Sunaikinti, bet nepasidavę

 

Rytoj sukanka 56 metai nuo tos dienos, kai Prienų rajono Naudžiūnų kaime žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai: Jurgis Palionis-Dobilas ir apygardos vado pareigas ėjęs Dzūkų rinktinės vadas Vincas Daunoras-Ungurys. Mirtis šiuos vyrus pasivijo praėjus net porai metų po to, kai buvo sunaikintas ir apygardos štabas, ir paskutinis joje veikęs būrys. Iš daugiau nei trijų šimtų 1948-aisiais apygardoje veikusių laisvės kovotojų, jie liko tik dviese.

Aras Lukšas

Mums prieinamuose sovietinio saugumo dokumentuose apie šį faktą užsimenama vos keliomis lakoniškomis eilutėmis. 1955 spalio 29 dieną datuotoje LSSR KGB 4-os valdybos 2 skyriaus viršininko K. Martusevičiaus visiškai slaptoje pažymoje teigiama, jog „1954 metais KGB rajonų aparatai drauge su 4 valdyba likvidavo 80 banditų, iš jų: 27 sučiupti, 37 užmušti ir 16 legalizuota“. Pažymoje taip rašoma apie penkias visiškai arba iš dalies likviduotas „bandas“ ir apie tai, jog „likviduotas bandos vadeiva Daunora“.

Tačiau po šiomis eilutėmis slypi ne tik dramatiškos paskutinės Lietuvos partizanų gyvenimo akimirkos, bet jų mėginimas išgyventi ir kovoti, palūžusių kovos draugų išdavystės ir profesionalių provokatorių žabangos… Jose kaip vandens laše atsispindi visų dviejų tūkstančių per dešimtmetį Dzūkijos miškuose kritusių vyrų likimai.

 

Du likimai

 

Taigi, kas nutiko tą lemtingą 1954 metų rugsėjo 18-ąją (kai kurie šaltiniai nurodo rugpjūčio 18-ąją) nuošalioje Suvalkijos sodyboje? Galima sakyti, kad ši istorija niekuo nesiskyrė nuo daugelio panašių. Mat nuo to laiko, kai miško kovotojų skaičius išaugo tiek, jog jie tapo rimta ir gerai organizuota karine jėga, sovietinis saugumas ėmėsi kitokios taktikos: prieš partizanus buvo naudojama klasta ir perverbuoti provokatoriai ar kiti agentai. Nuo tada būtent išdavystės tapo pagrindine daugelio partizanų, o ypač jų vadų žūties priežastimi. Ne išimtis buvo ir šis atvejis. Tądien paskutinieji Dzūkijos partizanai buvo apsistoję nuošalioje Prienų rajono Naužiūnų kaimo gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje. Atsargumo dėlei šeimininkė abu vyrus paslėpė tvarte. Tačiau nei ji, nei partizanai nė neįtarė, kad sodybos nuomininkas Kazys Radvila jau seniai užverbuotas saugumo, ir kad netrukus jos link jau skubės enkavedistų būrys.

Supratę, esą apsupti, vyrai nutarė gyvi nepasiduoti ir kautis iki paskutinio šovinio. Jėgos buvo nelygios, tad dviejų paskutiniųjų kovotojų mūšio baigtis prieš gerai ginkluotą enkavedistų būrį buvo nulemta iš anksto. Nutilus šūviams, abiejų žuvusių kovotojų kūnai iš pradžių buvo nuvežti į Prienus, išniekinti pagal visas enkavedistų tradicijas, o vėliau sumesti į Šiauliškių kaime esančią žvyrduobę. Apie tai, kur užkasti žuvusieji kūnai, jų seserims pavyko sužinoti tik beveik po metų. Tuomet J. Palionis slapta buvo palaidotas Nemajūnų kaimo kapinaitėse, o V. Daunoro palaikai amžino poilsio atgulė Prienų kapinėse.

Reikia pastebėti, kad tai, kas nutiko lemtingą dieną Naudžiūnų kaime kaime, nebuvo pirmas čekistų mėginimas sučiupti nesugaunamąjį Dzūkų rinktinės vadą V. Daunorą-Ungurį, dar žinotą Kelmo slapyvardžiu. Jį drauge su rinktinės štabu, padedant išdavikams, mėginta pagauti ar sunaikinti dar 1952 metų vasarį, kuomet čekistams į rankas pakliuvęs vienos rinktinės grupės štabo viršininkas sutiko bendradarbiauti su priešu. Jam padedant, MGB tuomet likvidavo visą grupę, tačiau aptikti J. Daunoro pėdsakų jiems nepavyko. Rinktinės vadas į čekistų spąstus nepakliuvo ir vasarą, kai MGB sunaikino praktiškai visą Dainavos apygardos vadovybę, ir tų pačių metų vasarą, kai buvo likviduoti visi žemesnieji rinktinės vienetai.

