Kovoję ne vien ginklu

 

Prieš 65 metus, per 1945 metų Žolines buvo oficialiai įsteigta Lietuvos partizanų Tauro apygarda, suvaidinusi svarbų vaidmenį ginkluoto pasipriešinimo sovietiniams okupantams istorijoje. Pietų Lietuvos partizanai, pradėję kovas 1944-ųjų vasarą, veikė iki pat pasipriešinimo pabaigos ir kovojo ne vien ginklu. Šiandien prisiminkime svarbesnius šios apygardos įsikūrimo ir veiklos epizodus.

Aras Lukšas

Tauro partizanų apygarda faktiškai buvo įkurta dar 1945 metų liepos 19 dieną. Kodėl oficialia jos veiklos pradžia laikoma tų pačių metų rugpjūčio 15-oji, pamatysime kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, jos priešistorę ir pakalbėkime apie tai, kaip Suvalkijoje atsirado pirmieji partizanų būriai, iš kurių vėliau susiformavo stambūs ginkluoti junginiai.

Ruošėsi lemiamai valandai

Organizuoti ginkluotą pasipriešinimą Pietų Lietuvos kovotojai pradėjo jau vos praslinkus II pasaulinio karo frontui.1944 metų rugpjūtį, dar negiliame sovietų užnugaryje čia ėmė formuotis pirmieji paskiri partizanų būriai. Bene pirmąją kovotojų grandį Kalvarijoje sukūrė Vytautas Gavėnas-Vampyras. Būtent šis kovotojas netrukus taps vienu iš Tauro apygardos steigimo iniciatorių. O kol kas nedideli būriai kuriasi ir kitose Suvalkijos vietovėse. Visa tai vyksta gana spontaniškai ir ne be pačios sovietinių okupantų „pagalbos“. Mat, vos užėmusi Lietuvą, Maskva 1944 metų paskelbė okupuotos šalies vyrų mobilizaciją į Raudonąją Armiją. Perspektyva padėti galvas už stalininės imperijos pergalę, be abejo, nieko neviliojo, tad jau tuo metu vyrai ėmė slapstytis miškuose ir telktis į būrius. 1945-aisiais jau atsirado iš atskirų grupelių susidarė didesni junginiai. Bene pirmasis iš jų buvo sausio mėnesį Veiverių valsčiuje susikūrusi Geležinio Vilko kuopa. Netrukus į stambesnius junginius ėmė vienytis ir kitų apylinkių būriai. Galiausiai, 1945 metų birželio 17 dieną buvo įsteigtas buvo įsteigtas Pirmasis Algimanto partizanų skyrius. Šį faktą būtina pažymėti atskirai, nes jo iniciatoriumi tapo Skardupių klebonas Antanas Ylius, po poros mėnesių suvaidinsiantis labai svarbų vaidmenį kuriant Tauro partizanų apygardą.

Skyriaus steigiamojo susirinkimo protokole be kita ko skamba ir raginimas „aktingai stoti į partizanų eiles ir, jei ne aktyvia kova, stojant petys į petį šalia kovojančių partizanų, tad dirbant nuolatinį savo kasdieninį darbą, remti visomis išgalėmis kovojančius brolius ginklais, šaudmenimis, maistu ir kitkuo.“ Dokumente siūloma „tuo tarpu patiems ginkluotis, ruoštis kariniame parengime, kad, atėjus lemiamai valandai, galėtume stoti į mūsų Tautos išlaisvinimo kovą, su mūsų pavergėjais ir iškovoti mūsų tautai laisvę ir nepriklausomybę“.

Protokole nurodoma, kad Pirmojo Algimanto skyriaus vadu skiriamas Jonas Pileckis, po mėnesio tapsiantis Tauro apygardos štabo Komplektavimo ir ginklavimosi skyriaus viršininku. Vėlų 1946 metų rudenį jis žus mūšyje. Tačiau kol kas tiek J. Pileckiui, tiek kitų Suvalkijoje įsikūrusių būrių vadų laukia ne tik kovos, bet ir daugybė nelengvo organizacinio darbo. Visų pirma reikėjo užmegzti ryšius su kitais po Suvalkijos miškus pasklidusiais būriais ir pamėginti suvienyti šias pajėgas į dar stambesnius junginius. Iš karto reikia pasakyti, kad šis darbas nebuvo lengvas, mat bent jau Suvalkijoje susivienijimą inicijavo ne čia veikusi Lietuvos Laisvės Armija, ar kitos buvusios antinacinio pasipriešinimo organizacijos, o patys spontaniškai į miškus pasitraukę partizanai, neturėję nei gerų ryšių, nei tinkamos pogrindinio darbo patirties.

