Lietuvos kontržvalgybos pradininkas

  

Prieš 54 metus, 1964-ųjų rugsėjo 1 dieną mirė ilgametis Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys, iki 1922 metų žinotas kaip Jonas Polovinskas. Būtent su šia pavarde siejamas mažiausiai žinomas J. Budrio gyvenimo laikotarpis, neatskiriamai susijęs su jaunos Lietuvos valstybės kontržvalgybos kūrimu. Šiandien prisiminkime kai kuriuos ryškesnius tų metų epizodus.

Aras Lukšas

Tai, kad Jonas Polovinskas tapo vienu iš Lietuvos kontržvalgybos kūrėjų, nebuvo atsitiktinumas. Profesionalas, penkerius metus – nuo 1915 iki 1920 metų dirbęs kontržvalgybos darbą Rusijoje, o nuo 1918 metų brigados vado teisėmis ėjęs Baltosios gvardijos Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininko pareigas, buvo neįkainojamas radinys atsikuriančiai Lietuvos valstybei.

Taigi, pirmomis 1921 metų birželio dienomis sugrįžusio į Lietuvą J. Polovinsko  laukė staigmena: geležinkelio stoties perone, šalia būrio giminaičių sukiojosi ir jaunas karininkas. Supažindindama su juo J. Polovinsko sesuo pasakė, jog tai esąs žvalgybos viršininkas. Buvęs carinės armijos karininkas iš karto net nesuprato šio lietuviško naujadaro, tad paaiškinti, kuo užsiima šis uniformuotas vyras teko rusišku žodžiu „razvedka“.

J. Polovinską pasitikęs barzdotas kariškis pasirodė esąs prieš trejetą mėnesių paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininkas Mykolas Lipčius. Būtent nuo šio pareigūno priklausė, ar J. Budrys apskritai galės atvykti į Lietuvą. Vėliau paaiškės, kad M. Lipčius kruopščiai rinko duomenis apie buvusį carinės armijos karininką, ir surinkęs informaciją iš jo giminių nutarė, jog J. Polovinskas ne tik nekelia įtarimų, bet ir galėtų sėkmingai darbuotis kuriamoje Lietuvos slaptojoje tarnyboje. Taigi, M. Lipčius teiraujasi karininko apie jo artimiausius planus. Šis atsako ketinąs pirmiausia aplankyti 7 metus nematytus gimines, o tuomet jau būsią galima pagalvoti, kuo užsiimti toliau. Žvalgybos vadovas pakviečia būsimą kontržvalgybininką, sugrįžus į Kauną būtinai užeiti pas jį į namus.

Po kelių dienų viešnagės Šiauliuose sugrįžęs į Laikinąją sostinę, J. Polovinskas jau spaudžia M. Lipčiaus buto durų skambutį. Ten jo laukia ne tik žvalgybos vadas, bet ir Juridinės dalies viršininkas Leonidas Praškevičius. Pamažu ima vyniotis neskubaus, ramaus pokalbio siūlas. J. Polovinskas pasakoja apie savo tarnybą Rusijos kariuomenėje, ten sutiktus karininkus, o M. Lipčius išsamiai dėsto Lietuvos vidaus padėtį. Galiausiai žvalgybos vadovas pasiūlo pašnekovui tarnybą savo žinyboje – dviese būsią lengviau, o formalumus galima sutvarkyti kad ir rytoj.

J. Polovinskas ilgai nesvarsto. „Aš atsakiau, kad iš esmės džiaugiuosi jo pasiūlymu, nes mėgstu tą sritį, jaučiuos paruoštas tam darbui; man ne tiek rūpi tarnybinis laipsnis, kiek galimybė dirbti savarankiškai, pagal savo išdirbtus metodus, o jei mano iniciatyva bus varžoma, geriau nepradėti. Lipčius mane užtikrino, kad jis kaip tik laukia iš manęs iniciatyvos ir sugestijų ir duos man pilną savarankiškumą“, – vėliau prisimins pirmasis Kontržvalgybos vadovas. Po kelių dienų, sutvarkius visus formalumus, J. Polovinskas skiriamas IX žvalgų punkto Kaune viršininku. Tai reiškia, jog jam patikima Laikinoji sostinė bei Kauno ir Kėdainių apskritys. Dar po pusantro mėnesio jis patvirtinamas Kontržvalgybos viršininku. Taip prasideda neilgas, tačiau labai įdomus J. Polovinsko gyvenimo etapas, kupinas sudėtingų užduočių bei neįtikėtinų nutikimų.

