Neiškovota laisvė

Antroji balandžio pusė gausi datų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuvos energetika. Praėjusį savaitgalį energetikai minėjo savo profesinę šventę, sukako pusšimtis metų kai visu pajėgumu pradėjo veikti Kauno hidroelektrinė, o 1933-aisiais tokiomis pat balandžio dienomis Lietuvos visuomenė pirmą kartą ištarė „ne“ krašto elektros ūkį užvaldžiusiai monopolijai. Ta proga prisiminkime, jog energetinė nepriklausomybė buvo svarbi ir prieškario Lietuvoje.

Aras Lukšas

Lygiai prieš pusę šimtmečio 1960 metų balandžio 18 dieną visu pajėgumu pradėjo veikti Kauno hidroelektrinė. Nepraėjus nė metams nuo tos dienos, kai užtvankos perkirstas Nemunas išsiliejo į marias, neatpažįstamai ir negrįžtamai pakeisdamas įprastą Pakaunės kraštovaizdį, jėgainė pasiekė projektinę 90 tūkstančių kilovatų galią. Didžiausia ir galingiausia to meto elektrinė nuo šiol aštuonerius metus gamins beveik trečdalį visos Lietuvos elektros energijos.

Ši sukaktis – puiki proga prisiminti ne vien Kauno hidroelektrinės statybą, bet ir pažvelgti į tai, kaip Lietuva kūrė savo energetiką tarpukario metais. Ar tuometinė šalies valdžia taip pat kalbėjo apie energetinę nepriklausomybę? Kaip jai sekėsi kovoti su monopolininkų diktuojamomis beprotiškomis elektros kainomis? Kaip Lietuvos energetikų planus pakeitė sovietinė okupacija ir prasidėjęs II Pasaulinis karas? Kaip pokario metais Lietuvos energetikos sistema buvo pririšta prie sovietinių išteklių, kad net šiandien, praėjus dvidešimčiai atkurtos Nepriklausomybės metų, mums vis dar sunku nuo jų atsirišti?

Ambicingas projektas

Visa tai verta prisiminti dar ir todėl, kad sumanymas statyti didelę hidroelektrinę gimė būtent tarpukario Lietuvoje, dar 1929 metais. Kaip tik tuomet inžinierius Jonas Smilgevičius  nusiuntė Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai dvylikos lapų raštą, kuriame nurodė, kad menkas Lietuvos elektrifikavimas –  viena iš svarbiausių krašto atsilikimo priežasčių. Iš tiesų, vienas Lietuvos gyventojas per metus tuomet suvartodavo vos 5 kWh elektros energijos, arba 600 kartų mažiau, nei Norvegijoje. Užbėgant įvykiams už akių reikia pastebėti, kad iki II Pasaulinio karo mūsų valstybė gerokai padidins elektros energijos gamybą, tačiau taip ir nepavys net savo kaimynų: 1939 metais  vienam Lietuvos gyventojui teks 39 kWh, Latvijos – 124 kWh, Estijos – 187 kWh pagamintos elektros energijos. Ką jau kalbėti apie 1929 metus,  kuomet pagal elektros energijos vartojimą Lietuva buvo antra nuo galo Europoje.

Taigi, J. Smilgevičius siūlo išeitį: statyti hidroelektrines. Inžinierius buvo numatęs ir konkrečias jėgainių išsidėstymo vietas: ant Nemuno – ties Petrašiūnais, Prienais ir Nemaniūnais, ant Neries – ties Jonava. Mažesnes hidroelektrines rašte siūloma statyti ir ant Minijos, Jūros, Šventosios, Dubysos, Šešupės ir kitų upių. Per metus visos šios jėgainės vienam gyventojui turėjo pagaminti daugiau nei 300 kWh elektros energijos.

Deja, valdžia didelio entuziazmo įgyvendinti projektą nerodo, diskusijos dėl jo iš esmės vyksta tik spaudoje. 1930 metais J. Smilgevičius, norėdamas pateikti daugiau argumentų, išleidžia knygelę, kurioje įrodinėja hidroelektrinių naudą. „Nemuno upės jėgos išnaudojimo Lietuvos elektrifikacijos reikalams klausimo, kaip matyti iš spaudoje kilusių ginčų, daugelis mūsų inteligentų veikėjų ir net pačių inžinierių nėra pilnai išstudijavę – supratę ir mano, kad apie 4–5 km ilgio kanalo perkasimas tarp Nemaniūnų ir Birštono ir tuo būdu Nemuno vagos (kilpos) sutrumpinimas apie 45 km tėra vienas vienintelis būdas iš jo dideliam elektros energijos pertekliui gauti“ – įtikinėja knygelės autorius.

