Baimės terapija

Kovas –ypatingas mėnuo mūsų istorijoje. Jame gausu pačių įvairiausių datų, gražių ir tragiškų sukakčių. Kovą gimė nemažai ryškiausių tarpukario asmenybių: nuo Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko iki pokario rezistencijos legendos Adolfo Ramanausko –Vanago. Kovą gedėjome, kai vėliavos su svastikomis užtemdė mūsų puoselėtą vienintelį uostą – Klaipėdą. Kovą netvėrėme džiaugsmu, kai 1990-aisiais ištarėme sau ir pasauliui: mes ir vėl laisvi.

Keistas tas ledonešio mėnuo: jau ne žiema, bet dar ir ne pavasaris. Ir jo šešėliai dar ilgi. O vienas iš jų turbūt ilgai temdys mūsų atmintį. Net ir tų, kurie gimė jau gerokai vėliau, po to košmariško laiko, apie kurį norime pakalbėti. Tai ūsuotojo Kremliaus tirono Josifo Stalino šešėlis. Būtent 1953 metų kovą baigėsi epocha, kurią šiandienos istorikai vadina stalinizmo era. Bet ar ji tikrai baigėsi?

 

Aras Lukšas

 

 

Net ir šiandieninėje Rusijoje bent pusė gyventojų savo tironą tebelaiko didvyriu. Lietuvoje viskas kiek kitaip. Tačiau ta dvasinė prievarta, kurią per antrąją okupaciją patyrė mūsų tauta, paliko neišdildomą antspaudą, kuriam išnaikinti prireiks dar ilgų dešimtmečių.

Kalbant apie stalininę epochą, dažniausiai prisimenamos ginkluotos pokario kovos ar apnykę mūsų tautiečių kapai kur nors amžino įšalo žemėje. Taip, ginkluota rezistencija Lietuvoje kaip ir sutapo su vadinamąja stalinizmo epocha. Taip, sukrešusio kraujo spalvos gyvuliniai vagonai į Rytus taip pat dundėjo būtent iki 1953 metų kovo.

Bet šiandien nekalbėkime nei apie tuos šimtus tūkstančių, kurie prieš savo valią atsidūrė toli nuo tėvynės, nei apie tuos 20 tūkstančių jaunų Lietuvos vyrų, iš pradžių tikėjusių, kad galima ginklu apginti savo šalies laisvę, o po to supratusių, kad geriau mirti stovint, nei klūpant.

Pakalbėkime šiandien apie tuos, kurie tikėjosi, kad stalininės prievartos volas tiesiog pravažiuos pro šalį – užteks tik tyliai pasitraukti į šoną ir galbūt patylėti. Deja, tai irgi pavyko nedaugeliui: prievartos mašina daugumai Lietuvos inteligentų paliko tik vieną alternatyvą: „Kas ne su mumis – tas prieš mus“. Taigi, dvasinė prievarta tapo viena iš rafinuočiausių ir iš pirmo žvilgsnio mažiausiai pastebimų tautos naikinimo formų.

„Slaptasis plebiscitas“

Viena iš ryškiausių tokios prievartos apraiškų – vadinamojo laiško Stalinui istorija.  Artėjo 1945 metų liepos 21 diena – pragaištingojo „Liaudies seimo“ nutarimo likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę penkerių metų sukaktis. Ta proga LKP vadovybė, norėdama įsiteikti savo šeimininkui,  ėmėsi organizuoti padėkos J. Stalinui, laišką kurį turėjo pasirašyti nei daugiau nei mažiau, bet visi pilnamečiai okupuotos respublikos gyventojai.

Šiai propagandinei akcijai vykdyti buvo sudaryta speciali vyriausybinė komisija, kuriai vadovavo Lietuvos Liaudies Komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas ir vienas iš svarbiausių to meto LKP(b) ideologų Vladas Niunka. Suprantama, kad ši akcija nebūtų sumanyta be Maskvos iniciatyvos. Lietuvių laiškas  turėjo tapti svarbiu J. Stalino koziriu liepos 17 dieną numatytoje Potsdamo konferencijoje: iškilus reikalui, sovietų diktatorius galėjo panaudoti šį dokumentą kaip „įrodymą“, kad lietuviai pritaria sovietinei valdžiai bei santvarkai, tad nesą jokio reikalo kelti klausimo dėl aneksuotos valstybės statuso.

