Vienas prieš audras

Šią savaitę sukako 75 metai nuo tos dienos, kai 1935 metų rugsėjo 21-22 dienomis Atlantą perskrido antrasis lietuvis pilotas Feliksas Vaitkus. Įveikęs 5100 kilometrų nuo Niujorko iki Airijos, jis nepasiekė galutinio kelionės tikslo – Kauno, tačiau ir šio žygio pakako, kad jis į pasaulio aviacijos istoriją įeitų kaip šeštasis tais metais Atlantą įveikęs pilotas. Deja, šio šis žygis vėliau buvo gerokai primirštas. Galbūt todėl, kad sovietmečiu JAV karo aviacijoje tarnavusio lietuvio lakūno vardas minėtas nedažnai.

 

Aras Lukšas

Antrasis transatlantinis skrydis į Lietuvos istoriją galėjo įrašyti visai kitas pavardes, kurias šiandien prisimena nebent aviacijos istorikai ir entuziastai. Tačiau nutiko taip, kad įveikti Atlantą teko jaunam pilotui Feliksui Vaitkui.

Mintis užbaigti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygį, be nusileidimo nuskrendant iš Niujorko į Kauną kilo Lietuvos karo lakūnams, nepraėjus ir mėnesiui po pirmųjų Atlantą įveikusių lietuvių žūties. Vienas iš jų – leitenantas Povilas Nakrošis tą vasarą viešėdamas pas gimines Amerikoje, rugpjūčio mėnesį pasiprašė karo aviacijos vadovybės leisti jam pratęsti atostogas, per kurias jis ketinąs išsiaiškinti antrojo transatlantinio skrydžio galimybes. 1933 metų rugsėjo 15 dieną JAV lietuvių laikraštyje „Tėvynė“ pasirodė tokio turinio skelbimas: „Lakūnų dėmesiui. Yra daromas žygis sekančiais t. y. 1934 metais baigti Dariaus-Girėno pradėtą darbą – iš New Yorko be nutūpimo pasiekti Kauną. Visi Amerikos lietuviai lakūnai, suinteresuoti tuo klausimu, platesnes žinias gali gauti  pas Lietuvos karo aviacijos lakūną leit. Povilą Nakrošį“.

 

Ant žlugimo ribos

Deja, ši iniciatyva taip ir liko be atsako. Tiesa, P. Nakrošis buvo susitikęs su keliolika JAV gyvenusių lietuvių lakūnų, tačiau šie susitikimai taip ir baigėsi kalbomis. Netrukus paaiškėjo, kad išeiviai skeptiškai žiūri į tai, jog antrąjį transatlantinį skrydį organizuoja iš Lietuvos atvykęs pilotas ir finansiškai jo sumanymo nerems. Beje, tuo pat metu P. Nakrošio pasiūlytą idėją vietos lietuviai imasi įgyvendinti patys. Taigi, nieko nepešęs P. Nakrošis grįžo į Lietuvą, kur 1936 metais jam bus lemta žūti aviacijos katastrofoje, o skristi į Kauną pasisiūlo patyręs komercinių oro linijų pilotas Juozas Janušauskas, Amerikos aviacijoje žinomas Josepho R. Jameso vardu. Lakūno  susitikimas su įtakingo lietuvių dienraščio „Naujienos“ redaktoriumi Pijumi Grigaičiu buvo lemtingas – rugsėjį redakcijoje įvykusiame pasitarime buvo nutarta sudaryti Antrojo transatlantinio skrydžio sąjungą ir jos laikinąją komitetą, o dar poros mėnesių Čikagoje įregistruojama Amerikos Lietuvių Transatlantinio Skridimo Sąjunga, (ALTASS) kuri imasi propaguoti projektą ir rinkti jo įgyvendinimui reikalingas lėšas.

