Pamirštas signataras: paslaptys ir versijos

Įpusėjus kovui prisiminėme, kad šis pavasario mėnuo pilnas pačių įvairiausių istorinių datų: nuo lemtingų įvykių iki nepaprastų asmenybių sukakčių. Tąsyk tik prabėgomis užsiminėme ir apie nedažnai prisimenamą Vasario 16-osios akto signatarą Donatą Malinauską, nuo kurio gimimo šį kovą sukako 141 metai. Šį kartą paskirkime porą puslapių kai kuriems šios paslaptingos ir ryškios asmenybės gyvenimo momentams.

 

Aras Lukšas

Donato Malinausko asmenybę sunku apibūdinti keliais žodžiais. Juo labiau, kad šie apibūdinimai gali atrodyti kaip nesuderinami prieštaravimai. Bajoras ir carinės rusų armijos karininko sūnus. Tautinio atgimimo veikėjas, iki Pirmojo pasaulinio karo sunkiai kalbėjęs lietuviškai. Kandidatas į Rusijos Valstybės Dūmą ir Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto signataras, kurio parašas po šiuo istoriniu dokumentu iki šiol palieka daugybę paslapčių ir versijų. Tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas, daugybę savo gyvenimo laiko, energijos ir asmeninių lėšų paskyręs Vytauto Didžiojo palaikų paieškoms ir dėl to susilaukęs didžiulio populiarumo, tačiau niekuomet neafišavęs savo pastangų.  Žmogus, pažinojęs Lenino bendražygę –  bolševikų komisarę Aleksandrą Kolontaj, nors ši pažintis neišgelbėjo jo nuo tremtinio likimo ir mirties tolimajame Altajaus krašte.

D. Malinausko gyvenimas buvo toks įvairialypis, kad daugelis jo epizodų prašyte prašosi atskiros istorijos. Tačiau šį kartą mes apsiribosime tik kai kuriais iš jų, prieš tai prabėgomis prisimindami tai, ką signataras nuveikė iki 1918 metų vasario 16-osios.

D. Malinauskas gimė 1869 metų kovo 7 dieną Kreslavoje, rytinėje Latvijos dalyje. 1875 metais jis drauge su tėvais persikelia į Lietuvą ir apsigyvena prosenelės brolio dvare Alovėje. Tačiau netrukus vaikino gyvenimas radikaliai pasikeičia. 1890 metais jis palieka tėvų namus jis vyksta į Čekiją studijuoti žemės ūkio mokslų. Būtent ten, Austrijos imperijos valdomoje Čekijoje, būsimasis signataras susiduria su tautinio atgimimo judėjimu. Ir ne tik susiduria, bet ir aktyviai įsijungia į „Jaunųjų čekų“ organizaciją, susipažįsta su Ukrainos atgimimo veikėju Ivanu Franku ir čekų visuomenės veikėju Tomašu Masaryku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Čekoslovakijos prezidentu.

Senųjų imperijų žlugimo nuojauta, matyt jau buvo apėmusį daugelį pavergtų Europos tautų, tad D. Malinauskas tiesiog negalėjo ja neužsikrėsti. Tad 1895 metais sugrįžęs į Lietuvą, būsimasis signataras ima ieškoti bendraminčių ir greitai tampa slaptos „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ organizacijos steigėju. Tačiau tai buvo tik pradžia. 1905 metais jis drauge su Jonu Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais pasirašys memorandumą carinės Rusijos ministrui pirmininkui reikalaudamas suteikti Lietuvai autonomiją ir jau tais pačiais metais aktyviai organizuos, Didįjį Vilniaus Seimą. Greta to D. Malinauskas aktyviai veiks Lietuvių sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti bažnyčiose  bei Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitete, kuriame savo kelią pradėjo daugelis pirmųjų atgimusios Lietuvos politikų, Lietuvos Tarybos narių ir Nepriklausomybės akto signatarų. D. Malinauskas taps vienu iš jų, nors su jo parašu po istoriniu aktu siejamos kone detektyvinės istorijos.

Istorinio parašo mįslė

Minėdami vasario 16-ąją jau esame rašę apie paties Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybes bei paslaptingą šio dokumento originalo dingimą, iki šiol keliantį daugybę prielaidų bei versijų. Tačiau visoje šioje istorijoje yra ir dar viena – signataro D. Malinausko paslaptis. Ar D. Malinauskas tikrai savo ranka pasirašė šį istorinį dokumentą? Jei taip – tai kada? Kodėl akto pasirašymas užtruko daugiau nei pusantros valandos ir ar dėl tokios gaišaties tikrai kaltas mūsų pasakojimo herojus? Tikrų atsakymų į šiuos klausimus nėra, tačiau versijų netrūksta.