Vis dėlto pastangos nenuėjo perniek. 1945 metų vasarą jau minėtas Skardupių klebonui A. Yliui pavyksta sukviesti aplinkinių būrių vadus. Tuo tarpu paties dvasininko tikslai siekia kur kas toliau: jis imasi telkti visus laisvės kovotojus telkiantį centrą – Lietuvos išlaisvinimo komitetą (LIK), į kurį turėjo įteiti buvę aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai, tarp jų ir mūsų jau anksčiau aprašytas generolas Motiejus Pečiulionis. Deja, šio sumanymo iki galo įgyvendinti taip ir nepavyks: spalio mėnesį LIK pirmininkas Leonas Taunys drauge su tuo metu jau veikusios Tauro apygardos Štabo nariais bus suimti. Suėmimo neišvengs ir pats energingasis kunigas.

Pirmasis smūgis

Tačiau prie šio epizodo sustosime kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1945-ųju liepą, kurios 19-ąją dieną galėtume laikyti neoficialia, bet faktine Tauro apygardos įsikūrimo data. Būtent tą dieną Skardupių klebonijoje buvo sušauktas Steigiamasis Tauro apygardos štabo posėdis. Pirmuosius ir svarbiausius apygardos tikslus galime matyti iš šio susitikimo protokolo, kuriame nurodoma „Stengtis kaip nors susirišti su Vyriausiuoju partizanų štabu ir gauti iš jo informacijos apie partizanams leidžiamus įsakymus“. Įdomu pastebėti, kad ar toks štabas egzistuoja, pasitarimo dalyviai tuomet nieko tikro nežinojo. Be to, pasitarime nuspręsta organizuoti ir pogrindinės spaudos platinimą. „Gautą spaudą kiek galima perspausdinti didesnius kiekius ir platinti visuomenėje. Be to, kiek galime gyvu žodžiu informuoti visuomenę apie esamą padėtį.“  Tačiau svarbiausia, jog būtent šiame pasitarime nutarta įsteigti Tauro apygardos partizanų štabą, o jo viršininku paskirti jau minėtą L. Taunį-Kovą.

Apygardos Steigiamojo štabo nariai Skardupiuose rinksis dar ne kartą: liepos 23-24 bei rugpjūčio 5 dienomis jie spręs organizacinius klausimus. Būtent rugpjūčio pradžioje buvo įsteigtas laikinasis apygardos štabas, susidedantis iš penkių kovotojų, būtent tada įtvirtintas ir apygardos pavadinimas. „Po ilgų diskusijų nutarta įsteigti apygardos Štabas, pavadinant ją ne Suvalkijos, nes vietovės pavadinimas nepraktiškas kaip partizanams tikros pavardės vartojimas, bet palikti šia anksčiau įsteigtos apygardos vadą „Tauras“, – rašoma rugpjūčio 5-osios susirinkimo protokole.

Dabar beliko oficialiai suvienyti visus apygardoje veikiančius partizanų būrius. Tuo tikslu rugpjūčio 15 dieną  13 valandą 30 minučių Skardupių klebonijoje sušaukiamas partizanų vadų susirinkimas, kuriame įsteigiamas nuolatinis apygardos štabas ir nustatoma, kad jo kompetencijai priklausys visa Užnemunė: Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Lazdijų apskritys bei šiapus Nemuno esanti Alytaus apskrities dalis. Pirmuoju apygardos vadu patvirtinamas L. Taunys-Kovas. Apygardoje sudaromos penkios rinktinės, paskiriami jų vadai. Štabe įkuriamas ir politinis skyrius, kurio vadu skiriamas pulkininkas Liudvikas Butkevičius-Luobas. Šiam padaliniui nuo šiol teks kovoti ne tik ginklu, bet ir žodžiu. Tad vietoje kelių partizanų laikraščių nutariama įsteigti apygardos leidinį „Laisvės žvalgas“, kuris bus spausdinamas Marijampolės apskrities Puskelnių kaime esančioje pogrindinėje spaustuvėje.

