Paskutinis partizanų vadas

Šią savaitę sukako 53 metai kai 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje buvo sušaudytas vienas žymiausių ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiandien prisiminkime, kaip paprastas seminarijos mokytojas tapo vienų iš Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadų o galiausiai LLKS Tarybos pirmininku, antisovietinių Ginkluotųjų pajėgų vadu ir sugebėjo tęsti kovą beveik 12 metų.

Aras Lukšas

A. Ramanausko-Vanago kova truko beveik tiek pat, kiek gyvavo visas ginkluotas antisovietinis pogrindis – nuo ankstyvo 1945-ųjų pavasario iki vėlyvo 1956-ųjų rudens. Visos tiesos apie šį partizanų vado gyvenimo tarpsnį mes niekuomet nesužinosime. Pats A. Ramanauskas pogrindžio sąlygomis rašytuose atsiminimuose pastebi: „Kiekvieno partizano indėlis Lietuvos laisvinimo kovon, jo išgyvenimai partizanavimo laikotarpiu yra atskira paslaptinga istorija. Tie paslaptingos istorijos lapai bemaž be išimties užantspauduojami to paties partizano krauju bei gyvybe ir nusinešami amžinybėn, iš kurios jau nebeįmanoma jų susigrąžinti ir perskaityti.“ Laimei, dalis A. Ramanausko–Vanago ranka prirašytų ir kruopščiai slėptų sąsiuvinių išliko. Būtent jie šiandien padeda rekonstruoti ne tik paties partizanų vado, bet ir Dainavos partizanų apygardos ir viso Lietuvos Laisvės kovų Sąjūdžio veiklos epizodus.

Lemiamas sprendimas

Reikia pastebėti A. Ramanausko kelias į ginkluotą pogrindį ir jo vadovybę kiek skyrėsi nuo daugelio jo bendražygių: daug kur partizanų padalinių ir apygardų vadais tapo į mišką pasitraukę buvo Lietuvos kariuomenės karininkai. A Ramanauskas, nors ir ragavęs karo mokslų nebuvo karys iš prigimties. Priešingai, jis buvo pasirinkęs taikią mokytojo profesiją ir tikėjosi šį mėgstamą darbą dirbti visą gyvenimą. Tačiau, atėjus lemtingai valandai, A. Ramanauskas nedvejodamas paims į rankas ginklą ir nepaleis jo visus vienuolika kovos metų.

Be to, kitaip nei daugelis miškuose su bolševikais kovojusių partizanų vadų, A. Ramanauskas negimė Lietuvoje ir Tėvynę pirmą kartą išvydo būdamas trejų, kuomet 1921-aisiais drauge su JAV gyvenusiais tėvais sugrįžo į Lietuvą. 1936 metais baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, A. Ramanauskas jau tvirtai žino, kad nori tapti mokytoju, tad išvyksta studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Būtent ši aplinkybė netrukus privers būsimą partizanų vadą pirmą kartą susipažinti su karyba ir ginklais.

Uostamiestyje tuo metu jau kvepia paraku. Lietuviškai Klaipėdos krašto administracijai vis sunkiau kontroliuoti vietos nacius, kurie nuolat provokuoja konfliktus tarp lietuvių ir krašto vokiečių, vis garsiau ir įžūliau reikalaudami prijungti kraštą prie Trečiojo Reicho. Kaip žinoma, viskas baigiasi 1939 metų kovo 20 dienos ultimatumu, kuriuo nacių Vokietija reikalauja grąžinti jai vienintelį Lietuvos uostą. Po trijų dienų mieste jau plevėsuoja vėliavos su svastikomis, o Teatro aikštėje iš balkono kalbą rėžia pats Adolfas Hitleris. Ir visa tai vyksta praėjus vos metams po to, kai Lietuvos valdžia nuolankiai priėmė Varšuvos ultimatumą, faktiškai padovanodama Lenkijai mūsų sostinę. Ką tik institutą baigęs A. Ramanauskas supranta, kad grėsmė Lietuvos valstybei didės ir toliau, todėl reikia būti pasirengusiam ginti savo šalį. Taigi, jaunas mokytojas užuot skubėjęs į klasę, stoja į Kauno karo mokyklą, kurioje įgyja karybos žinių. Dabar jis pasirengęs bet kurią akimirką stoti į kovą už savo šalies laisvę.

