Ištikimas priesaikai ir sąžinei

A118-P6 

Šią savaitę sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos kariuomenės vadų brigados generolo Motiejaus Pečiulionio mirties. Nepriklausomybės kovose ir okupacijų metais grūmęsis už Lietuvos laisvę, atlaikęs kalėjimus ir tremtis, 1960 metų sausio 26 dieną, likus keturioms dienoms iki 72-ojo gimtadienio, jis tyliai užgeso atkampiuose senelių namuose. Ta proga pasklaidykime kai kuriuos šio gerokai primiršto žmogaus biografijos puslapius.

 

Aras Lukšas

 

Motiejus Pečiulionis nerašė prisiminimų. Nesigyrė savo žygiais. Niekuomet nelindo į politiką, o susidūręs su politikieriais, užuot vėlęsis į konfliktus, verčiau tyliai pasitraukdavo į šešėlį. Galbūt todėl jo vardas šiandien geriau žinomas  ne plačiajai visuomenei, o karo istorikams bei antinacinės ar pokario rezistencijos tyrinėtojams.

Tuo tarpu  M. Pečiulionis – vienas iš tų nepriklausomos Lietuvos žmonių, kurių vardai tikrai nenusipelno užmaršties. Vienintelis Lietuvos karininkas, apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais. Kovotojas, kariavęs visuose nepriklausomybės mūšių frontuose, o taikos metais padėjęs pamatus lietuviškai karo pramonei. Vienintelis generolas, pokario metais nepasitraukęs iš Lietuvos, o tęsęs ginkluotą kovą su okupantais. Pralaimėjęs, bet nepalūžęs jis liko iki galo ištikimas kario priesaikai ir piliečio sąžinei.

 

Nuo kovų iki statybų

 

Kaip ir daugelio tuomet Rusijoje gyvenusių lietuvių, M. Pečiulionio karinė karjera prasidėjo carinėje armijoje, Pirmojo pasaulinio karo frontuose. 1916-aisiais metais 28 metų buvęs Petrapilio universiteto matematikos fakulteto studentas, o dabar – artilerijos karininkas – spėja ypatingai pasižymėti kovose su vokiečiais ir austrais: už narsą ir sumanumą jis apdovanojamas trimis ordinais ir Šv. Georgijaus medaliu. Po revoliucijos sugrįžęs į tėvynę, M. Pečiulionis 1919 metais įstoja į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir iš karto paskiriamas artilerijos baterijos būrio vadu.

Pavasarį jauno karininko laukia pirmasis kovos krikštas. „Lietuviai kariai, dabar triuškiname raudonojo rusų imperializmo vabalus, kurie nori pagrobti mūsų Tėvynę ir mus pavergti… Laikykimės vyriškai iki paskutiniųjų.“ Šie prieš pirmąjį mūšį ties Daugais ištarti karininko žodžiai taps jo gyvenimo principu, kurio jis neišsižadės jokiomis aplinkybėmis.

Po visą vasarą trukusių įnirtingų kautynių su bolševikais, M. Pečiulionio būrys, tuomet jau performuotas į 4-ąją artilerijos bateriją, vėlų rudenį metamas į kovas su bermontininkais, kur dalyvauja garsiosiose Radviliškio kautynėse, padariusiose galą apsišaukėlio generolo Pavelo Bermonto gaujų siautėjimui Lietuvoje. Už šiose kovose parodytą narsą kapitonas M. Pečiulionis apdovanojamas I laipsnio kryžiumi „Už tėvynę“.

Po neilgo atokvėpio M. Pečiolionio vadovaujamos baterijos laukia nauji mūšiai, šį kartą – su į Lietuvą besiveržiančiais lenkais. 1920 metų rugpjūtį baterija kaunasi su reguliariąja Lenkijos kariuomene ties Varėna, Rodūnia, Vilniumi, o rudenį prie Trakų priešinasi sostinės link traukiantiems „maištininko“ generolo Liucijano Želigovskio daliniams. Šiuose frontuose M. Pečiulionio baterijos ugnis pridarė priešui itin didelių nuostolių, o jos vadas užsitarnavo „Perkūno dieduko“ pravardę, kuri nebus pamiršta ir pokario rezistencijos kovose.

