Svetimos pergalės diena

Lygiai prieš 65 metus šiomis gegužės dienomis Europoje griaudėjo pergalės saliutai. Tiek su Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo pradžia, tiek su jo pabaiga lietuviai siejo nemažai vilčių, jog pavyks atkurti prarastą mūsų šalies nepriklausomybę. Ar šios viltys buvo tikros? Net jei ir taip, pasinaudoti kad ir menkiausiomis išsilaisvinimo galimybėmis mums taip ir nepavyko.

Aras Lukšas

Tai, kad Raudonoji armija neišvengiamai sugrįš į Lietuvą, tapo aišku jau 1944 metų pavasarį, kuomet įnirtingi mūšiai vyko vos už 300-450 kilometrų nuo mūsų šalies sienų. Tuo metu sovietų karinė vadovybė jau planavo stambaus masto operaciją „Bagrationas“, be kita ko numatančią galingą proveržį Baltarusijos ir Ukrainos kryptimi. Į strateginį šio plano tikslą įėjo ir Lietuvos okupacija.

Nežinia, sutapimas tai ar ne, tačiau operacija prasidėjo minit vokiečių įsiveržimo į SSRS teritoriją trečiąsias metines – 1944 metų birželio 22-ąją, galingu Pirmojo Pabaltijo fronto puolimu. Kitą dieną puolimą pradėjo Trečiojo ir Antrojo Baltarusijos frontų kariuomenė. Iš viso šį triuškinantį kumštį sudarė 124 divizijos su daugiau nei 1,2 milijono karių, 24 tūkstančiais artilerijos pabūklų bei minosvaidžių, daugiau nei 4 tūkstančiais tankų ir 5 tūkstančiais lėktuvų. Toks galingas smūgis nepaliko jokių šansų besiginančiai Vermachto grupei „Centras“ – nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, vokiečių gynyba buvo greitai pralaužta, dideli grupės junginiai apsupti ir sunaikinti. Nepraėjus nė mėnesiui nuo operacijos pradžios, liepos 3 dieną, Raudonoji armija užėmė Minską.

Operacija „Bagratrionas“

Iš ten Lietuvos kryptimi pajudėjo net dviejų – 1-ojo Pabaltijo ir 3-ojo Baltarusijos fronto junginiai, Liepos 4 dieną, pasiekę  Pastovį, Naručio ežerą ir Molodečną jie visiškai priartėjo prie mūsų šalies sienų. Tą pačią dieną abiejų frontų vadai gauna SSRS ginkluotųjų pajėgų vadovybės įsakymą tęsti puolimą ir per kiek galima trumpesnį laiką forsuoti Nemuną tarp Kauno ir Gardino, užimti placdarmus vakariniame jo krante ir pasiekti Šiaulių – Kauno liniją. Generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamoms 3-ojo Baltarusijos fronto pajėgoms ne vėliau kaip liepos 10-12 dienomis įsakyta užimti Vilnių.

Likus trims dienoms iki įsakyme nurodyto termino, liepos 7-ąją prie sostinės priartėjęs 3-asis gvardijos mechanizuotas pulkas ir 5-oji gvardijos tankų armija miesto prieigose stojo į įnirtingas kautynes su maždaug dešimties tūkstančių vokiečių įgula, turėjusia ne daugiau kaip 70 tankų, 270 artilerijos pabūklų ir 420 minosvaidžių. Jėgos buvo aiškiai nelygios, tad po poros dienų Raudonosios Armijos daliniai jau buvo apsupę Vilnių. Nieko nepadėjo ir vokiečių kontratakos nuo Maišiagalos ir Vievio pusės – liepos 13 dieną Lietuvos sostinė buvo užimta.

Beveik tuo pat metu trys Baltarusijos fronto armijų kariuomenės užėmė visą Dzūkiją ir pasiekė Nemuną, o sostinę užėmusi Pabaltijo fronto 5-oji armija po poros savaičių jau šeimininkavo Kaune. Miestą sovietai užėmė be mūšio – nenorėdami būti apsupti, vokiečių daliniai iš buvusios laikinosios sostinės pasitraukė anksčiau, nei Kauną pasiekė Raudonosios Armijos daliniai. Užėmusi Kauną ir sulaukusi pastiprinimu, 5-oji armija iki rugpjūčio pabaigos užėmė visą Suvalkiją ir įsiveržė į Rytprūsius.