Agitatoriai kariuomenėje

Pirmieji rimti darbai naujojo kontržvalgybos vadovo laukė jau 1921 metų vasarą: tuomet jam teko likviduoti komunistinio pogrindžio užuomazgas Lietuvos kariuomenėje. Tai, kad komunistai varo agitaciją tarp karių, kontržvalgybai nebuvo paslaptis. Ši jau žinojo ne tik kai kurių agitatorių slapyvardžius, bet ir tikrąsias pavardes, kurias išaiškinti buvo pavesta į komunistines kuopeles infiltruotiems kontržvalgybos agentams. Birželio pabaigoje J. Polovinsko žinion paskirti trys kariai informatoriai pranešė, kad kažkoks civilis įkalbėjo juos prisijungti prie Kauno įgulos karių komunistinio centro komiteto. Nė neįtariantis su kuo turi reikalą „instruktorius“ kviesdavo informatorius į susirinkimus, dalindavo jiems komunistinį leidinuką „Kareivių tiesa“ , kurį šie privalėjo išdalinti kariams ar tiesiog išmėtyti kareivinėse. O jau po to „komiteto“ nariams buvo siūloma stebėti, kurie kareiviai tuos lapelius paims, kurie praneš apie juos vadams, o kurie tiesiog įsikiš laikraštėlį užantin.  Iš tų, kurie linksta prie komunistų skleidžiamų idėjų, tikėtasi formuoti naujas partijos narių kuopeles.

Tiek apie varomą agitaciją, tiek apie „Kareivių tiesos“ turinį, informatorių dėka kontržvalgybai buvo gerai žinoma. Tačiau visoje šioje istorijoje tebebuvo viena paslaptis – civilis agitatorius. Prabėgo pusmetis, tačiau jo pavardės taip ir nepavyko nustatyti. Tad, pasitaręs su M. Lipčiumi, kontržvalgybos vadovas nutaria giliai nebekapstyti, o vietoje to, suduoti prevencinį smūgį visam „centro komitetui“. Sužinojęs, kad eilinis susirinkimas vienos dienos vidudienį paskirtas Napoleono kalne, J. Polovinskas nutaria veikti. Ryte susirinkimo dalyvių kalną supančiuose krūmuose laukia keliolika kontržvalgybos agentų, o kitoje kelio pusėje esančiame miškelyje, iš kur puikiai matyti visi, lipantieji į kalną, įsitaiso ir pats J. Polovinskas.

Artėjant vidudieniui, kalne iš tikrųjų jau nemažai uniformuotų kareivių, iš kurių išsiskiria vienintelis civiliai vilkintis jaunas vyras, atminantis dviračiu nuo Aleksoto kalno. J. Polovinskui nekyla jokių abejonių – tai ir bus paslaptingasis „instruktorius“. Atrodo, reikalą būtų galima išspręsti labai paprastai – tiek „kuopelę“, tiek civilį agitatorių paprasčiausiai suimti. Tačiau tokiu atveju kiltų rizika, jog tardymo metu bus demaskuoti kariuomenėje veikiantys kontržvalgybos agentai. Tad J. Polovinskas  priima kitokį sprendimą. Kalnas tiesiog apsupamas, o visi ten buvę kareiviai surašomi, neva tikrinant, ar jie savavališkai neišėjo iš savo dalinių. To visiškai pakako, kad „žaliems“ kareivėliams daugiau niekada nekiltų noras lankytis neaiškiuose susirinkimuose. Niekas neliečia ir „instruktoriaus“, kuris apklausiamas dievagojasi apie jokius susirinkimus nieko nežinąs, o tiesiog gražią dieną išvažiavęs pasivažinėti dviračiu. Vis dėlto iškratytas ir paleistas, paslaptingasis veikėjas paskuba dingti iš Kauno į Žemaitiją, kur jį ir toliau stebės budri kontržvalgybos akis. Šiaip ar taip, daugiau bandymų kurti komunistinę organizaciją Lietuvos kariuomenėje nebebuvo.