Tačiau bėgo metai, o projektas taip ir nepajudėjo iš vietos. Be abejo, jis reikalavo nemažų investicijų: vien iškasti kanalą ties Nemaniūnais, pastatyti užtvanką Verknės slėnyje ir įrengti hidroelektrinę būtų kainavę 75–80 mln. litų, nekalbant jau apie kitų, mažesnių jėgainių statybą. Greičiausiai, Lietuvos valstybei tokia investicija būtų buvusi per sunki našta o ieškoti koncesininkų, arba, kaip dabar mėgstama sakyti – strateginio investuotojo, tuometinėje Europoje, matyt, nebuvo paprasta, juolab, kad su koncesininkais jau turėta liūdnokos patirties.

Šiaip ar taip, tašką šioje diskusijoje padės pats A. Smetona.  „Kas gi mūsų nenorėtų, kad Lietuva būtų nušviesta, kaip Belgija, Šveicarija ar kita kuri aukštos kultūros šalis? Ne vienas mūsų inžinierius yra daug prirašęs laikraščiuose, kad būtinai ir greitai reikia pasistatydinti didžiulė elektros stotis, kuri galėtų duoti energijos visai Lietuvai. Pamanyti – puikus sumanymas. Bet kas galėtų jį įvykdyti? Ar jis pakeliamas tuo tarpu mūsų krašto lėšoms? Apie tai nebuvo rimtai pagalvota“, – tokie valstybės vadovo argumentai nuskambės žurnalo „Technika ir ūkis“ 1937 metų birželio mėnesio numeryje. Tai reikš, kad Lietuvos energetikos ūkio modernizavimo projektas laidojamas dar negimęs.

Taip buvo praleista galimybė ne tik įveikti Lietuvos atsilikimą nuo kaimyninių šalių, bet ir užsitikrinti krašto energetinę nepriklausomybę. Atrodo, tai puikiai suprato ir J. Smilgevičius, kuris jau minėtoje knygelėje rašė: „Kadangi tauta, kurios gamybai tenka vartoti svetimas prekes, be elektros vartojimo apseiti negali, tai stato mūsų kraštą priklausomybėn nuo kitų kraštų. Tokiu būdu aprūpinimas mūsų krašto elektros energija iš šiluminių stočių, neturint nuosavų anglių kasyklų ir žemės alyvos, yra ne tik nenormalus reiškinys, bet ir kenksmingas mūsų tautai“.

Kauniečiai prieš monopoliją

Iš tikrųjų, Lietuva tuomet priklausė ne tik nuo iš svetur tiekiamų žaliavų, bet ir nuo čia įsitaisiusių užsieniečių energijos gamintojų. Laikinosios  sostinės elektros ūkyje šeimininkavo belgai. Jie išsinuomojo  koncesijos  būdu pastatytą miesto elektrinę, o 1930 metais Petrašiūnuose savo lėšomis įrengė dar vieną jėgainę. Savaime suprantama, kad, tapusi monopolininke, belgų kompanija galėjo diktuoti miestiečiams ir sostinės valdžiai siaubingas elektros kainas.

4-ojo dešimtmečio pradžioje Belgijos bendrovė panoro, kad už kilovatvalandę elektros energijos jai būtų mokama po 1,2 lito, o vėliau jos apetitai išaugo iki 1,35 lito. Turint galvoje, kad net dešimtmečio pabaigoje vidutinis darbininko atlyginimas nesiekė ir šimto, o mokytojo – dviejų šimtų litų, tokia elektros kaina buvo tiesiog beprotiška. Verta pridurti, kad Latvijoje elektra tuomet buvo daubiau nei du, o Estijoje – beveik tris kartus pigesnė, nei Lietuvoje. Apskritai Petrašiūnuose pagamintos energijos kaina buvo viena didžiausių tuometinėje Europoje.