Antrojo transatlantinio skrydžio idėją entuziastingai rėmė ne tik Amerikoje gyvenantys lietuviai. ALTASS skyriai ėmė steigtis beveik visose lietuvių kolonijose –  Pietų Amerikoje, Australijoje, Europoje. Visi, įskaitant ir Lietuvos gyventojus, aukojo kiek tik galėjo, o nusipirkti bilietą į ALTASS rengiamas aviacijos šventes buvo laikoma kiekvieno lietuvio garbės reikalu.

Ir štai, išaušo ilgai laukta diena: surinkus pakankamai lėšų 1934 metų balandį ALTASS už 6800 dolerių Kalifornijoje nuperka lėktuvą Lockheed L-5B „Vega“. Balandžio 15 dieną J. Janušauskas parskraidina orlaivį Ford Lansingo oro uostą Niujorke, kur po savaitės iškilmingoje ceremonijoje lėktuvas pakrikštijamas „Lituanica II“. Niekas neabejoja, kad istorinis skrydis įvyks jau šiais metais.

Deja, netrukus nutinka tai, ko niekas nesitikėjo – J. Janušauskas staiga atsisako skristi, mat ALTASS nesutinka su jo naujai iškeltomis finansinėmis sutarties sąlygomis. Viskas baigiasi tuo, kad beveik metus rengęsis skrydžiui, J. Janušauskas grąžina ALTASS valdybos pirmininkui P. Grigaičiui lėktuvo raktus. Projektas atsiduria ant žlugimo ribos, tad organizatoriai skubiai ieško kito kandidato. Skristi pasiūloma aviacijos šventėse entuziastingai talkinusiam lakūnui Feliksui Vaitkui. Dešimčia metų už J. Janušauską jaunesnis ir keturiskart mažiau valandų skraidęs pilotas priima iššūkį ir įsisuka į pasirengimo skrydžiui, aviacijos švenčių ir atsisveikinimo renginių maratoną.

Netrukus paaiškės, kad su pastaraisiais buvo gerokai paskubėta. Rugsėjį susirinkusi  ALTASS valdyba konstatuos, kad lėktuvas transatlantiniam skrydžiui tinkamai dar neparuoštas, tad projektą bus įmanoma įgyvendinti tik kitais metais, tikėtina – birželio viduryje. Tačiau dėl techninių ir biurokratinių kliūčių viskas užtruko gerokai ilgiau, o čia koją dar ėmė kišti nepalankūs orai.

 

17 valandų rūke

 

Galiausiai, baigus visus būtinus darbus ir sulaukus šiek tiek palankesnės meteorologų prognozės, ankstų 1935 metų rugsėjo 21-osios rytą F. Vaitkus  jau pasirengęs  kilti. Į „Lituanicos II“ talpas jau įpilti 2608 litrai benzino, lėktuvo kabinoje – vainikai S. Dariui ir S. Girėnui pagerbti, tūkstantis specialiu oro pašto spaudu paženklintų laiškų. Guminė valtis, parašiutas, signalinis revolveris, termosas su kava, šiek tiek šokolado, sumuštiniai, vaisiai, išeiginis kostiumas – štai ir visa neįmantri piloto manta.

Aerodrome, apsuptas žurnalistų, kino operatorių ir fotografų, F. Vaitkus atsakinėja į paskutiniuosius klausimus. Jo žodžiuose, balse ir veide – nė menkiausio įtampos ar nerimo šešėlio. Dar po kelių minučių pilotas apkabina žmoną, ir, pamojavęs susirinkusiai miniai žengia prie lėktuvo. Į kabiną jam tenka ropštis per viršų, nes pagrindines duris užrėmęs papildomas kuro bakas. Pro kabinos  lango stiklą matyti, kaip F. Vaitkus užsideda pošalmį su ausinėmis, dar kartą tikrina visus prietaisus ir galiausiai paleidžia variklį.  Pasiekus pakilimo taką, „Lituanicos II“ variklis užkaukia visa savo  420 arklio jėgų galia  ir nuriedėjęs paskutiniuosius 940 metrų Amerikos žeme, sunkiai pakrautas orlaivis stebėtinai lengvai atsiplėšia nuo žemės.