Tačiau lemtingais 1940-aisiais šių žinių neprireiks. Birželio 14-ąją Lietuvos valdžia priima dar vieną – šį kartą jau Maskvos ultimatumą ir įsileidžia į šalį papildomus Raudonosios Armijos dalinius, tuo sudarydama sąlygas mūsų valstybės okupacijai ir sunaikinimui. Taigi, Karo mokyklos paskutiniosios laidos absolventas atsargos leitenantas A. Ramanauskas grįžta į Dzūkiją ir įsidarbina mokytoju Krivinių mokykloje netoli Druskininkų. 1941 metų birželį, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, jaunas mokytojas įsijungia į Birželio sukilėlių gretas. Tačiau kitaip nei Kaune, Druskininkų apylinkėse LAF kovotojams nelabai yra kas veikti – Raudonosios Armijos daliniai iš šio rajono dingsta beveik akimirksniu, tad vietos aktyvistams belieka tik palaikyti viešėją tvarką. Po šešių savaičių galutinai suformuota vokiečių civilinė administracija išvaiko ir Laikinąją Vyriausybę, ir LAF. Dzūkijos sukilėlių būriams nelieka nieko kita, kaip išsiskirstyti.  A. Vanagas persikelia į Alytų ir įsidarbina dėstytoju miesto mokytojų seminarijoje. Pastebėsime, kad šis likimo posūkis padovanos būsimam partizanų vadui asmeninę laimę, kuri deja bus trapi ir skausminga.

Tarp meilės ir pareigos

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1944-ųjų liepą, kuomet per Dzūkiją vėl persirita sovietų ir nacių karo frontas. Jau po poros savaičių raudonieji okupantai paskelbia mobilizaciją ir dauguma krašto vyrų, nenorėdami kovoti ir žūti už stalininę imperiją, traukiasi į miškus. A. Ramanauskui trauktis nėra būtinybės – mokytojų į kariuomenę tuomet neėmė. Tačiau tai nereiškė, kad jauną mokytoją okupantai paliko ramybėje. Priešingai – juo ėmė domėtis enkavedistai, primygtinai siūlydami tapti sovietinio saugumo informatoriumi. Galimas dalykas, kad ši aplinkybė buvo paskutinis lašas, privertęs A. Ramanauską pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir stoti į ginkluotą kovą prieš okupantus.

1945 metų pavasarį jis užmezga ryšius su miškuose prie Alovės įsikūrusiais kovotojais, o balandžio 25 dieną įstojęs į Nemunaičio apylinkėse veikiantį būrį ir iš karto tampa jo vadu. Tai, ką tuomet išgyveno partizano kelią pasirinkęs mokytojas, galime suprasti iš jo paties dienoraščio. Lemtingąją balandžio 25 dieną jis vėliau prisimins taip:  „Užėjau dar į savo auklėtinių klasę… Vien tik mokytojas gali suprasti, kiek daug tada išgyvenau… Juk turėjau palikti savo mėgstamą darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Turėjau palikti savo profesiją, kuri, tikėjausi, bus iki mano mirties, ir dar daug ką brangaus…“

Po žodžiais „dar daug ką brangaus“ greičiausiai slypi ir sprendimas vardan meilės tėvynei aukoti meilę moteriai. Mokytojaudamas Alytuje A. Ramanauskas pamilo seminaristę Birutę Mažeikaitę. Pasitraukdamas iš legalaus gyvenimo, jis puikiai suprato, kad dviejų jaunų žmonų keliai gali išsiskirti visiems laikams. Vis dėlto porai bus skirta kitokia lemtis: drauge jie išbus dar beveik dvylika metų. Prieš pat baigiamuosius egzaminus seminarijoje bendramokslė informuoja sovietinį saugumą apie Birutės ryšius su miškan pasitraukusiu buvusiu mokytoju ir merginai tik per stebuklą pavyksta ištrūkti iš enkavedistų nagų. Likti Alytuje neįmanoma, tad B. Mažeikaitė skuba į mišką pas savo mylimąjį.