Surinkti tokį skaičių parašų per trumpą laiką buvo ne taip parasta, tad kampaniją organizavę miestų ir apskričių partijos komitetai pasitelkė rimtus pagalbininkus – enkavedistus ir stribus. Miestuose ir didesnėse įmonėse į parašų rinkimų kampaniją buvo įtraukti komunistai, komjaunuoliai ir profsąjungų aktyvistai. Vien Kaune tokių pagalbininkų buvo daugiau nei 700.

Kaimuose ir mažesnėse gyvenvietėse parašų rinkimas atrodė maždaug taip: suvarytiems į susirinkimą kelių apskrities apylinkių atstovams būdavo perskaitomas pats laiškas. Po to į apylinkių gyvenvietes rinkti parašų vykdavo specialios agitatorių grupės, susidedančios iš 4-5 asmenų. Kiekviena iš tokių grupių per dieną turėjo apeiti po 3-4 apylinkes. Kad būtų paprasčiau įtikinti kaimo gyventojus pasirašyti laišką „mylimam vadui“, agitatorius visur lydėdavo ginkluoti enkavedistai ar stribai, kurių buvo skiriama labai daug. Žinoma, ginkluota palyda turėjo ir kitą uždavinį – ji turėjo užtikrinti, kad laišku Stalinui nešini agitatoriai sugrįžtų į apskritį sveiki ir gyvi, o turint galvoje vis labiau aktyvėjančią ginkluotą rezistenciją, tai darėsi ne taip jau paprasta.

Tačiau net ir varu varomi žmonės visais įmanomais būdais vengė dėti parašus po okupantų ir jų pakalikų peršamu dokumentu. Štai Raseinių apskrityje iš 40 tūkstančių suaugusių gyventojų laišką pasirašė vos 21 tūkstantis. Kai kuriose apskrities gyvenvietėse prikalbinti ar prigąsdinti nepavykdavo nė vieno gyventojo. Vienoje iš ataskaitų sakoma, kad iš vieno valsčiaus susirinkimo demonstratyviai išėjo visi 60 jo dalyvių. Suprantama, nė vienas iš jų laiško nepasirašė.

Sunkiai agitatoriams sekėsi ir kitose apskrityse, daug kur akcija tiesiog atsidūrė ties žlugimo riba. Parašų rinkimo iniciatoriai tokią padėtį dažnai aiškino tuo, kad „žmonės bijo banditų“, tačiau neretai vis dėlto pripažindavo, kad nepasirašantieji kaimo gyventojai tiesiog nenori sovietų valdžios. Kaip kitaip paaiškinti nesėkmę dideliuose miestuose, kuriuose ginkluoti rezistentai tuo metu praktiškai neveikė? O būtent ten viskas buvo dar prasčiau. Štai Kaune laišką atsisakė pasirašyti absoliuti dauguma įmonių ir įstaigų darbuotojų.

Tuo tarpu akcijos vykdymo terminai artėjo į pabaigą, tad jos organizatoriai nutarė įtikinėjimus pakeisti bauginimais, enkavedistų terminais tariant – „individualaus apdorojimo“ . Tačiau ir tai nedavė laukiamo efekto – liepos 6-osios vakare Kaune buvo surinkta vos 13 tūkstančių parašų. Maža to, ant stulpų pasirodė ranka ir mašinėle rašyti atsišaukimai, raginantys jokiu būdu nepasirašinėti po laišku, o mieste ėmė sklandyti kalbos, kad Anglijos ir JAV spaudžiami Sovietai tokiu būdu paprasčiausiai rengia neviešą plebiscitą, turintį įrodyti lietuvių apsisprendimą visiems laikams likti SSRS sudėtyje. Apie tai NKVD-NKGB Kauno operatyvinio skyriaus viršininkas liepos 7 dieną informuoja SSRS NKGB vadovybę. Grifu „visiškai slaptai“ pažymėtame pranešime  taip pat sakoma, jog vietos saugumiečiai, pasitelkdami agentūrą siekia išaiškinti parašų rinkimo kampaniją žlugdančius „antisovietinius elementus“ ir suimti „aktyviausius nacionalistus“.