Čia reikia pastebėti, kad piloto skrydis galėjo po pasibaigti po kelių valandų, jam dar nepasiekus vandenyno: po poros valandų nuo pakilimo oro sąlygos virš Atlanto ėmė smarkiai blogėti. Tačiau F. Vaitkus to nežino ir negali žinoti. Veltui Niujorko meteorologai per radiją pataria pilotui grįžti atgal: jis tuo metu jau skrenda virš Niufaunlendo ir klausosi nebe Niujorko, o Airijos Athlono radijo stoties. Tuo tarpu žemės po sparnais jau nebėra – ją slepia lipnus tirštas rūkas. Dar po valandos migloje išnyksta ir dangus. Lakūnas lieka vienui vienas. Ir tik traškantis, grojantis, kalbantis radijas dar primena, kad pasaulis niekur nedingo. Athlonas groja džiazą, pasukiojus rankenėlę, pro ūžesius jau kartkartėmis pasigirsta ir Paryžiaus balsas. Visa tai rodo, kad „Lituanica“ 2 skrenda teisinga kryptimi. Čia reikia pasakyti, kad jei ne radijo imtuvas, F. Vaitkaus skrydis galėjo pasibaigti tragiškai – pilotas greičiausiai būtų tiesiog pasiklydęs Atlanto miglose ir žuvęs.

Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas pastebėkime, kad padėtis virš Atlanto vis blogėja. Juoda akla naktis. „Lituanica II“  maždaug 3-4 kilometrų aukštyje grumiasi su nepalankiu vėju, o čia dar prasideda smarki šlapdriba, nuo kurios lėktuvo sparnai ir korpusas ima dengtis ledo sluoksniu. Kad jį nutirpdytų, pilotas priverstas leistis į pusantro kilometro aukštį – ten šilčiau, tačiau čia šlapdriba virsta aklina lietaus siena. Trys valandos lietaus, dar keturiolika – tiršto rūko – iš viso 17 valandų aklo skridimo. Tiesa, vieną kitą akimirką pro debesų properšas prasišviečia viena kita žvaigždė, tačiau orientuotis pagal tokį šviesulių kiekį neįmanoma. Be to, F. Vaitkus neturi net sekstanto: vienam pilotuoti lėktuvą ir tuo pat metu naudotis astronominiais navigacijos prietaisais neužtektų rankų. Tad lakūną  per miglas veda tik blausiai švytintys kabinos prietaisai ir radijo imtuvas.

Švintant ūkanos akimirkai kiek prasisklaido ir storų debesų properšose pilotas pagaliau pamato bangas. Pagal visus paskaičiavimus iki Airijos krantų lieka dar maždaug pusantro šimto kilometrų. Ir čia F. Vaitkaus laukia dar viena itin nemaloni staigmena – benzino bakuose liko gerokai mažiau, nei turėjo likti. Atrodo, dėl to kaltas nesandarus kuro siurblys. Dabar aišku viena – benzino iki Kauno tikrai neužteks. Vadinasi, teks leistis. Tačiau kur? Dublinas skendi tirštame rūke, migla gaubia ir visą Angliją.  F. Vaitkus praskrenda virš Airijos sostinės, tačiau Dublino per miglas nė nematyti. Prisiminęs pakeliui matytas properšas, pilotas nutaria grįžti atgal prie Balinrobo miestelio  ir tuomet jau mėginti nusileisti kokiame nors lygiame lauke.

Iš tiesų, matomumas šioje vietoje buvo visai pakenčiamas, lygių pievų – taip pat nemažai. Tačiau tai ne šiaip sau pievelės, o ganyklos, kuriose žolę ramiai rupšnoja karvės ir avys? Nejau teks leistis ant gyvulių? F. Vaitkus pasirenka tuštesnę pievelę, kurioje ganosi tik trys arkliai. Žemai praskridęs virš jų galvų pilotas nubaido gyvulius ir tada jau mėgina tūpti.

