Valstybės radijas ir jo pirmeivis

 Šiandien sukanka 9 metai, kai 1991-ųjų rugpjūčio 27 dieną Rio de Žaneire mirė Petras Babickas. Apibūdinti šiai asmenybei reikia nemažai žodžių: publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas fotografas. Tačiau, ko gera, labiausiai P. Babickas įsomintinas kaip pirmasis tarpukario Lietuvos radijo. Šiandien prisiminkime ir paties radijo istorijos, ir vieno iš jo kūrėjų gyvenimo momentus.

 

Galima sakyti, kad radiofonas P. Babicko likimu tapo jau 1926 metų vasarą – tuo pat metu, kai Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji visuomenės poreikiams pritaikyta radijo stotis. Vos per kelis mėnesius veržlus ir entuziazmo kupinas konferansjė tapo pirmuoju ir ilgą laiką vieninteliu Lietuvos radijo balsu, etatiniu programų rengėju bei vedėju o netrukus – ir faktišku radiofono vadovu. Tuo paties radiofono kelias į Lietuvą nebuvo toks sklandus.

 

Lemtinga pastaba

 

Pirmoji radijo stotis Lietuvai atiteko kaip Pirmojo pasaulinio karo palikimas. Dar caro laikais Kauno tvirtovėje sumontuotus jos įrenginius, kaip reikalavo paliaubų sutartis, paliko besitraukiantys vokiečiai. 1919 metų vasarą stotis buvo perduota Lietuvos kariuomenės žinion ir liepos 9 dieną pradėjo veikti. Tiesa, mediniame namelyje ant Vytauto kalno sumontuoti radijo stoties įrenginiai tuomet tarnavo tik kariuomenės bei valstybės institucijų reikmėms. Iš čia buvo siunčiamos Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų radiogramos, pranešama apie padėtį Nepriklausomybės kovų frontuose, palaikomas ryšys su juose veikusiais daliniais. Pasibaigus kovoms, stoties įrenginiai buvo perduoti Aukštiesiems karo technikos kursams ir naudojami specialistams mokyti – pritaikyti jų visuomenės poreikiams buvo praktiškai neįmanoma. Tam reikėjo žymiai galingesnių ir modernesnių įrengimų.

Kurti naują radijo stotį buvo nuspręsta 1920 metų rugsėjo 4 dieną Krašto apsaugos ministerijoje įvykusiame pasitarime. Netrukus šį projektą perėmusi Paštų, telegrafų ir telefonų valdyba sudaro darbų sąmatą ir nutaria įsigyti jau parengtą vokiečių firmos „Telefunken“ radijo stotį. Dar 3-4 mėnesiai, ir ji galėsianti būti atgabenta į Lietuvą. Deja, realybė buvo kitokia: entuziazmą netrukus atšaldė Finansų, pramonės ir prekybos ministro pareigas ėjusio Ernesto Galvanausko rezoliucija, kurioje sakoma: „Užprašyti pasiūlymų nuo keletos firmų ir ištirti klausimą pirmiau, negu imtis jį vykinti. Tuo tarpu tam nėra lėšų.“

Prasidėjo nauji svarstymai, abejonės, derybos ir net politiniai žaidimai bei užkulisinės intrigos. Niekas nė nenumanė, kad savo radijo Lietuvai teks laukti dar ilgus 6 metus. Tik 1923 metų rugsėjo 18 dieną ministrų  kabinetas patvirtinto skelbto konkurso rezultatus: kaip pigiausias ir patogiausias variantas buvo pasirinktas prancūzų firmos SFR pasiūlymas. Tačiau ir po to dar ilgai nerimo aistros: spaudoje buvo abejojama konkurso skaidrumu, tuo tarpu jo laimėtoja SFR, įsipareigojusi pastatyti stotį iki 1924 metų pradžios, to padaryti nesugebėjo ir vilkino darbus iki pat 1925-ųjų pabaigos.

Pagaliau 1926 metų birželio 12 dieną į eterį skrieja pirmieji radiofono šaukiniai „Alio alio, kalba Kaunas – Lietuva“ . Tačiau šiuos žodžius ištarė ne P. Babickas –  jo karjera radiofone prasidės tik po kelių mėnesių. Kas buvo šio per ūžesius ir traškesius prasiveržusio balso savininkas, iki šiol nėra iki galo aišku. Dažniausiai sakoma, kad pirmuosius pasisveikinimo žodžius Lietuvai ir pasauliui ištarė radiofono vadovas inžinierius Alfonsas Jurskis. Tačiau kituose šaltiniuose minimas stoties radijo mechanikas Petras Speičys radijo veterano Petro Radžiūno prisiminimuose teigiama, jog pirmąsias žinias skaitė radiotelegrafininkai Cezaris Šadauskas ir Juozas Ambrazas.