Nuo šiol B. Mažeikaitės laukia partizano žmonos dalia. Jie susituoks spalio 7-osios naktį akylai kovotojų saugojamoje Nedzingės bažnytėlėje. Kurį laiką B. Ramanauskienė svetima pavarde dar mokytojaus poroje mokyklų ir bus partizanų ryšininkė. Tačiau, sovietų saugumui minant ant kulnų, moteris bus priversta slapstytis. Padėtį komplikuos ir tai, kad B. Ramanauskienė laukiasi. 1948 metais svetima pavarde Vilniuje, padedama pažįstamo gydytojo, ji pagimdys dukrą Auksutę, kurios iki septynerių metų lauks gyvenimas slapstantis vienkiemiuose ir partizanų žeminėse. Ir vis dėlto šeima kiek galėdama bus kartu iki pat suėmimo, po kurio A. Ramanausko lauks budelio kulka, o jo žmonos – ilgi metai lageriuose. Apie tai, kokiomis baisiomis aplinkybėmis žmona paskutinį kartą pamatys vyrą, o dukra – tėvą, sužinosime kiek vėliau. O dabar grįžkime į 1945-ųjų pavasarį ir prisiminkime, sąlygas, kuriose A. Ramanauskui teko pradėti partizano kelią.

Buvęs mokytojas į kovotojų gretas įsiliejo tuo metu, kai pirmasis ginkluotos kovos etapas, kurį pradėjo Lietuvos Laisvės Armija (LLA) jau buvo pasibaigęs. (Išsamiai apie LLA kovas rašėme prieš dvi savaites). Paskutinėmis 1944-ųjų metų dienomis žuvo pirmasis LLA vadas Kazys Veverskis–Senis, ankstyvą pavasarį suimtas jo pareigas parėmęs Adolfas Eidimtas, faktiškai sunaikintas ir visas organizacijos štabas. Vieningo pasipriešinimo centro, kurį mėgino sukurti LLA vadovybė, nebebuvo. Juo labiau – Dzūkijoje, kur LLA veikė beveik neveikė. Ginkluotam pogrindžiui teko organizuotis iš naujo.

Kaip jau minėjome, vos įsijungęs į partizanų gretas A. Ramanauskas tapo Nemunaičio būrio vadu ir pasirinko Vanago slapyvardį. Kodėl jis pasivadino būtent tokiu vardu, pats buvęs mokytojas prisiminimuose neaiškina. Galima tik spėlioti, kad tokiam pasirinkimui įtakos galėjo turėti ginkluoto pasipriešinimų pirmtakės LLA kovinių padalinių pavadinimas – Vanagai. Šiaip ar taip nuo pirmųjų vadovavimo būriui dienų A. Ramanauskas–Vanagas iškelia sau uždavinį vienyti išblaškytas kovotojų grupes ir netrukus iš jų suburia maždaug 140 vyrų kuopą.

Rugpjūčio 1-ąją A. Ramanauskas-Vanagas susitinka su Alytaus apskrities miškuose įsikūrusio Dzūkų grupės štabo vadu Juozu Vitkumi–Kazimieraičiu. Po šio susitikimo Vanago vadovaujama kuopa performuojama į batalioną ir įtraukiama į Dzūkų grupę, kuri savo ruožtu taps Merkio rinktinės dalimi. Netrukus Vanagas paskiriamas šios rinktinės vadu. Kitų metų balandį rinktinės vadas dalyvauja neseniai suformuotos A apygardos bei Tauro apygardos vadų pasitarime, kuriame nutariama iš abiejų vienetų suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą, 1946 metų gegužės 15-ąją tapsiantį Dainavos apygarda. Joje buvusiam mokytojui patikimos apygardos vado J. Vitkaus–Kazimieraičio pirmojo pavaduotojo pareigos. Beje, savo vadą A. Ramanauskas–Vanagas visuomet prisimins su didžiausia pagarba. „Jis gerai žinojo, kad jo žodis man yra šventas ir kad jį gerbiu ne tik kaip vadą, bet ir kaip asmenį. Kazimieraitis turėjo man didelės įtakos, iš jo išmokau kaip reikia dirbti, gyventi ir pagaliau vertinti realų gyvenimą“, – skaitome partizanų vado dienoraštyje. Deja, dirbti drauge jiems teks neilgai – 1946 metų liepos 12 dieną J. Vitkus–Kazimieraitis žus mūšyje prie Liškiavos.