O kol kas pasižymėjęs karininkas toliau kopia karjeros laiptais .1921 metų rugpjūtį kapitonas skiriamas 3-iojo artilerijos pulko vadu, o  1922-aisiais jam suteikiamas majoro laipsnis. Nuo šiol karininko gyvenime prasideda naujas etapas – jo laukia taikus, bet ne mažiau sunkus ir atsakingas darbas.

1925 metų pavasarį, jau spėjęs užsitarnauti pulkininko leitenanto antpečius, M. Pečiulionis siunčiamas tobulintis artilerijos karininkų kursuose Paryžiuje, o grįžęs paskiriamas vadovauti Artilerijos tiekimo skyriui. Energingasis pulkininkas tuoj pat imasi iniciatyvos modernizuoti dar Nepriklausomybės kovų pradžioje Kauno Šančiuose įsteigtas Centrines kariuomenės dirbtuves, vėliau pavadintas Artilerijos dirbtuvėmis. Būtent M. Pečiulionio dėka ši ginklus, amuniciją ir transporto priemones remontavusi įmonė davė pradžią visai lietuviškai karo pramonei.

Buvusios remonto dirbtuvės ima gaminti šovinius, kulkosvaidžių dalis, dujokaukes bei kitą įrangą. Tačiau įmonės plėtrą stabdo riboti gamybos plotai, kuriuos plėsti miesto viduryje nebėra jokios galimybės. Taigi, pulkininkas M. Pečiulionis jau spėjęs tapti Kariuomenės Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku, imasi įgyvendinti dar vieną sumanymą: pastatyti Lietuvoje naują modernią ginklų gamybos įmonę. Šio sumanymo įgyvendinimas truko ne vienerius metus, tačiau davė puikių rezultatų. Pagal projektą, daugiau nei 7 milijonus litų atsiėjusi įmonė turėjo gaminti šautuvų ir kulkosvaidžių vamzdžius, automatinių pabūklų ir artilerijos sviedinius, dujokaukes, rankines granatas, prieštankines minas. Vėliau ketinta pradėti gaminti ir aviacines bombas, minosvaidžių minas ir net 47 mm prieštankinius pabūklus. Deja, ne visus planus pavyko įgyvendinti – juos sugriovė sovietų okupacija. Tačiau šiaip ar taip, 1940 metais Linkaičių dirbtuvės jau buvo tapusios viena moderniausių tokio pobūdžio įmonių Europoje, kurioje dirbo 800 žmonių. Sava karinė gamykla ne tik didino gynybinę šalies galią, bet ir leido sutaupyti daug biudžeto lėtų, mat kai kurie Linkaičių gaminiai, kokybe nenusileidę analogiškai užsienio produkcijai, kainavo perpus pigiau.

Tačiau, nepaisant tokios sėkmės M. Pečiulionio karjera netikėtai nutrūksta: 1934 metais jis pasiprašo į atsargą. Nors oficiali tokio sprendimo priežastis buvo pablogėjusi sveikata, generolo atsistatydinimą greičiausiai paskatino skirtingi jo ir krašto apsaugos ministro požiūriai į kariuomenės apginklavimą.

Taigi, 1936 metais, spėjęs užsitarnauti brigados generolo laipsnį, M. Pečiulionis pradeda civilio gyvenimą, turbūt nė nenujausdamas, kad su ginklais atsisveikina neilgam. Kurį laiką padirbėjęs „Lietuvos žiniose“,  jis įsidarbina automobilių skyriaus viršininku Amerikos lietuvių prekybos bendrovėje. Lietuvai atgavus sostinę M. Pečiulionis, persikelia į Vilnių, kur dirba Valstybinio banko inspektoriumi. Čia jį užklumpa sovietų okupacija.

Kodėl sovietai nepalietė buvusio Lietuvos kariuomenės generolo, sunku pasakyti. Galimas dalykas, kad pirmiesiems suėmimams ir trėmimams jie turėjo kitų kandidatų. Juo labiau, kad M. Pečiulionis nebuvo kaip nors susijęs su Antanu Smetona ar tautininkais. Priešingai – kalbama, jog generolas laikėsi nuosaikių socialdemokratinių pažiūrų, nors niekuomet viešai jų nedeklaruodavo.