Tą pačią dieną su grifu „Slaptai“ skelbiamas L. Taunio-Kovo įsakymas, kurio pirmame paragrafe nurodoma: „Nuo šios dienos kuriama Suvalkijos Partizanų Apygarda, kuriai vadovauti sudaromas Štabas. Įsakau visiems rinktinių, grupių ir skyrių vadams klausyti mano įsakymų“.  Rinktinių vadams šiame dokumente taip pat nurodoma „nedelsiant užmegzti ryšius su veikiančiomis tame plote partizanų grupėmis ir pajungti jas savo vadovavimui. Nenorinčios paklusti vadovybei grupės bus traktuojamos kaip banditai ir žalingos organizacijai, bus nuginkluojamos ir paleidžiamos.“ Verta pastebėti, kad apygardos vadovybė nuo pirmos minutės ėmėsi priemonių, kad jos kovotojų veiksmai būtų teisėti. Minėtame dokumente griežtai draudžiama be Apygardos štabo įsakymo pulti priešo karinius objektus ar vykdyti kokias nors represijas. „Įgalioju Rinktinių Vadus bolševikinius išgamų nukenksminimą vykdyti tik esant pakankamam kiekiui kaltinamosios medžiagos, kad nenukentėtų pašaliniai asmenys“ – įsakmiai nurodo L Taunys-Kovas.

Taigi, rugsėjo 15-osios įsakymas tapo oficialia Tauro apygardos veiklos pradžia. Tačiau jos kūrimo iniciatorių tikslai siekė kur kas toliau. Apygardos kovotojai veikė tik Užnemunėje, tuo tarpu Suvalkijos partizanai norėjo įkurti tokią organizaciją, kuri suvienytų visas okupuotos šalies pasipriešinimo jėgas ir galėtų atstovauti nuo priešo besiginančiai Lietuvai Vakaruose. Tad rugsėjo 16 dieną Skardupių klebonijoje susirinkę Štabo nariai ir kunigas A. Ylius nutaria steigti Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Šio pirmojo posėdžio protokole nurodoma, kad jo dalyviai nutarė „Parašyti Išlaisvinimo komiteto vardu atsišaukimą į Lietuvos visuomenę, skatinti ją ryžtingai, bendrai kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo. Taip pat nutarta siekti, kad visoje Lietuvoje veikiantys partizanų būriai būtų suvienyti į apygardas bei organizuoti kovotojų būrius tose vietose, kur jų iki šiol nebuvo. Vėliau komiteto vadovai posėdžiauja kelis kartus per savaitę, o jų sprendimai darosi vis konkretesni. Galiausiai nutariama surengti visos Lietuvos pogrindžio jėgų suvažiavimą, kuris turėtų įvykti lapkričio 11 dieną Kaune. Organizatorių sumanymu, šis suvažiavimas turėjo įkurti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Tuo pat metu, vykdydamas ankstesnius sprendimus, L. Taunys spalio mėnesį vyksta į buvusią Laikinąją sostinę, kur organizuoja Raseinių ir Kėdainių apskrityse veiksiančią Algimanto apygardą.

Deja, suvažiavimui įvykti nelemta, nes jo organizatorių pėdomis jau seka NKVD. Pirmasis spalio 20 dieną suimamas „Laisvės žvalgo“ redaktorius Vytautas Radzevičius –Vaidila. Kitą dieną susirinkę Skardupiuose štabo nariai nutaria išsiaiškinti padėtį: tuo tikslu L. Taunys ir štabo viršininkas Vytautas Bacevičius ketina vykti į Marijampolę. Tačiau ir šis sumanymas žlunga: net nespėjęs išvykti L. Taunys suimamas savo namuose, o V. Bacevičius Marijampolėje patenka į pasalą. Po devynių mėnesių abu vyrai bus nuteisti sušaudyti.

