Pasidavę be šūvio

Šią savaitę gausiais renginiais paminėtos sovietinės okupacijos 70-osios metinės. Ta proga prisiminkime, koks likimas ištiko Lietuvos kariuomenę, kuri nelemtąjį 1940 metų birželį buvo priversta nuolankiai pasiduoti į mūsų šalį įsiveržusiam priešui.

Aras Lukšas

Kodėl Lietuvos kariuomenės karininkai, prisiekę ginti savo šalį, pakluso nusikalstamiems savo vadų įsakymams ne tik nesipriešinti agresoriui, bet ir visais įmanomais būdais suteikti paramą okupantams? Kodėl pirmąją okupacijos savaitę neatsirado net ir spontaniškų pasipriešinimo židinių? Pamėginkime atsakyti į šį klausimą, pasitelkdami to meto dokumentus ir faktus.

Įsakymas nesipriešinti

Apie sunkių sprendimų naktį  į 1940 metų birželio 15-ąją jau esame rašę lygiai prieš metus. Tad dabar tik trumpai prisiminkime, kad tuomet Prezidentūroje susirinkusiems vyriausybės nariams buvo iškilusi neišsprendžiama dilema – priimti sovietų ultimatumą, kuriuo reikalauta įvesti į Lietuvos teritoriją papildomus Raudonosios Armijos dalinius, ar jį atmesti ir pasipriešinti ginklu. Abiem atvejais, Lietuva būtų buvusi okupuota per pusę paros. Tą nelemtą naktį prie mūsų sienų visiškoje kovinėje parengtyje buvo sutelkta milžiniška jėga – 7 sovietų šaulių ir  2 kavalerijos divizijos, 4 tankų brigados – iš viso 150 tūkstančių kareivių ir karininkų laukė įsakymo pradėti invaziją. Pradėti puolimą buvo numatyta9 valandąryto. Maža to, pagal 1939 metų Lietuvos ir SSRS sutartį strateginėse Lietuvos vietovėse dislokuoti daliniai skaičiumi jau tuomet viršijo visą Lietuvos kariuomenę.

Prisiminkime ir tai, jog tą naktį posėdžiavusių vyriausybės narių nuomonės kaip atsakyti į agresoriaus ultimatumą išsiskyrė. Prezidento Antano Smetonos požiūriu, apie sovietų dalinių įsileidimą negali būti nė kalbos, o jei šie mėgins veržtis, būtina pasipriešinti ginklu. Tačiau tokią poziciją tąnakt parėmė nedaugelis: priešintis siūlė tik krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis. Galiausiai septintą ryto, likus trims valandoms iki ultimatume nurodyto termino pabaigos, buvo nutarta priimti visus Maskvos reikalavimus. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Evaldas Turauskas nedelsdamas informuoja apie tai Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje. Nuo šios akimirkos raudonųjų dalinių kelias į Lietuvą laisvas.

Tą patį rytą Lietuvos kariuomenės vadas divizijos generolas Vincas Vitkauskas skelbia įsakymą Nr. 107, kuriame be kita ko nurodoma: „Žygiuojančiai sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei. Painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių, postovio vietų, įsakant vietos administracijai parengti patalpas ir pan. Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kokių išsišokimų. Bet kuriems incidentams kilus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo.“

Dabar sunku nuspėti, kokį įspūdį Lietuvos kariams ir karininkams padarė šie vado žodžiai. Ypač tiems, kurie prieš du dešimtmečius su ginklu rankoje gynė Lietuvos laisvę nuo besiveržiančių į mūsų šalį bolševikų. Tačiau įsakymas, kuriuo Lietuvos generolas savo vadovaujamai kariuomenei nurodė nuolankiai pasitikti žygiuojantį priešą, buvo besąlygiškai įvykdytas. Netrukus pamatysime, kiek tėvynę ginti prisiekusiems ginkluotiems Lietuvos vyrams kainavo toks  nuolankumas.

