Žuvę, bet nepralaimėję

Lygiai prieš 77 metus, 1933-ujų liepos 16-osios vakarą, visa Lietuva laukė Atlantą įveikti pasiryžusių savo didvyrių – lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Laukė, bet taip ir nesulaukė. Kitos dienos vidudienį visuomenę sukrėtė žinia, kad įveikus sunkiausią kelio atkarpą, pilotų žygis ir jų gyvybės nutrūko vos už 650 kilometrų nuo Kauno. Šiandien, pasitelkę kai kuriuos to meto dokumentus, pamėginkime atkurti legendinio Lituanikos skrydžio detales.

Aras Lukšas

1933 metų liepos 16-osios vakaras. Ant Kauno jau leidžiasi trumpa  vasaros naktis, tačiau mieste gyva, lyg vidudienį. Į Aleksoto kalną iš visų laikinosios sostinės pakraščių traukia nesuskaitoma minia. Kauno oro uoste – gal 25 tūkstančiai žmonių. Visų žvilgsniai nukreipti į vakarus, į dar saulės gaisais rausvuojantį horizontą. Plieskia užžiebti Kauno radijo stoties žiburiai, virš miesto suka ratus karo lėktuvas. Dar pusvalandis, valanda, kita – Ir Lietuva pasitiks Altantą įveikusius savo didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną.

Minioje, ieškodami geriausios vietos įamžinti šį unikalų įvykį, zuja dešimtys fotografų ir kino operatorių. Specialioje pakyloje pilotų laukia ir valdžios vyrai, tarp kurių – pats ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Laukimas ištempia minutes į valandas, tačiau oranžinės „Belankos“  kaip nėra, taip nėra… „Atskrend sakalėlis per žalią girelę“, – dainuoja minia, tačiau, tirpstant nakties valandoms, daina skamba vis nedrąsiau. Brėkšta. Nuo vakaro tvenkęsi žemi debesys pagaliau praplyšta smulkiu įkyriu lietumi. Galiausiai, apimta slogios nuojautos, minia ima skirstytis.

Tą akimirką dar niekas nežino, jog „Lituanicos“ nuolaužos jau ilsisi tarp Soldino pušų. Tik vėliau, jau praaušus, jas ir žuvusių lakūnų kūnus atras ankstyvos kaimo grybautojos. Tik rytojaus dieną į Kauną iš Vokietijos atskries vilties nepaliekanti telegrama ir tik liepos 17-osios vidudienį bus paskelbtas tokio turinio pranešimas: „Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie 1 valandą tragingai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldin. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius. Lietuvos transatlantiniams lakūnams priimti komitetas ir Lietuvos aeroklubas.“

Paskui Lietuvos Vyriausybė dėl S. Sariaus ir S. Girėno žūties paskelbs dienų gedulą, o per tą laiką jų lėktuvo katastrofa apaugs įvairiausiais gandais ir versijomis, kurios niekuomet nebus patvirtintos. Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip dviems lietuvių imigrantų vaikams kilo sumanymas perskristi Atlantą ir kokias kliūtis jiems teko nugalėti iki tol, kol „Lituanica“  pakilo iš Niujorko savo neužmirštamam skrydžiui.

Nuo svajonės prie tikslo

Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad tame, ką sumanė du Amerikoje gyvenę lietuvių emigrantų sūnūs, nebuvo nieko originalaus. Vos pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui, šioje šalyje buvo daug vyrų, ir net moterų, pasiryžusių su tuomet dar netobulais sparnais įveikti atstumą tarp Senojo, ir Naujojo pasaulio. Nuo 1919 iki 1932 metų tokių mėginimų buvo net 84. Iš jų 26 baigėsi tragiškai. Vien 1932-aisiais nesėkmė ištiko net šešias iš aštuonių vandenynui iššūkį metusių įgulų.