Taigi, sostinėje žibinti elektros galėjo sau leisti tik pasiturintys miestiečiai, nekalbant jau apie tokią prabangą, kaip šaldytuvas, kurį turėjo tik labai turtingi kauniečiai. Suprantama, kad tokios pasakiškos kainos siutino žmones ir statė į keblią padėtį miesto valdžią: būtent jai, o ne elektros ūkį užgrobusiems belgams tekdavo daugiausia kritikos. Tačiau derybos dėl tarifų sumažinimo dažniausiai baigdavosi be rezultatų: monopolininkai, investavę į Petrašiūnų elektrinės statybą didelius pinigus, norėjo kuo greičiau juos atsiimti o tada jau skinti pasakiškus pelnus. Štai kaip vieną mėginimą derėtis aprašo 1933 metų kovo 29 dienos „Lietuvos žinios“ :

„Elektros stotis pasiūlė pagrindu 1 lt. už 1 khv. butams. Tai vienas variantas. Antras

stoties tarifų variantas — pagal butų grindų kvadratūrą. Už butus, kurių grindų plotas siekia

20 kvadratinių metrų už 1 kilovatą mokama 80 ct., nuo 20 iki 40 kv. mt. mokama už kiekvieną kvadratinį mtr. tiek, kiek už 1,5 kvh. Pirmas minimumas 40×1,5-60 kvh per metus (turi už tiek mokėt) kas vidutiniškai sudaro apie 1,10 lt. už 1 kvh. Antras minimumas energijos antratiek — moka 60 ct. Už l kvh., o kas dar daugiau suvartoja moka net 40 ct.“

Savivaldybės pasiūlymą nustatyti vidutiniškai 63 centų už kilovatvalandę tarifą belgai kategoriškai atmetė. „Savivaldybė savo pasiūlymus remia eksploatuotės koeficientui išskaičiuoti  komisijos daviniais, bet kadangi tos komisijos išvedžiojimai, o kartu ir savivaldybės siūlymai yra be kalkuliacijos, be apskaičiavimų, tai stotis savivaldybės siūlymą laiko nediskutuotinu. Tuo posėdis ir baigtas.“

Tai buvo ne pirmos derybos, kurios beveik visada baigdavosi taip, kaip norėjo monopolininkai. Tačiau konsultacijų į Belgiją išvykusi elektros stoties vadovybė nė nenujautė, kad šį kartą į kovą prieš tiekėjus stos galutinai įsiutusi visuomenė. Organizuoti protestus ėmėsi žymus to meto advokatas ir visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis.

Taigi,  1933 metų kovo 23 dieną ir taip jau ne itin apšviestas Kaunas paskendo tamsoje. Gyventojai buvo itin vieningi: miesto namų languose spingsėjo nebent žibalinės lempos. Vieni taip elgėsi iš solidarumo, kiti, matyt, tiesiog bijojo įžiebti elektros lemputę – nesilaikantieji boikoto smarkiai rizikavo gauti į langą plytgaliu. Tuo pasirūpino itin aršiai nusiteikęs miesto jaunimas. Verta pastebėti, kad prie savaitę trukusio boikoto prisijungė ne tik paprasti miestelėnai, bet ir valdžios įstaigos – vakarais buvo tamsūs ir savivaldybės, ir net Prezidentūros langai. Nežinia, kiek būtų trukusi tokia pilietinė akcija, kadangi belgai pasiduoti neketino. Tačiau po savaitės, įsikišus Lietuvos Vyriausybei, elektros kaina vis dėlto buvo sumažinta iki 82 centų už kilovatvalandę.

Elektrinė už lašinius

1939 metais Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, vėl prasidėjo įnirtingos diskusijos dėl hidroelektrinių statybos. Šį kartą buvo nueita gerokai toliau, tačiau būtent nesutarimai kur turi būti statoma nauja galinga jėgainė – ant Nemuno ties Birštonu ar Ant neries ties Turniškėmis –  ir vėl sugriovė visus gražius planus. Tiesą sakant, Turniškių jėgainės statyba tuo metu jau buvo smarkiai pasistūmėjusi į priekį. Tačiau tuo metu, kaip dalis užtvankos jau buvo parengta betonavimui, pagalius į ratus pradėjo kaišioti Susisiekimo ministerija, tais laikais kuravusi energetikos reikalus – ministerijos klerkai visais įmanomai būdais vilkino bet kokius darbus. Kas gi nutiko?