O kol kas, birželio 15 dieną, 15 valandą Lietuvos sieną peržengia sovietų 8 ir 11 armijos, gavusios kovinės parengties įsakymą Nr. 1, kuriame Raudonosios Armijos vadams nurodoma būti pasirengusiems  kiekvienu momentu stoti į kautynes. Beje, sovietų kariškiai turi ne tik šį įsakymą, bet ir Minske parengtų atsišaukimų, kuriuose lietuviai raginami nekelti ginklo prieš savo brolius raudonarmiečius, ateinančius padėti Lietuvos liaudžiai nusimesti išnaudotojų jungą. Tačiau įsakymo vykdyti nereikia: pakeliui sutikti Lietuvos karininkai, užuot kėlę ginklus, atiduoda pagarbą  ir spaudžia rankas atėjūnams. Maždaug po valandos mūsų padangėje jau gaudžia sovietų karo lėktuvai, netrukus nutūpsiantys Radviliškio ir Šiaulių aerodromuose. Apie pusę ketvirtos raudonomis žvaigždėmis paženklinti tankai iš jau anksčiau Gaižiūnuose dislokuoto dalinio pasirodo ir Kauno Žaliakalnyje. Pavakare sovietų sargybos užima postus prie Prezidentūros, Ministrų Tarybos, Valstybės saugumo departamento, Lietuvos banko, telefono stoties bei Kauno radiofono. Greičiau nė per pusdienį visa Lietuva okupuojama be šūvio.

Liaudies kariuomenė

Tai, kad politikų valiai paklusę generolai įsakė kariuomenei nesipriešinti agresoriui, dar galima suprasti. Tačiau kodėl to savo iniciatyva  nepadarė nė vienas valstybės gynimo dvasia auklėtas dalinio vadas? Galimas dalykas, kad karius nuramino birželio 18 dieną paskelbtas dar vienas generolo V. Vitkausko įsakymas, kuriame aiškinama, jog „mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje ir tvirtai vykdys mūsų vyriausybės pavestus uždavinius tiek ginant krašto laisvę, tiek saugant tvarką viduje, tiek draugingai bendradarbiaujant su SSSR kariuomene“ .

Tačiau, ko gera, labiausiai įtinkinantis atsakymas į šį klausimą būtų toks: tokiam sprendimui tiesiog pritrūko laiko. Susivokti, kas iš tikrųjų vyksta, Lietuvos kariams buvo likusios vos keturios dienos: jau birželio 19-ąją, paleisdami į atsargą kelis aukštus ir svarbius postus užimančius karininkus, tarp kurių buvo Šaulių Sąjungos vadas ir Žvalgybos bei kontržvalgybos dalies viršininkas sovietai pradėjo įgyvendinti Lietuvos kariuomenės neutralizavimą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad sprendimas paleisti į atsargą pavienius vadus, užuot tiesiog vienu smūgiu likvidavus visą Lietuvos kariuomenę, sunkiai paaiškinimas. Tačiau iš tiesų tai buvo gerai apgalvotas ėjimas. Tiesiog paleisti 28 tūkstančius ginkluotų vyrų okupantai nesiryžo jau vien todėl, kad net menkiausias pasipriešinimo židinys galėjo niekais paversti stalininį „teisėto“ Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos planą. Todėl sovietai nutarė veikti lėtai, bet užtikrintai.

Birželio 20 dieną iš Lietuvos kariuomenės paleidžiami trys aukštesnieji karininkai. Netrukus ateina eilė ir kitiems. Iki liepos 3 dienos enkavedistai paleidžia 53 nepatikimiausius vadus, o jų pavardės iš karto atsiduria suimamųjų sąrašuose. Nuo tarpu į dalinius paskirti sovietiniai „politrukai“ šmirinėja po kareivines, ieškodami naujų aukų. Du šimtai komunistų, pasiųstų į kariuomenę eiti politinių vadovų pareigas, dirba itin uoliai. Iki liepos 30 dienos į atsargą paleidžiama 90 proc. generolų, daugiau nei ketvirtadalis pulkininkų. Į nepatikimųjų sąrašus patenka ir nemažai kitų karininkų – pradedant pulkininkais leitenantais ir baigiant jaunesniaisiais leitenantais. Kai kurie iš jų jau liepos 24 dieną atsiduria Kauno kalėjime.