Tačiau apie šių įvykių detales pakalbėsime kiek vėliau. O dabar trumpai paminėkime antrąjį iš dviejų tądien žuvusių kovotojų Jurgį Palionį-Dobilą, kurio likimas, tiesą sakant, būtų vertas atskiro pasakojimo. Kitaip nei J. Daunoras, nuo pat 1944-ųjų įsitraukęs į aktyvią ginkluotą kovą ir atidavęs jai 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų, J. Palionis, tuomet gyveno legaliai ir buvo partizanų ryšininkas. Tačiau neilgai: 1946 metų vasarį Prienų valsčiaus Matiešionių gyventojas buvo suimtas ir nuteistas. Vis dėlto šešeri Komijos lageriuose praleisti metai ne tik neatšaldė J. Palionio ryžto, bet ir paskatino tęsti kovą, net ir nebesitikint pergalės. Prisiminkime, kad tuomet jau buvo 1952 metų vasaris: prieš du mėnesius, žuvus jos vadui, nebeveikia Šarūno rinktinė, ką tik sunaikintas ir Kazimieraičio rinktinės štabas. Karo pabaiga abejonių nekelia, tačiau J. Palionis nedvejodamas įsijungia į partizanų gretas ir paskiriamas ūkio dalies viršininku Dzūkų rinktinėje, kurios paskutinysis būrys bus išguldytas tų pačių metų pabaigoje.

Kaip matome, abiejų šių vyrų likimas neatsiejamai susijęs su Dainavos apygarda, kurioje pokario metais vyko pačios aršiausios kovos. Būtent čia, Dzūkijoje, sovietiniai okupantai patyrė didžiausių nuostolių. Kita vertus, būtent šioje apygardoje žuvo ir daugiausiai laisvės kovotojų. Skaičiuojama, kad per dešimtmetį nuo 1944-ųjų teritorijoje, kuri vėliau buvo priskirta Dainavos apygardai galvas padėjo apie 2 tūkstančius mūsų vyrų. Dar tiek pat partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų okupantai suėmė ir įkalino lageriuose. Galbūt tokią bekompromisę kovą lėmė palankios partizaninei kovai sąlygos, galbūt – stipri vadovybė ir griežta porinio kovinės organizacijos tvarka, o galbūt – ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, ieškodami atsakymo į šį klausimą, trumpai peržvelkime šio kovinio junginio istoriją ir prisiminkime svarbesnius Dainavos apygardos partizanų žygius

 

Merkinės šturmas

 

Nors oficialiai Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 metų lapkritį, šio junginio užuomazgos ėmė formuotis dar 1944-ųjų rudens pradžioje. Kaip ir kituose regionuose, trauktis į miškus Dzūkijos vyrus pirmiausia skatino paskalbta mobilizacija į Raudonąją Armiją ir žvėriškas enkavedistų elgesys su mėginančiais išvengti tarnavimo stalininei imperijai. Matydami, kaip žudomi ir kankinami beginkliai žmonės, vyrai ėmė ginkluotis ir veikti organizuotai. Ginklų būdavo prasimanoma įvairiais būdais, bet dažniausiai jie buvo atimami iš sovietinių pareigūnų. Rugsėjo 15 dieną Alovės ir Merkinės valsčiuose veikęs dvylikos partizanų būrys surengė pirmąjį organizuotą žygį, kurio svarbiausias tikslas buvo apsirūpinti ginklais ir šaudmenimis.

Iki rudens pabaigos nedideli partizanų būriai, dažnai vadovaujami karo mokslo ragavusių vyrų, jau veikė visuose Dzūkijos valsčiuose. Štai gruodžio mėnesį NKGB Alytaus apskrities skyrius jau priskaičiavo mažiausiai 27 partizanų būrius, kuriuose veikė 700-750 kovotojų. Tiesa, šių partizanų veiksmai dar nebuvo gerai organizuoti, tačiau ir jie įvarė nemažai baimės sovietinės valdžios pareigūnams. 1945 pavasarį, pagerėjus stovyklavimo sąlygoms kovotojų skaičius miškuose dar labiau išaugo – dabar jų būriai jau tapo rimta ir neblogai organizuota pasipriešinimo okupantams jėga, kuriai trūko tik vieningo vadovavimo centro.

