Tarp dviejų ugnių

Prieš 66 metus, 1944-ųjų birželio 3 dieną, keršydami už sovietinių partizanų veiksmus, hitlerininkai sudegino Pirčiupių kaimą su 119 niekuo dėtų jo gyventojų. Minėdami šią kraupią sukaktį, prisiminkime ir kitas nacių represijas Lietuvoje bei kai kuriuos sovietmečio istorikų nutylėtus faktus.

 

Aras Lukšas

 

Pirčiupių tragedija – bene viena iš labiausiai sovietiniais metais eksploatuotų istorijų, pasakojanti apie hitlerinių okupantų nusikaltimus Lietuvoje. Jai buvo skiriami ne tik to meto istorikų darbai, bet ir menininkų kūryba. Apie Pirčiupius sukurtas ir Almanto Grikevičiaus filmas „Faktas“, kuriam scenarijų sukūrė lietuviško kino grandas Vytautas Žalakevičius, ir puikaus poeto Justino Marcinkevičiaus poema „Kraujas ir pelenai“. Tuomet kaimo žūtis buvo vertinama aiškiai vienareikšmiškai, nutylint daugelį jos aplinkybių. Tačiau net ir šiandien ši tragedija vis dar palieka vietos įvairiausioms versijoms.  Tad, nesileisdami į vertinimus, pabandykime atkurti skirtinguose šaltiniuose minimus įvykius.

 

Kaimas liepsnose

 

1944 metų birželio 14-ąją, artėjant vienuoliktai valandai Vilniaus-Eišiškių plente pasirodė vokiškų karinių automobilių kolona. Priartėjusi prie Pirčiupių kaimo, ji sustojo, ir iš sunkvežimių pasipylė kareiviai. Per keletą minučių 16–ojo SS ir policijos pulko 3–iojo bataliono 9–oji ir 10–oji kuopos jau supo nedidelę gyvenvietę glaudžiu žiedu. Pačiame kaime tuo metu buvo likę nedaug žmonių – visi, kas galėjo pakrutėti, dirbo aplinkiniuose laukuose.  Plyname lauke apsupti pirčiupiečiai buvo suvaryti į kaimą – iš mirtinų gniaužtų pavyko pasprukti tik nedaugeliui – tiems, kas buvo arčiau laukus juosiančio miško.

Kareiviams apsupus kaimą ir suvarius jo gyventojus į kiemus, į Pirčiupius įriaumoja du tankai. Dar kelios šarvuotos mašinos sustoja palei plentą. Esesininkai, įsiveržę į kaimiečių namus, varo juos laukan. Atrinkę iš minios penkiolika tvirčiausių vyrų, baudėjai uždaro juos kluone. Tuomet meta į jo vidų kelias granatas ir ima šaudyti. Galimas dalykas, šaudyta padegamosiomis kulkomis, nes netgi drėgną dulksnotą dieną šiaudinis kluono stogas užsiliepsnoja kaip parakas. Netrukus keliems vyrams pavyksta išlaužti medines pastato duris, tačiau juos čia pat pakerta esesininkų automatų kulkos. Supratusius, kad ir jų laukia toks pat likimas ir bandančius bėgti kaimo gyventojus baudėjai šaudo vietoje ir meta į įsišėlusią ugnį. Netrukus į kluoną suvaroma dar viena grupė vyrų ir paauglių, kurių laukia tokia pat baisi mirtis liepsnose ir dūmuose. Galiausiai ateina eilė moterims ir vaikams – viena jų grupė suvaroma į trobą, kitos dvi – į tvartus. Galiausiai ugnis praryja ne tik paskutiniąsias egzekucijos aukas, bet ir likusias tuščias 27 sodybas. Iš viso esesininkai sudegino ir sušaudė 119 žmonių:  58 vyrus, 61 moterį, 49 vaikai iki 15 metų, 14 jaunesnių vaikų ir keturis dar nevaikštančius kūdikius. Žuvo ne tik pirčiupiečiai, bet ir tie, kurie savo nelaimei atsidūrė ne vietoje ir ne laiku – tai buvo keli kaime sustoję dviratininkai bei pora ten užklydusių piemenukų. Iš apsupties pavyko ištrūkti vos devyniems žmonėms, o iš viso gyvi liko tik 39 šio kaimo gyventojai. Vienas iš jų, Petras Vilkišius 1957 metais sovietinės Lietuvos kompartijos oficioze „Tiesa“ šiuos įvykius prisimins taip: „Tą šeštadienį aš patraukiau į Buckaus vienkiemį Pamerkiuose. Mūsų kaimai šalia vienas kito. Pasisvečiavau, nepamenu, kiek laiko, iš trobos išėjau į lauką. Žiūriu, Pirčiupiuose kyla dūmų kamuoliai. Girdisi šūviai. Supratau, kažkas atsitiko. Aš – namo. Bėgu mišku. Išėjau iš miško, žiūriu – liepsna apėmė kaimą iš abiejų pusių. Girdisi verksmas, moterų klyksmas, o vokiečiai aplink vaikšto. Pamatė mane. Pakėlė automatus. Moja man rankomis, girdi, prieik arčiau. Aš kritau ant žemės ir šliaužte atgal į mišką. Šliaužiu, o širdis tvinksi, galvoju, kaip maniškiai, ar gyvi. Juk visi buvo namie…Žiūrėjau, žiūrėjau, kol sugriuvo trobų degėsiai.“

