vyriausybę užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius.
Suprantama, kad vien tokios minties įgarsinimas tuometinėje Lietuvoje jau galėjo tapti politine savižudybe. Tad V. Čarneckiui ir Lietuvos vyriausybei į tokius raginimus tekdavo atsimušinėti notomis, nurodančiomis, kad normalių santykių su Lenkija nebus ir negalės būti tol, kad Vilniaus problema nėra išspręsta. Kita vertus, diplomatinių santykių su Lenkija nebuvimas taip pat buvo rimta problema Lietuvai – neturėdami tiesioginių kontaktų su kaimynais, Lietuvos diplomatai sunkiai galėjo ką nors priešpastatyti nuolatinėms lenkų intrigoms vakaruose ar jų gana sėkmingiems mėginimams įkalti pleištą į sunkiai kuriamą pasitikėjimą tarp trijų Baltijos valstybių. Netrukus V. Čarneckis įsitikino ir tuo, kad viena išspręsta problema sukuria keletą naujų. Tarkime, Klaipėdos konvencijoje numatytas tranzitas Nemunu tapo geru botagu, kuriuo Ambasadorių konferencija galėjo paraginti Lietuvą įgyvendinti jos norus ir žengti suartėjimo su Lenkija link. Prie viso to prisidėjo ir Vokietijos finansų krizė, sudavusį skaudų smūgį Lietuvos žemės ūkio produktų eksportui, ir nelengva padėtis Klaipėdos krašte, kur dėl medienos stokos sustojo visa medžio apdirbimo pramonė. Taigi, tiek Klaipėdos pramonininkai, tiek Vakarų valstybės smarkiai spaudė Lietuvos vyriausybę leisti plukdyti Nemunu lenkišką medieną.
Tiesa, pačiai Varšuvai diplomatinių santykių su Lietuva tuomet prireikė dėl kitų priežasčių: vis labiau besireiškiančios revanšistinės nuotaikos Vokietijoje vertė susirūpinti savo šiaurinių sienų saugumu ir atsarginiu išėjimu į Baltijos jūrą tuo atveju, jei su vakarine Lenkijos kaimyne kiltų ginkluotas konfliktas.
Suprasdama, kad tiesioginės derybos su Varšuva tampa neišvengiamos, Vytauto Petrulio vyriausybė galiausiai priima rizikingą sprendimą: po slaptų konsultacijų su Lenkijos atstovais ji siunčia teigiamą atsakymą į 1925 metų rug¬pjūčio 14 dienos Varšuvos notą, kurioje siūloma pradėti derybas dėl miško plukdymo Nemunu. Savaime suprantama, nei visuomenė, nei opozicijos politikai apie būsimas derybas nieko nežino. Netrukus paaiškės, kad kabineto vadovo sprendimas nuslėpti pasirengimą deryboms ne tik kainuos postą niekuo dėtam V. Čarneckiui, bet ir paskandins visą V. Petrulio vyriausybę.
Tuo tarpu Kaune jau sklando gandai apie neva Palangoje vykstančius slaptus aukštų Lenkijos ir Lietuvos pareigūnų susitikimus. Nuraminti įsiaudrinusią visuomenę pavedama V. Čarneckiui. Rugpjūčio 20 dieną spaudoje pasirodo ministro interviu, kuriame šis tokios gandus vadina fantazijos vaisiais ir užtikrina, kad „kol lenkai valdo Vilnių su jais negalimi jokie susitarimai“. Po keturių dienų spaudos konferenciją surengia ir pats V. Petrulis. Jis įtikinėja, kad miško tranzitas Nemunu neturi nieko bendra su diplomati¬nių santykių užmezgimu ir kad dviejų šalių santykiai bus sureguliuoti tik išsprendus Vilniaus klausimą. Kitą dieną, užbėgusi už akių opozicijos protestams Lietuvos delegacija išvyksta derybų į Kopenhagą.
Tačiau V. Čarneckio į Danijos sostinę vykstančiame traukinyje nėra: vis paskelbus interviu spaudoje, užsienio reikalų ministras netikėtai išeina atostogų, o jo pareigas visam mėnesiui perima pats V. Petrulis. Šis faktas ir dabar kelia nuostabą bei palieka erdvės pačioms įvairiausioms versijoms. Kodėl patyręs ir sąžiningas valstybininkas pačiu atsakingiausiu momentu traukiasi į šešėlį? Ar jis tai daro savo valia, ar kieno nors primygtinai patartas? Jei Lenkijai advokatavę britų diplomatai tai įvertins kaip ministro mėginimą išvengti bet kokios atsakomybės dėl derybų rezultatų, tai, artimesni Lietuvos premjerui šaltiniai tvirtina, kad V. Čarneckį atostogų išvaręs būtent V. Petrulis. Šios versijos naudai bylotų ir tai, jog V. Petrulis pasistengė, kad užsienio reikalų ministras dalyvautų vyriausybės posėdyje, kuriame buvo sprendžiama, ar verta apskritai derėtis su Lenkija. Tokių veiksmų ministras pirmininkas ėmėsi neatsitiktinai: V. Čarneckis visuomet labiau orientavosi į santykių su kitomis Baltijos valstybės stiprinimą ir gana aiškiai pasisakė prieš bet kokius susitarimus su Varšuva.
Šiaip ar taip V. Čarneckis po atostogų į darbą taip ir nebegrįžo: rugsėjo 19 dienos vyriausybės posėdyje jis pareiškė atsistatydinąs. Tuoj pat po to, neatlaikiusi visuomenės ir opozicijos spaudimo atsistatydino ir visas V. Petrulio kabinetas, o V. Čarneckis buvo išsiųstas pasiuntiniu į Italiją.

