Penki ištikimybės dešimtmečiai

 

1940 metų rugpjūčio 8 dieną Lietuvą okupavusios ir aneksavusios Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministerija sustabdė Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulatų veiklą užsienio valstybėse. Tačiau nė vienas iš Lietuvos diplomatų ir daugiau nei šimto atstovybių darbuotojų svetimos valstybės valiai nepakluso. Diplomatinis korpusas tapo vienintele tarpukario Lietuvos institucija, ne tik nenutraukusia veiklos, bet ir per visus okupacijos dešimtmečius siekusia, kad Lietuvos laisvės byla nebūtų pamiršta.

Aras Lukšas

Netrukus po to, kai 1940 metų birželio 14 dieną SSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, sovietiniai emisarai pradėjo rengtis likviduoti visas nepriklausomos valstybės institucijas. Šis procesas ypač suaktyvėjo po liepos 21-ąją surengtų butaforinių rinkimų į vadinamąjį Liaudies Seimą, paskelbusį Lietuvą sovietine socialistine respublika. Būtent tuo metu į vis dar formaliai nepriklausomos Lietuvos valstybės žinybų vadovų postus buvo susodinti sovietams ištikimi ar bent jau jų prigąsdinti veikėjai. Dar iki rugpjūčio 3-osios, kuomet Lietuva buvo formaliai įtraukta į SSRS sudėtį, buvo pradėta likviduoti mūsų kariuomenė, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės Saugumo departamentas. Tuo pat metu daugelis kitų žinybų, Antano Smetonos valdymo metais įpratintų veikti tik pagal aukštesnės valdžios nurodymus, klusniai vykdė nurodymus, kuriuos jiems perduodavo Kremliaus emisarų diriguojami jų viršininkai.

Pati Lietuvos užsienio ministerija buvo galutinai likviduota 1940 metų rugsėjo 16 dieną. Ši nepavydėtina misija teko ministerijos teisės ir  administracijos departamento direktoriumi Valdemarui Čarneckiui ir jau sovietų paskirtam ministrui Vincui Krėvei-Mickevičiui. Ta proga prisiminkime, kad keliose šalyse rezidavusiam ir 1939 metų vasario 15 dieną į Lietuvą atšauktam V. Čarneckiui buvo lemta tapti iš pirmųjų ministerijos pareigūnų, savo akimis išvydusių SSRS pasiuntinybės patarėjo atneštą Maskvos ultimatumo tekstą. Būtent jam teks sunki pareiga skambinti į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje ir pranešti ten esančiam užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui apie vyriausybės sprendimą šį ultimatumą priimti. Būtent jam teks padėti parašą ir po paskutiniuoju 1940 metų rugsėjo 16 diena datuotu įsakymu, kuriuo drauge su paskutiniais 63 ministerijos darbuotojais jis atleis iš darbo ir pats save. Čia galima prisiminti, kad tas pats V. Čarneckis, nepraėjus nė metams, 1941 m. birželio 14-osios naktį bus suimtas, atsidurs viename iš Sverdlovsko srities lagerių, o vėliau, drauge su daugeliu grupe kitų nepriklausomos Lietuvos valstybės pareigūnų apkaltintas priklausius „kontrrevoliucinei“ organizacijai ir sušaudytas.

Nurodymams nepakluso

Tačiau visa tai įvyks dar beveik po metų. O mes tuo tarpu prisiminkime, kas vyko po 1940 metų rugpjūčio 8-osios, sovietų Sąjungai nurodžius likviduoti formaliai nebeegzistuojančios Lietuvos Respublikos atstovybes. Jau kitą dieną Lietuvos atstovybėje Berne susitinka Lietuvos delegacijos prie Tautų Sąjungos sekretorius Albertas Gerutis, pasiuntinybės Berlyne patarėjas Juozas Kajeckas, atstovas Paryžiuje Petras Klimas, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys bei į vakarus pasitraukęs Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas. Svarbiausias šio neoficialaus susitikimo tikslas buvo aptarti, kaip okupacijos sąlygoms veiks Lietuvos diplomatinės misijos. Tomis dienomis parašytame Stasio Bačkio pro memoria taip pat prisimenama, jog susitikime  buvo iškelta idėja sukurti Tautinį komitetą, kuris iki „Lietuvos išsivadavimo iš bolševikų jungo būtų Lietuvos suverenumo nešiotoju ir visų valstybinių teisių paveldėtoju“.

