Optimizmas, nuspalvintas nerimu

 

Praėjusia savaitę paminėjome mūsų atkurtos valstybės dvidešimtmetį. Ta proga būta įvairių kalbų, vertinimų, komentarų: ar tuo keliu einame, ar galėjome sukurti kitokią visuomenę. Pagaliau, ar tokios Lietuvos norėjome. Tačiau vargu ar kas nors (na, nebent koks užkietėjęs niurzglys) galėtų nesutikti su tuo, jog tuomet, 1990 metų  kovo 11-ąją mes priėmėme vienintelį teisingą sprendimą. Lygiai taip pat, kaip vienintelį teisingą sprendimą priėmė tie keliolika vyrų, 1918 metų vasario 16 dieną savo parašais patvirtinusių: taip, mes norime turėti savo valstybę. Šiandien daug kam kyla pagunda palyginti dabartinius 20 laisvės metų su tais laikais, kai Lietuvą reikėjo kurti iš nieko, statyti ją ant kelių byrančių imperijų griuvėsių. Tačiau palyginti šių skirtingų dvidešimtmečių beveik neįmanoma. Tad nesileisdami į didelius svarstymus, tiesiog pasižiūrėkime, ką pasiekė Lietuva iki lemtingųjų 1938-ųjų.

 

Aras Lukšas

 

Galbūt tai nuskambės kiek ciniškai, tačiau anuo metu mūsų valstybės gimimas buvo nepalyginamai skausmingesnis, nei prieš 20 metų, kai pergalę pranašavo dainuojanti revoliucija. Tiesa, ir tuomet dainas mėgino nutildyti tankų riaumojimas ir automatų papliūpos prie Televizijos bokšto. Taip, ir tuomet neapsiėjome be skausmo ir be kraujo. Tačiau anos valstybės apyaušryje dainos skambėjo ginkluotų savanorių lūpose. O jas stelbdavo mūšių kanonados, trimis frontais kaunantis su nepalyginamai stipresniais ir labiau įgudusiais priešais. Nepriklausomos valstybės gimimas prie Baltijos neįėjo nei į jų, nei į frakais bei cilindrais pasidabinusių taikių Europos diplomatų planus. Ir nepaisant sunkiai pasiekto tarptautinio pripažinimo, visus tuos dvidešimt metų buvo aišku: draugų aplink save mes neturime.

 

Biudžeto skylių nelopė

 

Taigi, visus 20 metų Lietuvos politikams teko nepavydėtinas uždavinys: įrodyti, kad mes turime teisę egzistuoti. Deja, didelių užsienio politikos laimėjimų šioje ryklių puotoje taip ir nepasiekėme. Ypač tai tapo aišku po 1938-ųjų, kuomet virš Europos jau slinko tamsi totalitarizmo ir tarpusavio neapykantos naktis. Juolab keista, kad nedraugiškų kaimynų apsuptyje ir stokodama strategiškai mąstančių politikų, Lietuva per tuos 20 metų sugebėjo susikurti tokį ūkį, (o ypač finansų sistemą) kokių šiandien galėtų pavydėti ne vienas Europos gyventojas.

Galbūt kas nors pavadins tai mitais. Tačiau pažvelgime į kai kuriuos skaičius ir faktus. Kaip ir iš kokių pinigų buvo galima kurti valstybę, kai po visų karų ir suiručių krašto gyventojai liko be paskutinių santaupų, beveik nebeliko nei pramonės, nei prekybos, kai kaizeriniai okupantai iki visiško skurdo ir bado nustekeno šalies kaimus? Pagaliau, iš ko apginkluoti kariuomenę, be kurios nepriklausomybė būtų užgniaužta per kelias savaites? Vienintelis kelias buvo skolintis – kiek įmanoma – šalies viduje, kiek ne – užsienyje. Šios paskolos neabejotinai išgelbėjo valstybę, tačiau jos buvo imamos tik tol, kol tai buvo gyvybiškai reikalinga.