Tačiau sunaikinti apygardos ir jos štabo enkavedistams nepavyko. Apygardos vado pareigas netrukus parėmė buvęs karo lakūnas majoras Zigmas Drunga, pasivadinęs Mykolo-Jono slapyvardžiu. Naujasis vadas energingai imasi atkurti ryšius su kitais partizanų junginiais, tačiau netrukus  jam tenka susidurti su nauja sovietinio saugumo taktika. 1946 metais NKVD, stebėdama stiprėjančią organizacinę pasipriešinimo struktūrą, vietoje tiesioginių kovos veiksmų pradeda infiltruoti į partizanų vadovybę savo agentus, kuriuos būtų labai sunku įtarti bendradarbiaujant su priešu. Vienas iš ir aktyviausių sėkmingiausiai veikusių saugumo provokatorių buvo Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjas Juozas Markulis. Taigi, Erelio slapyvardžiu prisidengusiam ir Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovu bei Vilniuje įsikūrusio Vienybės komiteto nariu prisistatančiam profesoriui 1946 metų pavasarį pavyksta užmegzti ryšius su Tauro apygardos vadovybe. Gegužės 28 dieną, nieko neįtardamas, su Ereliu susitinka į Kauną atvykęs Mykolas-Jonas.

Dabar visi apygardos vadovybės planai enkavedistams kaip ant delno. Tačiau imtis kokių nors veiksmų jie neskuba. Mirtinas smūgis visam pasipriešinimo sąjūdžiui planuojamas 1947 metų sausio 18 dieną. Būtent tuomet numatytame partizanų vadų suvažiavime turėjo būti likviduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Padarydami nedidelį ekskursą į šalį prisiminkime, kad tuo tokios katastrofos iškeblėjo lemtingas atsitiktinumas. 1946 metų pabaigoje prasidėjus pogrindininkų areštams vėliau prie Tauro apygardos kovotojų prisijungsiančiam Juozui-Lukšai-Daumantui aiškinantis iš kur saugumas gavo suimamųjų pavardes ir adresus, buvo prieita išvados, kad visi siūlo galai veda pas Erelį.

Tačiau visa tai vyks gerokai vėliau. O kol kas grįžkime į Užnemunę, kur 1946 metų birželio 2-3 dienomis Marijampolės apskrities Skaisčiūnų kaime vyksta Tauro apygardos rinktinių vadų suvažiavimas, po kurio Mykolas-Jonas iškeliauja į Žemaitiją. Svarbiausias Tauro apygardos vado tikslas – užmegzti ryšius su šio regiono kovotojų vadovybe ir aptarti susijungimo galimybes bei bendrus kovos veiksmus. Deja, šios misijos įvykdyti nepavyko. Ankstyvą rytą netoli Šakių apygardos vadas su vienuolika kovotojų miške susidūrė su dideliu sovietų kareivių būriu. Per susišaudymą Mykolas-Jonas buvo sužeistas ir, nenorėdamas gyvas patekti į priešo rankas, susisprogdino granata.

„Jūs užmiršite mus…“

Tų pačių metų liepos 4 dieną Apygardos vadu paskiriamas štabo viršininkas Antanas Baltūsis-Žvejys. Per pirmąsias dvi vadovavimo dienas jis įveda apygardoje ne tik Lietuvos kariuomenės uniformas, bet ir jos tvarką. Būtent jam vadovaujant, kitą vasarą Kazlų Rūdos miškuose surengiami pirmieji partizanų apmokymo, o rudenį – ir puskarininkių kursai. Kiekvienas kovotojas buvo laikomas Lietuvos kariu, tad reikalavimai tuo metu tapo itin griežti: nuo šiol be savo viršininko leidimo nė vienas partizanas negalėjo išeiti iš savo kuopos ar būrio veikimo teritorijos, įvestos griežtos nuobaudos už girtavimą ar kitus drausmės pažeidimus. Taigi, iš paskirų į mišką pasitraukusių vyrų būrelių per porą metų Tauro apygardos pajėgos virto tikrų tikriausia, organizuota ir drausminga kariuomene, kėlusia vis didesnę grėsmę okupantų pajėgoms.

