Emigracijos bangų nublokšti

 

Pastaruoju metu turbūt nėra dienos, kai kas nors nerašytų ar nesvarstytų apie emigracijos iš Lietuvos mastus. Tačiau ar pamename, kad pastaruosius šimtą metų taip buvo beveik visada. Žinoma, išskyrus tuos laikus, kai buvome įkalinti už „geležinės uždangos“. Dabartinės laimės paieškos svetur – jau ketvirtoji emigracijos banga. Prisiminkime dvi ankstesniąsias.

Aras Lukšas

Nors po pasaulį išsibarsčiusios diasporos dydžiu negalime prilygti žydams, armėnams ar airiams, reikia pastebėti, kad jau  XIX amžiaus pradžioje tapome bene didžiausią emigrantų skaičių duodančia Rytų Europos tauta. Tad verta prisiminti, kad pirmoji jos banga kilo dar gerokai iki tol, kol pradėjome kurti savo nepriklausomą valstybę.  Dar 1910 metais „Lietuvos žinios“ susirūpinusios rašė apie iš Lietuvos nutekančius protus. Nedidelėje žinutėje pastebima, kad mokslus baigęs gabus jaunimas nenori pasilikti tėvynėje, verčiau rinkdamasis svečias šalis.

Skerdyklose ir šachtose

Niūrios Čikagos skerdyklos arba anglių kasyklos Pensivalnijoje – toks nedidelis buvo pirmųjų lietuvių emigrantų pasirinkimas. Būtent Amerika jau XIX amžiaus pabaigoje tapo daugumos išvykėlių svajonių krantu – vien 1897-1898 metais jį pasiekė  mažiausiai 55 tūkstančiai lietuvių. Kas buvo šie žmonės ir kas privertė juos palikti savo namus ir ieškoti laimės svetur? Po 1868 metų,  kilus pirmajai emigracijos bangai, devyni iš dešimties išvykstančiųjų buvo bežemiai valstiečiai, kaimo amatininkai, smulkūs prekybininkai ar darbininkai. Absoliuti dauguma jų ryžosi vykti į nežinią, ieškodami galimybės dirbti ir užsidirbti, tačiau nemažai to meto vyrų spruko ir nuo perspektyvos ilgus metus valgyti valdišką duoną caro kariuomenėje. Tokių pabėgėlių skaičius ypač išaugs po 1904 metų, kilus Rusijos ir Japonijos karui.

Tiesa, tiksliai pasakyti, kiek lietuvių atvyko į Ameriką iki 1899 metų gana sunku, nes bent jau iki tol JAV statistikos žinyba imigrantų iš Rusijos imperijos neskirstė pagal etnines grupes. O ir vėliau daugelis atvykusiųjų iš Lietuvos neužsirašydavo lietuviais, imigracijos anketose nurodydami esą rusai ar lenkai.

Šiaip ar taip, pirmoji masinės emigracijos banga tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Manoma, kad per tą laiką vien į JAV galėjo išvykti nuo 300 iki 600 tūkstančių lietuvių. Dar maždaug po  4000 išeivių atsidūrė Anglijoje ir Kanadoje, o apie 8000 – Škotijoje. Vis dėlto šie skaičiai nėra labai patikimi dėl dviejų priežasčių – JAV imigracijos statistikos ypatybių ir to, kad carinėje Rusijoje oficialiai emigracijos nebuvo, tad visi išvykstantieji savo kraštą palikdavo nelegaliai ir nebuvo kaip nors registruojami. Kita vertus, tais laikais vis dėlto nebuvo tokios „geležinės uždangos“ kaip sovietmečiu: matyt, carinei valdžiai ne rusų tautybės žmonių emigracija buvo netgi naudinga, tad į šį reiškinį buvo žiūrima pro pirštus.

Reikia pastebėti ir tai, kad to meto išvykėliai dažniausiai nelaikė savęs emigrantais. Į svečius kraštus jie keliaudavo turėdami tikslą užsidirbti pinigų, ir sugrįžus į Lietuvą nusipirkti žemės ar imtis kito verslo. Ir tai nenuostabu, nes, kaip jau minėta, absoliuti dauguma Pensilvanijoje, Čikagoje ar Naujojoje Anglijoje tuomet susispietusių lietuvių buvo neturtingi kaimo žmonės, iš kurių daugiau kaip pusė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Šiaip ar taip, daugumos jų svajonės taip ir neišsipildė – namo sugrįžo tik kas penktas to meto emigrantas.