Tokius sprendimus be kita ko galėjo paskatinti ir dar liepos 23 dieną paskelbtas oficialus JAV Valstybės departamento pareiškimas, kuriame sakoma, jog Amerika nepripažįsta Sovietų okupacijos nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse ir kad jų atstovybės galės tęsti savo veiklą JAV teritorijoje. Reikia pastebėti, kad tokia Vašingtono pozicija buvo itin svarbi visai Lietuvos diplomatinei tarnybai per penkis dešimtmečius trukusią mūsų šalies okupaciją.

Kita vertus, Lietuvos diplomatai dėjo nemažai vilčių ir į Europos valstybes, tačiau šios beveik nepasiteisino. Tiesa Didžioji Britanija, nors ir oficialiai nepasmerkusi Baltijos šalių okupacijos, kol kas leido veikti jų atstovybėms. Vokietija tuo metu taip pat, pasak S. A. Bačkio teigė „nesibaidanti  nepriklausomos Lietuvos sąvokos“, tačiau pasikliauti Berlynu Lietuvos diplomatai neskubėjo. Artimiausių metų įvykiai parodys, kad jie buvo teisūs.

O kol kas Tautinis komitetas buvo suvokiamas kaip Lietuvos vyriausybės tremtyje užuomazga. Oficialiai jis buvo įkurtas rugsėjo 19-25 dienomis Romoje vykusiuose Lietuvos diplomatinių atstovybių pasitarimuose. Svarbiausias šios institucijos tikslas buvo derinti siekiančią atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę bei,  „rūpintis Lietuvos valstybės ir Tautos reikalais“. Buvusio premjero bei užsienio reikalų ministro vadovaujamame komitete buvo dar trys žymūs diplomatai – veikėjai – Stasys Lozoraitis, Kazys Škirpa ir jau minėtas E. Turauskas.

Vienas iš svarbiausių Tautinio komiteto užsibrėžtų tikslų buvo išlaikyti Lietuvos valstybės valdžios tęstinumą, tad keturi diplomatai nutarė kreiptis į tuo metu Vokietijoje buvusį prezidentą Antaną Smetoną prašydami paskirti komiteto pirmininką Vyriausybės vadovu, pavedant jam eiti ir prezidento pareigas. Tačiau A. Smetona priima kitokį sprendimą: lapkričio 23 dieną Berne įvykusiame diplomatų susitikime jis pasirašo vadinamuosius „Kybartų aktus“, kuriais ministru pirmininku, drauge einančiu Prezidento pareigas skiriamas Stasys Lozoraitis. Tam, kad būtų bent formaliai išlaikytas Lietuvos valdžios tęstinumas, minėtas dokumentas pasirašytas atgaline data – jame nurodoma, kad prezidento įpėdinis paskirtas 1940 metų birželio 15-ąją Kybartuose. Tą dieną A. Smetona dar buvo Lietuvos teritorijoje, o sovietai dar nebuvo spėję valstybės vadovu paskirti savo statytinio Justo Paleckio.

Tačiau vadinamieji „Kybartų aktai“  tuo metu nebuvo paskelbti – tam laukta tinkamo momento, o jau minėtas autinis komitetas iš esmės nepradėjo veikti. Tam greičiausiai ko trukdė ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, gerokai apsunkinęs ryšius ir susisiekimą tarp Europos valstybių, ir skirtingi jo narių požiūriai į tai, kuo reikėtų remtis, išlaikant Lietuvos valstybės tęstinumą. Ne paslaptis, kad daugelis Lietuvos diplomatų be didelio entuziazmo žiūrėjo į K. Škirpos siūlymus visų pirma remtis nacių valdoma ir karą pradėjusia Vokietija. Tiesa, gegužės 1941 metų gegužės 11 dieną Tautinis komitetas dar paskelbė atsišaukimą, kuriuo pasiskelbė prisiimantis vadovavimą kovai už nepriklausomos Lietuvos valstybės išvadavimą iš sovietinės okupacijos. Tačiau birželio 22 dieną, prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, šio komiteto pirmininkas E. Galvanauskas siunčia laišką K. Škirpai ragina šį sudaryto Lietuvos vyriausybę ir formaliai nutraukia Tautinio komiteto veiklą. Kitą dieną, prasidėjus Birželio sukilimui, Laikinoji Lietuvos vyriausybė iš tiesų bus sudaryta, tačiau K. Škirpai jos faktiniu vadovu tapti taip ir neteks – Vokietijos valdžia paprasčiausiai neleis jam išvykti į Kauną.