Konfliktas su Rusijos pasiuntinybe

Jau tuo metu niekas neabejojo, kad visa komunistinė agitacija Lietuvoje organizuojama iš Kaune veikusios Sovietų Rusijos pasiuntinybės, o tiksliau sakant – iš Vytauto prospekte įsikūrusio jos Prekybos skyriaus.  Netrukus J. Polovinsko ir jo žinybos lauks pirmasis tiesioginis susidūrimas su šia „kontora“. Kitaip nei Maskvoje, kur visos „buržuazinių“ (o kitokių tuomet ir nebuvo) valstybių pasiuntinybių prieigas ir ten atvykstančius asmenis visiškai atvirai kontroliavo sovietinis saugumas, Lietuvos specialiosios tarnybos tokios kontrolės nevykdė. Vis dėlto kontroliuoti reikėjo, tad J. Budrys pavedė išorinio sekimo sekcijos vedėjui paskirti keletą agentų, kurie „paganytų“ bent jau į prekybos atstovybę atvykstančius ir iš jos išeinančius asmenis.

Netrukus sekliai įsidėmėjo čia nuolat besilankančią maždaug  35 metų amžiaus moterį, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, gyvena čia pat, už poros kvartalų. Vėliau, apklausta žvalgybos valdininko, moteris papasakos, jog kadaise užsuko į pasiuntinybę, ieškodama informacijos apie Rusijoje gyvenančius savo giminaičius, o nuo to laiko nuolat čia užsukanti išgerti arbatos. Užbėgant įvykiams už akių reikia pastebėti, kad pasiuntinybės ar prekybos atstovybės darbuotojų vaišingumu vėliau netruks pasinaudoti nemažai žinomų Kauno veikėjų. Arbatėlė Laisvės alėjoje dažnu atveju baigsis tuo, kad ne vienas toks veikėjas vėliau ims šlovinti Sovietų Sąjungą o blogiausiais atvejais net taps Lietuvos nepriklausomybės duobkasiu.

Kokius duomenis J. Polovinsko vadovaujama kontržvalgyba tuomet surinko apie paslaptingąją pasiuntinybės viešnią, nėra žinoma, tačiau stebėjimų rezultatas buvo aiškus – komendanto nutarimu moteris trims mėnesiams buvo ištremta į Ukmergės apskritį. Tačiau įgyvendinti šio nutarimo taip ir nepavyko. Tai, kas įvyko trėmimo dieną primena įtempto nuotykių filmo siužetą. Komendantūros paskirtas jaunas kareivis lydi moterį Vytauto prospektu. Pagal statuto reikalavimus, su šautuvu rankose jis eina iš kairės, arčiau gatvės. Staiga, priėjus vieną namą, moteris puola vidun, užtrenkdama paskui save duris. Apstulbęs kareivėlis jau įsivaizduoja save karo tribunolo teisiamųjų suole, tad, nieko negalvodamas puola pasui bėglę. Šautuvo buože atidaręs duris, nelaimėlis kaktomuša susiduria su nesuprantama kalba kažką jam šaukiančiais vyrais. Nepaisydamas protestų, karys desperatiškai bėgioja po patalpą, ieškodamas pabėgėlės, tačiau jos niekur nėra. Jis iki šiol nesuvokia, kad įsiveržė ne kur kitur, o į Rusijos prekybos atstovybę.