Kitos dvi Pabaltijo fronto armijos liepos mėnesį sėkmingai puolė Panevėžio ir Šiaulių kryptimis. Liepos 27 dieną užėmę Šiaulius, sovietai tęsė puolimą link Jelgavos bei Rygos ir mažiau nei po savaitės jau kontroliavo visą šiaurinę Lietuvos dalį. Tačiau netrukus pergalingai žygiuojanti sovietų kariuomenė netikėtai susidurs su įnirtingu pasipriešinimu. Čia reikia pastebėti, kad šis pasipriešinimas bus ne tik iš vokiečių pusės, tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas Žemaitijoje bei Rytprūsiuose veikiančias vokiečių armijos grupuotes staigus sovietų puolimas atkerta nuo  jų pajėgų Latvijoje ir Estijoje, tad  rugpjūčio pabaigoje naciai pradeda telkti pajėgas kontrsmūgiui Šiaulių kryptimi. Tačiau kontrataka nepavyko, ir iki rudens pradžios sovietai jau buvo užėmę beveik visą Lietuvą. Raudonoji Armija nekontroliavo tik Žemaitijos, kurią užimti 1-ojo Pabaltijo fronto vadovybei buvo įsakyta ne vėliau, kaip spalio mėnesį. Žemaitija sovietams buvo kietas riešutas. Kodėl – pasiaiškinsime vėliau. O kol kas sovietai rengia itin slaptą operaciją – tokią, kad vokiečiai Raudonosios Armijos dalinių judėjimą pastebi tik spalio antrąją, likus vos porai dienų iki puolimo pradžios.

Sovietų kariuomenė į Žemaitijos šturmą pakilo spalio 5 dieną Pralaužusi vokiečių gynybą, 1-ojo Pabaltijo fronto 51-oji armija per penkias dienas užėmė Kretingą ir pasiekė Baltijos jūrą į šiaurę nuo Palangos. Kiti fronto junginiai tuo metu jau juosė Klaipėdą supusias nacių gynybos linijas. Čia Raudonosios Armijos puolimas įstrigo gerai savaitei. Lemiamas Žemaitijos  šturmas prasidėjo spalio 5 dieną. Po penkių dienų Raudonosios Armijos daliniai pasiekė  Baltijos jūrą ir Klaipėdą juosusias vokiečių gynybos linijas. Mūšiai dėl vienintelio Lietuvos uosto užsitęsė  keletą mėnesių. Po kelių įnirtingų vokiečių kontratakų miestas buvo užimtas tik 1945 metų sausio 28 dieną. Nepraėjus ir savaitei, Raudonoji armija jau šeimininkavo ir Kuršių nerijoje. Taip 1945 metų vasario ketvirtoji tapo naujos Lietuvos okupacijos data.

Puolimą sustabdė lietuviai

Jei 1941 metais Vokietijos armija pakrikusią sovietų kariuomenę išstūmė iš Lietuvos kone per porą savaičių, tai 1944-aisiais mūšiai dėl mūsų šalies teritorijos užtruko daugiau nei pusmetį. Kaip matome,  mūšiai labiausiai strigo Žemaitijoje, kurioje Raudonoji armija sutiko ne tik Vermachto, bet ir lietuvių savanorių pasipriešinimą. Šiame regione sovietams pasipriešino ir lietuvišką Tėvynės apsaugos rinktinė. Vienas iš ryškiausių tokio pasipriešinimo epizodų buvo Sedos kautynes.

1944 metų rudenį Šiaurės fronte  vokiečiai prieš sovietus metė 22 Vermachto divizijas, sudariusias vadinamąją Kuršo grupuotę. Jos sudėtyje kovėsi ir du lietuvių savisaugos batalionai. Tokios pajėgos  Kurše buvo laikomos tam, kad atremtų galimą švedų puolimą, jei šie nuspręstų atsisakyti neutralumo ir įstotų į karą antihitlerinės koalicijos pusėje. Šiaip ar taip Kuršo grupuotė buvo grėsminga jėga, kurios nelikvidavusi Raudonoji Armija negalėjo palaužti vokiečių gynybos. Tačiau tam, kad ši grupuotė būtų likviduota, pirma reikėjo atkirsti jos tiekimo kelius, ėjusius iš Rytprūsių  per Žemaitiją. Tačiau greito sovietų puolimo planams netikėtai sutrukdė lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinės batalionai. Jau 1944 metų liepą jiems pavyko sustabdyti sovietų puolimą prie Ventos, tačiau didžiausias lietuvių susidūrimas su Raudonosios armijos daliniais spalio 7 dieną įvyko  ties Seda. Čia majoro Alfonso Urbono vadovaujamas pirmasis lietuvių savanorių pulkas mėgino sustabdyti puolančius sovietų tankus. Neturėdami prieštankinės artilerijos ir ginkluoti tik vadinamaisiais „pancerfaustais“, lietuviai tuomet sunaikino aštuonias kovines sovietų mašinas. Tačiau jėgos buvo nelygios, o trauktis nebuvo kur – Sedą ginančio bataliono užnugaryje tekėjo Varduvos upė, tad lietuvių kariai kovėsi iki paskutinio šovinio. Nesulaukę žadėtos vokiečių tankų paramos ir išeikvoję visus šaudmenis, bataliono kariai mėgino trauktis keldamiesi per Varduvą, tačiau daugelis jų čia ir žuvo.