Nepriklausomybės Aktą priėmusios Lietuvos Tarybos protokole nurodoma, jog jos posėdis prasidėjo 11 valandą ryto. Tuo tarpu, signataro Jono Basanavičiaus tvirtinimu, pats dokumentas buvo pasirašytas pusę pirmos po pietų. Iš paties protokolo matyti, jog jokių debatų nei dėl dokumento formos, nei jo turinio nebevyko: aktas buvo parengtas ir aptartas jau anksčiau. Beje, protokole nėra nė žodžio ir apie pačią dokumento pasirašymo ceremoniją. Taigi, kodėl istorinei, bet techniškai visai paprastai procedūrai sugaišta tiek laiko ir kuo čia dėtas D. Malinauskas?

Viena iš labiausiai paplitusių tokios gaišaties versijų yra tokia: mūsų minimas signataras paprasčiausiai pavėlavo į posėdį, tad kiti Tarybos nariai, pasirašinėję dokumentą abėcėlės tvarka, buvo priversti jo laukti. Tokią versiją po daugiau nei 20 metų savo prisiminimų knygoje“ Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“ pateiks kitas signataras – Petras Klimas, tvirtinantis, jog D. Malinauskas net Nepriklausomybės pasirašymo aktą pramiegojo“.  Šios versijos nemini joks kitas signataras, tačiau pats P. Klimas, jau būdamas Sibiro lageriuose, savo likimo draugams apie ją pasakodavo noriai ir nemažai. O jau vėliau šie pasakojimai nukeliavo į kitas prisiminimų knygas. Tarkime, drauge su P. Klimu kalėjęs rašytojas ir vertėjas Antanas Dambrauskas savo knygoje „Viskas praeina“ šio signataro žodžius cituoja taip: „Aktas buvo suredaguotas ir Tarybos nariai ėmė pasirašinėti abėcėlės tvarka. Bet žiūrim – nėra Donato Malinausko. Buvo jis senas kavalierius, bajoras, ilgai pusryčiaudavo Štralio kavinėje. Atėjo eilė pasirašyti, o bajoro nėra.  Aš buvau Tarybos sekretorius ir susirūpinau, kaip čia bus. Matau: d-ras Jurgis Šaulys kažką pasirašė ir šypsodamas klausia kaimyną: ar gerai? Tas galva linkt – gerai“.

Ar tai turėtų reikšti, kad po Nepriklausomybės aktu visai ne D. Malinausko, o kito žmogaus parašas? Tikro atsakymo į šį klausimą niekas nepateikia, tačiau iš to, kas pasakota, galima įsitikinti, kaip iš lūpų į lūpas keliaujantys ir dar kitų žmonių perpasakoti prisiminimai gali pagimdyti pačias įvairiausias versijas. Juo labiau, kad peno tokioms kalboms duoda ir istorikų pastebėtas faktas, jog D. Malinausko parašas po vasario 16-osios aktu atrodo gerokai riebesnis, lyg būtų suraitytas kita plunksna. Kita vertus, šis faktas taip pat nedaug ką reiškia: norint pamėginti išsiaiškinti tiesą, reikėtų patyrinėti Nepriklausomybės akto originalą, o jis, kaip žinia, yra paslaptingai dingęs. Kaip beje ir ta plunksna, kuria buvo pasirašytas istorinis dokumentas. Juo labiau, kad Tarybos sekretoriaus Povilo Dogelio teigimu, pasirašinėjama buvo ne viena, o keliomis skirtingomis plunksnomis.

Šiaip ar taip, D. Malinausko parašas Nepriklausomybės akte yra, jis padėtas tarp P. Klimo ir kunigo Vlado Mirono pavardžių. Tiesa, pats signataras po gero dešimtmečio prisimins, jog dokumentas buvo pasirašytas valanda vėliau, nei nurodo J. Basanavičius. Matyt, pavėlavęs į posėdį D. Malinauskas tiesiog įsiminė akimirką, kuomet padėjo savo parašą specialiai kitų signatarų jam paliktoje vietoje. Kur kas svarbiau, tai, kad 1928 metais, minint nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, pats D. Malinauskas prisiminė: „Pagaliau susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi 20 narių abėcėlės tvarka“. Tai, kad vasario 16-osios nutarimą visa Lietuvos taryba priėmė vienbalsiai, iki šiol niekam nekelia jokių abejonių.