Pasirodo, jau mums pažįstamas J. Smilgevičius siūlė nutraukti hidroelektrinės statybą Turniškėse ir vietoje juos kuo skubiau statyti jėgainę Birštone. Tuo tarpu Vilniaus miesto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis įnirtingai tokiam planui įnirtingai priešinosi ir kategoriškai reikalavo tęsti Turniškių hidroelektrinės statybą. „Netikslu būtų daryti skubias išvadas, kad šios hidroelektrinės

stoties statybą reikia nutraukti ir pradėti statyti atitinkamą stotį Birštone. Turniškių hidroelektrinės stoties statybos darbai, vykdomi pilnu tempu ir laike dviejų metų galėtų būti užbaigti. Šių darbų nutraukimas padarytų Lietuvai daug žalos, nes smarkiai atitolintų krašto elektrifikacijos pravedimą. Birštono hidroelektrinę stotį galima būtų pradėti statyti tik atlikus eilę topografinių, hidrologinių bei geologinių tyrinėjimų ir paruošus reikalingus projektus. Tie darbai užtruktų keletą metų, tuo tarpu

kai Turniškių hidroelektrinei stočiai ne tik šie paruošiamieji, bet ir dalis statybos darbų jau atlikti“, – teigiama 1939 gruodžio mėnesį laikraštyje „XX amžius“ išspausdintame žymaus architekto ir inžinieriaus straipsnyje.

Ginčus netrukus nutraukė sovietų okupacija. Nė vienas iš minėtų projektų taip ir nebuvo įgyvendintas. Tuoj pat po pragaištingo vadinamojo Liaudies Seimo nutarimo sovietizuoti Lietuvą, 1940 liepos 25 dieną įsteigiama Pramonės liaudies ministerija, o jai priklausančiam Elektros skyriui pavedama nacionalizuoti visas viešojo naudojimo elektrines. Iš viso nuo okupacijos iki karo pradžios spėta nacionalizuoti 123 jėgaines, kurių bendra galia buvo 36,3 tūkst. kWh, kas sudarė beveik 70 proc. visų Lietuvos elektrinių (neskaitant vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto) galios. Senaisiais elektrinių vadovais sovietai nepasitikėjo, tad visoms nacionalizuotoms elektrinėms prižiūrėti buvo paskirti komisarai – dažniausiai jais tapdavo jėgainės darbininkai.

Planuodami įtraukti Lietuvą į SSRS ūkio sistemą, okupantai užsimojo per metus dvigubai padidinti elektros energijos gamybą. Tam jie pasinaudojo dar nepriklausomos Lietuvos Energijos komiteto parengtu planu, numačiusiu statyti hidroelektrinių kaskadą ant Nemuno. Buvo perprojektuota ir toliau statoma Turniškių hidroelektrinė, tačiau visus numanymus nutraukė prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas.

Frontas per Lietuvą nusirito greitai ir šalyje buvusių elektrinių beveik nepalietė. Naciai tuo metu matyt turėjo svarbesnių reikalų, nei energetikos valdymo reforma, tad jose liko dirbti tie patys darbininkai ir vadovai, tik sovietų pastatytus komisarus pakeitė vokiečių paskirti prievaizdai. Elektrinių plėtra Lietuvoje okupacinei administracijai rūpėjo mažiausiai – vokiečiai tiesiog stengėsi mažiausiomis sąnaudomis išspausti iš jėgainių viską, kas įmanoma. Aprūpinti jėgaines naftos produktais buvo per didelė prabanga, mat jų visų pirma reikėjo frontui. Taigi, elektrinių katiluose imta deginti akmens anglį, durpes ir net malkas. Nuo pat karo pradžios okupacinė valdžia ėmė griežtai riboti elektros energijos sunaudojimą tiek butuose, tiek pramonės įmonėse. Kuo blogesnė buvo padėtis fronte, tuo apribojimai darėsi griežtesni.

1944 metais frontui vėl priartėjus prie Lietuvos, okupantai nutarė didesnes elektrines išmontuoti, o jų įrangą išgabenti į Vokietiją, tačiau galutiniai įgyvendinti šio sumanymo taip ir nespėjo. Nenorėdami palikti jėgainių į Lietuvos teritoriją besiveržiančiam priešui, vokiečiai nutarė jas sunaikinti.

1944 metų liepos 7 dieną būrys kareivių įsiveržė į Neries krantinėje esančią Vilniaus centrinę elektrinę (šiame pastate dabar įsikūręs Energetikos ir technikos muziejus) ir ėmė krauti sprogmenis katilinėje bei mašinų salėje. Vienas jėgainės darbininkas vėliau prisimins, kad jos darbuotojai mėgino įkalbėti sprogdintojams vadovavusį karininką nenaikinti seniausios Vilniuje elektrinės. Nežinia, tiesa tai, ar legenda, tačiau kariškiai neva sutikę nevykdyti gauto įsakymo mainais į keletą kilogramų lašinių. Tačiau kur per kelias minutes gauti lašinių išbadėjusiame mieste? Sandėris nepavyko, tad jau tos pačios dienos popietę elektrinė virto griuvėsių ir nuolaužų krūva. Nepaliestas liko tik jos administracinis pastatas. Toks pat likimas ištiko ir Kauno Petrašiūnų jėgainę. Labiau pasisekė Klaipėdai: 1945 metais, sovietų daliniams apsupus miestą, vokiečiai susprogdino tik miesto elektrinės kaminus. Tiesa, ir tai padarė didelės žalos, mat griūdami kaminai sutraiškė katilų bunkerius ir dalį mašinų salės stogo. Besitraukdami vokiečiai planavo susprogdinti ir kitas mažesnes jėgaines, tačiau tam sutrukdė staigus sovietų kariuomenės prasiveržimas.