Apskritai Žemaitijoje ginkluoti savanorių būriai kūrėsi ir veikė jau 1944-ųjų pavasarį nors formaliai vokiečių karinė valdžia tokius junginius leido kurti tik liepos 10 dieną, kai tokie būriai jau buvo sukurti ir apginkluoti. Savisaugos būriai galėjo veikti tik valsčiaus miesteliuose o juos sudaryti galėjo ne daugiau, kaip 25 vyrai. Tačiau kovai su raudonaisiais partizanais ir diversantais to visiškai pakako. Kai kurie savanoriai susibūrę į „Vanagų“ organizaciją partys rengėsi ilgai partizaninei kovai prieš sovietinius okupantus ir kautis išvien su vokiečiais nesutiko.

Kita vertus, nemažai lietuvių vis dėlto dėvėjo tiek sovietines, tiek vokiškas uniformas. Ir kariavo jie ne vien Lietuvos teritorijoje. Štai jau minėtame mūšyje prie Šiaulių miestą nuo vokiečių kontratakos gynė 16-oji lietuviškoji divizija, galutinai suformuota 1942 metų gegužės mėnesį Rusijoje. Apie šios divizijos kūrimąsi ir jos kovos kelią jau esame rašę. Rašėme ir apie tai, kad kitaip, nei pas mūsų kaimynus, Lietuvoje vokiečiams taip ir nepavyko įsteigti lietuviško SS legiono. Tačiau be tiek ideologizuotuose Vermachto daliniuose lietuviai vis dėlto tarnavo.  Ir kovėsi ji ne tik Lietuvoje.

Vienas iš žinomiausių tokių karių buvo 7-ojo lietuviško savisaugos bataliono vadas kapitonas Jonas Semaška, kuriam karo pabaigoje buvo suteiktas dar ir Vermachto majoro laipsnis. 1943-ųjų pradžioje kartu su feldmaršalo Fridricho Pauliaus 6-ąja armija 7-asis lietuvių batalionas kovėsi pirmosiose fronto linijose prie Stalingrado ir pateko į apsupimą. Gavęs apsuptosios armijos štabo viršininko leidimą  J. Semaška per tris apsupimo žiedus išvedė 400 lietuvių karių iš. 23 iš jų, įskaitant patį J. Simašką buvo apdovanoti Karo nuopelnų kryžiais su kalavijais. Beje, pokario metais J. Semaška tapo Žemaičių partizanų apygardos vadu, kol buvo suimtas ir sušaudytas.

Būta Vermachte ir kitų pagarsėjusių lietuvių, tokių kaip snaiperis Bronius Sutkus, sunaikinęs ne mažiau kaip 209 rusų kariškius, arba iš Lietuvos kilęs naikintuvų eskadrilės vadas Horstas Adomaitis, numušęs 166 priešo lėktuvus ir 1944 m. rugpjūčio 8 d. žuvęs mūšyje. Po mirties jam buvo suteiktas aukščiausias Vokietijos kovinis apdovanojimas – Geležinio Riterio kryžiaus.

Šio ordino kavalieriais tapo ir daugiau lietuvių – lietuviško bataliono vadas majoras Juozas Kriščiūnas, leitenantas Vytautas Čėsna buvo apdovanotas už nuopelnus kautynėse prie Leningrado, kapitonas Bronius Michelevičius, dalyvavęs net 25 artimose kautynėse ir mūšiuose su bolševikais, prie Berlyno sužeistas 4-ą kartą.