Tačiau ir vėl nesėkmė. Iki žemės likus gal porai metrų, staigus šoninio vėjo gūsis bloškia lėktuvą ant šono ir vienas jo sparnas paliečia žemę. Orlaivis akimirksniu apsisuka 180 laipsnių kampu ir jau nebevaldomas žnekteli žemyn. Laimei, nei greitis, nei aukštis nebuvo didelis, tad F. Vaitkus visiškai nenukentėjo. Tačiau išlipti iš lėktuvo lakūnas niekaip negali: nuo smūgio sulinko durys, tad kelią laukan jam tenka išsikirsti kirvuku. Tuo metu prie lėktuvo jau bėga vietos ūkininkai. Padėję pilotui išlipti, airiai iš pradžių niekaip negali patikėti, kad jis su tokiu nedideliu orlaiviu atskrido iš paties Niujorko.

Tuo tarpu F. Vaitkus skuba įvertinti nesėkmingo nusileidimo pasekmes. Lėktuvas gerokai apgadintas: nuplėšta važiuoklė, sulakstytas propeleris, sulaužytas dešiniojo sparno galas. Iš karto tampa aišku, kad kelionė per Atlantą „Lituanicai II“ baigėsi. Nusiminusį pilotą paguodžia tik vietos gyventojų svetingumas. Vienas iš jų pasikviečia jį papusryčiauti ir pailsėti. Prieš tai F. Vaitkus dar susirenka iš lėktuvo visus reikalingus instrumentus ir išdalija būriui susirinkusių vaikų didžiulę dėžę šokolado ir kramtomosios gumos, kurios Airijoje tuomet dar niekas nebuvo matęs. Po pusryčių išvargęs pilotas skuba į miestelio viešbutį ir kaip negyvas griūna į lovą. Laikrodis rodo kiek po dešimtos ryto.

Kol F. Vaitkus ilsisi, pastebėkime, kad jam teko leistis tikrai nelaimingoje vietoje, kurioje nesėkmę vėliau patiks ir pirmoji moteris 1927-1928 metais iš Keiptauno nuskridusi į Londoną. Ši patyrusi airių lakūnė, leisdamasi toje pačioje laukymėje taip pat sugadino lėktuvo važiuoklę, nors pati, laimei, nenukentėjo.

Kita vertus, aviacijos istorikai iki šiol nelabai tiki, kad F. Vaitkus nutarė tūpti Airijoje dėl degalų stokos, nes tuo metu lėktuvo bake dar turėjo būti apie 640 litrų benzino, o tolio kiekio turėję pakakti iki Kauno. Dabar dažniausiai kalbama, kad pilotas tiesiog neištvėrė nuovargio ir psichologinės įtampos. Tuo tarpu pats pilotas kategoriškai tvirtino, jog jam sukliudė būtent kuro stoka. „Aš būčiau lengvai laimėjęs ilgos distancijos rekordą, jei būčiau turėjęs benzino…. Aš sudeginau daugiau benzino, kaip kad buvau numatęs, dėl svorio, kuri vežiaus, ir blogų atmosferinių sąlygų“, – teigė pilotas agentūrai „Reuters“ pridurdamas, kad su minimais 640 litrų kuro jis tikrai nebūtų pasiekęs Lietuvos.

 

Pagaliau Kaune

 

Tačiau palikime versijas nuošalyje ir persikelkime į 1935 metų rugsėjo 22-osios Kauną, kuris apie F. Vaitkaus nesėkmę dar nieko nežino. Nors transatlantinio piloto buvo laukiama ne anksčiau, kaip 15 valandą, miestiečių minios į Aleksoto aerodromą plūsti pradėjo jau nuo pat ryto. Vidudienį čia jau neįsivaizduojama spūstis – tiek pačiame aerodrome, tiek aplinkinėse gatvelėse nebebuvo kur obuoliui nukristi, o minia vis dar plaukė. Kad laukimas neprailgtų, virš aerodromo suko ratus aeroklubo lakūnų pilotuojami lėktuvai bei sklandytuvas. Minia, žinoma, džiūgavo, tačiau visi laukė svarbiausio – kada pagaliau pasirodys „Lituanica“. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie trečios valandos, laukimo įtampa jau regis pasiekė kraštutinę ribą.