Be to, NKVD mėgina perimti savo žinion ir Lietuvos kariuomenės štabo II skyrių, vykdžiusį žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijas. Tačiau netrukus į tokį sumanymą buvo numota ranka. Tokį žingsnį gerai paaiškina sovietų paskirto kariuomenės vado Felikso Baltušio-Žemaičio rugpjūčio 1 dieną pasirašytas įsakymas, kuriame teigiama: „II skyriaus  organizacinė santvarka nelaiduoja šių dienų reikalaujamos ir ryškios signalizacijos apie pasireiškiančius Lietuvos liaudies kariuomenės politinio-moralinio gyvenimo nenormalumus ir negali jos apsaugoti nuo priešų žalingos, liaudies siekiams priešingos įtakos“. Taigi, II skyriaus funkcijas perėmė NKVD, kurios instruktoriams vadovaujant iki rugpjūčio 5 dienos buvo suimti 84 karininkai.

Vadovaujantis sovietinės kariuomenės modeliu, vadinamojoje Lietuvos liaudies kariuomenėje buvo įkurti Ypatingieji skyriai, kurie kaip mat ėmėsi darbo. Svarbiausią vaidmenį šioje istorijoje atliko 29-ojo šaulių korpuso Ypatingojo korpuso vadovas Juozas Bartašiūnas, kurio iniciatyva 107 iš 245 korpuso štabo karininkai buvo įvardinti kaip „kontrrevoliucinių partijų nariai, aktyviai kovoję su sovietų valdžia“. Taip sovietinė naujakalbė vadino 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovų dalyvius.

Maža to, okupantų požiūriu, antisovietine veikla buvo laikomas ir karių atsisakymas priimti sovietinę priesaiką, ir net reikalavimas teisės eiti į bažnyčią ar laikyti kareivinėse kryžių. Vien šiuo pagrindu buvo suimta dvylika 615-ojo artilerijos pulko karių, įvertinus tai kaip mėginimus „sukelti greta dislokuotus pėstininkų dalinius ir surengti demonstracijas mieste“. Iš viso 12 tūkstančių korpuso karių ir karininkų Ypatingasis skyrius atrado 3200 priešų, kuriuos derėjo nedelsiant suimti. Jų nusikaltimus enkavedistai įvardijo su cinišku atvirumu:‘ „Tai labiausiai apsišvietę žmonės, turintys didelį autoritetą masėse.“

Likvidacija

Tuo pat metu imamasi neutralizuoti ir Šalių Sąjungą, kurią sudarė daugiau nei 60 tūkstančių karo meną išmanančių žmonių. Sovietų emisaro Vladimiro Dekanozovo paskirto Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio liepos 11 dienos aktu Šaulių Sąjungos veikimas buvo sustabdytas. O nuo liepos 13 dienos ji pradėta nuginkluoti ir likviduoti. Čia reikia pastebėti, kad šis įsakymas iki galo nebuvo įvykdytas – dalį turimos ginkluotės šauliai nuo okupantų paslėpė. Šių ginklų prireiks vėliau – 1941 metų birželio sukilimo dienomis.

Tačiau kol kas okupantams labiau rūpi reguliariosios kariuomenės reikalai – jie skuba pertvarkyti  mūsų ginkluotąsias pajėgas pagal savo modelį. Liepos 3 dieną marionetinės vyriausybės priimtame potvarkyje dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo nurodoma, kad Lietuvos kariuomenė turi būti pertvarkyta pagal Raudonosios Armijos pavyzdį. Nuo tos dienos mūsų ginkluotosios pajėgos perkrikštijamos Lietuvos liaudies kariuomene, iš jos tuojau pat išvaikomi karo kapelionai o į jų vietą skiriami jau minėti politiniai vadovai, privalantys kontroliuoti dalinių vadų veiklą.

