Rinkimai, atvedę į nepriklausomybę

1990 metų vasario 24 dieną įvyko pirmieji laisvi rinkimai į tuomet dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją tarybą. Šio įvykio reikšmę sunku pervertinti: prieš 20 metų okupacijos sąlygomis mums pavyko išsirinkti valdžią, pasiryžusią sugrąžinti mums tai, kas brangiausia – nepriklausomą mūsų valstybę. Jei mūsų sprendimas būtų buvęs kitoks, Kovo11-oji galėjo likti tik eiline kalendoriaus data.

Aras Lukšas

Prieš 20 metų vykusiuose istoriniuose rinkimuose grūmėsi dvi pagrindinės idėjos, du požiūriai į Lietuvos ateitį, kurie ypač išryškėjo 1990 sausį Vilniuje apsilankius SSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Sovietų reformatoriaus kalbos apie tai, kad komunistinės imperijos kalėjimas netrukus virs lygiateisių respublikų federacija nepadarė įspūdžio daugumai Lietuvos žmonių, tačiau regis užbūrė LKP vadovus, patikėjusius kad Kremliaus šeimininkas remia mūsų savarankiškumo siekį.  Taigi, Sąjūdžio mitinguose gimusiai įdėjai nedelsiant atkurti savo valstybę, nepaisant jokių iš Maskvos pučiančių vėjų, reformuota Lietuvos komunistų partija mėgino priešpastatyti mažų žingsnelių politiką. Bėra abejonės, kad po šiais šūkiais slypėjo ir kitas komunistų motyvas – noras kiek galima ilgiau išlaikyti valdžią ekonomiškai savarankiškoje respublikoje.

Lemiama takoskyra

Vos išvykus M. Gorbačiovui, LKP pamėgino perimti iniciatyvą į savo rankas. Sausio 15-ąją Aukščiausiajai Tarybai priėmus jos prezidiumo pirmininko Vytauto Astrausko atsistatydinimą, į jo vietą pasiūlomas Algirdas Brazauskas. Tai buvo apgalvotas žingsnis: nors pati komunistų partija ir nekėlė didelio visuomenės pasitikėjimo, jos pirmasis sekretorius bent jau oficialiai skelbiamose viešosios nuomonės apklausose tuomet lenkė Sąjūdžio lyderį Vytautą Landsbergį. Kadangi Aukščiausiąją Tarybą tuo metu dar kontroliavo partinė ir ūkinė nomenklatūra, Sąjūdis tokiai rokiruotei nelabai galėjo pasipriešinti. Vienintelis naujosios politinės jėgos ėjimas prieš šį sprendimą buvo kelių Sąjūdžio deputatų pareiškimas, kuriame siūloma pagalvoti, ar „demokratijos perspektyvų ir esamos politinės padėties požiūriu tikslinga sutelkti kuo daugiau valdžios vieno asmens ir vienos partijos rankose, kol ji dar neatsikratė valstybinės partijos bruožų“.  Pareiškimo autoriai įspėjo, kad likus vos mėnesiui iki šios AT kadencijos pabaigos, rinkti naują jos vadovą ne tik netikslinga, bet ir pavojinga: kitaip nei brežneviniais ar ankstesniais laikais, šios institucijos vadovas nebebuvo tik politinė iškamša ir turėjo nemenkus įgaliojimus. Tačiau įspėjimų niekas nepaisė.

Vos tapęs AT prezidiumo pirmininku, naujasis parlamento vadovas jau pirmąją dieną pareiškia: „Šiame poste mano pagrindinė pareiga šiandien tokia: sutelkus Aukščiausiosios Tarybos, jos prezidiumo, vyriausybės ir – kiek turėsime įtakos – partinių organų bei kitų organizacijų jėgas, įgyvendinti ekonominį savarankiškumą“. Apie nepriklausomybę A. Brazauskas tąsyk taip ir neužsiminė. Šis žodis iš jo lūpų nuskambės vasario 1 dieną įvyksiančiame susitikime su gimtojo Kaišiadorių rajono rinkėjais. Tąsyk į aukščiausią valstybės postą užkopęs komunistų partijos pirmasis sekretorius atvirai nusistebės, kodėl žmonės taip dažnai klausia, kada gi pagaliau bus paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Atsakydamas į šį, pasak jo „pernelyg skubančiųjų klausimą“ , A. Brazauskas siūlys neklaidinti žmonių lengvapėdiškais pareiškimais. „Eidami į Lietuvos nepriklausomybę, pirmiausia turime galvoti apie stiprios ekonomikos sukūrimą“, – likus 38 dienoms iki istorinio Kovo 11-osios Akto priėmimo,  aiškins rinkėjams komunistų lyderis.