Kita vertus reikėtų pastebėti, kad bent jau Amerikoje senieji emigrantai rado kur kas geresnes sąlygas, nei carinės Rusijos prispaustoje Lietuvoje. Ir tai toli gražu nebuvo vien tik ekonominė gerovė, bet visų pirma – nepalyginamai didesnės galimybės siekti mokslo, kultūros, dalyvauti visuomeninėje ar net politinėje veikoje. O gyvenimas svetimoje aplinkoje, juo labiau, tarp ne visada draugiškai nusiteikusių kitų tautų imigrantų, skatino ir tautinę savimonę. Neatsitiktinai pirmas Lietuviškas laikraštis – „Gazieta lietuviška“ buvo pradėtas Amerikoje dar 1879- aisiais – ketveriais metais anksčiau, už Lietuvoje platintą „Aušrą“. 1889 metais Plimute suvaidintas pirmas lietuviškas spektaklis, 1887-aisiais įkurtas pirmasis lietuvių pučiamųjų instrumentų orkestras, kaip grybai po lietaus dygo įvairios kultūrinės draugijos. Spaudos draudimo metais JAV išleistas knygos ir laikraščius Lietuvoje slapta platino knygnešiai o Amerika tapo antruoju lietuviškos leidybos centru po Rytprūsių.

Susidūręs su visiškai kitokia visuomene, kurioje egzistavo nevaržoma spauda, tikėjimo laisvė ir daugybė kitų carinėje Rusijoje nematytų dalykų, mažaraštis Lietuvos valstietis per porą dešimtmečių neatpažįstamai pasikeitė. O ką jau kalbėti apie užjūriuose gimusius pirmųjų emigrantų vaikus, nuo mažų dienų turėjusius visai kitokias galimybes, nei jų tėvai.

Tad nieko keisto, jog nei kalbos, nei tautinio tapatumo, nei sentimentų tolimai tėvynei nepraradę emigrantai kaip įmanydami rėmė savo kraštą ir jo žmones. Ypač tokia veikla suaktyvėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Šalpos veikloje aktyviai dalyvavo skirtingų politinių pakraipų išeiviai: Lietuvos šelpimo fondą įkūrė socialistai, Autonomijos fondą (vėliau pavadintą Nepriklausomybės fondo vardu) – tautininkai ir liberalai, o garsųjį Tautos fondą – Lietuvių Romos Katalikų federacija.

Suprantama, kad Lietuvos valstybės atkūrimą išeiviai sutiko dideliu entuziazmu. Tai, kad diaspora jau yra tapusi rimta politine ir ekonomine jėga, suprato ir Lietuvos politikai, jau 1919 metais kreipęsi į Amerikos lietuvius, prašydami visokeriopos paramos valstybingumui puoselėti. Atsišaukimas į JAV lietuvius, kuriame sakoma, jog jaunai valstybei iškilo didelis pavojus, buvo skubiai išsiųstas ir tų pačių metų spalį, Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Beje, dalis išeivių buvo pasirengę ginti savo kraštą ir ginklu. Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms Paryžiuje net buvo kilusi mintis sukurti Amerikos lietuvių karinę brigadą. Įgyvendinant šį sumanymą, Lietuvos karinė misija JAV sudarė brigados štabą ir kvietė Amerikoje gyvenančius vyrus metus atitarnauti savo krašto kariuomenėje, už šią tarnybą siūlydama atsilyginti žeme. Vis dėlto įkurti tokios brigados taip ir nepavyko.