Vis dėlto būtent A. Jurskis buvo tas žmogus, kurį, išgirdęs pirmuosius radiofono šaukinius atskubėjo pasveikinti P. Babickas. Šis susitikimas lapo lemtingas. Vėliau, rašydamas prisiminimus 1961 metais išleistai Bostono lietuvių enciklopedijai, pirmasis Lietuvos radijo diktorius pasakos: „radijo darbininku pasidariau visai netikėtai. Nuvažiavęs atostogų į Kauną, aš tuoj nuėjau į Kauno radijo stotį pasveikinti inž. A. Jurskį su lietuvišku žodžiu etery ir reklamuoti dėl lietuvių kalbos“. Reikia suprasti, kad sakydamas „reklamuoti“ Jurbarko „Saulės“ gimnazijos literatūros mokytojas buvo nepatenkintas inžinierių skaitomų tekstų kalba. „A. Jurskio reakcija buvo staigi: „Tai pakalbėk Tamsta geriau“. „O kodėl ne!“ atkirtau – vėliau prisimins P. Babilius.

Taip buvęs mokytojas tapo ką tik susikūrusio Kauno radiofono darbuotoju, vieninteliu jo diktoriumi, programos kūrėju o vėliau – ir viso radiofono vadovu. Atrodo, kad faktiškai P. Babickas darbą radijuje pradėjo 1926 metų gruodžio 6 dieną – bent jau tokią datą jis po trejų metų nurodys savo rašte švietimo ministrui Konstantinui Šakeniui. Šiaip ar taip, 1927 metų pradžioje P. Babickas vis dar neturi formalaus laidų vedėjo statuso – jis priskiriamas prie radiofono orkestro muzikantų ir gauna tokį pat 150 litų per mėnesį atlyginimą. Be abejo, tai buvo ne itin dideli pinigai, tačiau būsimo radiofono vadovo entuziazmo ši aplinkybė neužgesino. Radijo transliacijų apimtis nuo metu nuo 1,5 valandos išsiplėtė iki keturių, o kai kuriais atvejais – ir iki 8 valandų per dieną.

Taigi, radijo stoties vadovas A. Jurskis tų pačių metų kovo mėnesį siunčia Paštų, telegrafo ir telefonų Valdybos direktoriui raštą, kuriame nurodo, jog tokiai programų apimčiai reikia „Daug šiam reikalui pašvęsto darbo. Turėdamas tai galvoj, prašau paskirti į laisvą ekspeditoriaus etatinę vietą Babicką Petrą, kuris faktiniai eis radiofono programų vedėjo pareigas.“ Apibūdindamas kandidato gebėjimus, radijo vadovas teigia: „P. Babickas šiam reikalui, mano manymu, pilnai tiks, nes būdamas per tris mėnesius stoty, kaip konferansjė, pasižymėjo dideliu pasišventimu radiofono srity ir ypatingai daug iniciatyvos pareiškė.“

 

Visuomeninio radijo link

 

O dabar padarykime trumpą ekskursą į šalį ir pastebėkime, kad tuo metu Kauno radiofonas, nors ir būdamas Paštų, telegrafo ir telefonų Valdybos žinioje, formaliai nebuvo laikomas valstybės įstaiga. Ji veikė kaip visuomeninis transliuotojas, kuris nebuvo visiškai išlaikomas iš valstybės biudžeto. Svarbiausias to meto radiofono pajamų šaltinis turėjo būti buvo abonentinis ir radijo aparatų registravimo mokestis. Be abejo, veiklos pradžioje įgyvendinti tokį sumanymą buvo nelengva, tad be valstybės paramos išsiversti nebuvo įmanoma. Tad pirmaisiais veiklos metais greta abonentinio mokesčio valstybės biudžete buvo numatytos ir 70 tūkstančių litų siekusios radijo stoties eksploatavimo išlaidos. Vėliau valstybės parama mažės, kol 1929 metų biudžete asignavimai radiofonui jau nebebus numatyti. Vis dėlto, net ir augant radijo aparatų skaičiui, abonentinio mokesčio nepakako, tad valdžia, pati nusprendusi nebedotuoti valstybės radiofono, bus priversta jam skiriamus pinigus įforminti kaip Švietimo ministerijos pašalpas, skirtas paremti kultūros organizacijoms. Reikia pasakyti, kad tai bus vienas iš veiksnių, skatinusių radiofono vadovybę ypatingą dėmesį skirti kultūros laidoms.