Kitaip, nei A. Brazauskas ir jo šalininkai, Sąjūdis tuo metu jau neketino slėpti, kad nepriklausomybė bus skelbiama nedelsiant. Apie tai viešai ir be užuolankų buvo pareikšta ir vasario 3 dieną surengtoje rinkiminėje konferencijoje. Tą dieną visi šioje konferencijoje pristatyti Sąjūdžio kandidatai keturių tūkstančių žmonių akivaizdoje pasižada siekti ne kokio nors ekonominio savarankiškumo, o visiškos šalies nepriklausomybės. Konferencija priima ir kreipimąsi į rinkėjus, kuriame pripažįstama, kad rinkimai į AT vyks nenormaliomis sąlygomis – aneksuotoje Lietuvoje, tačiau jos uždavinys – parlamentiniu keliu panaikinti šią aneksiją bei viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Ypač ryškiai takoskyrą su nepriklausomybės idėjos neatmetančios, tačiau labai jau aptakiai apie ją kalbančiais LKP kandidatais nužymėjo pareiškimo teiginys, jog  „Sąjūdis atmeta Maskvos mums peršamą „apsisprendimo įstatymą“ ir „atsiskyrimo mechanizmą“, kurių tikslas – įteisinti prieš penkiasdešimt metų įvykdytą nusikaltimą, kai TSRS, panaudodama šantažą, prievartą ir karinę jėgą prijungė Lietuvą prie Tarybų Sąjungos“.

Reikia pastebėti, kad toks ryžtingas pareiškimas, atsirado ne taip jau paprastai – iki to laiko buvo svarstomi bent du kelio į nepriklausomybę variantai. Greta vienašališko sprendimo atkurti tarpukariu gyvavusią Lietuvos Respubliką, buvo galima rinktis ir vadinamąjį dekolonizacijos modelį. Jis būtų reiškęs dvišales derybas su Sovietų Sąjungą, numatant laipsniškus valdžios perdavimo teisėtai Lietuvos vyriausybei etapus ir pasirašant sutartį, iš anksto nustatančią galutinę nepriklausomybės įgyvendinimo datą. Vis dėlto, surengus konferencijos delegatų apklausą paaiškėjo, kad dauguma jų linkę pasirinkti rizikingesnį, bet greitesnį kelią: 83 proc. pasisakė už tai, kad „artimiausiu metu reikia paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, ir po to ją ryžtingai įgyvendinti visose srityse.“ A. Brazausko ir kitų naujosios nomenklatūros atstovų jau įgarsintam teiginiui, jog „nereikia skubėti į nepriklausomybę; reikia eiti etapais“, pritarė vos 8 proc. apklaustųjų. Taigi, laukti nebebuvo ko – reikėjo dar iki rinkimų parengti teisinius aktus, perengsiančius dirvą skubiam nepriklausomybės paskelbimui.