Tėvynė sutiko nesvetingai

Tačiau netrukus šilti užjūrio lietuvių jausmai savo kraštui, tiksliau sakant – jo valdžiai ėmė po truputį blėsti. Tą, matyt, paskatino bent pora priežasčių – požiūris į sugrįžusiuosius tėvynėn bei pačią Ameriką užgriuvusi finansinė krizė. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, nemaža dalis užjūriuose prakutusių lietuvių mėgino sugrįžti į tėvynę ir pradėti čia savo verslą. Deja, tai pavyko nedaugeliui: vietos verslininkai, bijodami „amerikonų“ konkurencijos, visais būdais kaišiojo šiems pagalius į ratus. Be to, sugrįžėliams nebuvo galimybės nusipirkti ir žemės. Taigi, nemažai reemigrantų grįždavo Amerikon ne tik nusivylę, per ir su gerokai paplonėjusiomis piniginėmis.

1922 metų gruodžio 13 dienos „Lietuvos žiniose“ rašoma, jog dauguma sugrįžusiųjų tėvynėje „prarado per ilgus metus sunkiai uždirbtus bei sutaupytus skatikus ir nieko neatsiekę, įtūžę ir atšalę nuo savo tėvynės grįžta atgal Amerikon“, o negalintieji sugrįžti „reiškia nepasitenkinimą mūsų gyvenimu ir mūsų tvarka. Ir tik nedideliam amerikiečių skaičiui pasiseka tinkamai sutvarkyti savo gyvenimus ir tapti naudingais šalies piliečiais“.

Matyt, tokios istorijos buvo gana tipiškos, jei net tapo ironiško Petro Cvirkos romano „Frankas Krukas“ siužetu. Šiaip ar taip, nelaimėlių nusiskundimai gyvenimu tėvynėje tikrai neprisidėjo prie gerų santykių tarp išeivių ir Lietuvos valdžios. 1921 metais JAV lietuvių organizacijų atstovai net priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, jog „Lietuvoje didelis žemesniųjų viršininkų savivaliavimas, pasipūtimas, „išponėjimas“ kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas“.

JAV pilietybę turinčius reemigrantus varžė ir 1919 metų gruodžio 9 dienos įstatymas, draudžiantis užsieniečiams įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Tokį leidimą išimties tvarka galėjo duoti tik Ministrų Kabinetas, tačiau ši praktika matyt nebuvo plačiai taikoma. Štai 1929 metais buvo patenkinti tik 22 JAV lietuvių prašymai leisti įsigyti žemės.

Kita vertus Amerikoje prasidėjusi finansinė krizė ir augantis nedarbas taip pat atšaldė išeivių entuziazmą finansiškai remti savo valstybę. Vis dėlto, jei ne išeivių parama, vargu ar Lietuva būtų sugebėjusi išlaikyti savo diplomatines atstovybes. 2 milijonų dolerių, kuriuos galėjo skirti Lietuvos valdžia tam nepakako, tad tarnybos užsienyje egzistavo daugiausia iš 1915-1920 metais surinktų 10 milijonų dolerių, kuruos Amerikos lietuviai siuntė perlaidomis, siuntiniais ar aukomis. Vis dėlto nepalyginamai didesnė parama to meto krašto ekonomikai buvo iš užjūrio giminėms į Lietuvą siunčiami pinigai. Bendra jų suma kasmet siekdavo apie 34 milijonus litų, kas sudarė maždaug dešimtadalį valstybės biudžeto.

Nuo Brazilijos iki Angolos

Beveik tuo pat metu kai JAV lietuvių spauda ragina tautiečius grįžti „atkurti“ savo valstybės o įvairios išeivijos organizacijos kuria reemigraciją skatinančias programas, pačioje Lietuvoje pamažu pradeda kilti antroji emigracijos banga, kuri ypač sustiprės po 1929 metų ekonominės krizės. Nors oficialios kai kurių ankstesnių metų statistikos ir nėra, manoma, kad ši banga iš šalies išplukdė daugiau nei 100 tūkstančių šalies gyventojų. Be abejo, šis skaičius nepalyginamas su prieškario emigracijos mastais, tačiau Lietuva pagal emigrantų skaičių ir tarpukario metais išliko tarp pirmaujančių Europoje šalių.