Dauguma susirinkusiųjų tuomet dar nežinojo, kad 14 valandą 16 minučių ELTOS teletaipai išstukseno skubią britų „Reuters“ telegramą: „Yra žinių, kad Vaitkus nukrito Balinrobe, Mayo grafystėje, Airijoje. Lėktuvas atsimušė į medį ir smarkiai nukentėjo. Lakūnas išliko sveikas“. Netrukus kitoje telegramoje „Reuters“ patikslins, kad šiuo metu lakūnas miega viešbutyje Balinrobe, tačiau vakare greičiausiai jis jau vyks į Dubliną. Galiausiai, 16 valandą 30 minučių apie save praneša ir pats Atlanto nugalėtojas. Lietuvos aeroklubui adresuotoje telegramoje jis rašo: „Gailiuosi šiandien sugadinti Tamstų ūpą, bet turėjau priverstinai nutūpti Ballinrobe, Airijoj ir apgadinau Lituanicą II. Aš buvau tiek laimingas, kad nebuvau sužeistas. Linkėjimų. Feliksas Vaitkus“.

Abejose Atlanto pusėse, regis nuvilnijo palengvėjimo atodūsis. F. Vaitkus ne tik įveikė vandenyną, per 22 valandas 30 minučių vienas nuskridęs 5100 kilometrų, bet ir yra gyvas ir visiškai sveikas. Šalia šio fakto nesėkmingas nusileidimas Airijos ganykloje neatrodė toks reikšmingas. Tad tiek iš Amerikos, tiek iš Anglijos, tiek iš Lietuvos į mažą ir ligi šiol beveik niekam nežinomą miestelį ėmė plūsti sveikinimo telegramos. Bene pirmieji transatlantinį pilotą pasveikinti suskubo Mančesterio lietuviai. „Sveikiname Tave, Atlanto Nugalėtojau, ir linkime laimingai sujungti mus su mūsų Tėvyne Lietuva“, – tokią jų telegramą tomis dienomis cituoja „Lietuvos žinios“. Pirmieji iš Lietuvos F. Vaitkų pirmieji pasveikina LAK vadovybė, Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Juozas Urbšys, Lietuvos karo aviacijos viršininkas pulkininkas Antanas Gustaitis.

Telegramos plūsta nepertraukiamu srautu, tačiau F. Vaitkui dabar ne sveikinimai galvoje. Didžiausias jo rūpestis – kaip ir kur suremontuoti smarkiai apgadintą lėktuvą. Taisyti jį vietoje, Amerikoje ar vis dėlto Lietuvoje. Remontas Airijoje kainuos apie 12 tūkstančių litų, plukdyti jį atgal į JAV – toloka. Taigi, pasidaręs su ALTASS ir Lietuvos aeroklubo atstovais F. Vaitkus nutaria išmontuoti „Lituanicą II“ čia pat, Balinrobe, vėliau nugabenti jį į Dubliną o iš ten laivu nuplukdyti į Klaipėdą.

Tuo tarpu Lietuva nekantraudama laukia paties piloto. Atlanto nugalėtoją norėta parskraidinti specialiai tam iš Lietuvos pasiųstu karo lėktuvu, tačiau, nacių Vokietijai nesutikus leisti Lietuvos karo lėktuvui skristi virš savo teritorijos, šio plano teko atsisakyti. Tad, palikęs Dubline išmontuotą „Lituanicą II“, F Vaitkus vyksta į Londoną, o š ten, išlydėtas Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Anglijoje Broniaus Balučio, reisiniu lėktuvu skrenda į Berlyną. Po Lietuvos pasiuntinybės ten surengto iškilmingo priėmimo jau tą patį vakarą lakūnas išvyksta į Lietuvą traukiniu.