Tačiau būta ir sėkmingų skrydžių. 1919 liepą  pirmieji, nenutūpdami tarpiniuose aerodromuose, Atlantą  įveikė du britai –  Johnas Alcocas ir Arthuras Whitlenas Brownas, per 16 valandų ir 12 minučių įveikę 6360 kilometrų kelią nuo Kanadai priklausančios Niufaunlendo salos iki Airijos.  1927 metų gegužę Atlantą be nutūpimo  pirmą kart perskrido iš vieno žmogaus susidedanti įgula. Per 33 valandas 30 minučių amerikietis Charlesas Lindbergas, startavęs Niujorke, po 33 valandų 30 minučių, įveikęs 6667 kilometrus, laimingai nusileido Paryžiuje. Galiausiai, likus kiek daugiau nei metams iki S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio, vandenynas pakluso ir pirmajai moteriai – amerikietei Amelijai Wright, kuri per 15 valandų ir 18 minučių viena nuskrido iš Niufaunlendo į Airiją.

Iš viso iki lietuvių pilotų skrydžio tiek Šiaurės, tiek Pietų Atlantas jau buvo sėkmingai įveiktas bent dvidešimt kartų. Tad iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tame, ką sumanė S. Darius ir S. Girėnas, nebuvo nieko išskirtinio. Tačiau ir tiesų tai buvo ypatingas žygis. Visų pirma, nė vienas iš čia aukščiau paminėtų aviacijos pionierių nebuvo įveikęs tokio didelio atstumo. Nuskristi vienmotore ir tokiai kelionei iš esmės nepritaikyta „Belanka“ 7188 kilometrus, skiriančius, Niujorką nuo Kauno ir dar neturint nei radijo ryšio, nei gerų navigacijos prietaisų, jau savaime buvo beprotiškai rizikingas sumanymas. Antra, dauguma ligi tol Atlantą perskridusių lakūnų buvo amerikiečiai arba britai. Tuo tarpu šįsyk į žygį per vandenyną išsiruošė mažos ir nedaug kam žinomos Lietuvos sūnūs. Vien to turėjo pakakti, kad Lietuva būtų visiems laikams įrašyta ne vien į aviacijos istoriją. Sprendžiant iš prieš skrydį paskelbto S. Dariaus ir S. Girėno testamento, kaip tik išgarsinti savo šalį, o ne pelnyti padangių asų šlovę ir buvo svarbiausias šių dviejų narsių vyrų tikslas.

Lakūnų kelias nuo svajonės iki tikslo buvo ilgas ir nelengvas. Prieš susigrumiant su Atlanto vėjais, jiems teko įveikti daugybę finansinių, techninių ir biurokratinių kliūčių, o neretai ir tirpdyti tautiečių nepasitikėjimo bei įtarumo ledus. Nuo sumanymo iki skrydžio praėjo penkeri metai. Atrodo, kad skrydžio iniciatorius buvo S. Darius, o trečiojo dešimtmečio pabaigoje užsimezgusi jo draugystė su S. Girėnu šį ryžtą tik dar labiau sustiprino. Tačiau visų pirma tam reikėjo nemažų pinigų. Juos kaupti S. Darius pradeda jau 1928 metais. Įsigijęs nedidelį lėktuvėlį, jis keliauja po Amerikos miestelius, rengia aviacijos šventes, skraidina žmones. Vis dėlto skrydžiui per Atlantą reikia kitokios mašinos.

Pagaliau 1932 metais Darius ir S. Girėnas susimetę uždirbtus pinigus už 3200 dolerių įsigyja padėvėtą šešiavietę „Belanką“. Tačiau maksimalus šio orlaivio skrydžio nuotolis – vos 1500 kilometrų. (Norėdami įsivaizduoti šio lėktuvo dydį ir galimybes, galėtume palyginti jį su šiuolaikine „Cessna 152“ ir paklausti savęs, ar su šiuo, kad ir aprūpintu dabartiniais prietaisais lėktuvu kas nors ryžtųsi panašiam žygiui? ). Tačiau lietuvių pilotai kitokio pasirinkimo neturėjo: „Belanką“ reikėjo perdirbti taip, kad jos skrydžio nuotolis padidėtų kelis kartus. Tačiau tam reikėjo dar mažiausiai 3000 dolerių. Taigi, S. Darius ir S. Girėnas nutarė prašyti paramos iš  JAV lietuvių.