Po truputį ėmė keistis ir emigrantų keliai. 1920-1923 metais daugumos išvykstančiųjų tikslas vis dar buvo Amerika, tačiau plūstančiųjų ten skaičius ėmė mažėti jau nuo 1921-ųjų, kuomet JAV įvedė griežtas imigracijos kvotas. Dabar pirmenybę įsikurti Amerikoje turėjo tik senųjų emigrantų žmonos, tėvai ir kiti artimieji ir pačioje Amerikoje gimę asmenys. Taigi, nuo 1923 iki 1924 vasaros į JAV buvo leista atvykti tik 2310 lietuvių.

Tad būsimų emigrantų žvilgsniai ėmė krypti į kitas šalis, pirmiausia – į Pietų Amerikos valstybes – Argentiną, Braziliją, Urugvajų  XX a. 3-4 dešimtmetyje į Pietų Ameriką išvyko beveik du trečdaliai visų emigrantų. „Bet mane Brazilija pasveikino šaltai, visi pinigai išėjo man ūmai“ – tokie žodžiai skambėjo linksmoje to meto dainelėje. Iš tiesų, daugeliui išvykusiųjų į Pietų Ameriką visai nebuvo linksma – jų ten laukė tikri spąstai. Iš emigracijos tuo metu jau buvo daromas verslas – užsienio laivininkystės kompanijos pinigavosi iš būsimų emigrantų darbdavių, pačius juos viliodamos nemokama kelione. Bet „nemokama“ kelionė į išsvajotą šalį tebuvo sūris pelėkautuose. Iš tikrųjų atvykėlių laukė spąstai. Už bilietą tekdavo atidirbti jį nupirkusiam darbdaviui – dažniausiai – kavos plantacijos ar fazendos savininkui. Taigi, už grašius dirbę imigrantai už sunkų darbą tegaudavo grašius ir dar būdavo negailestingai išnaudojami. O pasaulinė ekonominė krizė dar pablogino šios bangos emigrantų gyvenimą.

Emigrantų bėdos jau darėsi ne tik jų pačių, bet ir Lietuvos valstybės problema. Rūpinantis jų padėtimi ir plečiant santykius su išeivija bei rūpinantis naujųjų emigrantų padėtimi1932 m. Kaune buvo įkurta Draugija užsienio lietuviams remti (DULR), įkurta. DULR kėlė uždavinį sudaryti bendrą visų pasaulio lietuvių organizaciją, remti lietuvių mokyklas emigracijoje, parūpinti joms mokytojus, steigti prie mokyklų bibliotekas, rūpintis tikybos reikalais, remti spaudą. Draugija buvo remiama Lietuvos vyriausybės, buvo skiriami pinigai lietuvių mokytojų, kunigų algoms, mokykloms, beturčių pašalpoms, spaudai, lietuviškoms organizacijoms emigracijoje remti. DULR buvo viena iš iniciatorių ir pagrindinė organizatorė rengiant 1935 m. rugpjūčio 11-17d  1935 m. rugpjūčio 11-17 denomis Kaune rengiant pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, ir bandant įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą (PLS).

Kita vertus, stabdyti emigracijos Lietuvos valstybė ilgą laiką net netektino, o iki 1922 metų – ir nekontroliavo. 1920 – 1921 metais Lietuvoje veikė 13 emigracijos biurų, priklausiusių užsienio laivybos kompanijos. Leidimai šioms įstaigoms kurtis buvo išduodami labai lengvai, o jų veiklos nekontroliavo jokia valstybinė institucija – tokios paprasčiausiai nebuvo. Padėtis kiek pasikeitė 1922-aisiais, priėmus Išeivytės įstatymą. Beje, iš Steigiamojo Seimo dokumentų matyti, kad šis dar nepriimtas įstatymas sukėlė nemažai audrų, mat jame nekalbama apie valstybės poziciją emigracijos atžvilgiu. Tai ypač papiktino Seimo krikščionių demokratų frakciją, kurios atstovai svarstymo metu teigė, kad „po išeivių gabenimo priedanga vyksta šlykščiausia prekyba žmonėmis, darbininkai sunkiai išnaudojami ir gabenami į šalis, kur atidirbdami už atvežimą pakliūna į tikrą vergiją.“