Vėliau, iki 1927-ųjų paskolos buvo arba grąžinamos arba restruktūrizuojamos, o po to jos buvo naudojamos grynai investiciniams projektams finansuoti, tačiau, gink Dieve, ne biudžeto skylėms lopyti. Taip buvo įgyvendinti tokie stambūs investiciniai projektai kaip Klaipėdos uosto statyba, Telšių-Kretingos geležinkelis, daugybė kelių ir tiltų. Kadangi visi šie projektai buvo pelningi, žmonės mielai įsigydavo jų obligacijų, o valdžiai tai leido išvengti bet kokio mokesčių didinimo.

Taigi, apdairus ir išmintingas skolinimasis, valdžios sugebėjimas atrasti kitų lėšų šaltinių einamiesiems valstybės reikalams tapo viena iš stipriausių šalies nepriklausomybės rūmo kolonų. Štai 1937 metais vienam Lietuvos gyventojui jau teko tik 47 Lt skolos, tuo tarpu Estijoje ji siekė 180 Lt, o Lenkijoje – 145 Lt. Tokia situacija labai pakėlė tai, ką šiandien vadintume kreditingumo reitingu. Antra vertus, nesėdėdama jokios kitos valstybės kišenėje, Lietuva galėjo drąsiau vykdyti nepriklausomą vidaus ir užsienio politiką. Kodėl taip neįvyko – jau kitas klausimas, kurį reikėtų adresuoti ne to meto bankų ir finansų specialistams, o politikams.

Be abejo, kaip dabar, taip ir tuomet, visi šie skaičiai mažai ką gali pasakyti apie kasdieninį žmonių gyvenimą, ir ypač apie tuos, kurių gerovę lemia valstybės finansavimas. Reikia pastebėti, kad net po 1930 metų,  ūkio krizės laikais, kuomet valstybės biudžeto pajamos buvo susitraukusios kone dviem penktadaliais, buvo žmonių, kuriuos ši neganda palietė menkiausiai. Net ir tuomet valstybė pirmiausia rūpinosi žemės ūkiu, švietimu, transportu ir suprantama, krašto apsauga. Visos šios sritys, o vadinasi ir joje dirbantys žmonės, būdavo subsidijuojami dosniausiai.

Net ir pačiais blogiausiais laikais žemės ūkio subsidijoms buvo skiriama ne mažiau nei dešimtadalis visų valstybės išlaidų. Krizės metais didelėmis sumomis specialiai buvo remiami javų, sviesto, kiaulininkystės ir kiaušinių gamybos sektoriai. Valstybė ne tik skatino, bet ir savo kapitalu dalyvavo kuriant tokias įmones, kaip Lietuvos ir Žemės bankas, „Lietuvos cukrus“, „Maistas“, Kooperacijos bankas. Vien investicijoms į tokias įmones iki 1937 metų buvo skirta 115,9 mln. litų.

Kaip jau minėta, mažiausiai penktadalis valstybės išlaidų buvo skiriamas susisiekimo reikalams. Ir tai suprantama – reikėjo plėsti ir išlaikyti transporto infrastruktūrą: tiesti ir rekonstruoti iš carinės valdžios paveldėtus geležinkelius, o svarbiausia – tiesti naujus modernius automobilių kelius, statyti tiltus. Taip per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo suremontuota daugiau nei 1000 ir nutiesta 213 kilometrų naujų plentų, pastatyta per 250 naujų tiltų. Visa tai reiškė nemažai darbo vietų ir beveik garantavo, kad šiose srityse dirbantys žmonės su žodžiu „krizė“ susidurs nebent laikraštyje.

Tačiau svarbiausia to meto transporto sistemos dalis, be abejo buvo Klaipėdos uostas. Į jį nuo miesto atgavimo iki valstybės 20-mečio buvo investuota per 33 milijonus litų. Tai davė neįtikėtinų rezultatų: jei 1923-aiais, atgavus uostamiestį, į jį įplaukė 625 laivai, tai 1937-aisiais – jau 1414. Tuo metu per Klaipėdos uostą į pasaulį keliavo per 80 proc. viso Lietuvos eksporto ir per 70 proc. importo. Tada buvo daug kalbama ir apie tolimesnius uosto plėtros planus, o prognozės atrodė labai optimistinės. Deja, džiaugtis tuo buvo per anksti: niekas nė nenujautė, kad praėjus vos metams, mūsų taip sunkiai atkovotame ir išpuoselėtame mieste suplevėsuos vėliavos su svastikomis. Bet tai vėlgi nebe uosto statytojų, o politikų problema.