Vytauto Didžiojo pėdsakais

Netrukus D. Malinausko laukia naujas gyvenimo posūkis: lenkams okupavus Vilnių, jam tenka trauktis iš užgrobtos Lietuvos sostinės. 1920 metais paskelbus Steigiamojo Seimo rinkimus, signataras nutaria nesitraukti iš politikos ir kandidatuoti Lietuvių tautos pažangos partijos sąraše. Tos pačios, kuri vėliau taps Antano Smetonos vadovaujamais tautininkais. 21 šios partijos kandidato sąraše D. Malinauskas buvo dešimtas, po Jono Basanavičiaus. Ir Augustino Voldemaro. Nors tautininkų sąraše būta įvairių pažiūrų žmonių, rinkiminėje kampanijoje jie kelia idėją, kuri kartais nuskamba ir šiandieninėje Lietuvoje: esą, rinkti reikia ne partijas, o asmenybes, kadangi Lietuvoje nėra partinės demokratijos tradicijų. Tačiau tokios kalbos davė visai priešingą rezultatą: rinkimus į užtikrintai laimi krikščioniškųjų partijų blokas, o tautininkai gauna vos 1,7 proc. balsų. To per mažai, kad į Seimą patektų bent vienas bloko atstovas, nekalbant jau apie dešimtuoju sąraše įrašytą D. Malinauską.

Taigi, nepavykus bandymui tęsti politiko karjerą, D. Malinauskas turi galimybę rinktis diplomato kelią. 1921 metų birželį jis išvyksta į misiją Prahoje o kitų metų kovą tampa laikinuoju reikalų patikėtiniu Čekoslovakijoje. Regis, ši veikla nepaliko ryškesnių pėdsakų signataro biografijoje. Tuomet jis gal dar ir nenujautė, kad netrukus jo laukia visiškai kitokios misijos – abi jos labai skirtingos, bet abi sukels nemažą atgarsį visuomenėje.

1925 metais D. Malinauskui tenka kone paskutinį kartą susikauti politikos frontuose Tiesa, kaip liudytojui. Artėjant rinkimams į III seimą, kurie sutapo su Didžiojo Vilniaus seimo dvidešimtmečiu, D. Malinauskas rašė: „Susiskaldėme iki to laiko į dar daugiau partijų ir partijėlių; kai kam išlaikymas ne taip sunkiai iškovotos tautos nepriklausomybės ir idėjos nustojo jau buvęs pirmoje vietoje, o Vilniaus atgavimas jau tampa antraeiliu dalyku Vieni draudžia mums žiūrėti pirmyn, kiti atgal; kiti vėl – į dešinę ar kairę. Iš to kyla aiškus būtinumas įsteigti tinkamą rimtą organą, kuris, stovėdamas tautos reikalų sargyboje dar labiau atsidėjęs skatintų visus mus vienoje atskiroje politikos draugėje“. Šie žodžiai iš  esmės dar kartą įgarsino tautininkų propaguotą idėją, kad į Seimą būtų renkamos asmenybės, nepriklausančios jokiems partiniams sąrašams.

Netrukus šioje kovoje D. Malinauskui teks tapti ir triukšmingo politinio teismo dalyviu. Tiesa, tik kaip liudytojui. Vadinamajame Juozo Gabrio-Paršaičio ir Augustino Voldemaro procese susikibo du ambicingi politikai, mėginantys įrodyti vienas kitam, kas padarė daugiau žalos atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Suprantama, kad šių dviejų politinių figūrų disputas viso labo buvo nuožmios tautininkų ir krikščionių demokratų kovos atspindys. Šiaip ar taip, šis procesas buvo ir asmeninis D. Malinausko pralaimėjimas: jo liudijimai prieš J. Gabrį neišgelbėjo nei A. Voldemaro, nei tautininkų, kurie procesą pralaimėjo. Na, o rinkimus į III Seimą, kaip pamename, triuškinamai laimėjo kairieji.