Tuo tarpu iš Sovietų pasiuntinybės į Užsienio reikalų ministeriją jau skrieja žinia: „Į mūsų prekybos skyrių įsiveržė jūsų girtas ginkluotas kareivis, grasina šautuvu ir terorizuoja moteris!“ Nieko nesuprantantys ministerijos klerkai skambina į komendantūrą, ir netrukus jos kariai išsiveda lauk visiškai pasimetusį sargybinį. Gavęs pranešimą apie incidentą, J. Polovinskas siunčia prie pasiuntinybės keletą savo vyrų, kurių užduotis – per visą naktį stebėti, kas vyks toliau. 11 valandą ryto į pasiuntinybę atvyksta surūgęs Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas – jam teks nemaloni misija atsiprašyti už incidentą. Atlikęs pareigą, valdininkas visą susierzinimą išlieja ant netoliese stovinčio J. Polovinsko: „Ką čia darote, atsiimkite savo žmones“.

Tačiau bėglė dar tebėra pastato viduje, tad kontržvalgybos vadovas nutaria laukti atomazgos. Tam prireiks dar beveik paros. Ankstyvą kitos dienos rytą nuo stoties pusės pasirodo Rusijos atstovybės automobilis. Prie durų jis sulėtina greitį, o tuo pat metu į gatvę iššoka trys vienodomis skrybėlaitėmis galvas apsidengusios moterys ir du vyrai. Jiems sušokus į automobilį, šis visu greičiu pasileidžia senamiesčio link. Persekioti diplomatinius pasus turinčių bėglių nėra prasmės. Vėliau paaiškės, kad paslaptingoji moteris tikrai nebuvo smulki žuvelė – antraip ji nebūtų slapta išgabenta į Sovietų Rusiją.

Agento „Ivanovo“ žlugimas

Vis dėlto šie nuotykiai gali pasirodyti vaikų žaidimas palyginti su bene didžiausiu J. Polovinskui tekusiu iššūkiu – daugiau nei trejus metus trukusia itin aukšto rango sovietų šnipo medžiokle. Pirmasis dviejų priešininkų susitikimas įvyko dar 1921 metų birželį, kuomet J. Polovinskas nutarė asmeniškai susipažinti su Lietuvos kariuomenės vadais ir aukštesniais karininkais. Reikia pastebėti, kad tuomet vienos pėstininkų divizijos vadas Konstantinas Kleščinskis, vėliau demaskuotas kaip sovietų žvalgybos agentas „Ivanov-12“ nesukėlė kontržvalgybos vadovui jokių įtarimų. Tad netrukus generolas K. Kleščinskis bus paskirtas Generalinio štabo viršininku. Tiesa, po kurio laiko buvusio caro armijos karininko karjera ims strigti – nuo generalinio štabo viršininko jis smuktelės iki pirmojo jo pavaduotojo, o vėliau –  ir iki divizijos vado pareigų. Sunku pasakyti, kas kišo koją K. Kleščins­kio tarnybai, bet turbūt didžiausia jo bėda tapo mėginimai politikuoti, didelės ambicijos ir liežuvio nevaldymas. Šiaip ar taip,  1922 metais K., Kleščinskis paleidžiamas į atsargą su 500 litų pensija, kuri jam buvo paskirta vos už porą tarnybos metų. Niekas net neįtarė, kad tapęs privačiu asmeniu, atsargos generolas itin suaktyvins žvalgybinę veiklą.

