1940 liepa: teroro pradžia

Prieš 70 metų, 1940-ųjų liepos 7 dieną Raudonosios Armijos sutryptos, bet formaliai vis dar nepriklausomos Lietuvos Valstybės saugumo departamente buvo patvirtintas vadinamasis „priešvalstybinių partijų likvidavimo planas“ . Šią datą pagrįstai galima laikyti komunistinio teroro Lietuvoje pradžia.

Aras Lukšas

1941 metų liepos 7-oji, regis, nebuvo niekuo ypatinga. Pasimetusi ir sutrikusi Lietuva laukė ir spėliojo, ko galima tikėtis iš žaibiškų permainų vis dar formaliai nepriklausomos valstybės gyvenime. Daugiau nei trys savaitės krašte šeimininkauja Raudonosios Armijos daliniai. Oficialiai einantis SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojo  pareigas, o faktiškai vyriausiojo Kremliaus budelio Lavrentijaus Berijos emisaro funkcijas vykdantis Vladimiras Dekanozovas jau spėjo surikiuoti vadinamąją „liaudies vyriausybę“,  tačiau ši prisiekė ištikimai laikytis „smetoninės“  1938 metų Konstitucijos. Neteisėtai į Lietuvos prezidento pareigas paskirtas Justas Paleckis jau paskelbė ir naujo Seimo rinkimų datą, tačiau galbūt nieko baisaus neįvyks? Juk Lietuva nesugriuvo, kai 1926 metais rinkimus į Trečiąjį Seimą didele balsų dauguma laimėjo kairieji? Bet kodėl vos prasidėjusioji rinkimų kampanijoje skamba vien tik niekam negirdėtos ir nežinia iš kur išdygusios Darbo Sąjungos balsas?

Sovietai skelbia „demokratizaciją“

Šiaip ar taip, Lietuvos valstybė iš pažiūros dar gyva. Tebeplevėsuoja Trispalvės, Tebeskamba Tautiška giesmė. Tebeveikia senieji įstatymai, atėjūnai nesiima kurti savo administracinio aparato, tebeveikia visos senosios struktūros: kariuomenė, teismai, policija, Valstybės saugumo departamentas. Kita vertus, iš senųjų teisėsaugos struktūrų telikusios tik iškabos: VSD vadovu jau paskirtas skubiai iš kalėjimo paleistas pogrindinės Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, o vidaus reikalų ministerijoje šeimininkauja kiti du Lietuvos valstybingumo priešai – Mečys Gedvilas ir jo pavaduotojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Pastarieji du jau spėjo parodyti „liaudies valdžios“  požiūrį į demokratiją ir žodžio laisvę, birželio 27 dieną atšaukę leidimus visiems laikraščiams ir žurnalams. Nuo šiol periodiniai leidiniai galės pasirodyti tik su specialiu Vidaus reikalų ministro leidimu.

Tuo tarpu vis dar leidžiami laikraščiai, kaip ir valstybinė telegramų agentūra ELTA, klusniai rašo Maskvos emisarų ir jų marionečių diktantą. Kitaip ir būti negali – prie tokios tvarkos spauda buvo įpratinta dar tautininkų režimo metais. Taigi, liepos 1 dieną „Lietuvos Aidas“ skelbia redakcinį straipsnį, kuriame sakoma: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“.  Tokie pareiškimai ne vieną turėjo priversti suklusti. Tačiau vargu ar kas galėjo įsivaizduoti, kad dar iki Liaudies Seimo rinkimų farso prasidėsianti „demokratizacija“ virs pirmaisiais masiniais areštais, o vėliau – į Rytus dundančiais ešelonais, išvežusiais iš Tėvynės dešimtis tūkstančių niekuo dėtų žmonių.

