Dvi Maskvos ir viena Lietuva

Praėjusią savaitę sukako 19 metų nuo tos dienos, kai iš komunistinio režimo gniaužtų besivaduojanti Rusijos Federacija iš esmės pripažino Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pasmerkė 1940 metais įvykdytą mūsų šalies okupaciją ir jos pasekmes. Nors šis žingsnis tomis dienomis praktiškai dar mažai ką reiškė, moralines ir psichologinės šios istorinės datos pasekmes sunku pervertinti iki šiol.

Aras Lukšas

Lygiai prieš metus, prisimindami Medininkų tragediją, minėjome ir kitą faktą – šias kraupias Lietuvos pareigūnų žudynes sovietinio OMON‘o smogikai įvykdė vos ne kitą dieną po to, kai Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Tos vasaros dienomis niekas tikriausiai dar nenujautė, kad vos po trijų savaičių agonijos krečiamos sovietų imperijos gynėjai griebsis desperatiškų pastangų sugrąžinti besivaduojančias iš jos gniaužtų tautas į senąjį sovietinio stiliaus kalėjimą. Kita vertus, žodis „Maskva“  jau po 1991 metų sausio įvykių buvo įgavusi dvejopą prasmę.

Jau esame užsiminę ir apie tai , kad kitaip, nei po 1918 metų, nuo pat kovo vienuoliktosios Lietuvai teko turėti reikalų su dviem Maskvomis – Michailo Gorbačiovo reformuojamos imperijos sostine, kurios tikrojo veido niekas Vakaruose nė nenorėjo įžvelgti, ir kita Maskva – ta, kuri po sausio 13-osios agresijos išsiliejo į daugiatūkstantinius mitingus mūsų laisvės siekiui paremti. Su ta Maskva, kurios simboliu vėliau taps Borisas Jelcinas ir jo šalininkai – būtent jais tie patys Vakarai tuomet nepasitikėjo, laikydami juos pagaliais dievinamojo M. Gorbačiovo „perestroikos“ ratuose. Tąsyk, kalbėdami apie pusę tūkstančio dienų ir naktų, kurie skyrė kovo 11-osios euforiją nuo realiai atgautos laisvės, pastebėjome, jog beveik visą šį laiką tiek pačioje Maskvoje, tiek buvusios metropolijos bei kolonijos santykiuose vyko du priešingos krypties procesai ir niekas negalėjo būti tikras dėl to, kas šiandien kontroliuoja griūnančią imperiją ir kas ją kontroliuos rytoj. Tačiau šį kartą susitelkime ties tuo, kaip klostėsi santykiai tarp laisvės siekusios Lietuvos ir tos Rusijos kuri galėjo būti, bet, kurios šiandien, deja, nebėra.

Du laisvės siekiai

Dabar turbūt ne visi prisimena, kad tarpvalstybiniai Lietuvos ir Rusijos Federacijos santykiai užsimezgė dar gerokai iki to, kol Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Jau 1990 metų pradžioje Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas ir SSRS bei formaliai vis dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vytautas Landsbergis Maskvoje susitiko su Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku B. Jelcinu. Jau tuomet buvo aišku, kad sovietinė imperija ilgai neišsilaikys, tad susitikime buvo kalbama apie tai, kokia galėtų būti būsimos nepriklausomos Lietuvos ir būsimos nepriklausomos Rusijos santykių ateitis. Vėliau, Lietuvai, Latvijai ir Estijai jau  paskelbus nepriklausomybę, Jūrmaloje susitikę šių šalių vadovai nutars, jog Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai turi būti sureguliuoti derybų keliu.

Tų pačių metų liepą sudaroma derybų su Rusija komisija, kurios vadovu paskiriamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius. Baigiantis 1990 metų rugpjūčiui įvyksta pirmasis dviejų nepriklausomybės siekiančių šalių delegacijų susitikimas. Deja, derybos nebuvo tokios sklandžios, kokių buvo galima tikėtis. Kertiniu nesutarimų akmeniu tapo teisinis būsimų tarpvalstybinių santykių pagrindas. Lietuva siūlė juo pripažinti sutartį, kurią 1920 metų liepos 12 dieną mūsų šalis pasirašė su Vladimiro Lenino vadovaujama bolševikine Rusija. Tuomet, po ilgų ginkluotų kovų ir nelengvų diplomatinių derybų pasirašytame dokumente buvo sakoma, kad „Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo išeinančiomis juridinėmis pasekmėmis ir amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ar jos teritorijos atžvilgiu.“  Tuo tarpu RTFSR delegacija primygtinai siūlė kitą, projektą, kuris iš esmės buvo susiūtas ant vieno kurpalio ir numatytas taikyti visoms suverenitetą paskelbusioms sovietų Sąjungos respublikoms. Savaime suprantama, kad nei Lietuvai, nei kitoms dviem Baltijos šalims toks Maskvos pasiūlymas netiko: tokia formuluotė būtų reiškusi, kad Lietuva laiko savei SSRS dalimi ir pripažįstanti 1940 metų okupacijos ir aneksijos teisėtumą.