Kaip jau minėjome, dar vienas valstybės prioritetas buvo švietimas ir kultūra, kuriems kasmet buvo skiriama bent jau 15 procentų biudžeto išlaidų. Tai, kad be švietimo valstybė negali žengti nė žingsnio, buvo savaime suprantama: dar 1923 metais kas trečias lietuvis nemokėjo nė skaityti, nė rašyti, tuo tarpu nepriklausomybės saulėlydyje tokių tebuvo likę mažiau nei 6 proc. Tokiam rezultatui pasiekti buvo reikalingas ir platus mokyklų tinklas, ir didžiulė mokytojų armija. Per 20 valstybės gyvavimo metų šalyje atsirado 2,3 tūkstančio pradinių mokyklų, 62 gimnazijos, 27 progimnazijos, 146 specialiosios vidurinės ir profesinės mokyklos. Nenuostabu, kad mokytojas tuomet buvo svarbus valstybei žmogus. Ir nieko keista, kad 1939-aisiais vidutinis mokytojo mėnesio atlyginimas buvo 295 litai. Ką reiškė tokios pajamos nesunku suprasti, turint galvoje, kad litras pieno tada vidutiniškai kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, o neprasti vyriški pusbačiai – 17 litų.

Prisimenant aną dvidešimtmetį, į akis krenta ir daugiau dalykų, apie kuriuos bent jau šiandien galima tik pasvajoti: tarkime, kad ir sparčiai auganti knygų leidyba. Jei 1925 metais šalyje tebuvo išleista 450, tai baigiantis antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui – jau 1,3 tūkstančio knygų, nekalbant jau apie tai, kad 1938 metais sėkmingai ėjo 13 dienraščių, 40 savaitraščių, daugiau nei 100 kitokių laikraščių ir žurnalų, kurių bendras tiražas galiausiai viršijo milijoną egzempliorių.

 

Biudžetas be deficito

 

Kodėl tuščioje vietoje sukurta valstybė per 20 metų nenusigręžė nė nuo vienos srities, šiandien neretai atsiduriančios podukros vietoje? Galbūt todėl, kad nei skolinantis, nei imantis kokių nors kitų drastiškų finansinių priemonių, per visus 20 anos nepriklausomybės metų Lietuvai ne tik pavyko išvengti biudžeto deficito, bet ir keletą metų iš eilės (1927-1930 m.) sukurti biudžeto perteklių, iš kurio buvo galima sudaryti iždo rezervo fondą.

O kai  dėl lito, tai jo kursas nuo pat įvedimo 1922 metais išliko stabilus. 1926 metais Lietuvos bankas oficialiai pranešė, kad litas užėmė tvirtas pozicijas tiek šalyje, tiek pasaulinėje valiutų rinkoje. Tokį nacionalinės valiutos stabilumą galima paaiškinti griežta, netgi asketiška Lietuvos banko ir vyriausybės pinigų politika. Įstatymas reikalavo, kad aukso rezervais būtų padengta ne mažiau kaip trečdalis visos apyvartoje cirkuliuojančios pinigų masės, o likusioji dalis turėjo būti garantuota užsienio valiuta ar prekybiniais vekseliais. Tačiau bent jau iki 1926 metų litų būdavo išleidžiama tik tiek, kiek buvo aukso atsargų. Nors pinigų masė nuolat didėjo, aukso atsargos per pirmuosius 4 lito gyvavimo metus taip pat išaugo nuo 2 iki 8 tonų. Ir nors po 1926 metų buvo imtasi kiek liberalesnės finansų politikos, lito vertė išliko nepakitusi net prasidėjus didžiausiai to meto istorijoje pasaulinei ekonomikos krizei. Reikia pastebėti, kad 1931 metais litas buvo viena iš keturių tuo metu dar nedavalvuotų pasaulio valiutų.