Tuo pat metu  iškilo ir dar viena užduotis, kuri buvo ne mažiau svarbi, nei ginkluotas pasipriešinimas. Aiškiai suprasdama, kad ginkluoto konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir jos buvusių sąjungininkių nebus ir okupacija užsitęs ilgiau, nei buvo manyta, rezistentų vadovybė nutarė intensyviai ieškoti ryšių su Vakarais. Tuo tikslu Tauro apygardos vadovybė 1947 kovo mėnesį siunčia į Lenkiją  J. Lukšą ir dar penkis kovotojus. Svarbiausia šios nelegalios kelionės misija –  patikrinti ryšio punktus, gauti informacijos apie ten esančių lietuvių partizanų veiklą ir  per Lenkiją nustatyti okupuotos Lietuvos ryšį su laisvuoju pasauliu. Ši misija buvo sėkminga jau vien tuo, kad  Vakaruose tapo žinoma apie jau minėto Erelio išdavystę, o tai Lietuvoje esantiems rezistentams leido vėl perimti ryšius su užsieniu iš į savo rankas.

Netrukus apygardos kovotojų lauks nauji smūgiai – išdavystės, dėl kurių pasalose vienas po kito žus nemažai štabo narių ir rinktinių vadų. 1946 metų spalio 22 dieną per vienoje sodyboje surengtą pasalą tik per plauką liks gyvas ir pats apygardos vadas. Mirtis jį pasivys vėliau, 1948 metų vasario 2-ąją, visai netoli gimtosios sodybos. Paskutiniąją 1947-ųjųjų naktį, drauge su dviem štabo apsaugos partizanais užėjęs į vieną  netoli Pilviškių esančią sodybą, Žvejys net neįtarė, kad MGB užverbuota agentė po poros dienų nurodys priešui jo buvimo vietą. Vasario antrosios paryčiais sodyba buvo apsupta kareivių. Kautis buvo beprasmiška. Suspėję sudeginti svarbius štabo dokumentus ir nenorėdami patekti į priešo rankas, visi trys vyrai nusišovė. Vėliau Vienas po kito žuvo dar trys apygardos vadai Jonas Aleščikas-Rymantas, Aleksandras Grybinas-Faustas, ir Viktoras Vitkauskas-Saidokas. Visi jie vietoje nelaisvės pasirinko mirtį.

Paskutiniajam Tauro apygardos vadui Juozui Jankauskui – Demonui to padaryti nepavyko. 1952 metų vasarą jį pražudė mėginimas perduoti laiškus į Vakarus, kuriuos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai parašė neseniai su desantininkų grupe į Lietuvą sugrįžęs Geležinio Vilko rintinės partizanas Klemensas Širvys-Sakalas. Laiškus Demonas nutarė gabenti į Kybartus, kur gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje pakankamai rizikinga. Taigi, Demonas mina dviratį į Batrušių kaimą, esantį netoli Elenos tėviškės ir susiranda sužadėtinės brolį. Prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, partizanų vadas nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu „Šešupe“. Suprantama, kad vietoje sužadėtinės jis sulaukė ginkluotų enkavedistų.

Toliau visa ši istorija klostysis dar liūdniau. Patekęs į priešo rankas Demonas sutiks MGB agentu ir netgi dalyvaus savo kovos draugą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą.  Vėliau, tapęs nebereikalingas,  J. Jankauskas-Demonas bus nuteistas ir 1955 m. sausio 26 d. buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Tais pačiais metais, įvilioti į spąstus žus ir paskutiniai du apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojai. Lietuvos partizanų Tauro apygarda nustos egzistavusi. Sovietiniai dešimtmečiai nugramzdins į užmarštį ir didvyrių, ir silpnadvasių vardus. Tačiau visiems laikams liks dar 1947 metais žuvusio apygardos kapeliono Justino Lelešiaus dienoraščio eilutės: „Vėl praslinks kiek laiko, jūsų, gyvųjų širdys bus kupinos džiaugsmo, juokas netilps lūpose, skambės ir džiugins jūsų ausis švelniausi muzikos aidų garsai… Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“

 “Lietuvos žinios“, 2010-08-20

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s