Tuo tarpu jau 1940 metų vasarą užsienio valstybėse veikė ne daugiau nei trečdalis Lietuvos atstovybių – didžioji jų dalis buvo perduota Sovietų Sąjungos žinion. Tų metų rudenį oficialiai liko veikti tik mūsų šalies atstovybės Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse, konsulatai Niujorke, Čikagoje ir San Paule, tebedirbo 15 garbės konsulų bei vicekonsulų. Deja, prasidėjęs karas daugeliui Vakarų valstybių tapo svarbesnis, nei Lietuvos laisvės byla, tad Lietuvos diplomatų pastangos priminti apie mažos okupuotos šalies likimą tuo metu nesusilaukė didelio dėmesio.

Tarp dviejų ugnių

Padėtis dar labiau komplikavosi 1941 metų vasarą, kai Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Visų pirma diplomatams reikėjo apsispręsti dėl santykių su Birželio sukilimo metu sudaryta Laikinąja Lietuvos vyriausybe, juo labiau, kad iš šio kabineto nebuvo gauta nei kokios nors informacijos, nei instrukcijų. Taigi, liepos 14 dieną Berne susitikę Lietuvos atstovai išreiškė palankų požiūrį į nepriklausomybės siekiančią vyriausybę, tačiau tvirtino negalintys nei su ja bendradarbiauti, nei jai atstovauti. „Mes tebepropaguojame Lietuvos nepriklausomybės idėją ir ligi šiol nėra iš vokiečių ar Lietuvos pusės priešingų pareiškimų, kalbame apie naująją vyriausybę kaipo apie vieną Lietuvos nepriklausomybės atstatymo pasireiškimų“, – Berno susitikime pareiškė Lietuvos diplomatijos vadovas S. Lozoraitis, o jo pavaduotojas J. Šaulys pridūrė: „šiuo metu eina karas todėl negali būti tikros Lietuvos nepriklausomybės; Lietuvoje tėra administracija, o dėl Lietuvos vyriausybės galime pareikšti, kad nieko tiesioginio nežinome“. Šiaip ar taip, rugpjūčio mėnesį nacių administracija Laikinąją vyriausybę išvaikys ir santykių su ja klausimas taps neaktualus.

Kaip matome, karo metais bet kokie ryšiai su Lietuva tapo beveik neįmanomi, o mūsų šalies diplomatai Europoje galėjo veikti tik jo nepaliestose šalyse. Tad neatsitiktinai Lietuvos diplomatijos centras tuo metu veikė neutralioje Šveicarijoje. Tiesa, oficialiai Lietuvos pasiuntinybė šioje šalyje veikti jau negalėjo, nes 1941 metų sausio 1 dieną Bernas de facto pripažino visų trijų Baltijos šalių okupaciją. Kita vertus, Šveicarijos valdžia mūsų diplomatams ne tik nekliudė veikti, bet ir išsaugojo visas jų turėtas privilegijas. Tuo tarpu kai kuriose kitose Europos valstybėse Lietuvos atstovų laukė kitoks likimas. Hitlerininkams okupavus Prancūziją, Lietuvos pasiuntinys Petras Klimas buvo suimtas, o pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa už raginimus pripažinti Lietuvos nepriklausomybę atsidūrė Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filiale Bad Godesberge, kur išbuvo iki pat karo pabaigos. Italijoje rezidavęs S. Lozoraitis, neturėdamas susisiekimo su šios šalies pusėje nekariaujančiomis valstybėmis 1941 metų gruodžio 2 dieną diplomatijos vadovu funkcijas buvo priverstas perduoti Šveicarijoje gyvenusiam savo pavaduotojui J. Šauliui.