Pirmosios kovos

Apie Kazimieraičio gyvenimą ir kovas dar turėsime progos pakalbėti atskirai. O dabar grįžkime į 1945-ųjų vasarą, kuomet A. Ramanauskas–Vanagas buvo dar tik kuopos ir bataliono vadu. Kad neatrodytų, jog buvęs mokytojas užsiėmė vien organizaciniais reikalais, prisiminkime, jog jam vadovaujant vyko įnirtingi mūšiai su stribais ir enkavedistais. Vien nuo 1945 metų gegužės iki rugpjūčio, šiuose susirėmimuose žuvo kas penktas iš 183 Merkinės bataliono kovotojų. Vienos iš sunkiausių kautynių birželio 13 dieną įvyko Varčios miške, kuomet maždaug 130-ties partizanų būrį apsupo kone tūkstantis gerai ginkluotų enkavedistų ir stribų. Po įnirtingų  kautynių netekus dešimties kovotojų, partizanams teko trauktis ir išsisklaidyti. Kita vertus, priešo nuostoliai buvo nepalyginamai didesni – neoficialiais duomenimis šiame mūšyje žuvo 174 enkavedistai ir stribai.

Tačiau Lietuvos partizanai ne tik gynėsi. Žiemos pradžioje jie perėjo prie aktyvaus puolimo. Būtent A. Ramanausko–Vanago iniciatyva buvo suplanuota Merkinės puolimo operaciją. Apie ją išsamiai esame rašę rugsėjo 17-osios numeryje, pasakodami apie Dainavos partizanų apygardą. Tad šį kartą tik prisiminkime, jog operacija buvo drąsi, tačiau ne visiškai sėkminga. Prie Vanago surinktos maždaug septyniasdešimties kovotojų kuopos turėjo prisijungti anapus Nemuno veikusio Antano Grušausko-Siaubo būrys, dar dešimt vyrų pažadėjo atsiųsti Marcinkonių bataliono vadai. Prie Druskininkų kelio įsitaisę kovotojai turėjo ne tik kontroliuoti judėjimą plentu, bet ir nupjauti telefono stulpus bei nukirsti laidus. Dar viena kovotojų grupė nuvyko link Subartonių miško. Jų užduotis buvo sulaikyti pastiprinimą, jei Merkinės enkavedistams pavyktų prisišaukti jį iš Alytaus.

11 valandą A. Ramanausko-Vanago iššauta balta raketa paskelbia atakos pradžią. Per smarkų sniegą puolantieji juda dviem kryptimis – nuo miestelio kapinių ir nuo Vilniaus gatvės, nesutikdami jokio pasipriešinimo. Partizanai užima NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigą. Tačiau jau kitą akimirką iš cerkvės  ir bažnyčios bokštų prapliūpsta priešo kulkosvaidžių ugnis. Žadėto pastiprinimo nėra – A. Grušausko-Siaubo būrio grupei nepavyko įveikti gerai saugomo tilto.

Taigi, apgadinę NKVD ir milicijos būstines, pasiėmę dvi rašomąsias mašinėles keturis kulkosvaidžius keletą automatų, šautuvų ir šiek tiek šaudmenų, Vanago vyrai, traukiasi link Subartonių miško. Vėliau A. Ramanauskas-Vanagas raporte apygardos vadui praneš, kad Merkinės puolime tiesiogiai dalyvavusiems 45 partizanams teko susigrumti su triskart gausesnėmis priešo pajėgomis, tačiau jiems pavyko nukauti 15 enkavedistų ir du stribus. Vis dėlto nei Vanagas, nei apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis operacijos rezultatais, atrodo, nebuvo patenkinti, nors moralinę šios operacijos svarbą sunku pervertinti.

Reikia pastebėti, kad Dzūkijos partizanų kova vyko vis sunkesnėmis sąlygomis – užsibrėžęs žūtbūt sunaikinti ginkluotą pogrindį, priešas pirmiausiai nusitaikė į jo vadovybę ir griebėsi naujos taktikos – vietoje atvirų kovų panaudoti agentus, provokatorius ir išdavikus. Taip 1947 metų liepos 11 dieną, apsupus apygardos partizanų bunkerį, enkavedistams pavyko sunaikinti visą Dainavos apygardos štabą. Mūšyje žuvo ir tuo metu apygardai vadovavęs Dominykas Jėčys–Ąžuolis. Po šio įvykio vadovavimą apygardai perima A. Ramanauskas–Vanagas. 1948 metais jis paskiriamas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Išdavysčių kaina

Dabar A. Ramanausko–Vanago laukia nauja misija. 1948 metų lapkritį jis išvyksta į Radviliškio rajone Mėnaičių kaime turintį įvykti Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame 1949 metų vasario 16-ąją bus priimta LLKS Tarybos deklaracija. Tačiau iki to dar laukė ilga kelionė per kitas apygardas ir daugybė nesusipratimų, kurių vienas vos nesibaigė tragiškai.