Bet dabar grįžkime į straipsnio pradžioje minėtą liepos 7-ąją. Būtent šią iš pirmo žvilgsnio niekuo neįsimintiną datą galima laikyti masinių represijų pradžia. Būtent tuomet Lietuvoje buvo formaliai įteisinta politika, netrukus parodžiusi tikrąjį sovietinio komunizmo veidą. Viskas prasidėjo nuo dviejų įsakymų, kuriuos tądien pasirašė VSD atstovas A. Sniečkus. Pirmasis iš šių dokumentų, pasirašytas liepos 6 dieną neatrodo labai grėsmingas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad juo siekiama tiesiog užtikrinti tvarką bei rimtį per artėjančius rinkimus. „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų“, – sakoma direktyvoje.

Žinoma, nurodymas užčiaupti burnas agitatoriams, pasisakantiems prieš kandidatus į „Liaudies Seimą“ ar net ir prieš pačius rinkimus nelabai derinosi su naujosios valdžios kalbomis apie krašto demokratizavimą, tačiau, turint galvoje patirtį, kurią Lietuvos piliečiai įgijo tautininkų valdymo metais, toks nurodymas vargu ar galėjo ką labai šokiruoti. Tuomet niekas nė nenujautė, kad direktyva imtis veiksmų prieš aktyvius rinkimų priešininkus tebuvo tik širma, po kuria slypėjo tikrieji naujųjų Lietuvos šeimininkų kėslai. Niekas tuomet nežinojo, kad liepos 7 dieną A. Sniečkus pasirašys dar vieną, jau visiškai slaptą dokumentą – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Jame nurodyta per tris dienas parengti suimtinų asmenų sąrašus ir padaryti viską, kad šie neturėtų jokios galimybės pasislėpti ar pasitraukti iš Lietuvos, todėl sienos su Vokietija apsaugai sustiprinti buvo numatyta pasitelkti šį darbą gerai išmanančius NKVD pasienio kariuomenės dalinius.

xxx

Savaime suprantama, kad toks planas nebuvo kokia nors naujųjų VSD šeimininkų saviveikla. V Dekanozovo prižiūrimas A. Sniečkus tiesiog vykdė standartinę L. Berijos direktyvą, nurodančią, kaip elgtis su numatytų aneksuoti valstybių gyventojais. Toks NKVD vadovo įsakymas buvo pasirašytas dar 1939 metų spalio 11 dieną, jau pradėjus įgyvendinti Molotovo-Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Jame aiškiai įvardijamos tos žmonių grupės, kurias būtina persekioti pirmiausiai. Į šį sąrašą pateko įvairių visuomeninių organizacijų nariai, valstybės tarnautojai, policininkai, karininkai, kalėjimų tarnautojai, fabrikantai, dvarininkai.

Patirtis, kaip praktiškai įvykdyti šį įsakymą jau buvo. 1939 metų rudenį, tokia operacija įvykdyta sovietų okupuotoje Lenkijos dalyje. Vien Vilniaus krašte per dešimt dienų nuo spalio 18-osios tuomet buvo suimti 383 žmonės, dauguma jų atsidūrė Baltarusijos kalėjimuose. Tiesa, tarp praktikos okupuotoje Lenkijos dalyje ir metodų, kuriais rengtasi veikti Lietuvoje buvo vienas esminis skirtumas. Jei Vilniaus krašte suėmimus be ceremonijų vykdė NKVD, tai formaliai nepriklausomoje Lietuvoje tai turėjo būti daroma vietos jėgos struktūrų rankomis, be abejo, akylai stebint sovietinio saugumo instruktoriams. Savaime suprantama, kad vykdyti operaciją buvo patikėta tik VSD įdarbintiems idėjiniams komunistams: be paties A. Sniečkaus į jos organizavimo grupę buvo įtraukti tokie buvę pogrindžio veikėjai kaip Icikas, Demba, Alfonsas Gauilevičius, Judita Komodaitė, Eusiejus Razauskas, Aleksandras Slavinas, Danielius Todesas ir kiti.

