Gordijaus mazgas prie Baltijos

Šiandien sukanka lygiai 90 metų nuo tos dienos, kai Klaipėdą ir jos kraštą okupavo Prancūzijos  kariuomenės daliniai. Vokiečių viešpatavimą pakeitė laikotarpis, vėliau įgavęs „prancūzų trimečio“ vardą. Ir jei ne Lietuvos politikų, diplomatų, žvalgybininkų, kariškių ir vietos lietuvių pastangos, jei ne aštrėjantys prieštaravimai tarp Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų, visa ši istorija galėjo susiklostyti kiek kitaip. Nedaug trūko, kad Lietuva būtų amžiams praradusi vienintelį savo uostą.

Aras Lukšas

1920 metų vasario 12 dieną iš Klaipėdos krašto traukiantis paskutiniams vokiečių daliniams,  į uostą įplaukė Anglijos ir Prancūzijos torpediniai kateriai. Kitą dieną miesto gatvėmis jau žygiavo prancūzų alpių šauliai, o vasario 14-ąją čia atvyko ir generolas Domenique‘as Odry, Antantės sąjungininkų paskirtas vyriausiuoju komisaru Klaipėdos kraštui. Vasario 15 dieną okupacinės administracijos vadovas skelbia pirmąjį atsišaukimą, kuriame pranešama, kad visi ryšiai, ligi šiol sieję Klaipėdos kraštą su Vokietiją nutraukti ir kad generolas D. Odry, kaip Santarvės atstovas perima visą šios teritorijos valdymą į savo rankas. Dar po dešimties dienų Ambasadorių konferencijos sprendimu Prancūzija paskiriama Klaipėdos krašto atstove užsienyje.

Taip Klaipėdoje  ir jos kraštą prasidėjo trejus metus trukęs prancūzmetis. Atrodo, kad tiek pats generolas D. Odry tikėjosi, kad ši jo misija būsianti tik lengvas pasivaikščiojimas. Maža to, Santarvininkų administracijos vadovas, regis, net nelabai suprato kur vyksta: antraip į šį vokiečių ir lietuvių gyvenamą kraštą jis tikrai nebūtų pasiėmęs lenko vertėjo.

Netrukus paaiškės, kad valdyti šį kraštą daug sunkiau, nei įmanoma: tiek generolui N. Odry, tiek jo įpėdiniams teks atsidurti tarp vokiečių ir lietuvių interesų girnų ir dar bejėgiškai kovoti ir su ekonominiais nepritekliais, ir su milžiniško masto ginklų kontrabanda tarp Vokietijos ir Lietuvos. Na ką prancūzai nuveiks ir tarptautiniuose reikaluose: viltys, kad dėl šio krašto pavyks pasiekti susitarimą tarp lietuvių ir lenkų, taip pat pasirodys tuščios. Tad nenuostabu, kad praėjus trejiems metams,  lietuvių suorganizuoto sukilimo akivaizdoje prancūzai nelabai jam ir priešinsis: kas gi nenorėtų svetimomis rankomis atsikratyti tokio galvos skausmo? Apie patį Klaipėdos sukilimą ir jo prielaidas jau esame rašę. Todėl dabar prisiminkime, kaip ir kodėl šiame krašte atsirado prancūzai ir ką atnešė jų valdymas.

Gardus kąsnelis

Klaipėdos ir jos krašto priklausomybės klausimas pirmą kartą iškilo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol šiame lietuviškame krašte šimtmečius šeimininkavo vokiečiai: pradedant tryliktajame amžiuje čia atsikrausčiusiais teutonais, ir baigiant 1871 metais įkurtu Vokietijos reichu. Nepaisant aktyvios germanizavimo politikos, didelė dalis šio krašto gyventojų, bent jau kaimuose, taip ir nesuvokietėjo. Tai liudija ir Vokietijos evangelikų Bažnyčios almanache pateikiami statistiniai duomenys, pagal kuriuos 1912 metais krašte gyveno 71 810 lietuvių ir 66 619 vokiečių.

Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusiems Antantės sąjungininkams, nutarusiems pakoreguoti pokarinės Europos siena, ši statistika tapo rimtu argumentu, leidusiu spręsti Klaipėdos klausimą Vokietijos nenaudai. Tačiau tai visiškai nereiškė, kad sprendžiant apvokietėjusio, bet lietuviškumos nepraradusio krašto problemą kas nors ketino atsižvelgti į ką tik nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos interesus. Maža to, 1919 metais nugalėtojų surengtoje Paryžiaus konferencijoje, turėjusioje parengti taikos sutartis su karą pralaimėjusiomis šalimis, atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos pirmieji pasiūlė ne Lietuvos, o Lenkijos atstovai. Po septynerių metų vienas iš Lietuvos delegacijos Paryžiaus konferencijoje narių Ernestas Galvanauskas prisimins, kad pateikdami tokį pasiūlymą lenkai tikėjęsi „paimti tą kraštą drauge su visa Lietuva savo suverenėn žinion vienoj ar kitoj formoje, šiokiu ar kitokiu keliu“.  Tą patvirtina penkias valandas trukusi ir Lenkijos atstovo Romano Dmowskio kalba, pasakyta 1919 metų sausio 29 dieną vykusiame konferencijos posėdyje. Jo įgarsinta atsikuriančios Lenkijos valstybės pozicija buvo aiški: Rytprūsiai ir visos žemės, kurių gyventojai kalba lenkiškai ar lietuviškai turėtų būti prijungtos prie Lenkijos, o teritorijos, kuriose dominuoja vokiečių kalba, sujungtos į atskirą valstybę. „O dėl Lietuvos, tai atsižvelgiant į tai, kad yra silpna, ji negalės gyvuoti savarankiškai. Tad tikras ryšys su Lenkija turėtų ją apsaugoti“, – pridūrė R. Dmowskis. Suprantama, kad sutikti su tokiais lenkų ketinimais Lietuvos delegacija negalėjo: mūsiškiai į Paryžių atvyko su visiškai kitokia užduotimi. Mūsų delegacija siekė, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė apimtų visas etninių lietuvių gyvenamas žemes, įskaitant ir gyvybiškai svarbų Klaipėdos uostą – vienintelį jaunos valstybės langą į jūrą.

Be abejo, šio prieštaravimo sprendimas priklausė ne nuo Vilniaus ar Varšuvos, bet nuo Vokietiją sutriuškinusių didžiųjų valstybių. Ir nors sovietų istorikai teigia, jog Antantės šalys, siekdamos sudaryti placdarmą kovai prieš sovietų Rusiją, buvo linkusios pritarti lenkų planams, iš tikrųjų santarvininkai šiuo klausimu nebuvo vieningi. JAV vyriausybė į oficialias diskusijas dėl Klaipėdos apskritai nesikišo. Vašingtonui pakako demokratų prezidento anksčiau padaryto pareiškimo: norėdamas įtikti kone milijoninei lietuvių išeivių bendruomenei, Woodrow Wilsonas skelbėsi šiame ginče palaikąs lietuvių siekius. Tad tiek lietuviams, tiek lenkams Paryžiuje teko laviruoti tarp kitų dviejų sąjungininkių – Anglijos ir Prancūzijos interesų. O tai, kad, nepaisant kovos prieš bendrą priešą, Londonas ir Paryžius niekuomet neliepsnojo karšta tarpusavio simpatija, niekam nebuvo paslaptis. Dviejų šalių interesai susikirto ir svarstant Klaipėdos likimą.

Prancūzija, siekdama bet kokia kaina užkirsti kelią galimam Vokietijos suartėjimui su bolševikine Rusija, siekė sukurti tarp šių šalių neįveikiamą užtvarą, kuria turėjo tapti Lietuvos ir Lenkijos unija. Tačiau tai buvo grynai taktinis žingsnis: Paryžiuje niekas neabejojo, kad bolševikinė revoliucija  netrukus žlugs ir buvusios jos kolonijos vėl sugrįš į atkurtos Rusijos imperijos glėbį. Tuo tarpu anglų interesai buvo visiškai kitokie. Siekdamas įsitvirtinti,  regione Londonas nenorėjo nei galutinai nukraujavusios Vokietijos, nei bendros lenkų ir lietuvių valstybės: ir viena, ir kita būtų sustiprinę Anglijos konkurentų prancūzų įtaką Vidurio Europoje.