Nežinia, kiek ilgai būtų strigęs derybų vežimas, jei ne 1991 metų sausio 13-osios įvykiai, po kurių ir Rusijos lyderiai suvokė, jog ginčytis, kai Hanibalas stovi už vartų, tiesiog pragaištinga. B. Jelcino Rusijai sovietų agresija reiškė tik viena – tankai, kurie tą nelemtą naktį traiškė trapų Lietuvos laisvės siekį, rytoj gali žlegėti ir Maskvos gatvėmis.

Taigi, jau kitą rytą po kruvinos Vilniaus nakties, B. Jelcinas pareiškia norą susitikti su V. Landsbergiu ir sutinka Lietuvos vadovo vardu kalbėtis su SSRS lyderiu Michailo Gorbačiovu. Tą pačią dieną Taline susirinkę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos vyriausybių atstovai nutaria kreiptis į Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių Peresą de Cuallarą, prašydami nedelsiant sušaukti tarptautinė konferenciją, kurioje būtų aptartas Baltijos valstybių klausimas. Kreipimesi be kita ko sakoma: „Pastarieji Sovietų Sąjungos veiksmai Pabaltijo valstybių atžvilgiu sukėlė tikrą grėsmę jų suverenitetui, prievartos sustiprinimą ir neišvengta aukų“. Dokumente, po kuriuo yra ir B. Jelcino parašas, pabrėžiama, kad visos keturios šalys pripažįsta viena kitos suverenumą ir kad jų teritorijose veikia tik teisėtai išrinktos jų vyriausybės.

B. Jelcino parašas tą dieną atsirado ir po kitu dokumentu. Tai buvo kreipimasis į rusakalbius Baltijos šalių gyventojus, kuriame prašoma paremti jų teisėtą suvereniteto siekį. Rusijos vadovas atskirai kreipėsi į Baltijos šalyse esančius kareivius ir karininkus, pašauktus tarnauti iš RTFSR teritorijos. „Prieš eidami šturmuoti valstybinius objektus Pabaltijo kraštuose, prisiminkite savosios respublikos ir savo liaudies dabartį ir ateitį. Vykdydami įsakymą užimti vyriausybinius objektus ir panaudodami ginklą prieš gyventojus, jūs tampate tamsių jėgų įrankiu“.

Krauju sutvirtinta draugystė

Savaime suprantama, kad po tokių pareiškimų derybos su Lietuva negalėjo neįgauti naujo pagreičio. Tuo pat metu stiprėjo ir demokratinių Rusijos jėgų spaudimas. Po to, kai sausio viduryje Taline B. Jelcinas pasirašė ekonominio bendradarbiavimo sutartį su Latvija ir pažadėjo, kad atslūgus politiniai padėčiai, analogiškas dokumentas bus pasirašytas ir su Lietuva, judėjimo „Demokratinė Rusija“ atstovų tarybos plenumas priėmė rezoliuciją, kurioje be kita ko reikalaujama, kad B. Jelcino parašas po ekonominėmis sutartimis būtų laikomas negaliojančiu, tol, kol i Baltijos valstybių nebus išvesti Sovietų Sąjungos vadovybės ten nusiųsti desantiniai daliniai. „Demokratinės Rusijos“ vadovybė taip pat nutarė sudaryti štabą, kuris, protesto prieš sovietų agresiją Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse ženklan organizuotų visuotinį politinį streiką.

Streiko surengti tuomet nepavyko, tačiau masiniai protesto prieš sovietų agresiją vyko ne tik Maskvoje, bet ir daugelyje didesnių Rusijos miestų. Vien Rusijos sostinės centre sausio 13-osios vidudienį į protesto mitingą susirinko mažiausiai 100 tūkstančių žmonių. „Šiandieną – Lietuva, rytoj – Rusija“, skelbė vienas iš mitingo dalyvių lozungų. Tuomet niekas, turbūt,t nė ne įtarė, kad po kelių mėnesių šie žodžiai išsipildys.

Visa tai įvyks rugpjūtį. O kol kas, liepos 29-ąją Lietuvos AT pirmininkas V. Landsbergis ir Rusijos parlamento vadovas B. Jelcinas pasirašo  Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kurios pirmame straipsnyje  sakoma:

„Aukštosios Susitariančiosios Šalys pripažįsta viena kitą pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, priimtuose Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1990 metų birželio 12 dieną ir Lietuvos Respublikos -1990 metų kovo 11 dieną.

Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis pripažįsta kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalies neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę, visišką kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios pilnumą jos teritorijoje.

Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja tarpusavio santykiuose nenaudoti jėgos ir grasinimo jėga, nesikišti viena kitos vidaus reikalus, gerbti suverenitetą, teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamybę pagal Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principus.

Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja savo tarpusavio santykiuose sąžiningai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų bei normų ir neprisidėti, kad trečiosios šalys jas pažeistų vienos iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių atžvilgi, sakoma dokumente.“

Dviejų valstybių sutartyje taip pat nurodoma, kad abi šalys „draudžia įstatymais ir užkerta kelią savo teritorijose kurtis ir veikti organizacijoms bei grupėms, taip pat veikti asmenims, siekiantiems prievarta sunaikinti kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalies nepriklausomybę, suverenų valstybingumą ir sugriauti teritorijos vientisumą, prievarta užgrobti valdžią.“

Nors šioje sutartyje tiesiogiai nekalbama apie tai, jog Rusijos Federacija pripažįsta Lietuvos valstybės nepriklausomybę, B. Jelcinas jau kitą dieną tai užtikrina žodžiu. Daugiau nei šimto žurnalistų akivaizdoje paklaustas, ar Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, B. Jelcinas atsako, kad dėl to nesą jokių abejonių, nes Rusija pripažįsta Lietuvą kaip suverenų tarptautinės teisės subjektą.

Tuo pat metu sovietinė Maskva dar turi jėgų ir dar bando įrodyti stipresniojo teisę. Liepos 29-osios naktį prie Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos kažkas susprogdina galingą užtaisą. Kol vyriausybės pavedimu pradedamas šio įvykio tyrimas, niekas net nenujaučia, kad po keliolikos valandų prasilies kraujas: paskutinėmis liepos valandomis OMON‘o smogikai šaltakraujiškai iššaudys Medininkų poste budėjusius Lietuvos pareigūnus – muitininkus ir policininkus. „Pasirašėme sutartį liepos 29-ąją, ir jau po dviejų dienų, tarsi SSRS keršto atsakas – Lietuvos pareigūnų žudynės Medininkuose, pasienio poste. Tokia kaina pasaulis įsisąmonino, kad Lietuva turi sienas. O mes suvokėme, kad artėja nežinoma, tikriausiai kruvina atomazga ir lemiamas ištvermės išmėginimas“ – vėliau prisimins V. Landsbergis.

Lemtinga kova

Šiandien galima spėti, kad taip sovietinė Maskva atsakė į jau minėtą Rusijos ir Lietuvos sutarties punktą, draudžiantį savo teritorijose veikti grupėms ir asmenims, siekiantiems prievarta sunaikinti kitos šalies nepriklausomybę.

Iš tiesų, būtent liepos ir rugpjūčio sandūroje Rusijoje užvirė lemtinga kova, turėjusi išspręsti klausimą, kas stipresnis – imperinės tradicijos ar demokratijos daigai. Lemtingas dviejų jėgų susidūrimas prasidėjo rugpjūčio 19 dieną. Nesigilindami į klausimą, kas inspiravo vadinamąjį rugpjūčio pučą, prisiminkime, kaip tomis dienomis įvykiai klostėsi Lietuvoje. Jau pirmąją pučo dieną sovietų kareiviai užima Luetuvos televizijos Kauno redakciją ir Sitkūnų Radijo stotį – vienintelį šaltinį, iš kurio Lietuvos balsą galėjo girdėti visa Europa. Tuo pat metu sovietinės kariuomenės vadovybė pareikalauja nedelsiant nuginkluoti Krašto apsaugos departamento pajėgas.

Tą pačią naktį V. Landsbergis skelbia kreipimąsi į Lietuvos žmones, kuriame sakoma: „Lietuvos vienintelė teisėta valdžia yra ta, kurią jūs išrinkote. Tačiau šiandien karinė diktatūra gali būti įvesta ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir Lietuvoje. Visi žinome, kad nepripažinsime ir nebendradarbiausime su jokia neteisėta marionetine valdžia, kuri vėl gali apsiskalbti valdanti Lietuvą. Tokia yra mūsų pilietinė pareiga, toks mūsų būdas – ginti Lietuvą ir nepriklausomybę. Jeigu bus įvesta karinių komendantų valdžia, venkime nereikalingų aukų. Mūsų didžiausias ginklas – mūsų dvasia, kurios gynėjai yra parodę sausio mėnesį ir kitais lemtingais atvejais“.