Po šių kraupių žudynių, vokiečių kareiviai kaime patruliavo dar devynias dienas, niekam neleisdami ne tik palaidoti žuvusiųjų, bet ir prie jų prisiartinti. Matyt, per tą laiką naciai mėgino paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus – šiaip ar taip, 1944 metų birželį sovietų kariuomenė jau buvo vos už 300 kilometrų nuo Lietuvos sienų. Galiausiai, Valkininkų klebonui Juozui Bardišauskui kažkaip pavyksta susitarti su vokiečiais, kad šie leistų palaidoti žuvusiuosius. Laidotuvėse nebūta nei giesmių, nei maldų – į vieną paskubomis iškastą duobę buvo sumesti moterų ir vaikų, į kitą – vyrų palaikai. Vėliau, jau 1947 metais, žuvusiųjų atminimui, čia iškils du kuklūs mediniai kryžiai, kuriuos po kiek laiko sunaikins jau kiti – sovietiniai okupantai.

Nėra abejonės, kad Pirčiupių drama buvo žiauriausia nacių įvykdyta teroro akcija per visą jų okupacijos laikmetį, jei, žinoma nekalbėsime apie metodiškai ir apgalvotai vykdytas žydų žudynes. Kas sukėlė tokį hitlerininkų įniršį ir ar galima buvo šios tragedijos išvengti? Štai šioje vietoje sovietinių ir šiandieninių istorikų pateikiamos versijos skiriasi. Sutariama tik dėl vieno dalyko – Pirčiupių sunaikinimas buvo okupantų kerštas už raudonųjų partizanų veiksmus ir faktas, kad dalis kaimo gyventojų juos rėmė ar bent turėjo su jais ryšių. Mat ankstų tos pačios birželio 3-osios rytą netoli Pirčiupių sovietiniai partizanai apšaudė keletą hitlerininkų žandarmerijos automobilių. Per išpuolį buvo nukauti keli vokiečių kareiviai. Tačiau, kai esesininkų įniršis užgriuvo ant beginklio kaimo, netoliese bazavęsi partizanai neatėjo jo žmonėms į pagalbą. O juk sutrukdyti baudžiamajai operacijai nebuvo sunku, mat vokiečių baudėjų, kitaip, nei gali susidaryti įspūdis, buvo gal kiek daugiau nei pora dešimčių. Taigi, kodėl raudoniesiems kovotojams nerūpėjo bent jau juos rėmusių kaimo žmonių likimas?

 

Provokatoriai ir keršytojai

 

Galima manyti, kad paprastų lietuvių kaimiečių likimas komunistiniams partizanams paprasčiausiai nerūpėjo. Tačiau iš kai kurių dokumentų bei faktų peršasi ir kitokia išvada: artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, vokiečių žvėriškumai jiems buvo netgi naudingi. Apie tai užsimenama ir radiogramoje, kurią Pietryčių Lietuvoje veikusios raudonųjų partizanų brigados vadas Genrikas Zimanas birželio 19 dieną nusiuntė Rusijoje buvusiam LKP vadovui Antanui Sniečkui. „Vokiečių žvėriškumai Pirčiupiuose turi būti kuo plačiau išgarsinti Lietuvoje ir užsienyje. Pirčiupių įvykius panaudosime kviesdami gyventojus į ginkluotą kovą“, – rašoma šiame dokumente.

Taip Pirčiupiai tapo kone bendriniu žodžiu, įvardinančiu hitlerininkų represijas prieš taikius Lietuvos kaimų žmones. Tačiau tokių „keršto“ už ginkluoto sovietinio pogrindžio aktyvistų veiksmus atvejų būta žymiai daugiau.