Kiekvienam ši čia paminėtų asmenų vykdytojų buvo numatyti specifiniai uždaviniai. Operacijos tikslai ir konkrečios jos vykdytojų užduotys plane apibrėžiamos taip:

„Iki liepos 10 d. paruošti žnias apie visus žmones, kuriuos reikia izoliuoti. Visų areštuotinų asmenų „žiniose“ nurodyti pavardę, vardą, tėvo vardą, gimimo metus ir vietą, tautybę, išsimokslinimą, socialinę kilmę, materialinę padėtį /turtą/, paskutinę darbo vietą ir užimamą tarnybą, kuriai partijai priklausė ir kokį partijos darbą dirbo, trumpas kompromituojančios medžiagos turinys ir „žinių“ gale turi būti nurodytas gyvenamosios vietos patikrintas adresas. Jei gyvena /arba turi/ vasarnamy, tai ir vasarnamio adresas, ir namų telefono numerius.

Nurodytoms „žinioms: sudaryti iš Pirmo Skyriaus ir Kauno Apygardos operatyvinių darbininkų sąstato sudaryti penkias grupes po 1-4 žm. Darbą tarp jų paskirstyti tokiu būdu: Pirma grupė – 4 žmonės sudaro „žinias“ tautininkų vadovaujančiam sąstatui – grupės vyresnysis – Krastinas. Antra grupė – 2 žmonęs sudaro „žinias: voldemarininkų vadovaujančiam sąstatui. Grupės vyresnysis – Dembo. Trečia grupė – 1 žmogus – Finkelšteinas. Sudaro trockistų ir eserų „žinias“ Ketvirta grupė – 4 žmog. – sudaro žinias krikšč.-demokratams. Grupės vyresnysis – Komodaitė. Penkta grupė – 3 žm. – sudaro „žinias“ liaudininkams ir soc-demokratams. Grupės vyresnysis – Macevičius. Atsakomybę už pristatymą laiku aukščiau nurodytų „žinių neša Pirmo skyriaus viršininkas Todesas.“ Iš šio dokumento aišku, kokie žmonės pirmiausia atsidūrė NKVD instruktorių vadovaujamo saugumo taikiklyje.

Liepos 7-osios planas pradedamas vykdyti nedelsiant. Suimtinų asmenų sąrašas matyt netrumpas, nes iš septynių Lietuvos kalėjimų nedelsiant paleidžiami 525 kriminaliniai nusikaltėliai. Vien Kauno kalėjime naujiems suimtiesiems parengiama 200 laisvų vietų. Tuo pat metu NKVD sustiprina Lietuvos pasienio apsaugą, o nuo liepos 11-osios, jau prasidėjus areštams, siena su Vokietija uždaroma aklinai. Visi, kurie patikėjo sovietų pažadais ir laiku nepasitraukė, atsidūrė pelėkautuose.

Operacija prasideda liepos 10-ąją. Visą savaitę naujieji, daugiausia iš buvusių politinių kalinių atrinkti Valstybės saugumo departamento darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos organizuoja areštus ir kratas. Laikantis senų NKVD tradicijų, operacijos vykdomos tik naktimis. Įsiveržę į pasmerktųjų suimti namus, saugumiečiai pirmiausia atlikdavo kratą. Tačiau rimtai ieškoti kokių nors „įkalčių“ niekas nė neketindavo – ši instrukcijos dalis būdavo atliekama skubotai ir formaliai. Tuomet naujojo režimo „priešams“ buvo pranešama, jog jie suimami. Kita vertus, suimamųjų artimiesiems beveik visuomet buvo sakoma, kad po kelių dienų jie bus paleisti. Matyt, tiek aukos, tiek jų artimieji, tokiais žodžiais tikėjo – artėjant rinkimams į Liaudies seimą buvo galima pamanyti, jog naujajai valdžiai neįtinkančius asmenis tiesiog norima izoliuoti iki tol, kad bus paskelbti rinkimų rezultatai. Tačiau daugumos iš jų niekas niekada daugiau nebematė. Vienas iš nedaugelio paleistųjų buvo žinomas to meto advokatas valstietis liaudininkas Zigmas Toliušis, beje, neišvengęs tremties ir kalėjimų jau pokario metais. Prisiminimų knygoje „Mano kalėjimai“ suėmimą advokatas vėliau prisimins taip: „Į butą įėjo du civiliai apsirengusių žmonių būrys. Vienas iš jų buvo apsirengęs policininko uniforma, du kviestiniai, kiti sovietų saugumo pareigūnai. Vienas iš pastarųjų pareiškė, kad jie atėję padaryti kratos mano bute. Tačiau krata buvo paviršutiniška ir neilgai tetruko. Apžiūrinėjo knygas, bylas, stalčius, pakabintus ant sienų paveikslus. Nieko nepaėmė ir, kiek pamenu, berods jokio protokolo nesurašė. Po to man buvo pranešta, kad esu suimtas, nepasakė už ką ir kokiu pagrindu. Man buvo pasiūlyta eiti drauge.“