Kurti tokį centrą 1945 metų gegužės mėnesį ėmėsi kurti tuo metu dar legaliai gyvenęs pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Po mėnesio jis pasitrauks į mišką jau turėdamas ką tik įsteigto Dzūkų grupės partizanų štabo direktyvinius dokumentus. Vadovaujant J. Vitkui prie Dzūkų grupės netrukus prijungiamos Šarūno ir Geležinio vilko rinktinės bei įkuriama Merkio rinktinė, parengiami bendri visam  partizaniniam judėjimui dokumentai. 1945 m. lapkričio 18 dieną Dzūkų grupė pavadinama „A“ apygarda. Ši data ir laikytina Dainavos apygardos gimtadieniu, nors šiuo vardu ji bus perkrikštyta tik 1946 liepą įvykusiame Dzūkijos partizanų vadų suvažiavime. O kol kas apygardos štabas rengia pirmąją stambią kovinę operaciją, kuri bus įvykdyta gruodžio mėnesį ir įeis į istoriją kaip Merkinės mūšis.

Vadovauti operacijai štabas paskyrė Adolfą Ramanauską-Vanagą, vėliau, beje, perimsiantį vadovavimą visai apygardai. Šis per trumpą laiką surinko maždaug septyniasdešimties kovotojų kuopą. Prisijungti prie operacijos turėjo ir anapus Nemuno veikusio Antano Grušausko-Siaubo būrys, dar dešimt vyrų pažadėjo atsiųsti Marcinkonių bataliono vadai. Prie Druskininkų kelio įsitaisę kovotojai turėjo ne tik kontroliuoti judėjimą plentu, bet ir nupjauti telefono stulpus bei nukirsti laidus. Dar viena kovotojų grupė nuvyko link Subartonių miško. Jų užduotis buvo sulaikyti pastiprinimą, jei Merkinės enkavedistams pavyktų prisišaukti jį iš Alytaus.

Ir štai, 1945 metų gruodžio 15 dieną 11 valandą A. Ramanausko-Vanago iššauta balta raketa paskelbia atakos pradžią. Per smarkų sniegą puolantieji juda dviem kryptimis – nuo miestelio kapinių ir nuo Vilniaus gatvės. Iki pat miestelio centro – jokio pasipriešinimo. Partizanai užima NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigą. Tačiau jau kitą akimirką iš cerkvės sukalena kulkosvaidis. Tiesa, vienam iš partizanų taiklia ugnimi pavyksta jį nutildyti, tačiau tą pat akimirką iš šalimais esančios bažnyčios bokšto prapliupęs švino lietus kaip mat pakerta keturis ir sužeidžia dar du kovotojus. Duoti atkirtį įsitvirtinusiems bažnyčios bokšte neįmanoma. Atrodo, kad kautynės bus sunkios, o lauktosios A. Grušausko-Siaubo būrio paramos iš anapus Nemuno kaip nėra taip nėra. Vėliau paaiškės, kad šiai grupei taip ir nepavyko įveikti gerai saugomo tilto. Maža to, vėluoja ir Marcinkonių vyrai – jie pasirodys tik mūšiui pasibaigus.

Taigi, apgadinę NKVD ir milicijos būstines, pasiėmę dvi rašomąsias mašinėles keturis kulkosvaidžius keletą automatų, šautuvų ir šiek tiek šaudmenų, Vanago vyrai, traukiasi link Subartonių miško. Vienas iš šių kautynių dalyvių rezultatus vėliau prisimins taip: „Tai, ką mes padarėme, – nukovėme vieną stribą, sudeginome valsčiaus pastatą, paėmėme iš milicijos visus dokumentus, o būstinę taip pat sudeginome. Po to grupėmis pasitraukėme ta pačia Vilniaus gatve – kas į Bingelius, kas į Masališkes, o mes trise grįžome į Kazimieraičio vadavietę.“ Pats A. Ramanauskas-Vanagas raporte apygardos vadui praneš, kad Merkinės puolime tiesiogiai dalyvavusiems 45 partizanams teko susigrumti su triskart gausesnėmis priešo pajėgomis, tačiau jiems pavyko nukauti 15 enkavedistų ir du stribus. Vis dėlto nei Vanagas, nei apygardos vadas Kazimieraitis operacijos rezultatais, atrodo, nebuvo patenkinti. Žinoma, tai nebuvo didelė karinė pergalė, tačiau moralinė Merkinės kautynių reikšmė nekelia abejonių – kalbos apie jas žaibo greitumu pasklido po visą Lietuvą, o tai stiprino žmonių tikėjimą, kad laisvės kovotojai iš gynybos pereina į ryžtingą puolimą.