Tūzas rankovėje

Vasario 5 dieną į posėdį renkasi metų pradžioje sudaryta Laikinoji konsultacinė taryba, į kurią įeina penki Sąjūdžio ir po du Lietuvoje veikiančių politinių partijų – LKP, krikščionių demokratų, Demokratų , Darbininkų sąjungos ir socialdemokratų atstovus.  Kitą dieną, atsižvelgdama į posėdyje priimtas rekomendacijas, komunistų dominuojama Aukščiausioji Taryba priima nutarimą dėl 1939 metų SSRS ir Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo. Šiuo nutarimu skelbiama, vadinamojo „Liaudies Seimo“ 1940 metų liepos 21 dienos deklaracija dėl Lietuvos įstojimo neišreiškė lietuvių tautos valios, todėl yra neteisėta ir negaliojanti, vadinasi, Lietuva laisva ir nuo bet kokių įsipareigojimų, susijusių su tų pačių metų rugpjūčio3 dieną SSRS priimtu įstatymu dėl mūsų šalies inkorporavimo į šios valstybės sudėtį. Trečiuoju nutarimo punktu sovietams siūloma pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Reikia pastebėti, kad šis ir daugelis kitų konsultacinės Tarybos rekomenduotų nutarimų tą dieną buvo priimti be didesnių diskusijų – priešintis daugumos Lietuvos žmonių valią išreiškusiesiems Sąjūdžio ir nekomunistinių politinių partijų siekiams rinkimų išvakarėse būtų tolygu valdančiosios LKP politinei savižudybei. Niekam neužkliuvo nei vietos savivaldos pagrindų, nei Lietuvos banko, nei  teisėjų statuso įstatymai pakeitimai, taip pat padėję pagrindus būsimam Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui. Daugeliu klausimų komunistai balsavo taip, kaip pageidavo Sąjūdis. Išskyrus vieną, sukėlusį rimtą grėsmę realiai jų valdžiai.

Užimti gynybinę poziciją naujosios nomenklatūros atstovus privertė, atrodytų, antraeilis klausimas – konsultacinės tarybos pasiūlymas „ar Ministrų Tarybos pirmininkas tinkamai vykdo savo pareigą įgyvendinti Lietuvos ekonominį savarankiškumą.“ Paaiškėjo, kad AT sesijos darbotvarkėje šio klausimo tiesiog nėra. Nieko nepadėjo ir Vytauto Landsbergio bei Romualdo Ozolo mėginimai įtraukti šį klausimą jau sesijos metu – deputatai balsavo prieš. Maža to, stengdamiesi kiek galima ilgiau išlaikyti savo rankose vykdomąją valdžią, komunistai vėliau neatsižvelgs ir į paties vyriausybės vadovo Vytauto Sakalausko atsistatydinimo prašymą ir, A. Brazausko paraginti, vieningai nutars nepaleisti jo iš šio gyvybiškai svarbaus posto. Netrukus, pasinaudodama to paties A. Brazausko populiarumu, LKP pamėgins pereiti į kontrpuolimą.

Atrodo, kad planas, kaip išlaikyti valdžią savo rankose nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, LKP strategų galvose buvo subrendęs likus gerai savaitei iki vasario  6-osios sesijos. Sausio 31 dieną vykusiame posėdyje netikėtai nuskambėjo pasiūlymas AT pirmininką rinkti „visaliaudinis balsavimu“ – arba priėmus atitinkamas konstitucines pataisas, arba skelbiant referendumą, kuriame aukščiausio valstybės pareigūno rinkimų tvarką nustatytų patys rinkėjai. Referendumą siūlyta rengti vasario 24 dieną, drauge su nepriklausomybę skelbti turėjusio parlamento rinkimais. Tai buvo gudrus žingsnis: paradoksalu, bet pasitikėjimą prarandanti komunistų partija turėjo sunkiai atremiamą ginklą – savo lyderį A.Brazauską, milžinišką populiarumą išsikovojusį ne kur kitur, o Sąjūdžio organizuotuose mitinguose.

Mėginimas panaudoti populiarųjį nemėgstamos partijos lyderį kaip taraną atsispindėjo ir LKP kontroliuojamoje žiniasklaidoje. „Lietuvos –žmonės sugebės bent jau per šiuos rinkimus atskirti pelus nuo grūdų Neišduos ir neiškeis Lietuvos –žmonės A. Brazausko V. Beriozovo J. Paleckio į tuos kurie per Aukščiausiosios Tarybos sesiją po kelis kartus lipa į tribūną garsiai rėkauja bet Respublikos labui nieko nedaro“ – brežnevinių laikų stiliumi šaukė komunistų oficiozas „Tiesa“.