J. Polovinskas ir K. Kleščinskis dar kartą susitiks Klaipėdoje 1923 balandį jau kaip civilis ir privatus asmuo. Pastebėsime, kad ir J. Budrys bent jau oficialiai tuo metu nebebuvo kontržvalgybos šefas – po sėkmingo Klaipėdos sukilimo jis ėjo šio krašto gubernatoriaus pareigas. Atsargos generolas J. Polovinską aplankė ne šiaip sau, o prašydamas užglaistyti išvakarėse viename iš miesto restoranų kilusį skandalą, kuomet, gerokai įgėręs generolas kitų karininkų akivaizdoje prisipolitikavo kritikuodamas krašto valdžią ir kariuomenės vadovybę bei siūlydamas kelti tostus už Antaną Smetoną ir būsimą diktatūrą.  Čia reikia pastebėti ir dar vieną aplinkybę: atsargos generolas įsteigia Lietuvoje vienos prancūzų bendrovės atstovybę užsiimančią prancūziško vyno reeksportu į Rusiją. Atstovybės vadovo statusas padeda K. Kleščinskiui gauti Sovietų Sąjungos vizą ir nuvykti į Maskvą. Beje, apie ketinimus keliauti į bolševikinę Rusiją generolas noriai pasakoja J. Polovinskui.

Dėk šių aplinkybių, o ypač po Klaipėdoje sukelto skandalo K. Kleščinskis pateko tiek į karinės kontržvalgybos, tiek į politinės policijos akiratį. Grįžęs iš Maskvos, atsargos generolas bus sekamas dar mažiausiai du mėnesius, tačiau nieko, kas galėtų sukelti įtarimus, nebus pastebėta. Tačiau būtent grįžęs iš Maskvos K. Kleščinskis ims trintis apie Generalinį štabą, ieškoti kontaktų su aukštais jo karininkas ir aktyviai bendrauti su sovietų pasiuntinybės pareigūnais. Taigi, tiek kontržvalgyba, tiek politinė policija tuomet jau turėjo rimtą pagrindą įtarti atsargos generolą šnipinėjimu. Įtarimus patvirtina 1926 metų pabaigoje gautos žinios, kad K. Kleščinskis palaiko ryšius su sovietų atstovybės agentūros vedėjo padėjėju I. Sokolovu.

Tuo tarpu J. Polovinskui dėl K. Kleščinskio jau nebeliko jokių abejonių. “Pasijutau kaip medžiotojas, užklupęs pavojingą žvėrį. Jis nebuvo paprastas informatorius, bet Generalinio štabo viršininkas, kelerius metus veikęs Kauno viršūnėse. Tokio kalibro šnipui negalima buvo leisti pasislėpti Sovietų Sąjungoje. Ten jis būtų paskirtas aukštoms pareigoms ir juoktųsi, kad mes nesugebėjome per daugelį metų jo iššifruoti. Jis turi būti nubaustas už savo pragaištingą darbą, kad atbaidytų kitus“ , – taip šią istoriją savo knygoje „Kontržvalgyba Lietuvoje“ vėliau prisimins jos vadovas.

Galiausiai, vėlų 1927 metų gegužės 19-osios vakarą  K. Kleščinskis įkliūna savo paties bute Aukštaičių gatvėje. Įkalčiai nenuginčijami: bute randamas ir jau minėtas I. Sokolovas, kuriam atsargos kurio rankose – “Ivanov-12“ slapyvardžiu pasirašyti praneši­mai su itin slaptomis žiniomis apie Lietuvos kariuomenę. Kitą rytą sovietų diplomatas tyliai išvyks į Maskvą, o K. Kleščinskis tu pačių metų gegužės 31-ąją Karo lauko teismo bus nuteistas myriop ir kitą dieną sušaudytas. Taip baigėsi J. Polovinsko pažintis su Lietuvos kariuomenės generolu, vėliai virtusi precedento neturinčio šnipo medžiokle.

Sukilėlių vadas

Tačiau grįžkime į 1922-uosius. Būtent tais metais J. Polovinskui teka ypatinga užduotis, niekaip netelpanti į kontržvalgybos vadovo pareigų rėmus. Tų metų rudenį Lietuvai atsiranda unikalus šansas atgauti prancūzų kontroliuojamą Klaipėdos kraštą. Slaptame posėdyje Ernesto Galvanausko vadovaujama vyriausybė nutaria organizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kurį turėjo ginklu paremti civiliais perrengti Lietuvos kariai. Atlikti žvalgybą ir išsiaiškinti tokio sukilimo galimybes dar vasarą buvo pavesta ne kam kitam, o J. Polovinskui, nuo tos dienos prisiėmusiam naują – Jono Budrio – pavardę.