Tokios nacių rengtos baudžiamosios operacijos ypač dažnai buvo rengiamos 1943-1944 metais, kai okupuota Lietuva jau tapo giliu vokiečių užnugariu o reikalai fronte ėmė krypti nepalankia Vokietijai linkme.  Būtent tuomet itin suaktyvėjo ne tik raudonųjų partizanų junginiai, bet ir į priešo užnugarį atsiųstos specialios sovietų diversinės grupės. Kovoti su jomis, blogėjant padėčiai Rytų fronte, vokiečiams greičiausiai nebeužteko resursų, tad didelę atsakomybės už tvarką dalį okupacinė valdžia mėgino permesti ant civilių Lietuvos gyventojų. Vokiečiai griežtai reikalavo, kad vietos gyventojai prisidėtų prie kovos su „gaujomis ir teroristų grupėmis“, praneštų apie bet kokius įtartinus asmenis, o už šių nurodymų nevykdymą, o juo labiau už bet kokią partizanams ar diversantams suteiktą pagalbą buvo grasinama mirtimi. Ir šie grasinimai nebuvo tušti. Masinės, žiaurios ir visiškai neadekvačios partizanų ar diversantų veiksmams represijos vyko daugelyje Lietuvos vietovių. Štai tik keletas pavyzdžių.

1942 m. gegužės 19 dieną tarp Švenčionių ir Baltarusijos teritorijoje esančio Lentupio sovietiniai baltarusių partizanai nužudė kelis civilinės vokiečių valdžios pareigūnus ir vieną vermachto karininką. Keršydami už tai, vokiečiai kitą dieną sušaudė 400 Švenčionių apylinkių žmonių. Apie tai buvo pasiskubinta pranešti viešai – Vilniaus apygardos gebitskomisaras spaudoje informavo, jog visi sušaudytieji buvę sabotuotojai ir teroristai, tačiau greičiausiai tai buvo tiesiog baudėjams atsitiktinai įkliuvę niekuo dėti kaimų gyventojai. Kita vertus, šiandien abejojama, ar žuvusiųjų civilių skaičius iš tikrųjų buvo toks didelis, mat svarbiausiose žudynių vietose prie Švenčionių, Švenčionėlių ir Adutiškio galėjo būti sušaudyta apie 100 žmonių. Galimas dalykas, kad vokiečių pareigūnas tyčia padidino sušaudytųjų skaičių, kad dar labiau įbaugintų civilius. Juo labiau, kad gebitskomisaro atsišaukime į vietos gyventojus grasinama, jog tie, kurie “bolševikiniam priešui arba jo teroristinėms grupėms teiks paramą arba nepraneš apie tokių grupių pasirodymą“ grasinama ir toliau imtis “kolektyvinių atsiteisimo priemonių”. Iš tikrųjų, vien per tokias „atsiteisimo akcijas“ hitlerininkai sudegino mažiausiai 15 kaimų. Kai kurie jų gyventojai buvo sušaudyti, tačiau didesnioji jų dalis išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją.

Daugiausia tokių akcijų vyko 1943 metų rudenį bei 1944-aisiais, suaktyvėjus vadinamajam „bėgių karui“, kuomet sovietiniai partizanai, mėgindami sutrukdyti į Rytus vykstantiems vokiečių ešelonams ėmėsi diversijų geležinkeliuose. Nors baudėjai nesirinko aukų pagal jų tautybę, labiausiai nuo esesininkų teroro kentėjo lenkų ar rusų sentikių kaimai. Tai galima paaiškinti tuo, kad raudonieji partizanai daugiausia veikė Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Kita vertus, ne paslaptis, kad tarp rusų sentikių buvo nemažai sovietinių kovotojų rėmėjų. Šiaip ar taip, bene vienintelė reali „bėgių karo“ pasekmė buvo beprasmės civilių gyventojų aukos. Tuo tarpu vokiečių ešelonai ir toliau nepertraukiamai dundėjo Rytų fronto link. Kaip teigia rusų karo istorikas Borisas Sokolovas, dėl hitlerininkų užnugaryje veikusių partizanų diversijų nebuvo sutrukdyta nė vienai bent kiek svarbesnei vokiečių puolamajai operacijai.