Šiaip ar taip, karo metais Lietuvos diplomatams nuolat teko laviruoti tarp kūjo ir priekalo. Viena vertus, siekiant atkurti nepriklausomybę reikėjo išlaikyti gerus santykius su užkariauti Europą pasiryžusia Vokietija. Kita vertus, nebuvo galima pyktis ir su Anglija. Vėliau P. Klimas savo prisiminimuose šią situaciją įvertins taip: „mes nepataikaujame nei vokiečiams, nei anglams, o turime vieną tikslą – nepriklausomybę. Taktikos skirtumas neturi sudaryti dviejų orientacijų įspūdžio“. Vis dėlto tuometinis mūsų diplomatų darbas buvo tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis – jiems tekdavo gerai pasverti kiekvieną savo žingsnį ar pareiškimą ir atidžiai stebėti, kieno pusėn krypsta jėgų pusiausvyra Antrajame pasauliniame kare.

Ką remti – anglus ar vokiečius, Lietuvos diplomatai neapsisprendė ir 1942 metų vasaros pradžioje Berne vykusiame pasitarime. E. Turauskas tuomet tvirtino, kad Lietuvos likimo neverta sieti nei su viena puse, kadangi nė viena iš jų mūsų šaliai nieko gero nežada. Pasirinkti sąjungininkus buvo sudėtinga ir todėl, kad ir tuomet, kaip pastebėta susitikime, nesimatė „nei vienos, nei antros pusės aiškios persvaros“. Kita vertus, toks atsargumas ir delsimas taip pat neprisidėjo prie sėkmingų sprendimų Lietuvos laisvės byloje.

Ant išlikimo ribos

Kaip jau minėjome, praktiškai neveikė ir Tautinis komitetas, turėjęs tapti svarbiausiu nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiksniu. Karo metais jo nariai neturėjo netgi fizinės galimybės susirinkti, nekalbant jau apie tai, kad tuomet net nebuvo valstybės, kuri būtų oficialiai pripažinusi šią instituciją ir leidusi jai veikti savo teritorijoje. Iš pradžių mėginta ieškoti galimybių komitetą įkurdinti Portugalijoje. Vėliau įkurdinti egzilinę vyriausybę ir gauti oficialų jos pripažinimą mėginta kitose šalyse, tarp jų – ir JAV. Deja, Amerika, niekuomet neturėjusi tokio precedento, šį klausimą atidėjo neribotam laikui. Tuomet kai kuriems Lietuvos diplomatams kilo kita mintis – surengti Amerikoje pasiuntinių konferenciją ir sudaryti ten Lietuvos ministrų kolegiją. Tačiau ir šis sumanymas nepavyko Italijoje gyvenęs S. Lozoraitis negalėjo išvykti iš šios šalies, tuo tarpu jau minėtais „Kybartų aktais“ būtent jam buvo suteikti vyriausybės vadovo įgaliojimai.

Čia verta pastebėti, jog, sukurti egzilinę Lietuvos vadovybę mėgino ne tik diplomatai, bet ir išeivijos organizacijos. Amerikos Lietuvių taryba ir Lietuvių Tautinė taryba siūlė įsteigti Vašingtone Koordinacijos komitetą, pretenduojantį į „pilnateisį dalyvavimą Lietuvos reikalų dirigavime“ Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl vienos delikačios priežasties – JAV tuo metu jau gyveno prezidentas A. Smetona, be kurio dalyvavimo tokio komiteto veikloje valstybės tęstinumas būtų abejotinas. Tuo tarpu Amerikoje prieglobstį radęs buvęs valstybės vadovas užsiimti politine veikla šioje šalyje negalėjo.

Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo baigtis jau niekam  nebekėlė abejonių. Frontui vėl artėjant prie Lietuvos, buvo visiškai aišku, kad sovietiniai „išvaduotojai“ mūsų valstybėje dabar įsikurs ilgam, o naująją okupacija bus mėginama įteisinti tarptautiniu mastu. Visais įmanomais būdais sukliudyti tokiems mėginimams dabar tapo svarbiausiu Lietuvos diplomatų uždaviniu. Taigi, karo pabaigoje oficialiai tebeveikiantys mūsų šalies atstovai Vašingtone, Londone, Buenos Airėse ir Vatikane parengia notą, kurioje tvirtinama, jog Lietuva tapo tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos agresijos auka. Dokumente nurodoma, kad Maskvos pretenzijos į Lietuvą pažeistų visis ligi tol pasirašytus dvišalius susitarimus. Vėliau, sovietams jau įžengus į Lietuvą, pasiuntiniai siūlė, kad jos teritoriją administruotų tarpsąjunginės kontrolės komisija, kurios veikloje dalyvautų anglosaksai.