Tuo tarpu Maskvoje ima pildytis jau minėto mitingo dalyvių šūkiai: „Šiandieną – Lietuva, rytoj – Rusija“. Tankai iš tiesų žlega Rusijos sostinės gatvėmis. Imperija aiškiai rodo, kad jai nesvarbios nei okupuotų kraštų, nei savo piliečių gyvybės.

Žlugus pučui, dar buvo bandoma kalbėti, kad M. Gorbačiovas vėl kontroliuoja padėtį šalyje. Tačiau visa iniciatyva ir reali valdžia jau yra B. Jelcino rankose. Komunistų partijos veikla apribota, senosios jėgos struktūros pakrikusios. M. Gorbačiovas Rusijos prezidento sprendimams nebesipriešina, puikiai suprasdamas, kad griūvančios imperijos jis nebevaldys.  Galiausiai rugsėjo 7 dieną SSRS prezidento vadovaujama Valstybės Taryba priima nutarimą skelbiantį kad, „atsižvelgdama į konkrečią istorinę ir politinę situaciją, buvusią prieš Lietuvos Respublikai įeinant į SSRS Taryba nutaria pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę“. Netrukus į eilę pripažinti Lietuvos Respubliką stos daugelis valstybių. Bet dar iki masinio pripažinimų parado ateina labai svarbi rugsėjo 17-oji, kuomet Lietuva tampa Jungtinių Tautų organizacijos nare.

Tačiau dar iki tol, rugpjūčio 26 dieną, Lietuvos Respublikai perduodamos visos buvusios sovietinės muitinės, įvedama Lietuvos vizų sistema. Tiesa, kol kas pasienyje vis dar budi tiek, Lietuvos, tiek SSRS pareigūnai, bet tai truks neilgai.

Kitą dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba priima nutarimą „Dėl visiško TSRS ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos respublikos“. Tuo pat metu V. Landsbergis surengia pasitarimą, kuriame kalbama apie būsimus Lietuvos santykius su kitomis nepriklausomybę paskelbusiomis buvusios SSRS respublikomis. Tą pačią dieną, neslėpdamas susierzinimo dėl gausėjančio Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo, M. Gorbačiovas kaltina kitas šalis per dideliu skubėjimu ir kaip skęstantis šiaudo laikosi nuomonės, kad norinčios atsikirti nuo sovietinės imperijos respublikos turi tai daryti pagal baigiančios savo dienas Sovietų Sąjungos įstatymus.

Tačiau šaukštai jau po pietų. Rugpjūčio 29 dieną Rusijos Federacija oficialiai pripažįsta tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Tai įvyksta kitą dieną po to, kai sutartį dėl diplomatinių santykių užmezgimo su Baltijos šalimis pasirašo ištikima Rusijos sąjungininkė Vokietija. Tą pačią dieną 21 JAV senatorius įteikia prezidentui G. Bushui raginimą nedelsiant pripažinti trijų išsivadavusių šalių nepriklausomybę.

Kita vertus, M. Gorbačiovo Maskva vis dar bando rodyti paskutinius gyvybės ženklus. Rugsėjį žlungančios SSRS prezidentas siunčia V. Landsbergiui telegramą, kviečiančią jau pripažintos nepriklausomos valstybės vadovą atvykti į Sovietų Sąjungos Valstybės tarybos posėdį, kuriame neva bus svarstomas Lietuvos pripažinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, suprantama, atsako, kad svetimos valstybės posėdyje jis negali dalyvauti.

Tuo tarpu Sovietų Sąjunga jau gyvena paskutines dienas. Lapkričio 25 dieną M. Gorbačiovas pasitrauks iš SSRS vadovo posto, o lapkričio 26 d. imperija oficialiai nustos egzistavusi. 1997 m. spalį Lietuva su Rusija pasirašė sutartis dėl valstybinės sienos ir dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje atskyrimo.

Visa ši istorija turėtų labai gražią pabaigą, jei ne dvi Naujųjų metų naktys. Laikrodžiui skaičiuojant paskutines 1999 metų minutes, B. Jelcino Rusija akimirksniu virto Vladimiro Putino Rusija. Žingsnis o žingsnio ji tapo visai kita valstybe, nei prieš keletą metų Lietuvos okupaciją pasmerkusi šalis. Tai liudija ir kitą, jau šio šimtmečio Naujųjų naktį V. Putino pasakytas tostas: „Už tai, kad vėl surinktume rusų žemes!“ Tad šiandien galima drąsiai teigti, kad tąsyk, kaip ir 1920-aisais mus tiesiog pavyko išnaudoti šansą, kuris retai pasitaiko daugiau, nei kartą per šimtmetį. Ar mums pavyks jį išlaikyti savo rankose – parodys ateitis.

Lietuvos žinios“, 2010-08-06

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s