Taigi, lietuviai kovėsi abiejose šio svetimo karo priešininkų pusėse – greičiausiai būdami įsitikinę, kad šiaip ar taip jie kaunasi už Lietuvos interesus. Sovietinėje 16-ojoje lietuviškoje divizijoje tarnavo ir nuo nacių pasitraukę idėjiniai komunistai, ir nemažai Lietuvos žydų, kurių tėvynėje laukė beveik garantuota mirtis. Vermachto dalinius rinkosi tie, kurie vokiečius laikė mažesne blogybe. Sunku patikėti, kad pastarieji degė dideliu troškimu padėti savo galvas už Tūkstantmetį Reichą – greičiausiai juo vedė viltis, jog po karo kokiu nors būdu pavyks atkurti bent jau formalią Lietuvos nepriklausomybę. Tokių vilčių būta ir karo pradžioje, ir jam baigiantis. 1941-aisiais tikėtasi, kad karą laimėję vokiečiai atsižvelgs į lietuvių paramą, o karo pabaigoje laukta pagalbos iš antihitlerinėje koalicijoje kovojusių Vakarų demokratijų.

Nuo nusivylimo iki pasipriešinimo

Pirmosios viltys žlugo praėjus vos šešioms savaitėms nuo karo pradžios. Apie Lietuvių aktyvistų fronto surengtą Birželio sukilimą ir jo suformuotą Lietuvos Laikinąją vyriausybę jau esame rašę. Tad šį kartą tik trumpai prisiminime, jog paskelbę apie šios Vyriausybė sudarymą LAF veikėjai norėjo, kad vokiečiai įžengtų ne į Sovietų Sąjungos teritoriją, o į formaliai nepriklausomą valstybę. Prisiminkime ir tai, kad žmonių entuziazmas tuomet liejosi per kraštus. „Sveikinimai Vyriausybei ėjo dešimtimis iš įvairiausių vietų. Reikėjo tiesiog jaudintis, skaitant tuos ant pergamento ar kitokio provincijos krautuvėje surasto popieriaus gražiai išrašytus ir išpieštus sveikinimo tekstus, po kuriais buvo šimtai pavardžių, dažnai rūpestingai darbo rankų išvingiuotomis raidėmis. Kai telefonas ir telegrafas iš viso tik karo reikalams teveikė, tokie sveikinimai buvo pristatomi savomis priemonėmis – motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis, iš jų susidarė stora byla… Sekmadieniais Vyriausybės nariai, kol jiems nebuvo atimtos paskutinės susisiekimo priemonės, lankė provinciją ir informavo gyventojus apie padėtį“,  – 1955 metais leidinyje „Į laisvę“ prisimins šių įvykių dalyvis LAF aktyvistas dr. Zenonas Ivinskis.“

Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Su Laikinąja vyriausybę vokiečiai taikstėsi tik tol, kad nebuvo galutinai suformuota krašto civilinė okupacinė administracija. 1941 metų rugpjūčio 5 dieną kabinetas buvo išvaikytas. Tiesa, LAF aktyvistai su tuo taikstytis neketino. Rugsėjo 15 dieną jie paskelbė memorandumą „apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti“. Šiame dokumente be kita ko siūloma pripažinti tolimesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava Vyriausybė.  Tai buvo paskutinis bandymas derėtis su okupantais:   rugsėjo 26 dieną: vokiečių generalinio komisaro įsakymu LAF išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o šios memorandumą pasirašęs šios organizacijos vadovas Leonas Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje. Būtent tuomet Lietuvoje ir ėmė formuotis nekomunistinis antinacinis pogrindis.

Bene pirmieji tokiai veiklai pradėjo telktis krikščionių demokratų pakraipos aktyvistai. Naciams likvidavus LAF, nebeliko jokios galimybės veikti legaliai, tad netrukus buvo įkurtas Lietuvių frontas, kuriame susibūrė nemažai buvusių valstybės veikėjų. Viena iš ryškiausių asmenybių šioje organizacijoje buvo išvaikytosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Apie šio neeilinio žmogaus veiklą ir jo propaguotas idėjas taip at esame rašę, todėl dabar tik apibūdinkime jį krikdemams toli gražu nesimpatizavusio Vaclovo Biržiškos žodžiais. Pasak šio socialdemokratų veikėjo, J. Ambrazevičius buvęs „kultūringas politikas ir nepakeičiamas valstybininkas.“ O J. Ambrazevičiaus bendražygis Adolfas Damušis vadino jį centrine Lietuvių fronto figūra ir šio sąjūdžio siela. Verta pastebėti, kad dviejų totalitarinių režimų kovos akivaizdoje, Lietuvių fronte buvo puoselėjama parlamentinės demokratijos idealai, kuriuos grupė intelektualų suformavo 1936 metais žurnale „Naujoji Romuva“.