Reikia pastebėti, kad skirtingai nei instrukcijomis iš Maskvos vadovavęsi raudonieji partizanai, kiti antinacinio pogrindžio dalyviai labai greitai suprato pragaištingas tokių aktyvių veiksmų pasekmes taikiems gyventojams. Pasikeitusį jų požiūrį ir taktiką gerai atspindi ši istorija. 1943 metų rudenį lenkų antinacinio pasipriešinimo kovotojai Vilniuje nušovė vokiečiams tarnavusį kriminalinės policijos inspektorių lietuvį. Hitlerininkų atsakas buvo žaibiškas ir neadekvatus: mieste tuoj pat buvo suimta šimtas lenkų inteligentų. Dešimt iš jų buvo sušaudyti Paneriuose, o likusieji išvežti į koncentracijos stovyklą. Po šio įvykio lenkų pogrindininkai atsisakė teroro aktų, rinkdamiesi kitus kovos būdus. Sovietiniams partizanams toks lenkų žingsnis aiškiai nepatiko. Laiške A. Sniečkui vienas iš raudonojo pogrindžio veikėjų skundžiasi:  “Lenkų nacionalistai, jei anksčiau ir vykdydavo diversinius ir teroro aktus, sušaudžius įkaitus, jų atsisakė jei tik gali, trukdo mūsų žmonėms juos vykdyti“.

 

Akmuo ant tako

 

Jau minėjome, kad raudonieji partizanai ne tik nepadėjo vokiečių terorizuojamiems taikiems gyventojams. Tačiau būdavo ir taip, kad komunistiniai kovotojai patys tapdavo jų budeliais. Iš tokių atvejų bene geriausiai žinoma Kaniūkų kaimo tragedija.

Ankstų 1944 m. sausio 29-osios rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių automatais, kulkosvaidžiais, šautuvais ir granatomis užpuolė  Eišiškių apskrities Jašiūnų valsčiuje esantį Kaniūkų kaimą. Nužudyti 38 kaimo gyventojai, tarp kurių buvo 19 moterų ir 7 vaikai. Kaimą užpuolikai sudegino iki pamatų. Apie tai, kas paskatino raudonuosius partizanus sunaikinti vadinamojo Dieveniškių pusiasalio lietuvišką kaimą, galima spręsti iš radiogramos, kurią sausio 31 A. Sniečkui nusiuntė jau minėtas G. Zimanas. Radiogramoje teigiama:  „Sausio 29 d. Vilniaus būrių, „Mirtis okupantams“ būrio, Margirio būrio ir Generalinio štabo specialiosios grupės jungtinė grupė visiškai sudegino patį aršiausią Eišiškių apskrities savisaugos kaimą Kaniūkus. Kaniūkai ne tik neįsileisdavo partizanų pas save į kaimą, bet ir rengdavo jiems pasalas keliuose, puldinėjo partizanams draugiškus kaimus, priversdavo ginkluotis neutralius kaimus.“

Galimas dalykas, kad užpuolę Kaniūkus, raudonieji partizanai sulaukė nors ir nedidelio, tačiau ginkluoto pasipriešinimo. Bent jau taip vėliau teigė patys operacijos dalyviai. Mat 1943 metų rudenį vokiečių okupacinė valdžia “gyventojų turtui ir gyvybei saugoti” bei kovai su “bolševikinio elemento banditizmu” leido steigtis vadinamajai vietinei savisaugai. Daugiausia tokių nedidelių savisaugos būrių  susikūrė Pietryčių Lietuvos kaimuose, – būtent ten, kur koncentravosi didžiausios raudonųjų partizanų pajėgos. Savisaugos kaimai buvo naudingi ne tik naciams, bet ir vietos gyventojams, kuriems įkyrėjo būti atpirkimo ožiais dėl raudonųjų vykdomų diversijų. Pastariesiems savisauga tapo rimta kliūtimi, tad Kaniūkų užpuolimas tapo dalimi viena platesnio masto operacijos prieš savisaugos kaimus dalimi. Šiame kontekste galima ir Trakų apskrities Bakaloriškių kaimo sunaikinimą. Tuomet, per 1944 metų Velykas,  raudonieji partizanai sudegino 71 kaimo namą, apie 300 ūkinių pastatų ir nužudė 18 jo gyventojų. Vis dėlto Kaniūkų žudynės buvo didžiausias komunistinių partizanų nusikaltimas, įvykdytas Lietuvoje nacių okupacijos metais.