Šiaip ar taip, vienu klausimu visos trys šalys užėmė vieningą poziciją: parklupdytai Vokietijos imperijai Klaipėdos kraštas tikrai nebus paliktas. Bet ką su šiuo gardžiu kąsneliu daryti toliau, niekas nežinojo. Tokia neapibrėžta padėtis buvo užfiksuota ir 1919 metų birželio 18 dieną pasirašytoje Versalio sutartyje, kurios dešimtasis straipsnis numatė tokį sprendimą: Vokietija atsisako visų teisių tarp Baltijos jūros ir Rytprūsių sienos esančiose žemėse, tačiau dėl Klaipėdos krašto priskyrimo kuriai nors valstybei paliekamas ateičiai.

Konfederacija ar protektoratas?

Taigi, 1920 metų sausio 9 dieną pasirašyta sutartis Dėl Klaipėdos perdavė Tautų Sąjungos kontrolei tik formaliai pakeitė uostamiesčio ir krašto statusą. Nors į miestą įvedami prancūzų kariai, o į regiono administracijos vadovo pareigas paskiriamas šios šalies generolas, faktiškai Klaipėdoje ir toliau šeimininkauja senieji vokiečių valdininkai: galimybę išlaikyti tarnybą jiems leido vienas sutarties punktas. Tiesa, elgtis čia kaip savo namuose vokiečiai jau nebegalėjo. Buvo padarytas galas ir nuosekliam krašto lietuvių vokietinimui: jau kovo pabaigoje aukštesniųjų klasių moksleiviams įvedamos lietuvių kalbos pamokos, o religinį išsilavinimą gimtąja kalba dabar gali gauti visi norintieji. Tačiau daugeliu atvejų tokie sprendimai taip ir liko gerais norais, mat mokančių lietuvių kalbą mokytojų Klaipėdos krašte buvo ne tiek jau daug, o ir vokiečių valdininkai nepraleisdavo progos bet kokia dingstimi kliudyti įgyvendinti šį sumanymą.

Reikia pastebėti, kad prancūzų valdžios noras įtikti abiem pusėms nedavė rezultatų – ja liko nepatenkinti ir lietuviai, ir vokiečiai. Pastaruosius ypač baugino bet koks krašto lietuvėjimas, tuo tarpu maždaug 16 tūkstančių narių turinčio Prūsijos lietuvių susivienijimo aktyvistai ragino kuo greičiau pakeisti visus vokiečių valdininkus lietuviais. Galiausiai, vasario 21 dieną įkurta Prūsų tautos taryba priėmė rezoliuciją, be jokių išlygų reikalaujančią prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Tai, kad generolas N. Odry kategoriškai atsisakė pripažinti tarybos teisę palaikyti oficialius santykius tarp krašto ir Lietuvos, dar labiau didino įtampą tarp prancūzų administracijos ir Lietuvos vyriausybės, ieškojusios naujų būdų priversti santarvininkus derėtis dėl tolesnio krašto likimo. Kaunas ne tik aktyviai rėmė lietuvių akcijas, bet ir griebėsi ekonominio spaudimo. Lietuvos vyriausybė ne tik smarkiai padidino muitus už medienos tranzitą per savo teritoriją bet ir pagrasino apskritai nutraukti bet kokį šios gyvybiškai svarbios žaliavos išvežimą ir įvežimą.

Ekonominį karą dėl Klaipėdos kariavo ir lenkai, tačiau jų metodai buvo kiek kitokie. „Klaipėdoje mes lenkų neturime bet juos atvešime. Ir be to, geriausias būdas šias „aukso žemes“ prijungti prie Lenkijos – jas nupirkti“, – prasitarė Klaipėdoje buvęs lenkų pasiuntinys. Atrodo, kad prancūzai tokiems ketinimams ne tik neprieštaravo bet ir juos rėmė.

Matyt tiek N. Odry, tiek jį vėliau jį pakeitęs civilinis komisaras Gabrielis Petsine nelabai tikėjo, kad nepriklausoma Lietuva išgyvens ilgiau nei porą metų. Tokią nuomonę galėjo įkvėpti ir dažnoki abiejų valdininkų vojažai į Varšuvą, iš kurios jie parsiveždavo žinių apie greitą Kauno valdžios žlugimą. Matyt, šias kalbas inspiravo ir Lenkijos politinio elito planai,  ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos klausimą išspręsti jėga, panaudojant tam tikslui neva sukilusio generolo Liucijano Želigovskio pajėgas. Vis dėlto „maištininkui“ pavyko okupuoti tik sostinę, o Lietuvos kariuomenės pergalė prie Širvintų ir Giedraičių 1920 metų lapkričio 21-22 dienomis galutinai palaidojo tokias viltis. Tautų Sąjungai pasmerkus želigovskininkų avantiūrą, Santarvei teko ieškoti kito plano, kaip išspręsti užsitęsusi lietuvių ir lenkų ginčą dėl Klaipėdos.