Pirmoji antinacinė organizacija aiškiai pasisakė tiek prieš sovietinį bolševizmą, tiek prieš vokiškąjį nacionalsocializmą. 1943 metais Lietuvių fronto laikraštis „Į Laisvę“ rašė: 1943 „Lietuviai neina nei už bolševizmą, nei už nacionalsocializmą, bet pasirenka tą trečiąjį – Lietuvos kelią; daro tai, kas būtų naudinga Lietuvai.“ Vis dėlto bolševizmas buvo laikomas didesniu priešu: 1943 metais karo baigtis Lietuvių fronto vadovybei jau nebekėlė abejonių – ji buvo įsitikinusi, kad netrukus mūsų šalies laukia nauja sovietinė okupacija. „Mūsų ateities klausimas labai daug priklausys nuo mūsų ryžtingos laikysenos Maskvos atžvilgiu. Visi turime įsidėti į galvą ir širdį: „mes visomis jėgomis priešinsimės, jeigu sovietai bandys žengti per Lietuvos sieną“. Tai yra vienintelis kelias atsikratyti Maskvos globos,“ –  skelbiama 1943 metų spalio mėnesį išleistame fronto biuletenyje.

Kita vertus, nacių atžvilgiu Lietuvių frontas laikėsi neginkluotos kovos ir pasyvaus pasipriešinimo taktikos. Viena vertus, ginkluota kova prieš Vermachtą kėlė grėsmę visos tautos egzistavimui. Tačiau pasyviai kovai buvo ir kur kas svarbesnė priežastis. Bet koks ginkluotas pasipriešinimas vokiečių karo mašinai Lietuvių fronto vadovų nuomone, būtų naudingas kitam Lietuvos priešui – sovietų kariuomenei ir raudoniesiems partizanams. Todėl šios organizacijos nariai net ir nacių teroro akivaizdoje nesiėmė jokių atsakomųjų veiksmų. Štai 1942 metais fronto leidinys „Nepriklausoma Lietuva“ aprašo masines gyventojų žudynes Švenčionių apskrityje, kuriomis naciai keršijo už sovietinių partizanų nužudytus keis vokiečių pareigūnus. Laikraštis griežtai smerkia nacių žiaurumus, jis ragina tautiečius susilaikyti nuo keršto ir teroro aktų. Vietoje to buvo siūloma registruoti visas nacių aukas ir jų žudikus, kad vėliau atkūrus nepriklausomą Lietuvą, jie būtų nuteisti.

Kaip matome, Lietuvių fronto vadovybės viltys, jog net ir sovietams laimėjus karą, pavyks nesmurtiniu būdu atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo tikrai didelės. Daug tikėtasi ir iš karą laiminčių Vakarų valstybių. Lietuvoje nebuvo pamiršti ir susitikime su išeivijos atstovais 1940 metais pasakyti JAV prezidento Franklino Roosevelto žodžiai, jog nėra ko išgyventi dėl prarastos nepriklausomybės – ateisiąs laikas, ir mūsų šalis tą nepriklausomybę atgausianti. Kita vertus, tuomet dar niekas nė nenujautė, kokį likimą Lietuvai ir visai Rytų Europai karo nugalėtojai perengs Jaltoje ir Potsdame.

Taip, 1944 metais kai kurie lietuviai narsiai pasipriešins į mūsų kraštą sugrįžtantiems Raudonosios armijos daliniams. Tačiau neginkluota kova už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą taip ir nepavyks. Birželio sukilimo metu suformuota Laikinoji Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV, tačiau prisistatyti kaip rimta politinė jėga ji neįstengė. Po karo Vokietijos valdžia pradėjusi derybas ir su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu, o šios šalies kancleris Konradas Adenaueris net Maskvoje buvo užsiminęs apie jo, kaip Lietuvos vyriausybės tremtyje pripažinimo. Tačiau dėl išeivijos grupuočių politinių nesutarimų šios derybos neduos rezultatų. Tad 1945 metų gegužę Europoje nugriaudėję pergalės saliutai mums karo neužbaigs – ginkluotas pasipriešinimas okupantams tęsis iki pat 1953 metų.

“Lietuvos žinios“, 2005-05-07

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s