Baigiant reikėtų pastebėti, kad nemažai taikių Lietuvos piliečių šio svetimo karo aukomis tapo jau nuo pat pirmųjų jo dienų. Nors į Lietuvą įsiveržusius vokiečių karius dauguma Lietuvių sutiko kaip išvaduotojus nuo komunistinio teroro, netruko paaiškėti, kad hitlerininkams Lietuva tėra tik ant tako gulintis akmuo ir kad su taikiais gyventojais jie taip pat gali elgtis žiauriai ir negailestingai, ypač ten, kur naciai sutikdavo bent kiek stipresnį Raudonosios Armijos pasipriešinimą. Kas priešas, o kas – ne, tuomet niekas nesiaiškino. Tokį požiūrį puikiai iliustruoja netoli Kretingos esančio Ablingos kaimo žūtis.

Viena iš šios tragedijos versijų tokia. Paryčiais įsiveržę į Lietuvą, vokiečiai Ablingoje pasirodė jau 1941-ųjų birželio 22-osios vidudienį. Kitą dieną vokiečių dviratininkų būrį apšaudė grupė kaime užsilikusių raudonarmiečių. Žuvus dviem vokiečių kareiviams, naciai nieko nelaukdami ėmėsi keršto prieš niekuo dėtus kaimo gyventojus. Jie sušaudė 42 Ablingos ir aplinkinių kaimų gyventojus, o patį kaimą sudegino.

Dar absurdiškesnės žudynės tomis dienomis vyko Alytuje. Tuo metu, kai Kaune jau buvo prasidėjęs Birželio sukilimas, Alytų pasiekusius priešakinius Vermachto dalinius draugiškai pasitiko Lietuvos šaulių būrys. Nors būrio vyrai pagal susitarimą su vokiečiais ant rankovių buvo užsirišę baltus raiščius, hitlerininkai, neklausydami jokių paaiškinimų, šaulius nuginklavo ir be jokių ceremonijų sušaudė čia pat, Nemuno pakrantėje. 42 lietuvių šauliai, matyt, net nespėjo suprasti, už su jais taip pasielgė „sąjungininkai“. Vėliau hitlerininkai šias žudynes pavadins paprasčiausia klaida. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Kitą dieną, raudonarmiečiams apšaudžius vokiečių patrulį, naciai nužudė mažiausiai 150 Alytaus gatvėse sugaudytų niekuo dėtų vyrų, tarp kurių buvo ir du kunigai.

Be abejo, kerštas akcjos už Raudonosios Armijos ar komunistinių partizanų veiksmus nebuvo vienintelis nacių vykdytų represijų pagrindas. Tačiau kitų represijų mastas buvo ne toks didelis. Vis dėlto keršijama buvo už bet kokį nepaklusnumą. Štai nepavykus suformuoti lietuviško SS legiono,  nukentėjo 60 lietuvių inteligentų ir žymesnių visuomenės veikėjų – visi jie atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje, nepateikus jokių kaltinimų. Tarp Štuthofo kalinių buvo ir rašytojas Balys Sruoga, vėliau nacių konclagerio košmarą aprašęs romane „Dievų miškas“.  Už tai, kad nepakluso tapti Vermachto dalimi ir vykti už Lietuvos teritorijos ribų 1944 metų pavasarį Paneriuose buvo sušaudyti 80 generolo Povilo Plechavičiaus vadovautos Vietinės rinktinės karių.

Suiminėjo ir žudė  okupantai ir už pasipriešinimą vežimui į priverstinius darbus, ir net už vadinamąjį ekonominį sabotažą. Štai vien 1943 metais už prievolių ir duoklių nevykdymą hitlerininkai, norėdami įbauginti kitus, sušaudė 40 ūkininkų. O ką jau kalbėti apie Lietuvos žmones, mėginusius parodyti bet kokį gailestingumą Trečiojo Reicho mašinos traiškomai žydų tautai – tokių laukė garantuota ir greita mirtis.

Kiek Lietuvos žmonių nacių okupacijos metais žuvo nuo tiesioginių hitlerininkų represijų, sunku pasakyti. Sovietmečiu buvo pateikiami šimtatūkstantiniai skaičiai, tačiau tuomet tiek Holokausto, tiek kitų represijų aukos būdavo tiesiog suverčiamos į vieną bendrą krūvą ir vadinamos „tarybiniais žmonėmis“. Dabar linkstama manyti, kad nacių nužudytų ne žydų tautybės žmonių per visą okupaciją galėjo būti maždaug 5 tūkstančiai. Be abejo, net ir vieno nekalto žmogaus pralietas kraujas – didžiulė tragedija. Vis dėlto šių represijų masto negalima palyginti su žydų kilmės Lietuvos piliečius ištikusia katastrofa, nusinešusia daugiau nei 200 tūkstančių gyvybių. Tačiau tai jau visai kitos istorijos tema.

Lietuvos žinios, 2010-06-04

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s