Tačiau tuo viskas neapsiribojo. Okupantams lankstęsis kariuomenės vadas V. Vitkauskas naujiesiems Lietuvos šeimininkams taip pat pasirodė nepatikimas. Jis kol kas paliekamas nieko nebereiškiančiose krašto apsaugos ministro pareigose, tuo tarpu realią valdžią turinčiu kariuomenės vadu liepos 12 dieną paskiriamas užkietėjęs komunistas ir Raudonosios Armijos veikėjas Feliksas Baltušis – Žemaitis. Be jo ir kariuomenės politinio vadovo – taip pat iš Rusijos atsiųsto Jono Macijausko – parašo generolo V. Vitkausko įsakymai nuo šiol nebeturės jokios galios.

Įstatyme dėl kariuomenės reorganizavimo buvo ir kita okupantų klasta – jame visiems Lietuvos kariuomenės kariams leista dalyvauti politinėje veikloje. Ši iš pirmo žvilgsnio visai demokratiška nuostata iš tiesų reiškė tik viena: Lietuvos kariai, turėję ginti savo šalies nepriklausomybę, dabar buvo lyg ir įpareigoti  balsuoti vadinamojo Liaudies Seimo rinkimuose. Juo labiau, kad rinkti „liaudies atstovus“ kareiviams ir karininkams nurodė liepos 13 dieną paskelbtas kariuomenės vado įsakymas.

Galiausiai, likus kelioms dienoms iki rinkimų farso, liepos 17 dieną buvo paskelbtas dar vienas šį kartą – visiškai slaptas kariuomenės vado įsakymas dėl karininkų, puskarininkių ir civilių kariuomenės tarnautojų atestacijos. Šis įsakymas iš esmės reikalavo visų minėtų asmenų paminti po kojomis Lietuvos Respublikai duotą priesaiką ir  raštiškai prisiimti įsipareigojimus okupantų primestai marionetinei vyriausybei.

Tiek prisiėmusieji įsipareigojimus „liaudies valdžiai“, tiek atsisakiusieji tai padaryti nė nenumanė, kad dar prieš porą dienų, liepos 11-ąją, SSRS gynybos komisaras maršalas Semionas Timošenka jau buvo pasirašęs įsakymą suformuoti ypatingąją SSRS karinę apygardą su štabu Rygoje. Kiek daugiau nei po mėnesio sovietų gynybos liaudies komisaro pasirašytoje slaptoje direktyvoje šios apygardos vadovybei  bus nurodyta: visų trijų Baltijos valstybių kariuomenes išsaugoti vienerius metus, išvalyti nuo nepatikimų elementų ir performuoti kiekvieną iš šių armijų į teritorinį šaulių korpusą.

Vykdydama šį nutarimą, sovietinės Lietuvos Liaudies komisarų taryba rugpjūčio pabaigoje sudarys Vyriausiąją likvidacinę komisiją, kuriai bus pavesta galutiniai sunaikinti Lietuvos kariuomenę, o jos ginkluotę, pastatus bei kitą materialų turtą perduoti sovietinės armijos žinion. Šios komisijos pirmininko pavaduotoju paskiriamas buvęs kariuomenės vadas divizijos generolas Stasys Raštikis. Čia verta prisiminti, kad būtent S. Raštikį, vykdant sovietų ultimatumo reikalavimą suformuoti sovietams palankią vyriausybę, naktį į birželio 15-ąją mėginta paskirti naujojo kabineto vadovu, tačiau jo kandidatūra Kremliui netiko. Dabar generolas, tą nelemtą naktį raginęs nesipriešinti sovietinių dalinių įvedimui, turėjo savo rankomis griauti tai, kam atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad atlikęs šią nepavydėtiną misiją,  gruodžio mėnesį S. Raštikis drauge su dar 4 generolais bus paleistas į atsargą. „Kodėl rusai mus marinavo iki metų galo ir kodėl iš karto nepaleido į atsargą sunku, pasakyti. Matyti, iš pradžių bolševikai turėjo dar kažkokių kitų sumanymų, nuo kurių jie vėliau atsisakė“, – vėliau memuaruose svarstys buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.