 

Ginklu ir klasta

 

Tačiau iš tiesų tolesni įvykiai klostėsi kiek kitaip. Merkinės kautynės, galima sakyti, užbaigė didelių aukų reikalaujantį aktyvių kovos veiksmų etapą, savo apogėjų pasiekusį 1945-aisiais. Tuomet prieš partizanus buvo metamos didelės NKVD ir net sovietų Vidaus kariuomenės pajėgos, o partizanai, susidūrę niekuomet nevengdavo stoti prieš juos į atviras pozicines kautynes. Vienas iš didžiausių par­tizanų ir okupantų susirėmimų Dzūkijoje įvyko 1945 metų vasario 27 dieną ir įėjo į istoriją kaip Panaros kautynės. Tuomet partizanams prieš juos užpuolusias gausias ir gerai ginkluotas priešo pajėgas partizanai buvo priversti kautis atvirame lauke. Niekas negali tiksliai pa­sakyti, kiek šios kautynės pareikalavo aukų. Liudytojai mini septynis žuvusius partizanus, o apie nukautų priešų skaičių vietos gyventojai kalba la­bai įvairiai. Vis dėlto vietos kaimie­čiai buvo verčiami nukautuosius en­kavedistus rogėmis vežti j mašinas. Jų vertinimu, į tas mašinas buvo pa­krauta nuo 70 iki 100 priešo karei­vių lavonų.

Dar kruvinesnis mūšis įvyko gegužės 16-ąją  už kelių kilometrų nuo Krosnos miestelio esančiame Kalniškės miške, kuomet NKVD kariuomenės 220-asis pulkas užpuolė partizanų būrį. Gerokai gauses­nės priešo pajėgos, matyt, nesiti­kėjo tokio atkaklaus pasipriešini­mo: prieš maždaug šimtą miške įsitaisiusių vyrų ištisą dieną teko kautis visam gerai parengtos kariuomenės pulkui, kuriam be to dar nuolat buvo siunčiamas pastiprinimas, o žuvusių laisvės kovotojų pakeisti nebuvo kam Kalniškės mūšyje krito 44 partizanai, tuo tarpu, pasak įvykių liudytojų ir pačių partizanų prisiminimų, priešo nuostoliai buvo maždaug dešimt kartų didesni.

Taigi, galima sakyti, kad Pa­naros, Kalniškės, ar kitos panašios kautynės  simbolizavo aršiausią kruviniausią, bet drauge ir ro­mantiškiausią Dzūkijoje vykusios partizaninės kovos etapą. Tačiau su Merkinės operacija šis etapas baigėsi. Regione didėjant priešo kariuomenės koncentracijai, partizanams teko keisti taktiką, skirstytis į mažesnius kovinius vienetus, vietoje didelių stovyklų kurtis gerai užmaskuotose žeminėse. 1946 metų liepos mėnesį Dainavos apygardos vadovybė įsakė savo junginiams užuot stojus į atviras kautynes rengti pasakas sovietinės valdžios ir NKVD pareigūnams, gadinti telefono ir telegrafo linijas, trukdyti steigti kolchozus, išvaikant jų administraciją, konfiskuojant gyvulius bei kitokį bolševikams gabenamą turtą ir panašiai.

Tačiau taktiką keitė ir priešas. Jo beato­dairiškas karines akcijas ėmė  keisti subtilesni kovos būdai, visų pirma – plečiant ir infiltruojant į partizanų ap­linką ir net vadovybę savo agentų tinklą ar kuriant agentų smogikų bū­rius. Netrukus paaiškės, kad ši okupantų taktika buvo kur kas efektyvesnė.