Veikė išbandytais metodais

Daugelis suimtųjų pradžioje atsidurdavo Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankryžoje esančioje kriminalinės policijos areštinėje ir kur po poros dienų jų kelias vedė į Kauno kalėjimą. Su aukštais nepriklausomos Lietuvos pareigūnais – Vyriausybės nariais ir svarbių žinybų vadovais buvo elgiamasi kiek kitaip. Daugelis jų buvo skubiai išvežti į Rusijos kalėjimus.  Pirmiausiai ten atsidūrė tie Lietuvos pareigūnai, kurių turimą informaciją NKVD planavo panaudoti savo tikslams: tai ir buvę saugumo, ir kriminalinės policijos, ir vyriausybės aparato darbuotojai ir, žinoma, aukščiausi šalies vadovai. Liepos 16 dieną M. Gedvilas siunčia prezidentui pareigas einančiam Justui Paleckiui tokio turinio raštą:  „Valstybės saugumo su­metimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teri­torijos,  kaipo  pavojingus  Lietuvos valstybei,  ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, pone prezidente, sutikimo“. Šiam stalininės Sovietų Sąjungos statytinio teikimui „prezidentas“ pritaria nė nedvejodamas.

Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad tai buvo kaina, kurią ministras pirmininkas A. Merkys sumokėjo už minkštakūnišką sprendimą, pažeidžiant galiojusią Konstituciją, skirti laikinuoju prezidentu ne savo pavaduotoją K. Bizauską, o V. Dekanozovo nurodytą J. Paleckį. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad nepaisant to, jog 1940-ųjų birželį premjeras įvykdė visus okupantų reikalavimus,

už „aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti Sovietų valdžią“ A. Merkys vėliau bus nuteistas 25 metams nelaisvės liūdnai pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime.

Su priesaiką 1938 metų konstitucijai sutrypusio J. Paleckio sankcija į Maskvos Lubiankos kalėjimą išvežti buvęs vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir buvęs VSD direktorius Augustinas Povilaitis.

Tomis dienomis suimti buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, kariuomenės Generalinio štabo antrojo kontržvalgybos pulkininkas Konstantinas Dulksnys, Tautininkų sąjungos vadovas Domantas Cesevičius, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, ministro pirmininko pavaduotojas  Kazys Bizauskas ir daugelis kitų.

Kaip jau minėjome, su ypač svarbiais suimtaisiais buvo elgiamasi ypatingai, prisilaikant didžiausio slaptumo. Tiek J. Urbšys, tiek A. Merkys į Kauno geležinkelio stotį buvo vežami prabangiais lengvaisiais automobiliais, nelyginant garbingi svečiai. Nors išvežimo operacija buvo vykdoma viduryje baltos dienos, enkavedistai ir jų parankiniai padarė viską, kad buvusių aukštų Lietuvos pareigūnų dingimas liktų niekieno nepastebėtas. Prabangūs juodi amerikietiški automobiliai vienas po kito sustoja prie nuošalyje ant atsarginių bėgių stovinčio keleivinio vagono. Į jį civiliai vilkintys vyrai sodina J. Urbšį, A. Merkį ir kitus buvusius aukštus Lietuvos pareigūnus su šeimomis. Pabendrauti, persimesti vienu kitu žodžiu ar bent pasisveikinti buvę valdžios vyrai neturi nė menkiausios galimybės. Po daugelio dešimtmečių J. Urbšys prisimins tik akies krašteliu pro užuolaida užtrauktą vagono langą matęs į vagoną vedamą A. Merkį.