 

Pogrindžio generolas

 

Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, daugeliui lietuvių sužibo viltis, kad pavyks atkurti bent jau formaliai nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau ši viltis gyveno neilgai: praėjus vos šešioms savaitėms, naciai išvaikė Birželio sukilimo dienomis sudarytą Laikinąją vyriausybę. Vietos administracijos funkcijas perėmė vokiečių generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas, o kai kuriems Laikinosios vyriausybės nariams buvo pasiūlytos nieko nereiškiančios generalinių tarėjų pareigos. Daugumai išvaikytojo kabineto narių atsisakius nacių marionečių vaidmens, Generalinių tarėjų institucijai apsiėmė vadovauti aktyvus voldemarininkas generolas Petras Kubiliūnas. Būtent jo iniciatyva 1943 metų balandžio 15 dieną buvo sušaukta inteligentų konferencija, kurioje norėta aptarti okupacinės valdžios ir Ostlando reichskomisariato dalimi paverstos Lietuvos visuomenės santykius. Į šią konferenciją buvo pakviestas ir M. Pečiulionis.

Buvęs Lietuvos generolas greičiausiai nė nenujautė, kad šios konferencijos dalyviams skirtas tik vienas vaidmuo – besąlygiškai pritarti P. Kubiliūno parengtai ir  su nacių vadovybe iš anksto suderintai rezoliucijai, kurioje reiškiamas besąlygiškas pritarimas visiems okupantų veiksmams. Su tokia pozicija galėjo sutikti daug kas, tik ne buvęs artilerijos generolas. Nepaisydamas rizikos atsidurti nacių koncentracijos stovykloje, M.  Pečiulionis pareiškia negalįs pritarti dokumentui, kuriame nė žodžiu neužsimenama apie lietuvių nepriklausomybės siekį. Maža to, jis siūlo išrinkti Laikinąją tarybą, parengsiančia laisvus rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą, o Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę sudaryti tiesiog dabar.

Žinoma, tokių kaip M. Pečiulionis konferencijoje buvo mažuma. Tad nenuostabu, kad, nepaisant vis stiprėjančių nacių represijų prieš Lietuvos inteligentiją, pasireiškusią universitetų uždarymu ir jų profesorių įkalinimu koncentracijos stovyklose, jos dalyviai priėmė pataikūnišką P. Kubiliūno rezoliuciją. Dabar jau niekam nebeliko abejonių, kad bet koks viešas dialogas su vokiečių okupantais tapo nebeįmanomas, o bet kokia kova už Lietuvos interesus įmanoma tik pogrindyje. Taigi, lapkričio pabaigoje susirinkę įvairių Lietuvoje veikusių politinių partijų ir kitų organizacijų atstovai nutaria įkurti vieningą pasipriešinimo okupantams centrą – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Prie komiteto įkurta Karinė taryba paskiria M. Pečiulionį Vilniaus karinės apygardos vadu. Atsargos generolas vėl stoja rikiuotėn.

1944 metų vasarą, frontui priartėjus prie Lietuvos, M. Pečiulionui pavedama vienyti ir koordinuoti visų pogrindyje esančių ginkluotų formuočių veiksmus. Nuo šiol jis – generolas Miškinis, faktiškai prisiėmęs visų pasipriešinimo pajėgų vado pareigas. Liepos 7 dieną, jis skelbia pirmąjį įsakymą, kuriame nurodoma: „Lietuvos karinėms pajėgoms tvarkingai trauktis su frontu, o jeigu rusų armijos nepavyktų sustabdyti – slėpti ginklus ir perėjus į pogrindį likti Lietuvoje“.