Kadangi apie Klaipėdos sukilimą jau esame rašę, šį kartą tik prisiminkime, kad veikti rengtasi buvo ypatingo slaptumo sąlygomis. Apie J. Budrio misiją Klaipėdoje tuomet žinojo tik oficialus Lietuvos atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis klaipėdietis Erdmonas Simonaitis. Per šiuos kelis mėnesius tapo aišku, kad vietos gyventojų jėgomis tokio masto operacijos įgyvendinti nepavyks – jos teks imtis savanoriams iš Lietuvos.

Taigi, 1923 metų sausio 4 dieną J. Budrys grįžta į Kauną. Tą pačią naktį Karo tarybos posėdyje jam pasiūlomos sukilimo vado pareigos ir kontržvalgybos vadovas su šiuo pasiūlymų nedvejodamas sutinka. Tai buvo ir sunki, ir nedėkinga misija, mat kritiniu atveju „sukilėlių“ būdų išsižadėjusi ir juos siuntusi vyriausybė. Tai liudija ir tokie E. Galvanausko žodžiai: „Jei gausite mūsų įsakymą grįžti – neklausykite. Valdžios rolė viena – jūsų kita. Ar supratote?“  Sausio 9 dieną, traukiniui su „sukilėliais“ pajudėjus iš Kauno geležinkelio stoties J. Budrys nežinojo, nei kaip baigsis jo misija, nei kiek laiko ji truks. Vis dėlto jau vasario 19-ąją kontržvalgybos vadovo lauks triumfas: tą dieną virš Klaipėdos prefektūros suplevėsuos Trispalvė, o pats J. Budrys priims Lietuvos kariuomenės paradą.  Tą pačią dieną J. Budrys paskelbs perimąs Prancūzijos vyriausiojo komisaro pareigas Klaipėdos krašte. 1924 metų spalio 21 dieną jau buvęs kontržvalgybos vadovas prezidento dekretu skiriamas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau šias pareigas jam teks eiti tik kiek daugiau nei metus: 1925 m. lapkritį: po rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį, kurios lietuviškoms partijoms nebuvo sėkmingos, J. Budrys iš užimamo posto pasitraukė, o netrukus vėl sugrįžo į specialiąsias tarnybas.

Kurį laiką dirbęs Vidaus reikalų ministerijos patarėju, J. Budrys po 1926 metų perversmo tampa vienu iš Politinės policijos reorganizacijos iniciatorių, tuo metu dirbęs VRM patarėju.

1927 metų sausio mėnesį Kriminalinė ir Politinė policija sujungiamos į vieną įstaigą, pavadintą VRM Kriminaline policija. J. Budrys paskiriamas šios įstaigos viršininku.

Lygiai po metų J. Budrys perkeliamas į diplomatinę tarnybą. Tokio netikėto karjeros posūkio priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau praktika, kai buvę specialiųjų tarnybų vadovai vėliau siunčiami tarnauti diplomatais, išliko iki šiol, ir ne vien Lietuvoje. 1928 metais J. Budrys skiriamas  Lietuvos konsulu Karaliaučiuje, vėliau – Lietuvos generaliniu konsulu Rytų Prūsijoje. 1936 metų  lapkričio 11 dieną buvęs kontržvalgybos ir saugumo vadovas vyksta į Niujorką, kur pradeda eiti Lietuvos generalinio konsulo JAV pareigas. Kaip jau esame rašę, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, jos diplomatinė tarnyba liko vienintelė veikianti ir daugelyje šalių pripažįstama mūsų šalies institucija. Taigi,  J. Budrys šias pareigas ėjo 28 metus, iki pat savo gyvenimo pabaigos. Tačiau tai – jau kitos istorijos tema.

“Lietuvos žinios“, 2010-09-03

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s