Įtempto laukimo dienos

Lėšas sekasi rinkti nelengvai. Reikia prisiminti, kad paprastų žmonių gyvenimas 1932 metų Amerikoje buvo ne ką lengvesnis, nei šiandieninėje Lietuvoje. 1929-aisiais šalies ekonomiką paklupdžiusi Didžioji depresija dar nebuvo pasibaigusi, daugybė žmonių nebeturėjo darbo ir šiaip taip vertėsi iš skurdžių pašalpų. Vis dėlto, paakinti  lietuviškos spaudos ir vedami patriotizmo, nemažai imigrantų ryždavosi paaukoti po vieną kitą dolerį. Tačiau taip buvo ne visur ir ne visada. Kai kada lakūnai susilaukdavo ir pašaipų, ir nepasitikėjimo, ir pagiežos. „Daleiskime, kad jiedu Atlantiką ir perskris, tai tuomet išgarsins ne Lietuvą, bet patys save ir iš to pasidarys gražaus kapitalo. Gi Am. lietuviams, kurie rėmė tų karjeristų sumanymą, teks didelė špyga“, – taip tomis dienomis apie pinigų rinkimo vajų rašė socialistų laikraštis „Keleivis“

Šiaip ar taip, pinigai lėktuvo pertvarkymui buvo surinkti ir viename Čikagos angare prasidėjo darbai, užtrukę daugiau nei tris mėnesius. Per tą laiką orlaivio variklis buvo pakeistas galingesniu, sparnai prailginti iki 15,4 metro, į fiuzeliažą įmontuoti du papildomi kuro bakai, talpinantys 3040 litrų benzino, 133 kilogramų talpos tepalo bakas įtaisytas po pilotų sėdynėmis, atlikta daug kitų pakeitimų. Galiausiai fiuzeliažas buvo aptrauktas nauju audiniu ir nudažytas oranžine spalva.

Ir štai ateina diena, kai transatlantiniam skrydžiui parengtą lėktuvą galima pademonstruoti publikai. Iškilmės vyksta gegužės 7 dieną Čikagoje. Nuo lėktuvo nuėmus jį dengusį užvalkalą, ant oranžinio lėktuvo šono visi pamato naują lėktuvo vardą – „Lituanica“. Vardą, kuriam bus lemta tapti istorijos dalimi. Orlaivį pašventina kunigas, į jo propelerį dūžta šampano butelis. Lakūnai apkabina savo artimuosius ir netrukus, apsukusi ratą virš Čikagos, „Lituanica“ pasuka link Niujorko, iš kur jai bus skirta pakilti skrydžiui į šlovę.

Dabar belieka užbaigti tik paskutines biurokratines procedūras. Apsigyvenę netoli aerodromo esančiame „Half Moon“ viešbutyje, pilotai imasi „popierinio“ darbo. Nors vyrai tvirtai nusiteikę išskristi gegužės 30-ąją, kasdien darosi vis aiškiau, jog to padaryti nepavyks: susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis užima daug daugiau laiko, nei buvo galima tikėtis. Pilotai laukia, kol JAV Komercijos departamentas duos leidimą skrydžiui. Be to, reikia gauti visų pakeliui esančių sutikimą skristi per jų oro erdvę ir sutarti dėl galimybės ypatingu atveju leistis jų aerodromuose. Laukimo dienos virsta savaitėmis. Vyra tiek nusivylę, kad net svarsto galimybę kilti ir skristi be jokių leidimų. Tačiau čia lietuvių lakūnams iškyla dar viena kliūtis – vieš Atlanto ir Europoje blogėjantys orai. Tampa aišku, skrydį teks atidėti ne vienai savaitei.

Galiausiai, įveikę visus biurokratinius barjerus, S. Darius ir S. Girėnas ankstų liepos 15-osios rytą atvyksta į Niujorko aerodromą. Mechanikai jau pripildė orlaivį benzino ir tepalų. Pilotai krauna į kabiną talpas su geriamu vandeniu, kavą, šiek tiek šokolado, užkandžių, būtiniausius instrumentus. Tai ir visa neįmantri manta, jei neskaičiuosime maišo su beveik nei devyniais šimtais laiškų. Tai itin svarbi  detalė – kaip tik dėl šių laiškų „Lituanicos“ skrydis įeis į aviacijos istoriją kaip pirmasis reisas kuriuo per Atlantą pergabenta oro pašto siunta.