Jau 1946 metų vasarą NKVD pavyko sužinoti kur dislokuotas Pietų Lietuvos partizanų srities, kurią sudarė Dainavos ir Tauro apygardos, štabas. Prasidėjo masiniai miškų šukavimai buvo lemtingi –

liepos 2 dieną. netoli Liškiavos  per susidūrimą su NKVD kariuomene buvo sunkiai sužeistas J. Vitkus-Kazimieraitis. Po kelių valandų, čekistų vežamas į Leipalingį jis mirė valandų mirė. Kurį laiką partizanų vado kūnas buvo laikomas turgaus aikštėje. Kur vėliau buvo palaidoti jo palaikai, nežinoma iki šiol.

Po metų, agentui nurodžius apytikrę tuomet apygardai vadovavusio Domininko Jėčio-Ąžuolio slaptavietę, čekistams 1947 metų liepos 11 dieną pavyko sunaikinti visą Dainavos apygardos štabą. Štai kaip šis įvykis aprašomas MGB pranešime Maskvai: „Atidžiai vykdant paieškas, bunkeris buvo rastas ir užblokuotas. Prasidėjus mūšiui banditams ne kartą buvo siūlyta pasiduoti gyviems, bet jie nepasidavė ir pusantros valandos rodė ginkluotą pasipriešinimą, tuo pačiu degindami ir naikindami pas juos esančius dokumentus.“  Iš tiesų, likti gyvi, o juo labiau apsiginti nuo juos užklupusių čekistų kovotojai nesitikėjo – svarbiausia buvo laimėti nors šiek tiek laiko, kad į priešo rankas nepatektų svarbūs štabo dokumentai bei inventorius. Per šį neilgą mūšį nuo vidun įmestos granatos skeveldros žuvo ir apygardos vadas, kurį šiose pareigose pakeitė A. Ramanauskas-Vanagas.

Naujasis vadas, pasimokęs iš Ąžuolio štabo likimo ima nuolat kaitalioti slėptuves. 1948 metų rudenį, išvykdamas į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą ir pavesdamas savo pareigas Benediktui Labėnui-Kariūnui, Vanagas nė neįtarė, kad į jo vadovaujamą štabą jau infiltruoti du MGB agentai – Adolfas Skinkis ir Kostas Kubilinskas, vėliau jau, sovietmečiu išgarsėsiantis kaip vaikų poetas. Būtent 1949 metų kovo 7 dieną, vykdydamas čekistų suplanuotą operaciją „Kanibalas“, K. Kubilinskas slaptavietėje nušaus miegantį B. Labėną. Po to, nubėgę į Alytų, išdavikai atves į tą patį mišką MGB kariuomenės būrį ir nurodys jiems čia įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį, taip pražudydami dar 15 partizanų, tarp kurių buvo ir rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas. Dar trys kovotojai buvo suimti gyvi.

MGB agento išduotas žus ir kitas Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1950 metų birželio 24-osios naktį Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje užkluptas čekistų drauge su dar trimis partizanais liks ištikimas duotai priesaikai – gyvam priešui nepasiduoti. Panašus likimas ištiko ir žuvusį vadą pakeitusį Juozą Gegužį-Diemedį. 1951 metų rugsėjo 27 dieną MGB provokatoriaus iškviestas į susitikimą su neva iš Lenkijos į Lietuvą perėjusiais partizanais, Diemedis pateko į pasalą, ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas nusišovė.

Paskutiniuoju apygardos vadu tapęs jau minėtas V. Daunoras-Ungurys taip pat tapo gudriai suregzto MGB plano auka. 1952 metais saugumiečiai inscenizavo Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių sąskrydį, kuriame apygardos vadu išrinktas Medelis, o štabo visuomeninės dalies viršininku – Putinas. Trūkinėjant ryšiams su apygardoje veikusiais padaliniais, niekas net neįtarė, kad abu šie „kovotojai“ yra perverbuoti MGB agentai. „Posėdžio“ protokolas keliauja Unguriui ir Nemuno srities vadui Vilčiai. Šis 1952 metų rugpjūčio 30 dieną pasirašo įsakymą, kuriame nurodoma „einančiu Dainavos apygardos štabo pareigas laikyti part. Medelį“, o „laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Dzūkų rinktinės vadą part. Ungurį nuo pareigų laikyti atleistu“. Taip neiššovus nė vieno šūvio buvo padėtas taškas visoje Dainavos apygardos istorijoje, o paskutiniajam jos vadui likimas lėmė tapti vienu iš dviejų paskutinių su ginklu rankoje žuvusių Dzūkijos partizanų.

“Lietuvos žinios“, 2010-09-17

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s