Po keturių dienų į blogėjančią situaciją sureaguoja ir pats SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvoje Ivanas Tkačenka. Jis imasi veikti iš karto trimis kryptimis – stiprinti represijas prieš nenorinčiuosius pasirašyti laiško, spausti LKP (b) vadovus ir gelbėti savo paties kailį. Sovietinio saugumo emisaras nurodo NKVD-NKGB operatyvinių sektorių ir sričių viršininkams nedelsiant suimti „visus asmenis, žlugdančius laiško drg. Stalinui svarstymą“. Tą pačią dieną I. Tkačenka siunčia laišką LKP(b) vadovui Antanui Sniečkui, kuriame ne tik informuoja apie blogai vykdomą parašų rinkimo kampaniją, bet ir pažymi, kad „tokio svarbaus politinio renginio organizavimo sistema tokiu pavidalu, kaip dabar daugelyje vietovių organizuojama, yra garbingo mūsų partijos ir tautų vado vardo įžeidimas“. Tačiau tai dar ne viskas: kita ranka panašaus turinio raštą I. Tkačenka siunčia savo viršininkui Lavrentijui Berijai, o šis tą pačią dieną perduoda jį pačiam J. Stalinui.

Akivaizdu, kad tokiu ėjimu saugumiečiai tiesiog norėjo apsaugoti save nuo Kremliaus tirono nemalonės, iš anksto ją permesdami atsakomybę ant LKP(b) vadovybės, prastai organizavusios „politinį-masinį ir agitacinį darbą“ galvų. Tačiau nuo tokių intrigų nukentėjo ne A. Sniečkus ir jo pakalikai, o daugybė niekuo dėtų žmonių: jau po poros dienų L. Berijai buvo perduotas J. Stalino leidimas pradėti vėl tremti iš Lietuvos rezistentų šeimas.

Tuo tarpu A. Sniečkus ir jo kompanija ėmėsi karštligiškai ieškoti iešmininkų. Ir žinoma, rado. Liepos 18 dieną LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl neatsakingo požiūrio į politinio-masinio darbo organizavimą Utenos apskrityje rengiant laišką draugui Stalinui“. Jame greta kitų kaltininkų įvardijamas kažin koks Kaminskis –  partijos apskrities įgaliotinis, nederamai elgęsis ir mėginęs naudoti prievartą Vyžuonų miestelyje. Nutarimas, kuriame įvardijamas nenaudėlis, stalu užstūmęs duris ir reikalavęs pasirašyti laišką, buvo išsiuntinėtas apskričių ir miestų partijos komitetams. Tuo organizacinės išvados ir apsiribojo.

Šiaip ar taip, lyginant su 1940-aisiais įvykdytais prievartiniais „Liaudies Seimo“ rinkimais, parašų kampanijos rezultatai atrodė liūdnokai. Net oficialiais, ir be jokių abejonių gerokai pagražintais duomenimis, laišką J. Stalinui pasirašė 640 875 iš pusantro milijono balso teisę turinčių gyventojų. „Slaptasis plebiscitas“  gėdingai žlugo.

Tylėti draudžiama

Tai buvo vienas iš ryškiausių pilietinio nepaklusnumo pavyzdžių stalininės epochos metais. Deja, ir vienas iš paskutiniųjų. Baimė prieš nenugalimą prievartos mašiną vis dėlto ėmė viršų. Praėjo metai, kiti, ir daugeliui tų, kurie nenuėjo ginkluotos rezistencijos keliu, tapo visiškai aišku, jog pasirinkimas nedidelis – nusilenkti ir kolaboruoti, būti sutraiškytam stalininės prievartos volo arba pamėginti likti nuošalyje. Tačiau pastarasis pasirinkimas buvo sunkiai įgyvendinamas. „Kas ne su mumis, tas prieš mus!“ – šis visų totalitarinių režimų pamėgtas  principas tuomet buvo įgyvendinamas aiškiai, tiksliai ir negailestingai.

Jei jau minėtas prievartinis parašų rinkimas galėjo būti taikomas visiems be išimties naikinamos valstybės gyventojams – nuo kaimo mažažemių, iki gamyklų darbininkų ar studentų, tai subtilioji baimės terapija visų pirma buvo skirta tiems, kurių vienintelis egzistavimo šaltinis buvo kūryba – mokslinė, meninė ar kitokia. Kas bebūtum – mokslininkas, menininkas, mokytojas ar koks kitas inteligentas, stalininė mėsmalė reikalavo iš tavęs vieno – ne tik paklusti jos ideologijai, bet ir aktyviai įrodinėti, kad tai yra vienintelis visų pasaulio tautų kelias į laimę. Nekalbant jau apie mažytę Lietuvą, kuriai tiesiog „pasisekė“ laiku patekti į plieninį J. Stalino glėbį.