Tuomet D. Malinauskas imasi dar vienos misijos. 1925 metų balandį jis išrenkamas ką tik įsteigtos Vilniui Vaduoti Sąjungos Vykdomojo komiteto nariu. Šios Mykolo Biržiškos vadovaujamos organizacijos šūkiai skambėjo taip:  „Už Aušros Vartus, Gedimino pilį, Vytauto Grabą!“. Būtent paskutinioji šio skambaus lozungo dalis netrukus taps viena iš svarbiausių D. Malinausko gyvenimo misijų. Juo labiau, kad Vytauto palaikų ir jų sugrąžinimo į Vilnių klausimas jaudino signatarą dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Beje, ir ši istorija taip pat apipinta įvairiausiomis nelabai tarpusavyje sutariančiomis versijomis.

Šiaip ar taip, 1930-aisiais, artėjant Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai, sausio 23-iosios „Lietuvos Aide“  pasirodo nedidelė žinutė, jog D. Malinauskas lankėsi Vilniuje. Tuo pat metu  Vilniuje leidžiamas Dziennik Wilenski“ apkaltina D. Malinauską mėginus išsivežti iš Vilniaus Vytauto Didžiojo palaikus. Perskaitę šį pranešimą, grįžtantį signatarą Kauno Geležinkelio stotyje, suprantama, apspinta žurnalistai. Koks gi šio netikėto vizito tikslas? „Jokios paslapties čia nėra, – atsako D. Malinauskas. – Svarbiausia priežastis – norėjau patikrinti ar iš tikrųjų Vilniuje tebėra Vytauto Didžiojo palaikai. O jeigu yra, tai pasirūpinti jų saugumu“.  Tąsyk D. Malinauskas taip ir negavo tikro atsakymo, ar Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kaulai tikrai ilsisi Arkikatedros rūsyje, tačiau, pasak jo, to niekas ir nepaneigė: esą kunigaikščio palaikai guli sudėti medinėje dėžutėje kapo rūsyje. Tad dabar D. Malinauskas imsis daryti viską, kad tautos relikvijos ilsėtųsi tinkamoje vietoje.

Apie tolimesnius signataro veiksmus yra išlikę įvairių versijų. Vienų šaltinių teigimu, jis dar 1929 metais kreipėsi į garsų skulptorių Vincą Grybą, prašydamas parengti Vytauto Didžiojo sarkofago projektą. Kaip prisimena dailininkas Jonas Šileikis, sarkofago projektas labai patikęs ir prezidentui A. Smetonai. Vis dėlto, iš šios iniciatyvos, bent jau tuo momentu nieko neišėjo: netrukus Kaune jau pasklido kalbos, kad Vilniaus Kapitula ketina sarkofagą įrengti pati. Žinoma, jei tik pavyksią surasti ir identifikuoti Vytauto palaikus.

Šiaip ar taip, kitų šaltinių teigimu Donatas Malinauskas su Lietuvos vyriausybės žinia užsako brangų sidabrinį valdovo sarkofagą jam gerai pažįstamoje Čekijoje ir šis užsakymas netrukus įvykdomas. Čekų meistrų dirbinys, išklotas karališkuoju aksomu nuo šiol lauks dienos, kol bus neabejotinai patvirtinta, jog valdovo palaikai tikrai atrasti.  Beje, kalbama, kad čekai netgi rimtai įspėjo nutrauksią su lenkais bet kokius prekybinius ryšius, jei sarkofagui bus trukdoma patekti į okupuotąją Lietuvos sostinę.

Pasak kai kurių amžininkų prisiminimų, 1933 metais sarkofagas buvo atgabentas į Vilnių, tačiau, lenkams neleidus jo patalpinti Arkikatedroje, jis buvo priglaustas šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kita šios istorijos versija – sarkofagą ėmėsi saugoti Vilniuje veikusi Lietuvių mokslo draugija. Vienaip ar kitaip, sarkofago likimu netrukus buvo apskritai nustota domėtis.

Visa iš istorija iškėlė dar vieną neatsakytą klausimą: ar D. Malinauskas tikrai turėjęs žinių apie tai, kur ilsisi Vytauto didžiojo palaikai? Ar jis žinojo ir kitas Žemutinės pilies požemių paslaptis? Kai kurie jo amžininkai neabejojo, kad tokių žinių jis turėjęs dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą. Pats signataras 1935 metais žurnale „Naujoji Romuva“ tvirtino, kad lenkams paskelbus apie 1931 m. surastus užslėptus karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikus, jam tai nebuvo naujiena, mat jis tai žinojęs jau prieš 50 metų. Šiaip ar taip, Vilniuje iškilmingai atidarant minėtiems istorijos veikėjams skirtą mauzoliejų, Vytauto sarkofagui vietos jame neatsirado.  Taip nesėkmingai baigėsi D. Malinausko akcija, vėliau kai kurių istorikų pavadinta Vytautiados vardu.