Naudoti radiofoną kultūros sklaidai nutarė ir 1926 metų lapkričio 19 dieną susirinkusi Kultūros taryba. Apie tai, kokia turėtų būti radijo programa, buvo tariamasi ir 1927 metų sausio 5 dieną surengtame tarpžinybiniame pasitarime, kuriame dalyvavo Susisiekimo, Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijų atstovai. Po poros mėnesių Vyriausybės sprendimu įsteigiamas Radijo komitetas – savotiškas dabartinės visuomeninio transliuotojo Tarybos atitikmuo. Tačiau būta ir vieno esminio skirtumo – į anuometinę tarybą buvo daugiausia buvo deleguojami ne visuomeninių organizacijų ar Seimo, o ministerijų bei žinybų atstovai. Pirmuoju Tarybos pirmininku tapo poetas ir dramaturgas Liudas Gira, tuomet dar negarbinęs Stalino, o rašęs patriotinius bei religinius eilėraščius.

Pirmasis Tarybos posėdis įvyko 1927 metų kovo 23 dieną, tačiau apie programas jame dar nekalbėta: didžiausias dėmesys skirtas radijo veiklos ir abonentinio mokesčio propagavimui. Tuo metu Lietuvoje buvo vos 327 registruoti radijo abonentai tad iš jų savininkų surenkamų pinigų aiškiai nepakako. Radijo programos metmenys buvo paskelbti spaudoje balandžio 8 dieną. Tačiau prie tiek apie pačią programą, tiek prie vėlesnę tarybos veiklą lydėjusius skandalų pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas grįžkime prie P. Babicko, kurį taryba paskyrė jos reikalų vedėju, arba kitaip sakant – radijo vadovu.

Dar iki tol, 1927-uosius, kurių kovo 16 dieną P. Babickas  buvo paskirtas radijo stoties ekspeditoriumi-vertėju. Įdomu, kad net nebūdamas valstybės tarnautoju, jis pagal ryšių sistemoje gyvuojančias tradicijas pasirašo pasižadėjimą „saugoti Konstituciją, įstatymus ir vykdomosios valdžios įsakymus ir savo pareigas sąžiningai ir teisingai eiti“. Tai jau vėliau, 1929-aisiais, suvalstybinus radiofoną, P. Babickas įgis „1-os eilės skaitytojo“ statusą. Tačiau tiek tada, tiek ir dabar jam teks ne vien pranešėjo vaidmuo. Tiek keistai skambančios ekspeditoriaus-vertėjo, tiek skaitytojo pareigos reikalavo ne tik rengti bei skaityti tekstus ir žinias, bet ir organizuoti visą radijo programą ir net tvarkyti kai kuriuos raštvedybos finansų reikalus. Juo labiau, kad kaip jau minėta, vos pradėjus veikti Tarybai, P. Babickas faktiškai ėjo viso radiofono vedėjo pareigas.

 

K. Petrausko arijos – net Afrikoje

 

Taigi, kaip atrodė P. Babicko ir Tarybos narių suformuota tuometinė radijo programa? Kas jose buvo svarbiau – kultūra, ar politika? Atsakymą į šį klausimą galima rasti 1929 metų kovo 16 dieną „Valstybės žiniose“ paskalbtame „Valstybės radiofono įstatyme“, kuriame aiškiai nurodoma, kad „Valstybės radiofonas laikomas mokslo, meno,  informacijos ir kitoms kultūros žinioms platinti“. Tačiau ir iki šio įstatymo priėmimo kultūrai, o ypač muzikai, radiofone buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Nuo pat pradžių tuo rūpinosi Taryboje dirbę žinomi muzikai Juozas Tallat-Kepša ir Aleksandras Kačanauskas.

Techninės galimybės transliuoti muzikines laidas atsirado 1926 metais, patobulinus radijo stoties įrangą. Tų pačių metų gruodį visi radijo aparatų savininkai jau turėjo galimybę ir operų transliacijas iš valstybės teatro. „Galų gale susilaukta, kad ir mūsų operą gali klausytis platus pasaulis ir gėrėtis mūsų toje meno srityje laimėjimais“, – džiaugėsi tų dienų spauda. Po gruodžio 5 dieną transliuoto Kaukių baliaus buvo pastebima: „Ne vienam klausytojui, ypač užsienyje, teko stebėtis mūsų Kipru Petrausku, kuris šiame spektaklyje išsiskyrė iš viso ansamblio ir domi savo nepaprastai gražiu balsu. Tikrai Europos radio mėgėjai nedaug turi progų išgirsti tokio masto dainininką, kaip Kipras Petrauskas“ .