Kita vertus, lėktuve nėra daugelio tokiai rizikingai kelionei būtinų dalykų. Taupant pinigus, jame neįrengta radijo stotis, tad visas planuojamas 40 skrydžio valandų pilotai bus vienui vieni tarp dangaus ir žemės. Dėl tos pačios priežasties ir navigacijos prietaisai, kuriais apsirūpinusi „Lituanicos“ įgula – pati primityviausia – kompasas, sekstantas pora specialių laikrodžių, žemėlapiai. Vengdami papildomo svorio, vyrai nepasiėmė nei parašiutų, nei gelbėjimosi liemenių – parengta skrydžiui „Lituanica“ ir taip jau svėrė beveik 3,8 tonos. Būdami patyrę pilotai, S. Darius ir S. Girėnas puikiai suprato, kad jau vien dėl šios priežasties jų kelionė galėjo baigtis nė neprasidėjusi – dėl tokio svorio, riedant pakilimo taku galėjo perkaisti ir sprogti važiuoklės padangos, pagaliau, net ir 388 arklio galių variklis galėjo neatplėšti lėktuvo nuo žemės. Abiem atvejais tai būtų pasibaigę katastrofa – nuriedėjusi nuo pakilimo tako, atvirtusi ar susidūrusi su kokia nors kliūtimi tokio kiekio degalų pripildyta „Lituanica“ būtų akimirksniu virtusi fakelu.

Vieni prieš Atlantą

Tačiau sprendimas jau priimtas. Svajota, ruoštasi, laukta ištisus penkerius metus. Aerodrome susirinkusi didžiulė reporterių ir fotografų minia. Vyrai nutaria nebelaukti ir nenebeori girdėti vis prastėjančių oro prognozių. O šios tikrai neguodžiančios, Iš Paryžiaus pranešama, jog Pietų Europoje prasidėjo smarki audra, kurią vėjai neša Šiaurės kryptimi. Niujorko aerodromo meteorologai įspėjo, kad skrisdami 160-180 kilometrų per valandą greičiu, lietuvių lakūnai neišvengiamai pateks į audros spąstus, dar nepasiekę Kauno. Tačiau patarimo atidėti skrydį vyrai nepaklauso. Kodėl jie vis dėlto nutarė kilti – niekad dabar jau nebepasakys. Galimas dalykas, pilotai tikėjosi, jog vėjas nuneš audrą kur nors kitur ir orai virš Europos pagerės. O gal vyrams po ilgo laukimo tiesiog trūko kantrybė. Šiaip ar taip, vėlesni įvykiai parodys, kad patyręs meteorologas buvo teisus.

Ir štai, 6 val. 24 minutės „Lituanicos“ variklis užkaukia visa jėga. Orlaivis vis greitėdamas rieda pakilimo taku. Bet kas tai? Kodėl jis nekyla? Nuščiuvusi minia stebi, kaip lėktuvo važiuoklės ratai metras po metro ryja tako betoną. Nejau nepakils? Ir tik likus paskutiniams trims metrams aerodrome susirinkusi minia atsidūsta – sunkiai atsiplėšęs nuo žemės, orlaivis metras po metro ima kopti aukštyn. Dar niekas šiame aerodrome nebuvo atsidūręs taip arti katastrofos.

Kas ankštoje „Lituanicos“ vyko nuo pakilimo momento iki lemtingos akimirkos Soldino miške?  Apie galima spręsti tik iš to meto orų suvestinių bei pilotų rankomis darytų atžymų žemėlapyje: kursas, aukštis greitis. Vėliau visas šia žymas pedantiškai suregistruos prie sudužusio lėktuvo atvykę vokiečių pareigūnai. Atrodo, kad Atlantas mūsų pilotams nebuvo itin priešiškas. Tai liudija šalia vienos iš žymų paliktas įrašas: „Ramus tykus oras“.  Kada „Lituanica“ pasiekė Europos krantus, pažymą rašę vokiečiai nesiėmė spręsti – mat toje žemėlapio dalyje pilotai nepaliko jokių žymų. Tiesa, rastuose S. Dariaus užrašuose pažymėta, jog „Lituanica“ praskrido virš šiaurinės Škotijos ir pasuko Šiaurės Vokietijos miesto Kylio kryptimi. Tuomet lėktuvo kelias turėjo eiti virš Londono ir Amsterdamo, tačiau žemėlapyje nubrėžta tokio kurso linija taip pat neprimarginta žymėmis.