Kelias į niekur

Visa tai vyko likus penkeriems metams iki mūsų valstybės katastrofos, nors paskutinysis likęs nepriklausomos Lietuvos pusmetis vargu ar atnešė D. Malinauskui nelemties nuojautą. Ne, greičiau džiaugsmą dėl galiausiai atgauto Vilniaus. Štai dabar ištyrinėsime Arkikatedros aikštę ir požemius, štai dabar visa tauta pagaliau sužinos, kur ilsisi jos legendiniai valdovai! Deja, net ir 1940-aisiais „Naujoji Romuva“ vis dar spausdina straipsnius, retoriškai klausiančius: „Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai?“. O tuo metu tiek virš atgautosios sostinės, tiek virš visos Lietuvos jau tvenkiasi juodi negandos debesys. Žaibais jie prapliups 1940-ųjų liepos 11-osios naktį, likus vos dešimčiai dienų iki formalaus Lietuvos valstybės likvidavimo. Tuomet NKVD suims bent porą tūkstančių inteligentų, valdininkų, įmonių savininkų, politikų, aktyvių visuomenės veikėjų. Nors D. Malinauskas į šį pirmąjį ratą nepatenka, kilpa nenumaldomai veržiasi.

Rugsėjo 24 dieną nacionalizuojamas netoli Daugų esantis signataro sesers Filomenos Malinauskaitės dvaras. Kreipimasis į švietimo komisaro padėjėją Liudą Girą lieka be atgarsio – aštuoniasdešimtmetė senolė be ceremonijų išmetama į gatvę. Laimei, kad ją dar galėjo priglausti brolis, kuris tuo metu jau ir pats sunkiai vaikščiojo. Tačiau stalininis volas ir toliau traiško šių žmonių likimus. 1941 metų birželio 14-ąją, prasidėjus pirmiesiems masiniams Lietuvos žmonių trėmimams, enkavedistai su neštuvais išneš visiškai paliegusią Malinauskaitę iš brolio namų ir nugabens tiesiai į gyvulinį vagoną. Drauge su ja tremtin iškeliaus ir jos sesuo Jadvyga bei brolis – Nepriklausomybės akto signataras D. Malinauskas.

Atrodo, kad D. Malinauskas net ir tokią nevilties akimirką dar ieškojo galimybių išgelbėti save ir savo artimuosius. Kaip prisiminimų knygoje „Be kaltės“ rašo buvęs ELTOS direktorius Valentinas Gustainis, signataras nebuvo labai nusiminęs, tiesiog manė, jog įvyko kažkoks nesusipratimas. „Pasisakė esąs labai gerai pažįstamas su žinoma revoliucioniere ponia Kolontaj, kuri kaip tik tuo metu buvo Tarybų Sąjungos ambasadore Stokholme, Švedijoje. Malinauskas 1905 metais ją keletą savaičių Vilniuje, savo bute, slėpęs nuo caro žandarų. To ji negalinti pamiršti. Todėl kai tik gausianti jo telegramą, tuojau per savo šefą Molotovą padarysianti intervenciją, ir jis būsiąs paleistas laisvėn“.

Tuo tarpu Malinauskų kalėjimu tapęs vagonas Nr. 566309, drauge su visu sąstatu pajuda iš Vilkaviškio stoties. Pilviškai, Kazlų Rūda, Mauručiai, Kaunas, Naujoji Vilnia, Ašmena, Polockas… Vagono ratai monotoniškai skaičiuoja bėgių sandūras: para po paros. Ir niekas nežino, kur baigsis šis kelias. O baigiasi jis Bijske, Altajuje – toliau bėgių nebėra. D. Malinausko seseriai Jadvygai ši aštuoniolikos dienų kelionė bus trumpesnė – ji tiesiog tyliai užges kažkurioje tarpustotėje. Tuo tarpu D. Malinauskas nykiame užkampyje dar veršis ieškoti telegrafo, ir mėginti susisiekti su A. Kolontaj, turbūt taip ir nesupratęs, jog patekus į stalininę mėsmalę, galima pamiršti bet kokią viltį. Kalbama, kad bajoras ir tremtyje vis dar tikėjo tiesa ir teisingumu. Iki pat paskutinio savo atodūsio 1942 metų lapkričio 30 dieną po svetimu Altajaus dangumi.

“Lietuvos žinios“, 2010-04-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s