Po ilgų naktinių žygių drauge su pakeliui prisijungusiu Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu-Faustu pasiekę Kęstučio apygardos štabą, abu vyrai buvo palaikyti MGB provokatoriais, mat šioje apygardoje nei vieno nei antro niekas asmeniškai nepažinojo. „Arba Jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir paruošti provokatoriai, “  – po ilgai trukusių apklausų pareikš Jūros apskrities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Vis dėlto po kelių dienų buvo išsiaiškinta, A. Ramanauskas-Vanagas tikrai yra Pietų Lietuvos srities vadas.

1946 metų vasario 16 dieną drauge su kitais partizanų vadais pasirašęs garsiąją LLKS Tarybos deklaraciją, įteisinusią LLKS Tarybą kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje, A. Ramanauskas-Vanagas dar nenujautė, kad grįžęs į Dainavos apygardos vadavietę jis neberas Benedikto Labėno-Kariūno, kuriam buvo laikinai pavedęs eiti savo pareigas – kovo 7 dieną jį miegantį nušaus į štabą infiltruotas MGB agentas Kostas Kubilinskas, sovietmečiu tapsiantis garsiu veikų poetu.  Tą pačią dieną bus nužudytas Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, MGB agento išduotas žus ir naujas Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Netrukus LLKS Gynybos pajėgoms vadovaujantis A. Ramanauskas-Vanagas liks vienintelis gyvas partizanų vadas. Suprasdami, kad sunaikinus šį legendinį kovotoją, iš esmės bus sunaikintas ir visas ginkluotas pogrindis, sovietų saugumiečiai nėrėsi iš kailio, kad jį surastų ir suimtų. Tai padaryti buvo nelengva, nes nuo 1952 metų pabaigos, partizanų vadas jau nebeturėjo ryšių su pasipriešinimo vadovybe ir slapstėsi drauge su savo šeima.

Partizano medžioklė truko net ketverius metus. Jo paieškoms buvo sudaryta speciali operatyvinė grupė, kuriai vadovavo du pagarsėję Rainių žudynių organizatoriai KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir jos antrojo skyriaus vadovas Nachmanas Dušanskis. Be to paskutiniaisiais metais prieš suėmimą A. Ramanausko-Vanago ieškojo ir mažiausiai 50 KGB agentų. 1956 metų spalio 11 dieną KGB pirmininko pavaduotojas Leonardas Martavičius patvirtina slaptą partizanų vado ir jo žmonos suėmimo planą. Kitą dieną A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona B. Mažeikaitė suimami Kaune, vos išėję iš KGB užverbuoto išdaviko buto.

Beveik metus A. Ramanauskas-Vanagas ir B. Mažeikaitė bus žvėriškai kankinami Vilniaus KGB kalėjime. Jiedu susitiks tik vieną kartą – per akistatą, kurioje partizanų vadas tvirtins, jog veikė vienas ir žmona apie jo veiklą nieko nežinojo. KGB kameroje įvyks ir paskutinis A. Ramanausko pasimatymas su aštuonmete dukra Aukse. Atomazga jau buvo čia pat: 1957 metų rugsėjo 24-25 dieną Sovietinės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas A. Ramanauskui-Vanagui skyrė mirties bausmę. Lapkričio 29 dieną paskutinysis partizanų vadas buvo sušaudytas, o jo žmona tą patį mėnesį nuteista 8 metams lagerių.

Kur ilsisi A. Ramanausko-Vanago palaikai, žinoma nebent jo budeliams. Partizanų vado atminimą šiandien saugo paminklas Alytuje, koplytstulpis Merkinėje, jo vardu pavadinta gatvė Kaune. Atkurtos Nepriklausomybės laikais A. Ramanauskui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis ir du Vyčio kryžiaus ordinai. Tačiau ne mažesniu įvertinimu galėtume laikyti ir prieš aštuonerius metus minint A. Ramanausko-Vanago žūties 45-ąsias metines ištartus partizanų vado sesers žodžius: „Ateik, tu vėl reikalingas, mes vėl klystkeliais einame“.

“Lietuvos žinios“, 2012-12-02

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s