Tokie LKP viražai sukėlė nemažą sąjūdininkų susirūpinimą. Išrinkus A. Brazauską AT pirmininku ir suteikus jam plačius įgaliojimus, o Sąjūdžiui iškovojus daugumą parlamente, Lietuvai grėsė visai reali dvivaldystė kurios pasekmės nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse galėjo būti sunkiai nuspėjamos.  LKP strategų užprogramuotas konfliktas tarp naujos Aukščiausiosios Tarybos ir jos pirmininko greičiausiai būtų tiesiog sukliudęs priimti Kovo 11-osios Aktą. Nėra abejonių, jog tai suprato ir partiniai nomenklatūrininkai, tačiau noras išlaikyti iš rankų slystančią valdžią jiems buvo svarbesnis, nei tautos lūkesčiai. Taigi, nepaisydami kategoriškų Konsultacinės tarybos prieštaravimų, komunistai, pasinaudodami didele balsų persvara, įtraukė AT pirmininko rinkimų klausimą į sesijos darbotvarkę. Tuo pat metu prasidėjo puolimas ir antru frontu: LKP iniciatyva pradėti rinkti parašai už referendumą dėl prezidento institucijos atkūrimo. Suprantama, kad šis postas taip pat buvo numatytas A. Brazauskui.

Tačiau LKP strategų planus sujaukė pats partijos lyderis, visiškai nenorėjęs atsidurti rimto pilietinio konflikto kryžminėje ugnyje. Jau vėliau pirmasis sekretorius leis suprasti, kad toks bendražygių sumanymas jam nepatikęs: „reikėjo realiai žiūrėti į ateitį, palaukti Aukščiausiosios Tarybos rinkimų rezultatų Ar mane palaikys naujoji, demokratiškai išrinkta Aukščiausioji Taryba, ar ne? Žinoma, tuo abejojau“, – savo memuaruose po kurio laiko prisimins A. Brazauskas. Viskas baigęsi tuo, kad, nutaikęs palankų momentą, LKP vadovas pats paprašė daugiau nebesvarstyti „visaliaudinio“ AT primininko rinkimų klausimo.

Nepavykęs revanšas

Verta pastebėti, kad tokį sprendimą LKP lyderis priėmė tik po to, kai grižo iš Maskvoje vykusio SSKP CK  plenumo. Kaip tik tuomet jis pareiškia ir kitą dalyką – sprendžiant iš nuotaikų Kremliuje, Lietuvos kelias į tikrąją laisvę būsiąs kur kas sunkesnis, nei gali atrodyti. Tuo metu Maskva jau griebiasi ekonominio spaudimo Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms: smarkiai sumažinamas žaliavų tiekimas, Maskvos Centrinis bankas perima savo žinion 6 milijonų Lietuvos rublių kontrolę, imasi kontroliuoti bet kokius atsiskaitymus užsienio valiuta, uždraudžia respublikoms pačioms nustatyti prekių kainas, už jų tiekiamus mėsos ir pieno produktus moka grašius, o savo gaminius parduoda nerealiai aukštomis kainomis. Kremliaus strategų supratimu, blogėjanti ekonominė padėtis turėtų atgrasinti žmones nuo „separatistų“ siekių ir paskatinti juos nebalsuoti už tuos, kurie žada greitą nepriklausomybę. Tuo pat metu aktyviai veikia ir atvira Kremliaus penktoji kolona – nuo SSKP neatsiskyrusi LKP dalis, iškėlusi į Aukščiausiąją Tarybą 78 kandidatus. Sėkmės atveju jie turėjo padaryti viską, kad Nepriklausomybė nebūtų paskelbta.

Tačiau pirmajame rinkimų ture vadinamieji „platformininkai“  gavo vos keturias vietas. Nepaisant gerai organizuotos rinkimų kampanijos, prastai pasirodė ir savarankiškoji LKP, gavusi 27 mandatus ir tai tik todėl, kad 17 laimėjusių reformuotos LKP kandidatų parėmė Sąjūdis. Tuo tarpu paties Sąjūdžio kandidatai jau po pirmojo balsavimo turo užsitikrino 73 mandatus. Taigi, rinkimams dar nesibaigus, tapo aišku – Sąjūdis pasiekė triuškinančią pergalę, nepalikdamas LKP jokios revanšo galimybės. Atsilošti buvo tik vienas būdas – reikėjo vėl grįžti prie sumanymo turėti savą Aukščiausiosios Tarybos pirmininką. Taigi, po geros savaitės „Tiesoje“ pasirodys „Kaišiadorių rinkėjų laiškas“, reikalaujantis į parlamento vadovo postą rinkti tik A. Brazauską, kai kuriuose miestuose ir rajonuose partijos komitetų nurodymu vėl bus renkami parašai už referendumą. Iš visko buvo aišku, kad aistros nenurims iki tol, kol demokratiškai išrinkta Aukščiausioji Taryba nesusirinks į pirmąjį posėdį. Tačiau tam dar reikėjo surengti antrąjį rinkimų turą.