Vis dėlto priėmus Išeivytės įstatymą pradėta griežčiau kontroliuoti emigracijos biurų veikla. Nuo šiol jų priežiūros ėmėsi Vidaus reikalų ministerija, o leidimus steigti tokias įstaigas min ministras galėjo išduoti tik pritarus Kabinetui. Steigiamas biuras už leidimą privalėjo sumokėti nemenką užstatą. Tačiau svarbiausia, kad emigracijos biurai nuo šiol nebegalėjo nei agituoti piliečius išvykti , nei apskritai skalbti kokią nors reklamą- už tai buvo numatytos nemenkos baudos.  Be abejo, emigracijos įstaigos tokiu įstatymu buvo nepatenkintos ir net mėginio jam priešintis per savo šalių vyriausybes. Pastarosiosios siekdamos kad įstatymas būtų sušvelnintas dėl to darė Lietuvai ir diplomatinį, ir ekonominį spaudimą.

Kaip jau minėjome, pačios emigracijos Išeivytės įstatymas nevaržė ir neribojo. Vis dėlto augantis emigrantų srautas negalėjo nekelti valdžiai susirūpinimo. Pirmieji sunerimo tautininkai, atėję į valdžią po 1926 metų perversmo. Tokiam susirūpinimui buvo dvi priežastys – finansinė bei ideologinė. Iš tuometinio Vidaus reikalų ministro pranešimo Kabineto vadovui matyti, kad vien 1926-aisiais ekonominiai nuostoliai dėl emigracijos siekė 7,1 mln. litų ir per metus išaugo maždaug 6 kartus.

Vis dėlto emigracijos ir su ja susijusios veiklos vyriausybė iš esmės nekontroliavo ir jokių ypatingų veiksmų iki 1927 metų nesiėmė, Tiesa, Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijoms  buvo nurodyta įsteigti konsulatus Brazilijoje, Argentinoje ir Kanadoje, kur tuo metu gyveno daugi antrosios bangos išeivių. 1927-aisiais prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įkurta speciali įstaiga -Emigracijos referentūra, turėjusi padėti pamatus būsimam valstybiniam emigracijos biurui. 1929 metais pradėtas rengti naujas emigracijos įstatymas dar labiau sugriežtino emigracijos biurų priežiūrą, o ketvirtasis šio įstatymo paragrafas susilaukė net kelių valstybių – notų, mat čia buvo nurodyta, jog emigracijos bendrovių drovių skyrių vedėjais gali dirbti tik Lietuvos piliečiai. Maža to, įstatymas įpareigojo emigracijos įstaigas kasmet savo lėšomis ar už pusę kainos pargabenti tam tikrą skaičių neturinčių pinigų ir norinčių sugrįžti emigrantų.

Tačiau ir naujasis įstatymas emigracijos nepristabdė. Priešingai, po 1929 prasidėjusios ekonominės krizės, išvykstančiųjų srautas tik didėjo. Suprasdama, kad sunkiais laikas nelabai ką turi pasiūlyti nuskurdusiems savo piliečiams, vyriausybė ėmė labai rimtai svarstyti planingos kolonizacijos idėją ir net siuntė savo atstovus išžvalgyti būsimų kolonijų. Tuo tikslu į Braziliją vyko Vytauto Didžiojo universiteto docentas Teodoras Daukantas, o vėliau – Vyriausybės atstovas Juozas Daugėla. Tačiau būta ir fantastiškesnių planų – štai VDU profesorius Kazys Pakštas buvo nusiųstas ne į Afriką, iš kur sugrįžęs siūlė lietuviams kurtis portugalų valdomoje Angoloje.

Tačiau planingos kolonizacijos taip ir neprireikė. Po 1931 metų, pasibaigus ekonominei krizei, emigrantų srautas ėmė po truputį slūgti. Nauja jos banga kils tik 1944-aisiais, prie Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei. Tačiau šie perkeltų asmenų stovyklose Vokietijoje atsidūrę, o vėliau į JAV bei kitas šalis išvykę žmonės savęs emigrantais nelaikė. Atsisakę sugrįžti į sovietų okupuotą tėvynę, jie, galima sakyti, jautėsi tremtiniais. Tačiau ši istorija reikalauja atskiro pasakojimo.

“Lietuvos žinios“, 2010-09-10

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s