Taigi, lietuvių inteligentijos atžvilgiu stalinizmas turėjo aiškią, nors ir dvejopą poziciją. Viena vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad 1940 metais dauguma inteligentų pasmerkė sovietinę okupaciją, o atvirai jai pritarė tik tie, kurie buvo arba apakinti stalininės propagandos, arba tie, kurie jau ne vieną dešimtmetį ėjo išvien su Lietuvos valstybingumo priešais. Kita vertus, būtent inteligentai turėjo tapti laidininkais, privalančiais nešti į „mases“ komunistinės santvarkos žadamus stebuklus, be kita ko, menkinant pačios lietuvių tautos sugebėjimus tvarkytis nuosavame krašte ir peršant idėją, kad tinkamai ja gali pasirūpinti tik „vyresnieji broliai“ – rusai.

Šiam tikslui turėjo tarnauti ir nauja kultūrinė doktrina, skelbianti, kad bet kokia kultūra esanti „nacionalinė savo forma ir socialistinė savo turiniu“.  Kas slypi po šia mistine formuluote, Lietuvos inteligentai turėjo susiprasti patys – antraip jų egzistavimas viešame okupuotos Lietuvos gyvenime buvo tiesiog neįmanomas. Ir tai – geriausiu atveju. Blogiausiu –  jiems tiesiog grėsė visų kitų tremtinių ar kalinių dalia.

Tačiau įgyvendinti šiuos dvasinio teroro principus vien naudojant represines struktūras, buvo pernelyg paprasta: tam reikėjo organizuoti tam tikrą savivaldos karikatūrą. Todėl buvo steigiamos susovietintos kūrybinės (rašytojų, dailininkų, architektų, kompozitorių ir t.t.) sąjungos.  Kita vertus, visas šias „laisvanoriškas“ kūrybines sąjungas ir kiekvieną jai priklausantį žmogų prižiūrėjo valstybinė meno reikalų valdyba. Kita režimo letena – kultūros ir švietimo įstaigų komitetas – akylai stebėjo kiekvieną muziejų, bibliotekų, rajono kultūros namų judesį. Dar viena, ko gera, gyvybiškai svarbi sritis buvo mokyklos, kurias prižiūrėti buvo pavesta švietimo ministerijai.

Suprantama, kad visos minėtos organizacijos ir struktūros privalėjo besąlygiškai vadovautis partijos direktyvomis ir represinių struktūrų nurodymais. O tokios direktyvos pasirodė jau pirmąjį pokario mėnesį. Štai 1945 metų gegužės 23 dieną jau minėtas V. Niunka kreipiasi į NKGB Lietuvos padalinio vadovą Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių, prašydamas atidžiai ištirti, ką masto ir ką kalba 19 Vilniaus bei Kauno universitetų profesorių. Tai buvo netiesioginis nurodymas žūtbūt sukompromituoti šviesesnius ir nebijančius reikšti savo požiūrio inteligentus. Tarp tokių kompromituojamųjų buvo profesoriai Juozas Bulavas, Ignas Jonynas  ir net garsus rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas.

Tiesioginių represijų prieš didžiąją intelektualų dalį tuomet dar nebuvo imtasi. Matyt, tikslai buvo kiek kiti. Svarbiausia buvo įbauginti žmones jie ne tik nepriešintų šalies sovietizavimui, bet ir taptų „savanoriškais“ šio juodo darbo talkininkais. O šiam tikslui kaip visuomet reikėjo galingo informacinio parengimo. Jo laukti ilgai neteko: tais pačiais 1945 metais įvykusiame LKP(b) CK plenume dienraščio „Sovetskaja Litva“ atsakingasis redaktorius pareiškia „Laikraščio redakcija per pastaruosius mėnesius, be žodinių prašymų, specialiu laišku kreipėsi daugiau kaip į 30 žymių laikraščio bendradarbių su prašymu parašyti straipsnius prieš lietuviškus-vokiškus buržuazinius nacionalistus, ir iš 30 draugų, į kuriuos mes kreipėmės, pasistengė kol kas į laikraštį parašyti tik du – rašytojai Cvirka ir Liudas Gira.“