Kita vertus, Likvidacinė komisija iš esmės nebeturėjo ko likviduoti – baigiantis vasarai, vadinamoji Lietuvos liaudies kariuomenė tapo Raudonosios Armijos 29-uoju šaulių korpusu. Rugsėjo pradžioje korpuso daliniai dėl visa ko perdislokuojami į Vilnių ir jo apylinkes, toliau nuo sienos su Vokietija, o kiekvieną jų vadų žingsnį akylai stebi sovietiniai komisarai, be kurių pritarimo negali būti priimami jokie svarbesni sprendimai. Tad svarbiausias komisijos uždavinys buvo kariuomenės turto perdavimas.  Nors šis procesas vyko gana sklandžiai, jo tempai Maskvos aiškiai netenkino – tai liudija spalio 17 dieną duotas slaptas įsakymas, nedelsiant baigti buvusios Lietuvos kariuomenės likvidavimą. Šis nurodymas buvo įvykdytas per 11 dienų: spalio 28 dieną  Lietuvoje nebeliko nė vieno dalinio, neįėjusio į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Lapkričio 4 dieną, atlikusi savo nepavydėtiną misiją, Likvidacinė komisija sovietinės Lietuvos Liaudies komisarų tarybos nutarimu buvo paleista.

Dabar beliko išvalyti buvusios Lietuvos kariuomenės gretas nuo vadinamųjų „nepatikimų elementų“, o likusius karius perauklėti komunistine dvasia. Šio darbo ėmėsi korpuse ir divizijose įsteigti NKVD ypatingieji skyriai. Atrodo, kad būtent šis uždavinys buvo kur kas sunkesnis, nei pačios kariuomenės likvidavimas. Tai liudija kad ir gruodžio 29 dieną priimtas Lietuvos komunistų partijos nutarimas, kuriuo nurodoma skubiai pasiųsti į korpusą 85 lietuvius komunistus bei komjaunuolius politiniam darbui su kariais.  Tai rodo, kad liki tol korpuse dirbę iš Raudonosios Armijos atsiųsti politiniai vadovai, nemokėdami lietuvių kalbos ir nieko nenutuokdami apie lietuvišką mentalitetą, nesugebėjo įvykdyti jiems iškeltų uždavinių. Tačiau ir naujiesiems, lietuviškai kalbantiems „politrukams“  darbas su Lietuvos kariais, atrodo, sekėsi sunkiai: likę tarnauti Raudonojoje Armijoje karininkai ir kareiviai priesaiką Sovietų Sąjungai priėmė tik 1941 metų vasario 23 dieną.

Dabar okupantams beliko likviduoti ir patį 29-ąjį teritorinį korpusą. Tam pradėta rengtis 1941 metų pavasarį. Gegužės pabaigoje korpuso štabas ir jam pavaldūs daliniai buvo perkelti į skirtingose vietose esančias vasaros stovyklas. Šalia ginkluotų, tačiau jokių šaudmenų neturinčių lietuvių buvo nedelsiant dislokuoti kiti Raudonosios Armijos daliniai. Birželio pradžioje lietuviai dalinių vadai buvo skubiai išsiųsti į „tobulinimosi kursus“ Rusijoje, iš kurių jie taip ir nesugrįžo. O likus savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios, likusieji lietuvių karininkai jau buvo suiminėjami visiškai atvirai. Dalis jų atsidūrė pamaskvėje įkurdintoje karo belaisvių stovykloje, kiti – Norilsko lageriuose treti – Maskvos ar Gorkio kalėjimuose. Taip baigėsi nepaskelbtas sovietų karas prieš Lietuvos kariuomenę, kuri politikų valia buvo priversta pasiduoti, neiššovusi nė vieno šūvio.

“Lietuvos žinios“, 2010-06-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s