Toks planas subrendo 1921 metais ir buvo paskelbtas Belgijos politiko Paulio Hymanso lūpomis. Pasiūlymo esmė buvo tokia: Lietuva ir Lenkija sudaro konfederaciją, Lietuvos teritorija padalinama į Vilniaus ir Kauno kantonus, pastarajam priskiriant ir Klaipėdos kraštą. Susitarti dėl Klaipėdos statuso norėta palikti Kaunui ir Varšuvai, tačiau su sąlyga, kad pripažinus Lietuvai Klaipėdos suverenitetą, Lenkija turėtų neginčijamą teisę ne tik be apribojimu naudotis Lietuvos uostu, bet ir Nemunu.

P. Hymansas matyt nesuprato, kad siūlydamas surišti į vieną mazgą komplikuotą Klaipėdos klausimą ir ne dar skaudesnė Vilniaus problemą, jis daro nedovanotiną klaidą. Netrukus tapo aišku, kad projektui nepritars nei lietuviai, nei lenkai. Lietuvos vyriausybė visais įmanomas būdais priešinosi bet kokiai sąjungai su Vilnių užgrobusia Lenkija, tuo tarpu lenkai nė už ką nenorėjo sutikti su sostinės sugrąžinimu Lietuvai. Todėl nenuostabu, kad derybos dėl Hymanso projekto netrukus atsidūrė aklavietėje. Ir be to komplikuotą padėtį dar sunkino skirtingos Berlyno bei Klaipėdos vokiečių pozicijos.  1921 metų lapkričio 28 dieną vykusiame slaptame Reichstago posėdyje kancleris Josephas Wirthas pareiškė, jog Vokietijai būtų politiškai naudingiau, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nei liktų Lenkijos įtakoje. Tuo tarpu vietos vokiečių atstovai reikalavo, kad Klaipėda, kaip ir Dancigas, būtų paskelbtas laisvuoju uostu. Su tokiu sprendimu buvo linkusi sutikti ir Varšuva. Suprantama, kad Kaunas šioje situacijoje laikėsi nepajudinamos pozicijos: Klaipėda ir jos lietuviškas kraštas privalo atitekti Lietuvai.

Lemiama Paryžiaus klaida

Tuo tarpu Klaipėdos kraštą valdanti Prancūzija, ilgokai nebepajėgė suformuluoti aiškios pozicijos. Atrodo, kad Paryžius, praradęs viltį rasti geriausią sprendimo variantą, tiesiog ieško išeities, kuri atrodytų kaip mažiausia blogybė. Atiduoti Klaipėda Lietuvai? Tačiau kur garantijos, kad vokiškai kalbantys krašto gyventojai vėl nepradės dairytis į Berlyną? Paskelbti Klaipėdą laisvuoju uostu? Bet tuomet jo administracija galės tiesiog prisijungti prie Vokietijos muitų sąjungos, o tai reikštų ekonominį, o vėliau – ir politinį krašto susiliejimą su nugalėta, bet vėl keliančia galvą imperija. Bet kuriuo atveju nukentėtų ne tik Prancūzijos, bet ir jos globojamos Lenkijos interesai. Ir tik galutinai išblėsus vilčiai, kad Kaunas ir Varšuva ras kompromisą dėl Hymanso projekto, Paryžius galų galiausiai apsisprendė: Klaipėda ir jos kraštas turėtų tapti Prancūzijos prižiūrimu autonominiu regionu. Netrukus pasiūlomas ir konkretus laisvojo Klaipėdos miesto sukūrimo planas: patį prancūzų protektoratą valdo Paryžiaus paskirtas komisaras, o uosto bei krašto geležinkelių  reikalais rūpinasi iš lietuvių, lenkų ir prancūzų sudaryta taryba. Be to, krašte turėjo būti įkurta ir speciali laisvoji lenkų prekybos zona.