Sveika valiuta skatino ir galimybę nesunkiai ir palyginti nebrangiai skolintis. Jei nepriklausomybės pradžioje pas kokį privatų skolintoją pigesnės nei 50 proc. metinių palūkanų paskolos būtum nė su žiburiu radęs, tai po 20 nepriklausomos valstybės metų kredito palūkanos privačiuose bankuose neviršijo 9-12 procentų. Na o tai,  suprantama, skatino ir pramonės bei paslaugų plėtrą, ir darbo vietų kūrimą, maisto perdirbimo, tekstilės, avalynės, stiklo pramonėje. Vis dėlto teisybės dėlei tenka pripažinti, kad net ir po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuva vis dar buvo iš esmės agrarinė šalis. Tad įsigalėti pasaulinėje eksporto rinkoje jai pavyko tik kiaulėmis ir medienos gaminiais. Nepraeis nė metai, ir tokia situacija smogs ganėtinai skaudžiai. Beje, net ir visas šis gražaus Lietuvos gyvenimo paveikslas daugeliui skaitytojų gali pasirodyti pernelyg rožinis. Tačiau visi minėti skaičiai paimti iš to meto spaudos ir oficialių ministerijų ataskaitų. Ir vis dėlto net jose tarp optimizmą įkvepiančių lentelių jau galima įžvelgti tam tikrų nerimo ženklų. Tačiau apie juos  šiek tiek vėliau, o kol kas prisiminkime dar kai kuriuos faktus.

Džiugiais jubiliejiniais metais gražiai augusi šalies ekonomika staiga smarkiai smuko. Iš žaliavų eksporto gyvenusiai šaliai rimtą smūgį sudavė keturis kartus pasaulinėse rinkose smukusios kainos. Dar po metų praradome tiek laiko puoselėtą ir 80 procentų šalies eksporto užtikrinusią Klaipėdą. Josifo Stalino rankomis grąžintas Vilnius ir jo kraštas tų pačių metų rudenį užgulė mūsų pečius dar viena sunkiai pakeliama ekonomine našta.

 

Iliuzijos ir paklydimai

 

Tačiau tai dar būtų buvę pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad mūsų politikai pasirodė neverti nė puspadžio tų profesionalų, kurie nuosekliai du dešimtmečius plyta po plytos statė ekonominę Lietuvos žmonių gerovę – šie tiesiog nesugebėjo susivokti klaidžiuose tarptautinės politikos labirintuose. Jei to meto finansinėje ataskaitoje teigiama, kad 20 sėkmingų ūkio metų yra „istorinio mūsų tautos brandumo finansų ir ūkio srityse atestatas“, tai galima teigti, kad dauguma tų, kurie formavo vidaus ir užsienio politiką tokio atestato negavo.

Pirmasis rimtas smūgis atėjo iš Lenkijos, pagaliau sulaukusios palankaus momento savo naudai išspręsti Vilniaus klausimą. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje ir mainais gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, Varšuva įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Priešingu atveju buvo grasinama panaudoti karinę jėgą. Ultimatumas buvo nedelsiant priimtas. Vėliau ultimatumo priėmimo motyvas bus aiškinamas mėginimais išvengti Klaipėdos krašto praradimo. Tačiau toks tikslas nebuvo pasiektas. Tai, kad vokiečiai jau tuomet buvo pasirengę užgrobti Klaipėdą, jei ultimatumas būtų atmestas, liudija 1938 metų spalio 21 dieną paskelbtas Adolfo Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei, kuriame sakoma: “Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką.“ Tačiau, paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos teigimu, lenkai apskritai nebūtų drįsę grasinti karine jėga, jei nebūtų žinoję, kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo už Lenkiją galingesnės Vokietijos paramos. “Greičiausia nebūtume gavę ir Joachimo Von Ribbentropo ultimatumo dėl Klaipėdos, jei būtume blaiviau žiūrėję į Lietuvos geopolitinę padėtį ir laiku sutvarkę santykius su Vokietijos Reichu, užuot pasidavę politinių naivuolių sugalvotoms klaidingoms valstybės saugumo doktrinoms“, – rašo savo prisiminimuose K.Škirpa, turėdamas galvoje jau 1939 metų pavasario įvykius. Deja, Antano Smetonos ir jo vyriausybės simpatijos ir žvilgsniai jau seniai krypo ne į Berlyną, o į Maskvą.