Šiaip ar taip, paskutinį kartą „Lituanica“ buvo pastebėta vėlų penktadienio vakarą virš Šiaurės Vokietijos. Tuo metu netoli Lenkijos sienos telkėsi dar Niujorke pranašauta audra, tad pilotams, matyt, teko keisti kursą. Galiausia, kiek po vidurnakčio oranžinis lėktuvas dar buvo matytas maždaug už 200 kilometrų nuo Berlyno, netoli nacių koncentracijos stovyklos. Būtent šis faktas vėliau pagimdys įvairiausių gandų ir versijų.

Kas gi iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Pirmasis ir vienintelis žinomas katastrofos liudytojas Kudhamo miestelio gyventojas Herbertas Griebenas kitą rytą vokiečių pareigūnams pateiks tokio turinio parodymus (oficialaus dokumento vertimo kalba netaisyta) :  „Liepos 17 dieną apie 0,30 val. stovėjau 50 m. į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžesį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kudhamm, paskiau pasukė į pietus maždaug link Rozentolio  ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs per Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar ir toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1-2 min. o gal ir dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarpe kalniukų ir miškų ir todėl buvo sunku nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo metu ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito.“

Sprendžiant iš šių parodymų, „Lituanica“  skrido puslankiu, tarsi pilotai būtų ieškoję tinkamos vietos nutūpti. Tam reikalui galėjo tikti netoli miško esanti lygi pievelė, tačiau jos lėktuvas nepasiekė: ankstų rytą išsiruošusios grybauti moterys aptiko miške išsibarsčiusias jo nuolaužas. Šalia gulėjo S. Dariaus kūnas, o žuvęs S. Girėnas sėdėjo kabinoje, kurioje dar švietė kišeninis žibintuvėlis. Sustojęs laikrodis rodė 36 minutes po vidurnakčio, taip pažymėdamas katastrofos laiką.

Po šios nelaimės dar ilgą laiką netilo įvairiausi gandai. Kalbėta, jog nuo kurso nukrypusią ir netyčia virš nacių koncentracijos stovyklos atsidūrusią bei į radijo šaukinius neatsakančią  „Lituanicą“ pašovė vokiečių kareiviai. Dar fantastiškesnė versija buvo keliama Klaipėdos krašto komendantui adresuotame ir vėliau Aviacijos viršininkui persiųstame anoniminiame laiške. Šiame penkių puslapių mašinėle rašytame dokumente įrodinėjama, jog „Lituanicos“ sistemas sutrikdė vokiečių leidžiami elektromagnetiniai spinduliai.

Vis dėlto Lietuvos valdžios sudarytos katastrofos priežasčių tyrimo komisijos išvadose apie tai, jog lėktuvas galėjo būti pašautas, neskelbiama. Pilotų kūnus tyrę žymūs profesoriai – Kazimieras Oželis ir Jurgis Žilinskas teigė neradę juose jokių šautinių žaizdų. Kulkų pėdsakų lėktuvo nuolaužose neaptiko ir aviacijos inžinieriai. Galiausiai komisija priėjo išvados, kad katastrofa įvyko dėl blogų oro sąlygų ir nežymių variklio darbo sutrikimų. Taip skambėjo oficiali versija, kurios niekas nepaneigė iki šiol. Beje, išvadose nieko nekalbama apie žmogiškąjį veiksnį ir apie tai, kad pilotai, 37 valandas praleidę ankštoje kabinoje, nuolat girdėdami nepaliaujamą variklio gausmą, stengdamiesi nenukrypti nuo užsibrėžto kurso ir nuolat jausdami įtampą, galėjo mažų mažiausiai pervargti. Kita vertus, vokiečių pateiki duomenys kalba apie atmosferos slėgio skirtumą Niujorke bei katastrofos vietoje. Vadinasi, lėktuvo aukštimatis galėjo rodyti didesnį aukštį, ne tas, kuriame iš tikrųjų skrido „Lituanica“ prieš kliudydama Soldino pušų viršūnes.

Kaip bebūtų, dviejų Lietuvos lakūnų žūtis buvo ne pralaimėjimas, o pergalė. Jų žygis įkvėpė ne vieną lietuvių kartą, dar ir šiandien prisimenančią jų testamente parašytus žodžius: „Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANICĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą.“

“Lietuvos žinios“, 20010-07-16

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s