Tai buvo dar viena rimta Paryžiaus klaida, neabejotinai paspartinusi visos šios istorijos atomazgą. Susidūrusi su Tautų Sąjungos abejingumu, Lenkijai aneksavus želigovskininkų užgrobtą Vilniaus kraštą, Lietuvos valdžia ir visuomenė nuogąstavo, kad didžiosios valstybės per daug nesuks sau galvos ir dėl Lietuvai nepalankaus Klaipėdos klausimo sprendimo. Žvelgiant iš Kauno atrodė, kad Versalio sutartimi Lietuvai pripažinto uosto praradimas yra visiškai realus. Kita vertus, užimdama prolenkišką poziciją ir taip mėgindama izoliuoti Vokietiją nuo Rusijos, Prancūzija gavo visiškai priešingą rezultatą. Pastūmęs Lietuvą ieškoti sąjungininkų Berlyne ir Maskvoje, Paryžius ne tik netiesiogiai suartino buvusių karo priešininkių pozicijas, bet ir sudarė bolševikinei Rusijai galimybes dalyvauti sprendžiant tarptautinius klausimus.

Turint galvoje Rusijos siekius išlaikyti įtaką buvusios imperijos teritorijoje, Klaipėdos, kaip laisvojo miesto statusas Maskvai buvo visiškai nepriimtinas. Tad 1922 metų gruodžio 22 dieną Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas nusiuntė sąjungininkams notą, įspėdamas, jog Maskva nepripažins jokio Klaipėdos klausimo sprendimo, kuriame neatsižvelgiama į Rusijos interesus. Maža to, kilus grėsmei, kad Klaipėdos istorijos atomazgą Varšuva gali pamėginti paspartinti jėga, Sovietai ėmė koncentruoti kariuomenę Lenkijos pasienyje.

Suprantama, kad tiek sovietinė Rusija, tiek Vokietija vadovavosi savais interesais ir mažytės Lietuvos reikalai joms rūpėjo mažiausiai. Tačiau principas „mano priešo priešas – mano draugas“ veikė puikiai. Tad, jausdama už savo nugaros Vokietijos ir Rusijos paramą, Lietuva jau galėjo imtis ryžtingesnių veiksmų. Juo labiau, kad laukti nebebuvo kada: dar gruodžio 18 dieną Kaune buvo gauta žinia, kad Klaipėdos krašto likimą sąjungininkai ketina galutinai išspręsti 1923 metų sausio 10 dieną. Dėl to, koks sprendimas bus priimtas, abejonių nekilo –  Versalio sutartimi Lietuvai pripažintas uostas mažiausiai penkiolikai metų bus perduotas prancūzų globon. Taigi, Kaune galutinai apsisprendžiama prie Baltijos mazgą išnarplioti vienu kirčiu. Tą pačią dieną skelbiamas atsišaukimas į krašto gyventojus lietuvius. Jis praneša, jog Klaipėdoje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio tikslas – pasiekti, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos.

Taip prasidėjo pasirengimas operacijai, įėjusiai į istorija Klaipėdos sukilimo vardu. Nors formaliai jo iniciatorius buvo jau minėtas komitetas, faktiškai jo planas buvo subrandintas Kaune. Pasirengti šiai operacijai reikėjo ne vien politinės valios, bet ir politikų, kariškių,  diplomatų pastangų. Didelį vandenį šioje operacijoje suvaidino ir visai neseniai susikūrusi Lietuvos žvalgyba, jau nuo 1920 metų rinkusi išsamią informaciją apie padėtį krašte, stebėjusi prancūzų prefektūrą, uostą, Lenkijos konsulatą. Lietuvos diplomatams užsitikrinus nebylų Berlyno ir Maskvos pritarimą ir ministrui Pirmininkui Ernestui Galvanauskui palaiminus veiksmų planą, sukilimo vadu netrukus tampa Kontržvalgų dalies vadas Jonas Polovinskas, geriau žinomas Jono Budrio pavarde.

Kadangi apie pasirengimą sukilimui ir jo eigą jau esame rašę, šįkart prisiminkime tik šios trejus metus trukusios istorijos pabaigą. 1923 metų sausio 15 dieną, nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, į Klaipėdos kraštą įžengė reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai. Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o kiek daugiau nei po mėnesio, vasario 16-ąją, Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai. Keistasis „prancūzų trimetis“ baigėsi.

“Lietuvos žinios“, 2010-02-12

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s