Pirmieji transatlantinį pilotą Pagėgių geležinkelio stotyje spalio 2 dieną sveikina vietos valdžios ir visuomenės veikėjai ir kariai. Į Klaipėdą vagonas, kuriame važiuoja F. Vaitkus įrieda papuoštas gėlių vainikais. Po trumpų priešpiečių, lakūnas vežamas į Rumpiškių aerodromą, kur jo jau laukia parengtas lėktuvas ANBO IV – juo lakūnas parskris į Kauną.

Tuo tarpu Aleksote ir vėl minios žmonių. Pasitikti F. Vaitkaus  pakyla šeši karo lėktuvai. Ir štai minia džiaugsmingai suūžia – vakarų pusėje pasirodė septyni lėktuvai, kurių priešakyje – Atlanto nugalėtojo pilotuojamas ANBO IV. Minia netveria džiaugsmu, dar akimirka, ir regis ji tiesiog nušluos užtvaras iš užlies nusileidimo taką. Taip ir įvyksta  – nepaisydami pavojaus žmonės puola prie pat nutūpusio lėktuvo. Laimei, F. Vaitkus suspėja išjungti orlaivio variklį ir didelės nelaimės pavyksta išvengti. Tačiau tai dar ne viskas – minia ant rankų neša pilotą į tribūną, kuri, neatlaikiusi tokio svorio, sulūžta. Tačiau ir šį kartą niekas rimtai nenukenčia.

Dabar F. Vaitkaus vėl laukia mitingų, susitikimų ir sutikimo vakarų maratonas, kurį vainikuos spalio 5 dieną įvykęs iškilmingas posėdis valstybės teatre. Čia lakūnui įteikiamas prezidento Antano Smetonos įsaku skirtas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas bei gausybė įvairių visuomeninių organizacijų dovanų. O po poros dienų Karo aviacijos viršininkas A. Gustaitis pasiūlo tarnybą Lietuvos karo aviacijoje, suteikiant jam majoro laipsnį ir bataliono vadui prilygintas pareigas. Tačiau tarnybos ir pasiūlyto 1150 litų atlyginimo F. Vaitkus atsisako – vėliau „Trimito“ žurnale lakūnas paaiškins, kad nors Lietuva ir traukia, Amerikoje jis turįs materialiai geresnių pasiūlymų.

Sugrįžęs į Ameriką F. Vaitkus filosofijos bakalauro laipsniu baigė Čikagos universitetą, vėliau įgyja  lėktuvų konstravimo inžinieriaus  specialybę technologijos institutą. 1940-aisiais, jau vykstant II Pasauliniam karui lakūnas pašaukiamas į karinę tarnybą ir skiriamas vyriausiuoju bandymų pilotu.  Nuo šiol jam pirmajam teks paimti į rankas vadinamųjų skraidančių tvirtovių Boeing B-17 „Flying Fortress“ ir Boeing B-29 „Superfortress“ šturvalus. Išėjęs į atsargą F. Vaitkus įsidarbina „Boeing“ bendrovės firmos realizavimo skyriuje.

Tačiau taikus gyvenimas trunka ne ilgai. Prasidėjus Korėjos karui 1951 metų lapkričio 14 dieną F. Vaitkui vėl tenka apsivilkti karo lakūno uniformą. Jis tarnauja Northono aviacijos bazėje Kalifornijoje o 1955 perkeliamas į Vakarų Vokietijoje esančia „Lindsey“ aviacijos bazę, kur skiriamas JAV oro pajėgų Europoje aprūpinimo viršininku. Deja, ši bazė buvo paskutinioji F. Vaitkaus tarnybos ir gyvenimo vieta. Atlanto audras įveikęs pilotas 1956 metų liepos 25 dieną mirė nuo širdies priepuolio savo bute. Jam buvo vos 49-eri.

 “Lietuvos žinios“, 2010-09-24

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s