Paskutinės dienos

Palyginti su daug jėgų pareikalavusia veikla Amerikoje ar įtampos kupinu pusmečiu užsienio reikalų ministro poste, darbas Romoje galėjo pasirodyti tikras poilsis. Lietuva nebuvo prioritetinė valstybė Italijos užsienio politikoje, tas svarbiausi V. Čarneckiui buvo keliamas uždavinys išlaikyti gerus santykius su Roma ir užsitikrinti jos palankumą, sprendžiant mūsų šaliai aktualius tarptautinius klausimus. Dviejų šalių santykiai ypač sustiprėjo po 1926 metų gruodį tautininkų įvykdyto perversmo, atvedusio į valdžią Antaną Smetoną. Italija buvo viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje reziduojančiam Lietuvos pasiuntiniui neteko aiškintis dėl įvykių Lietuvoje. Beje, savo požiūrio į autoritarinį tautininkų valdymą V. Čarneckis, kaip ir dera atsakingam diplomatui, viešai nereiškė. Tačiau, sprendžiant iš kai kurių jo užrašų, kuriuose atsargiai nuogąstaujama dėl pavojų, kuriuos Italijai kelia beveik neribota vieno žmogaus valdžia, galima spręsti, kad Lietuvoje įsitvirtinusios tendencijos buvusio krikdemų ministro labai nedžiugino. Šiaip ar taip tautininkų vyriausybei V. Čarneckis regis irgi, niekuo neužkliuvo, todėl ilgainiui jis tapo ilgiausiai šioje šalyje reziduojančiu diplomatu ir net buvo išrinktas visų Romoje dirbusių užsienio įgaliotųjų minist¬rų dekanu.
1939 metų vasario 15 dieną V. Čarneckis atšaukiamas į Lietuvą ir paskiriamas Užsienio reikalų ministerijos teisės ir administracijos departamento direktoriumi. Tuomet jis dar nenujautė, kad būtent čia iš jo bus pareikalauta pačių svarbiausių ir sunkiausių sprendimų. Būtent V. Čarneckis taps vienu iš pirmųjų ministerijos pareigūnų, savo akimis išvydusių SSRS pasiuntinybės patarėjo atneštą Maskvos ultimatumo tekstą. Būtent jam teks sunki pareiga skambinti į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje ir pranešti ten esančiam užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui apie vyriausybės sprendimą šį ultimatumą priimti. Būtent V. Čarneckiui okupantai paves ir užsienio reikalų ministerijos likvidavimą. Drauge su ministru Vincu Krėve-Mickevičiumi jis padės parašą ir po paskutiniuoju 1940 metų rugsėjo 16 diena datuotu įsakymu, kuriuo drauge su paskutiniais 63 ministerijos darbuotojais jis atleidžia iš darbo ir pats save.
1941 m. birželio 14-osios naktį V. Čarneckis drauge su žmona Eleonora ir penkiais vaikais buvo suimtas. Geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos, jis netrukus atsidūrė viename iš Sverdlovsko srities lagerių. Netrukus buvęs ministras apkaltinamas priklausymu kalinių grupei, ketinusiai nuginkluoti lagerio sargybinius ir, perėjus fronto liniją, su vokiečių pagalba grįžti į Lietuvą. Šiandien niekas nepasakys ar tokia grupė iš tiesų egzistavo, ar ji buvo tik ne itin išradingų NKVD tardytojų fantazijos vaisius. Papasakoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, nebeliko kam: „kontrrevoliucinei“ organizacijai priskirti buvę vidaus reikalų ministrai Antanui Endziulaitis, Zigmas Starkus, Petras Aravičius, krašto apsaugos ministrui Juozas Papečkys, ministras Jonas Sutkus, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir nemažai kitų žinomų politikos ir visuomenės veikėjų netrukus po teismo buvo sušaudyti

“Lietuvos žinios“, 2010-01-08

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s