Po geros valandos garvežys nutempia vagoną į stotį ir prikabina jį prie sąstato. Perone šurmuliuojanti keleivių minia nė ne nujaučia, kokius keleivius slepia aklinai uždangstyti šio niekuo neišsiskiriančio vagono langai. Užuolaidos bus atitrauktos tik sąstatui išpūškavus iš Kauno tunelio: dabar jau nebėra ko nuogąstauti, kad neteisėtai š Lietuvos išvežamus jos vadovus atpažins pašaliečio žvilgsnis. Nusikalstama misija įvykdyta.

Sunkios dramos prologas

Visų be teismo įkalintų aukštų Lietuvos pareigūnų lauks panašus likimas. J. Urbšys bus vienas iš nedaugelio, kuriam bus lemta sugrįžti į Tėvynę. Tačiau iki tol jo lauks trylika metų Maskvos, Saratovo, Tambovo, Vladimiro ir kituose kalėjimuose, iš kurių 11 metų prabėgs vienutėje. Ir 25 metų įkalinimas „už aktyvų dalyvavimą tarptautinės buržuazijos pastangose nuversti Sovietų valdžią“, kurios Lietuvoje tuomet dar nebuvo.

Panašūs kaltinimai ir standartinis ketvirtis šimtmečio kalėti skiriami ir daugeliui kitų vyriausybės narių. Tarkime, Švietimo ministrui Leonui Bistrui buvo pateiktas kaltinimas būnant valdžioje triuškinus LKP ir darbininkų judėjimą bei kovojus prieš Sovietų Sąjungą. Vienu iš svarbiausių įkalčių tapo faktas, kad L. Bistrui būnant Vyriausybės nariu, Lietuvoje buvo oficialiai uždrausta LKP veikla. To visiškai pakako kaltinamajai išvadai, kurioje sakoma, kad L. Bistras „nuo 1921 metų buvo vienas iš kontrrevoliucinės LKDP lyderių, o nuo 1922 – kontrrevoliucinės vyriausybės ministras ir kad būdamas kabineto nariu jis „priėmė įstatymus, tiesiogiai nukreiptus prie LKP ir revoliucinį judėjimą“.

Pirmųjų masinių suėmimų svarbą liudija tai, jog ją stebi ir kontroliuoja ne tik sovietinio NKVD vadovas L. Berija, bet ir pats Kremliaus šeimininkas Josifas Stalinas. Jiems NKVD rezidentūra iš Kauno praneša, jog liepos 10-17 dienomis Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių buvo „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Pastarasis terminas reiškė tiesiog miesto ir kaimo inteligentus, visuomeninių organizacijų veikėjus, žurnalistus, redaktorius ir kitus aktyvesnius bei labiau pastebimus piliečius.

Ar ataskaitose minimi skaičiai atitinka tikrovę – sunku pasakyti. Skirtingi šaltiniai nurodo įvairius skaičius. Šiaip ar taip atsižvelgiant ir į neplaninius suėmimus, 1940 metų liepą suimtųjų skaičius galėjo būti net keturis kartus didesnis, nei nurodoma A. Sniečkaus ir jo žinybos ataskaitose. Bet kuriuo atveju, iki 1940 metų rugsėjo suimtųjų skaičius tikrai viršijo tūkstantį žmonių. Verta pastebėti, kad šių žmonių kaltės neįžvelgė net komunistų perimtas Lietuvos saugumas. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima dar liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame A. Sniečkaus pranešime.

Šiaip ar taip, okupantų ir jų parankinių planas buvo įvykdytas. Lietuvai primestas „Liaudies Seimas“ vienbalsiai priėmė nutarimą paskelbti Lietuvą sovietine respublika, o rugpjūčio 3-ąją buvusi nepriklausoma valstybė oficialiai tapo komunistinės imperijos dalimi. Savo juodą darbą atlikęs VSD buvo likviduotas, o jo funkcijas perėmęs NKVD pradėjo ruošti dirvą pirmiesiems masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams. Tačiau tai – jau kitos istorijos tema.

“Lietuvos žinios“, 2010-07-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s