Tuo metu Lietuvoje veikia ne viena lietuviška ginkluotė formuotė, tarp jų –  ir naciams nepaklususios generolo Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės likučiai, ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) armijos kovotojai. Kai kurie iš jų, mėgina pasipriešinti vokiečius spaudžiančiai Raudonajai Armijai, kiti be kovos traukiasi įkandin per Lietuvą slenkančios fronto linijos Rytprūsių link. Tuo metu šalį palieka ir daugelis buvusių Lietuvos kariuomenės vadų. Tačiau M. Pečiulionis nusprendžia kitaip. Atsisveikinęs su besitraukiančia šeima, jis nutaria likti su kovojančia Lietuva. Rugpjūčio mėnesį įstojęs į LLA gretas, jis įsikuria netoli Platelių esančioje šios kovinės organizacijos Vanagų stovykloje, kur drauge su kitais kovotojais įkuria LLA štabą.

Atrodo, kad priešas laikė LLA grėsminga jėga. Taip galima spręsti iš to meto MGB pažymos „apie Lietuvos buržuazinio nacionalistinio pogrindžio centrus“. Joje teigiama, kad 1944 metais LLA turėjo keletą dešimčių tūkstančių ginkluotų narių, kuriems vadovavo vyriausiasis štabas ir šeši apygardų štabai visose respublikos apskrityse. Dokumente taip pat teigiama, jog „vokiečiai LLA paliko didelį kiekį ginklų ir šaudmenų, savo žval­gybos mokyklose mokė ir permetė į Lietuvą daugiau kaip 400 šnipų, kurie vadovavo LLA ginkluotoms bandoms“. Greičiausiai, šie skaičiai kiek pagražinti, mat tardomas M. Pečiulionis vėliau sakys, kad LLA pasiuntė į žvalgybos mokyklas apie šimtą LLA aktyvistų.

Žemaitijos partizanai mėgino įkurti ir visą Lietuvos pasipriešinimo kovą koordinuojantį centrą – Lietuvos gynybos komitetą (LGK). M. Pečiulionis tapo vienu iš trijų šio komiteto vadovų. Spalio mėnesį M. Pečiulionis persikelia į Veliuonos apskrities Kalvių kaime esančią kito LGK vadovo Kazio Veverskio-Senio tėviškę, kur rengia karines ir politines apžvalgas pogrindinei partizanų spaudai. K. Veverskiui žuvus, generolas Miškinis įsikuria Šakių apskrityje netoli Lekėčių, kur dalyvauja atkuriant MGB sunaikintą vyriausiąjį LLA štabą. Kita vertus, nepaisant M. Pečiulionio pastangų, atkurti po K. Veverskio žūties sutrikusios  LGK veiklos taip ir nepavyko.

 

Lageriuose ir tremtyje

 

Tuo tarpu apsupties žiedas apie patį M. Pečiulionį vis siaurėja. Enkavedistai suima jo brolius ir seseris, tad likti vienoje vietoje darosi nesaugu. Generolas priverstas slapstytis tai vienoje, tai kitoje sodyboje, tačiau 1945 metų lapkričio 30 dieną Tirmėnų kaime jį vis dėlto užklumpa enkavedistai.

Neturėdamas prie savęs jokių dokumentų, M. Pečiulionis iš pradžių mėgina priešus suklaidinti, tvirtindamas, jog jis – joks buvęs Lietuvos kariuomenės generolas, o Tauragėje gimęs ūkininko sūnus Jonas Kaminskas. Tačiau saugumiečiai puikiai informuoti tiek apie jo, tiek apie kitų LLA aktyvistų veiklą. Prasideda ilgi naktiniai tardymai – sugavę M. Pečiulionį enkavedistai tikisi išgauti iš jo informaciją apie visus laisvėje likusius kovotojus ir taip suduoti galutinį smūgį ginkluotam pogrindžiui. Tačiau M. Pečiulionis atkakliai tyli arba mini tik tokus žmones, kurių pasiekti MGB ranka jau nebegali.