Komisiją išgąsdino Trispalvė

Pirmaisiais pokario metais apie kokią nors energetikos plėtra nebuvo nė kalbos: stalininiu laikotarpiu buvo tik atstatomos karo sunaikintos elektrinės. Tačiau jų aiškiai nepakako, kad būtų galima įgyvendinti grandiozinės sovietinės industrializacijos planus. Energijos trūkumas ypač jautėsi Vilniuje, kuriam energiją tiekė nedidelė 7000 kW galios Grigiškių hidroelektrinė, trys energetiniai traukiniai ir atstatyta vokiečių susprogdinta centrinė miesto elektrinė, kuri, net ir pasiekusi prieškarinę 8500 kW galią, nebegalėjo aptarnauti sovietų planuojamų pramonės įmonių pajėgumų. Tad 1951 metais Žemuosiuose Paneriuose pastatoma pirmoji didelė šiluminė elektrinė, kuri septynerius metus bus pagrindinė sostinės elektros energijos tiekėja.

Vis dėlto didžioji Lietuvos industrializacija ir urbanizacija pagal sovietinį modelį prasidėjo Nikitos Chruščiovo valdymo metais – mūsų šalis sovietams buvo labai svarbi tiek ekonominiu, tiek geopolitiniu bei kariniu požiūriu, tad investicijų į respublikos ūkį Maskva negailėjo. Gigantiška industrializacija darė Lietuvą vis labiau priklausomą nuo žaliavų, kurių tiekimą reguliavo Kremlius.

Tačiau šiems planams įgyvendinti reikėjo naujų energetikos pajėgumų, tad 1955 metų lapkritį pradėta rengtis bene didžiausiai to meto statybai, neatpažįstamai pakeisiančiai nemažos Lietuvos dalies kraštovaizdį. 1956 metų vasarą, iškirtus Petrašiūnų pušynus ir nutiesus privažiavimo kelius, galingas ekskavatorius iškasė pirmąjį smėlio kaušą Kauno hidroelektrinės statybos aikštelėje. 1957 metų spalio 23 dieną paklotas pirmasis kubinis metras betono būsimai užtvankai. Po pusantrų metų senoji Nemuno vaga išsilies į Kauno marias, palaidosiančias po vandeniu 45 gyvenvietes ir šimtus sodybų. 1959 metų lapkričio 5 dieną bus įjungtas pirmasis jėgainės hidroagregatas ir didžiausios Lietuvos upės energija virs šviesa.

Ir nors Kauno hidroelektrinė visų pirma buvo reikalinga tam, kad būtų įgyvendinami Kremliaus sumanyti industrializacijos planai, ši jėgainė iki pat 1968 metų gaminusi beveik trečdalį respublikai reikalingos elektros energijos, padarė Lietuvos energetikos ūkį gerokai mažiau priklausomą nuo Maskvos tiekiamų žaliavų.

Greičiausiai tai tik sutapimas, tačiau tokią nepriklausomybė simbolizuoja kurioziškas nutikimas, kurį šiandien verta prisiminti. Užbaigtą jėgainę atvykusios priimti valstybinės komisijos narius ištiko šokas, pamačius palubėje Trispalvę: Geltona, žalia ir raudona metalinė juosta driekėsi per visą turbinų salę. Sumišę komisijos nariai nežinojo, ką daryti, mat pagal sovietinius standartus būtent taip žymimos trys skirtingos elektros fazės. Galiausiai buvo nutarta fazes sukeisti vietomis, geriau papildomas vargas, negu užuomina į nepriklausomybę. Belieka pridurti, kad šiandien trispalvės prie Lietuvos elektrinių gali plaikstytis laisvai, tačiau energetinė mūsų nepriklausomybė tebėra tiek pat aktuali, kiek ir tolimais 1929 metais.

“Lietuvos žinios“, 2010-04-23

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s