O kol kas LKP nebelieka nieko kito, kaip tik guosti save, kad galėjo būti dar blogiau. Optimistiškasis Česlovas Juršėnas viename televizijos interviu lyg rimtai lyg juokais pareiškia, kad jokio pralaimėjimo nėra, mat į Aukščiausiąją Tarybą pateko visi keturi LKP CK sekretoriai. O štai realistas A. Brazauskas optimizmu prieš televizijos kameras netrykšta: jis tik liūdnai šypsosi ir pripažįsta, kad teks dirbti su išrinktais deputatais.

Šie pasirodo esantys labai aktyvūs. Paskutinę vasario dieną 62 Sąjūdžio remti politikai jau tariasi dėl Vyriausybės formavimo ir antrojo rinkimų turo, kuri reikia surengti kuo greičiau. Mat iki dviejų trečdalių daugumos, leidžiančios keisti galiojančią konstitucinę tvarką, Sąjūdžiui trūksta tik keturių mandatų. Tuo tarpu iš Maskvos ateina nerimą keliančios žinios: SSRS Aukščiausioji Taryba tuoj tuoj sušauks neeilinį suvažiavimą, kuriame gali būti įvesta plačius įgaliojimus turinti prezidento institucija ir priimti federaciją stiprinantys įstatymai. Taigi reikia žūtbūt aplenkti „stiprų centrą“ ir antrąjį rinkimų turą surengti ne vėliau nei kovo 4 dieną.

Nors rinkimų rezultatai jau kaip ir aiškūs įtampa neatslūgsta. Situacija labai primena padėtį krepšinio aikštelėje, kai beviltiškai pralaiminti komanda likus suskaitytoms sekundėms iki vilaninės sirenos mėgina kiek galima ilgiau išlaikyti kamuolį savo rankose ar priversti varžovus prasižengti. Taigi, LKP mėgina išnaudoti aiškią persvarą žiniasklaidoje: radijas ir televizija, pasiremdami ant Sąjūdžio bangos iškilusiais CK sekretoriais įnirtingai gina partiją nuo „ekstremistų“ kritikos, o A. Brazauskas dūsauja, jog oponentai nenori pripažinti, kad LKP esanti visiškai nauja, pažangi partija gretose sutelktas „visas Lietuvos intelekto potencialas“. Vis dėlto akivaizdu, kad dabar svarbiausias nomenklatūrininkų siekis – ne laimėti beviltiškai pralaimimus rinkimus, o tiesiog tepti laiką, nukeliant antrąjį rinkimų turą kiek galima toliau. LKP agitatoriai tvirtina, kad Maskvos veiksmai nekelia grėsmės Lietuvos nepriklausomybei. Priešingai – M. Gorbačiovo išrinkimas SSRS prezidentu būsiantis net naudingas, mat turėdamas platesnius įgaliojimus šis galėsiąs lengviau pažaboti Kremliaus konservatorius.

Tačiau jokia agitacija nepadėjo. Kovo 4 dieną įvykęs antrasis rinkimų turas užtikrino Sąjūdžiui tvirtą konstitucinę daugumą. Tad jau kitą dieną susirinkusi AT struktūros komisija numatė, kad pirmasis demokratiškai išrinkto parlamento posėdis, kuriame bus skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas, galėtų įvykti kovo 11 dieną. Dabar jau nei autoritetingų istorikų raginimai rinktis „finliandizacijos“ modelį ir palikti Maskvai manevro laisvę, atsinaujinusi agitacija skubiai rinkti A. Brazauską respublikos prezidentu nebegali sutrukdyti tautos atstovams išreikšti jos valią – nedelsiant sugražinti prieš  pusę šimtmečio pagrobtą mūsų valstybę.

“Lietuvos žinios“, 2010-02-26

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s