Čia reikia pridurti, kad tiek lietuviškas žodis, tiek lietuviška muzika pasaulyje iš tikrųjų skambėjo garsiai ir plačiai: 1926-aisiais Kauno radijo stotis buvo viena galingiausių Europoje. Jos signalas pasiekdavo ne tik mūsų žemyno šalis bet ir Afriką bei Ameriką. Deja, taip bus neilgai – prasidėjus radijo stočių statybos ir modernizavimo bumui, po kelerių metų Kauno radiofonas Europos žemyne atsidurs paskutinėje, 22-oje vietoje. Įrengti galingesnę radijo stotį bus ryžtasi tik 1936 metais, tačiau šis sumanymas taip ir liks neįgyvendintas – tam sutrukdys biurokratinės kliūtys,  ir sovietinių įgulų įvedimas į Lietuvą ir 1939 metais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Tačiau grįžkime į pradžią. 1926 metų rudenį, radiofone buvo pradėtas kurti simfoninis orkestras, kurį iš pradžių sudarė vos dešimt operos muzikantų. Po trejų metų jų skaičius išaugs iki 18, visi orkestrantai taps etatiniais pagal metinį kontraktą dirbančiais darbuotojais. Kasdien orkestras surengdavo popietinį kamerinės ir vakarinį simfoninės muzikos koncertus.

Kitas svarbus Kauno radiofono prioritetas buvo informacija. Tiesa, iš pradžių informacinės laidos apsiribodavo ELTOS ir spaudos pranešimai bei orų prognozėmis, vėliau pradėta skaityti biržos ir statistikos biuletenius, Vidaus reikalų  ministerijos Spaudos skyriaus biuletenius. 1928 metų rudenį radiofonas kreipėsi į 30 sporto organizacijų, prašydamas kiek galima operatyviau pranešti apie varžybų rezultatus. Vis dėlto pradžioje radijas nebuvo greitesnis už laikraščius: tarkime, sporto žinios iš pradžių transliuotos vos kartą per savaitę. Suprantama, kad neturėdamas plataus korespondentų tinklo, radiofonas negalėjo pateikti išsamesnės informacijos, nei tai darydavo spauda. Tačiau netrukus radijas pademonstruos savo unikalų pranašumą – tiesiogines transliacijas.

1928 metais tiesiogiai transliuoti pradėta ne tik iš teatro salės, bet ir iš įvairių kitų renginių, kurių ypač gausu būdavo vasarą. Joninių šventė ant Rambyno kalno, Šiluvos atlaidai, apskrities dainų šventė Ukmergėje – tai tik dalis tais metais vykusių renginių, kurių dalyviu galėjo pasijusti radijo klausytojas. Tais laikais tai galėjo atrodyti kaip stebuklas. Ilgainiui tiesioginių transliacijų apimtis vis didės, o visas jas vainikuos reportažas iš Lietuvai sugrįžusio Vilniaus, kurį ves tas pats P. Babickas.

 

Nauji vėjai

 

Tačiau kol kas tiek virš radiofono vadovo, tiek virš jos tarybos pirmininko L. Giros galvos ima tvenktis debesys. Švietimo ministerijos palikti tvarkytis savarankiškai ir neturėdami jokių instrukcijų, jie pamėgino supaprastinti darbo organizavimą o drauge – ir finansinę atskaitomybę. Viskas baigėsi tuo, kad tikrindamas Radiofono finansinę veiklą valstybės kontrolierius aptiko tiek neatskaitytų pajamų, tiek išlaidų. Paaiškėjo, kad daugeliui eetatiinių darbuotojų avansai mokėti be jokių žiniaraščių o daugelis išlaidų apskritai nenumatytos sąmatose. Reikalai ėmė krypti labai liūdna linkme: 1929 metų birželio 27 dieną Švietimo ministeriją pasiekė pranešimas, kad P. Babickas, L. Gira, bei Radiofono buhalteris Kazys Ilgūnas „patraukti tardymai kaltinamaisiais“. Netrukus jiems buvo pateikti ir ne vieną tūkstantį litų siekiantys civiliai ieškiniai.