Tardymai trunka iki 1946 metų vasario mėnesio. Vasario 25 dieną NKVD tardytojai parengia kaltinamąją išvadą, kurioje M. Pečiulioniui inkriminuojamas tėvynės išdavimas ir dalyvavimas antisovietinėje organizacijoje. Po dviejų mėnesių NKVD karo tribunolas nuteisia jį dešimčiai metų lagerių ir penkeriems metams tremties, konfiskuojant turtą. Nežinia, ar pats M. Pečiulionis tikėjosi, kad jam pavyks išeiti į laisvę gyvam. Mat išsekintas  ilgų tardymo mėnesių, generolas po teismo įmetamas į Lukiškių kalėjimą, kur patenka kriminalinių nusikaltėlių „globon“. Šie M. Pečiulionį sumuša, sulaužo jam ranką. Netrukus administracija nusprendžia kad kalinio dienos jau suskaitytos, tad vietoje Sibiro lagerio jis patenka į netoli Šilutės esančią Macikų stovyklą, iš kurios kelias dažniausiai vesdavo tik į kapines. Greičiausiai toks likimas būtų ištikęs ir M. Pečiulionį, jei ne lageryje sutiktas žydas gydytojas.  Kalbama, kad šis kaunietis daktaras nacių okupacijos metais pats tik per plauką išvengė mirties – esą jį išgelbėję kažkokie lietuviai.

Po poros metų visiškai pastatytas ant kojų M. Pečiulionis iš mirties lagerio vėl grąžinamas į Lukiškes. Iš ten jo kelias per garsiąją Maskvos Lubianką veda į Komijos ir Mordovijos lagerius.

Į laisvę M. Pečiulionis išeina 1955 metų rudenį, iškalėjęs visą skirtą laiką, tačiau grįžti į tėvynę jis negali – stalininio Karo tribunolo sprendimas po kalėjimo laikyti buvusį generolą tremtyje vis dar galioja. Pasiligojęs M. Pečiulionis dar beveik metus priverstas glaustis Buchtos rajone esančiuose invalidų namuose. Iš tremties jis paleidžiamas 1956 metų rugpjūtį.

Tačiau ir sovietinės Lietuvos valdžia daro viską, kad kuo labiau apkartintų buvusio tremtinio gyvenimą. Grįžti į Suvalkijoje esančiam gimtinę jam neleidžiama, tad M. Pečiulionis apsigyvena kitame Lietuvos pakraštyje  – Švenčionėlių rajono Staktuškės kaime, šiaip ne taip įsidarbina vienos kontoros sargu. Net ir toks darbas visiškai sveikatą praradusiam buvusiam generolui jau per sunkus, tačiau išeities nėra – po ilgų svarstymų valdžia atsisako skirti jam net minimalią pensiją.

Tik prieš pat gyvenimo pabaigą M. Pečiulionis apgyvendinamas Šakių rajone, Ilguvos senelių invalidų namuose. Tačiau ir ten valdžia nepalieka ligoto generolo ramybėje: kur buvę, kur nebuvę jį lanko nepažįstami žmones, siūlydami versti ar pasirašyti kažkokius tekstus, manais už tai žadėdami geresnes gyvenimo sąlygas. Matyt, net ir ligotas bei daugelio užmirštas M. Pečiulionis valdžiai vis dar atrodė ne iki galo „nukenksmintas“, nes niekuomet viešai taip ir neatsižadėjo savo įsitikinimų. Buvęs generolas greičiausiai taip pat suprato, kad iš jo norima padaryti propagandos įrankį, todėl atsisakydavo bet kokio bendradarbiavimo su valdžia, motyvuodamas pašlijusia sveikata. Ne per daug M. Pečiulionis atviravo ir su kitais prieglaudos gyventojais, apie savo gyvenimą atviriau pasipasakodamas nebent Ilguvos klebonui, kuriam ir buvo lemta tapti paskutiniuoju generolo pašnekovu: 1960 metų sausio 25 dieną užsukęs į kleboniją M. Pečiulionis pasijuto blogai, grįžo į prieglaudą ir tą pačią naktį mirė.

Giminių  rūpesčiu generolas buvo palaidotas Kauno Aukštosios Panemunės kapinėse. Jo paskutinioji kelionė neliko nepastebėta – į kapines susirinko ne tik pulkelis artimųjų, bet ir nemažas būrys visiškai nepažįstamų žmonių. Pasirodo, kad nei kalėjimai, nei tremtis neištrynė generolo M. Pečiulionio iš tautiečių atminties. Kaip ir jo kadaise pasakytų žodžių: „Vieną galvą teturiu ir tą tik už Lietuvos Nepriklausomybę atiduosiu“.

Lietuvos žinios, 2010-01-29

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s