Taigi Lietuvos valdžia besąlygiškai priėmė Varšuvos ultimatumą ir šalies viduje ėmėsi tvarkytis taip, kaip reikėjo lenkams: uždarė Vilniaus fondą, kuriam priklausė kone trečdalis tautos, Vilniaus vadavimo sąjungą, žurnalą “Mūsų Vilnius“. Lenkija įsteigė konsulatą Klaipėdoje, o Lietuva – Vilniuje, taip netiesiogiai pripažindama savo sostinę Lenkijai.

Toks netikėtas posūkis visuomenėje sukėlė šoką ir didžiulę pasipiktinimo bangą: tauta pasijuto pažeminta savo pačių valdžios. Ir taip menkas tautininkų autoritetas ėmė katastrofiškai smukti. Nepaisant visuotinės kontrolės, opozicija A. Smetonos valdžiai stiprėjo. Suskato persigrupuoti ilgai neveikusios politinės partijos. Pamiršę nesutarimus, krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė “Ašies“ vardu pavadintą sąjungą, prie kurios vėliau prisijungė ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Tai buvo nuolatinio vyriausybių kaitos ir rimtos politinės krizės pradžia. Kadangi opozicijos netenkino naujasis kunigo Vlado Mirono sudarytas kabinetas, kuriame vėl posėdžiavo vien tautininkai, rudenį reikalavimai įsileisti tautininkų oponentus į valstybės valdymą jau išsiliejo mitingais, antivyriausybinėmis rezoliucijomis ir studentų bruzdėjimais. Atsakydama į tai, valdžia laikinai uždarė Vytauto didžiojo universitetą, o vietoje neseniai atšauktos karo padėties įvedė jos analogą, paskelbdama vadinamąjį sustiprintą krašto apsaugos metą.

Tuo tarpu Lietuvos jau laukė antras smūgis – po pusmečio jau Vokietija pareikalaus, kad Lietuva atiduotų jai Klaipėdos kraštą. 1939 kovą vieninteliame mūsų uostamiestyje jau plaikstysis nacių vėliavos, o iš miesto teatro balkono kalbą rėš pats Adolfas Hitleris. Tai bus paskutinieji uvertiūros akordai. Netrukus pakils uždanga ir prasidės tikrasis dramos veiksmas: naciams nuolaidžiavusios Anglija ir Prancūzija nutars priešintis, o kolektyvinio saugumo sistemą įnirtingai propagavusi Maskva pasidalys Europą su naciais. Lietuva taps tik mažyčiu šio gardaus pyrago kąsneliu.

Bet visa tai jau didžioji politika, tad pabaigoje vėl grįžkime prie šventinės finansų ir ūkio ataskaitos, kurioje vienas iš to meto Finansų ministerijos direktorių Kazys Sruoga, greta sausų skaičių ir lentelių ima ir įterpia tokias mintis: „…tektų dar prisiminti tą klausimą, kuris, artėjant Lietuvos laisvei, daugiui kėlė nemažą rūpestį ar net nerimą. Tada ne vienas galvojo: ar užteks Lietuvos valstybei ūkinių gėrybių nepriklausomai tvarkytis? Ar atsiras mumyse žmonių ir pajėgų, kurios sugebės didesnėse ir mažesnėse srityse sėkmingai vadovauti mūsų ūkiui ir finansams? Ar neteks pasiduoti kieno nors svetimai ūkinei ar finansinei globai ir tuo pačiu siaurinti savo sunkiai iškovotą politinę nepriklausomybę. Juk istorija žino nemaža pavyzdžių, kad mažesnės ir net didesnės valstybės, nesugebėdamos ūkiškai savarankiškai tvarkytis, susilpnina savo laisvę, ar net pasidaro kitų valstybių užgaidų tylios vykdytojos, likdamos tik iš vardo nepriklausomos.“

Istorija išradinga: ji nemėgsta kartoti dviejų vienodų scenarijų. Tad ar tokia ano nepriklausomybės dvidešimtmečio įžvalga neliks tik popieriuje? Apie tai pakalbėsime po poros metų. Žinoma, jei dar galėsime kalbėti.

Lietuvos žinios, 2010-03-19

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s