Apkaltino ir M. K. Čiurlionį

Tai buvo signalas pradėti naują spaudimą prieš lietuvių inteligentus. Viena svarbiausių šio ideologinio preso dalių turėjo tapti LKP(b) propagandos ir agitacijos skyrius. Jo vedėjas Kazys Preikšas 1946 metų spalio 1-2 dienomis į visuotinį susirinkimą suvarytiems Lietuvos rašytojams pareiškė, kad būtina tuoj pat „apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukšlių, nuo viso to, kas galėtų pakirsti sveiko, doro patriotiško ir giliai idėjinio tarybinio žmogaus auklėjimą“. Tačiau rašytojus labiausiai pribloškė ne šie sovietinės naujakalbės fontanai, o tai, jog partinis bosas aiškiai leido suprasti, jog baudžiama bus ne tik už „klaidingą“ ideologinę poziciją, bet net ir už mėginimą patylėti. Būtent šiame susirinkime už tylėjimą buvo aršiai taršomi poetai ir prozininkai Stasys Anglickis, Juozas Graičiūnas, Antanas Miškinis, Jozas Paukštelis, Balys Sruoga ir daugelis kitų. Nuo šiol šios ir kitos pavardės bus nuolat linksniuojamos tiek sovietinėje spaudoje, tiek įvairiuose susirinkimuose ir plenumuose. Kai kurie iš jų netrukus bus pašalinti iš Rašytojų sąjungos, kiti – tokie kaip A. Miškinis ar J.Graičiūnas bus suimti ir ištremti. Apskritai per visus stalinizmo metus vienaip ar kitaip nukentėjo 91 literatas. Kai kuriems iš jų teko atsisveikinti ne tik su laisve, bet ir su gyvybe.

Žinoma, dvasinė stalinizmo prievarta neapsiribojo vien rašytojais: štai kompozitoriai buvo taip pat persekiojami arba už tylėjimą, arba už „formalizmą“, „dekadentizmą“ bei kitokius partinių ideologų išgalvotus „-izmus“. Įdomu, kad dekadentinėmis tendencijomis buvo apkaltintas netgi prieš dešimtmečius miręs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: stalininės „kultūrinės revoliucijos“ kūrėjai ketino ištrinti iš tautos atminties tiek dailininko ir kompozitoriaus kūrybą, tiek patį jo vardą.

1948 metais stalinistai pradėjo puolimą dar vienu frontu: šį kartą mėgindami įbauginti dar likusią mokslo šviesuomenę. Užtekdavo tik nepaminėti savo darbuose įžymiųjų marksizmo-leninizmo klasikų, ar, kas dar blogiau – pacituoti kokį nors vakarų autorių, ir iš aukštos tribūnos galėjai kaip mat būti apšauktas keliaklupsčiautoju prieš Vakarus ar kokiu nors „mendelistu-morganistu-veismanistu“. Beje, kaip tok pastarosios etikėtės sudavė miinišką smūgį Lietuvos genetikos mokslui ir žinoma, jo kūrėjams.

Šiaip ar taip, stalinizmo eros pabaigoje partiniai inkvizitoriai jau džiūgavo savo darbų rezultatais. Štai 1952 metais vykusiame LKP(b) VII suvažiavime CK aukštųjų mokyklų skyriaus vadovybės ataskaitoje buvo pabrėžta, jog „partinė organizacija sudavė triuškinantį smūgį buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams, išaiškino ir išvijo iš aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos šios ideologijos reiškėjus“. Iš tiesų tai reiškė tokių šviesių asmenybių kaip filosofijos profesoriai Vosylius Sezemanas ar Levas Karsavinas, žinomas ekonomistas Domas Cesevičius, architektas Steponas Stulginskis ir daugelio kitų žmonių, kuriuos drąsiai galima priskirti mūsų tautos žiedui, suėmimą, tremtį, o neretai – ir mirtį.

Belieka liūdnai konstatuoti, kad stalinizmo metais vykdyta dvasinė prievarta buvo efektyvesnė už mėginimus palaužti tautą ginklais ar tremtimis. Mūsų inteligentai, išskyrus gal saujelę mokytojų, tuo metu atvirai neragino priešintis komunistiniam režimui ir beveik nedalyvavo pogrindinėje veikloje. Galbūt todėl, kad per tarpukario dešimtmečius taip ir neišsiugdėme ryškaus dvasinio lyderio. O gal būt todėl, kad baimės terapija tiesiog labai veiksminga – jos poveikio greičiausiai užtenka kelioms kartoms.

“Lietuvos žinios“, 2010-03-05

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s