Deja, Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Rytų Europos valstybių likimas buvo nulemtas Jaltoje ir Potsdame. Tad viename iš savo laiškų S. Lozoraitis desperatiškai teigė, jog viena iš galimybių Lietuvai atgauti nepriklausomybę būsianti nebent Sovietų Sąjungos griūtis. Šie žodžiai išsipildys tik beveik po penkių dešimtmečių.

O kol kas Lietuvos diplomatinei tarnybai beliko siekis išlaikyti veikiančias atstovybes, kurių egzistavimui 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iškilo reali grėsmė. Visų pirma, tuo metu jau beveik visiškai išseko Lietuvos fondo lėšos, už kurias buvo išlaikomos diplomatinės misijos. Antra, tiek diplomatai, tiek ir dauguma atstovybių darbuotojų jau buvo labai garbaus amžiaus žmonės. Pakeisti juos jaunesniais buvo gana komplikuotas dalykas, nes, tarkime JAV valstybės departamentas laikėsi pozicijos pripažinti tik tuos diplomatus, kurie savo pareigas ėjo iki 1940 metų.

Tačiau lėšų stygius, ko gera, buvo dar didesnė problema. 1970 metais JAV valstybės departamentas informavo, kad fondo, iš kurio išlaikomas Lietuvos diplomatinė tarnyba, lėšų geriausiu atveju pakaks vos 9 metams – ir tai su sąlyga, kad išlaidos ambasadų išlaikymui nebus didinamos. Gauti paskolos taip pat nebuvo įmanoma, nes jokia valstybės institucija negalėjo oficialiai laiduoti jos grąžinimo. Viltis pasiskolinti pinigų iš gerokai turtingesnės Latvijos diplomatinės tarnybos taip pat žlugo. Beliko svarstyti galimybę parduoti pasiuntinybės Vašingtone pastatą ir taip pratempti dar bent porą metų arba prašyti Amerikoje gyvenančių lietuvių paramos.

Lėšos diplomatiniam korpusui išlaikyti turėjo baigtis 1980 metais. Iš tikrųjų, tų metų pabaigoje Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone sąskaitoje tebuvo likę 867 doleriai. Tačiau paskutiniu momentu ši problema buvo išspręsta. Tarpininkaujant JAV Valstybės departamentui, nuo 1981 metų pradžios finansuoti mūsų atstovybes pagaliau sutiko Latvijos diplomatinė tarnyba, iki pat Nepriklausomybės atkūrimo kasmet mūsų atstovybių išlaikymui skirdavusi 130-148 tūkstančių dolerių paskolą. Simboliškai, bet reguliariai Lietuvos diplomatinę tarnybą rėmė ir Estijos atstovas JAV bei šios šalies generalinis konsulas.

Taip Lietuvos diplomatinė tarnyba veikė iki pat Nepriklausomybės atstatymo. Ji nenutraukė veiklos ir po 1990-ųjų kovo 11-osios – tuomet mūsų paskelbta laisvė dar nebuvo niekieno pripažinta ir atrodė labai trapi. Tačiau, žlugus rugpjūčio pučui, 1991 metų rugsėjo 9 dieną Lietuvos diplomatijos šefo pareigas ėjęs S. A. Bačkis nusiųs Lietuvos užsienio reikalų ministrui raštą, kuriame praneš baigiąs eiti savo pareigas. Galima sakyti, kad būtent šią dieną ir baigėsi penkis dešimtmečius trukęs pasiaukojamas anos kartos diplomatų darbas, kurio svarbiausias tikslas buvo priminti pasauliui, jog formaliai neegzistuojanti Lietuvos valstybė tebėra gyva.

“Lietuvos žinios“, 2010-08-13

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s