Vis dėlto ši istorija baigėsi tik nemenku trijų kaltinamųjų išgąsčiu – sutvarapskaitą ir sugrąžinus be dokumentų paimtus avansus ir pateisinus kitas išlaidas, spalio pabaigoje tardymas prieš L. Girą ir P. Babicką buvo nutrauktas. Kiek mažiau pasisekė buhalteriui – jis buvo nuteistas 9 mėnesiams lygtinai. Tiesa, Vyriausiasis tribunolas vėliau panaikino ir šį nuosprendį.

Nemažai triukšmo sukėlusi Tarybos byla buvo baigta, tačiau pačiai Tarybai buvo parengtas kitoks nuosprendis. 1929 metais, priėmus Radiofono įstatymą, ši įstaiga buvo suvalstybinta, o jos visuomeninė taryba – išvaikyta. P. Babickas, paskirtas 1-os eilės skaitytoju, neteko įstaigos vadovo įgaliojimų o stoties direktoriumi buvo paskirtas paskyrus teatro režisierius Antaną Sutkus. Netrukus dviem veikliems ir energingiems vyrams vienoje įstaigoje pasidarys per ankšta – kilus nesutarimams dėl darbo organizavimo, P. Babickas 1931 metų lapkričio 1 dieną padės ant naujojo vadovo stalo prašymą atleisti jį iš pareigų.

Reikia pastebėti, kad, vadovaujant A. Sutkui, Radiofono programa tapo dar įvairesnė ir spalvingesnė, tačiau daugelis energingojo vadovo pasiūlymų taip ir liko dūlėti ministerijos valdininkų stalčiuose. Prasidėjus ekonominei krizei, radijo reikalai valdžiai rūpėjo mažiausiai. Kita vertus, tiek politikai tiek valdininkai pasijuto turį teisę atsiriekti sau po riebų suvalstybinto radijo eterio gabalą, o tai negalėjo neatsiliepti programos kokybei: tarkime, jos tikrai negerino vis gausėjančios įvairių žinybų radijo valandėlės, kartais tapdavusios ištisomis valandomis arba po 1938 metų prasidėję Tautos Vado garbinimo vajai. Pastaroji tendencija ypač sustiprėjo, Radiofoną perdavus tiesioginėn Ministro Pirmininko žinion.

Taigi, kol A. Sutkus kuria naują, analogo neturinčią valstybinę įstaigą, P. Babickas jau nardo kituose vandenyse. 19311934 m. jis stažuojasi Maskvos kino institute. Nuo 1933 metų  imasi vadovauti Vytauto parkui, kurį per trumpą laiką paverčia tikru kauniečių traukos centru. Tais pačiais metais jis įkuria Fotomėgėjų sąjunga ir ima leisti mėgėjiškai fotografijai skirtą žurnalą, kuria mokomuosius filmus, rašo eiles bei straipsnius, kuria radijo pjeses vaikams, vėl darbuojasi radiofone. Sovietams okupavus Lietuvą, P. Babickas, kaip nepalankus bolševikams veikėjas iš pareigų atleidžiamas. 1941 metų birželio sukilimo dienomis jis vėl pakviečiamas vadovauti radijo stočiai, tačiau tai trunka neilgai, nes nacių okupacinė valdžia paskiria čia savus žmones.

Dar kartą netekęs darbo radijuje, P. Babickas imasi tyrinėti per pirmąją okupaciją sovietų įvykdytus nusikaltimus. Artėjant frontui, 1944 metais jis pasitraukia į Vokietiją, vėliau vykista į Argentiną, o galutinai įsikuria Brazilijoje. Čia buvęs radijo laidų vedėjas išbando dar vieną – diplomato profesiją. Pradedant 1950-aisiais jis net penkiolika metų dirba Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretoriumi, kultūros skyriaus vadovu, spaudos atašė.

Deja, įvairiapusis talentas neužtikrino Lietuvos radijo pradininkui sotaus ir ramaus gyvenimo. 1990 metų kovo 11-osios P. Babilius sulaukė skurdžiame būste Rio de Žaneiro priemiestyje. Tautiečių raginamas vykti į gimtinę, P. Babickas pareiškė: „kai sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitininkai, paspaus man ranką – tuomet ir važiuosim“. Šiems žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. Pirmojo valstybės radiofono balso Nepriklausomybę atgavusi Lietuva taip ir neišgirdo.

 “Lietuvos žinios“, 2010-08-27

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s