Prelatas, tapęs reformatoriumi

 

Šiandien sukanka 125 metai, kai gimė žymus Lietuvos politikas ir visuomenės veikėjas Mykolas Krupavičius. Nors šis žmogus dažniausiai prisimenamas kaip žemės reformos tėvas, jo nuopelnai Lietuvos valstybei kur pas didesni. Jis stovėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės ištakų, jis kovojo už Lietuvos bylą ir tuomet, kai ant mūsų šalies jau buvo užslinkusi tamsi sovietų okupacijos naktis.

 

Aras Lukšas

 

Ir pradžių atrodė, kad Mykolo Krupavičiaus, kaip ir nemažos dalies carinės Rusijos priespaudoje gimusių inteligentų, laukia mokytojo dalia. Ir tai nenuostabu – mokytojai –  vieni iš nedaugelio mokslus baigusių žmonių, turėjo teisę dirbti gimtojoje Lietuvoje. Tačiau neilgai trukus paaiškės, kad būsimo valstybės vyro laukia visai kitas likimas.

 

Husarų munduro vilionės

 

Gimė Mykolas Krupavičius 1885 metų spalio 1 dieną Marijampolės apskrities. Balbieriškio  miestelyje. Tėvams anksti išsikėlus iš Balbieriškio, jau penkerių metų Mykoliukas pradeda lankyti pradžios mokyklą Kriaunių kaime, netoli Ūtos. Tačiau neilgam. Likimas Krupavičių šeimą blaško iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir tik Igliškėlių miestelyje, kur jaunajam M. Krupavičiui pasiseks išgyventi bent 10 metų.

Įdomu pastebėti, kad toje pradinėje mokykloje M. Krupavičiui nelabai pavyko susirasti draugų – daugelis iš pradžios mokyklos mokinių buvo jau sumitę bernai su panosėje želiančiais ūsais. Vienintelis jų tikslas tuomet buvo prieš beveik neišvengiamą tarnybą kariuomenėje bent kiek pramokti rusiškai. Kita vertus, Igliškėlių mokyklos mokytojas Juozas Jasaitis, nepaisydamas carinės valdžios draudimų, vis dėlto išdrįso mokyti ir lietuviško rašto. Vienintelis tokio šašto šaltinis tuomet buvo lietuviškos maldaknygės. Galimas dalykas, kad tai ateityje nulems ir M. Krupavičiaus pasirinkimą. Bet iš maldaknygės šviečiantis lietuviškas žodis taps jaunojo Mykolo likimu kiek vėliau. O kol kas jis rengiasi mokytojo keliui.

Įdomu pastebėti ir tai, kad vaikas buvo tiek gabus, jog mokyklą galėjo baigti per trejetą metų. Tačiau mana, suprasdama, kad gyvam ir gabiam vaikui namuose nėra ko veikti, siųsdavo jį mokytis vėl ir vėl. Tai teisęsi beveik 10 metų, nors, tiesą sakant,  Mykoliukui mokykloje ja nelabai buvo  ko mokytis.

Nežinia, juo būtų pasibaigę M. Krupavičiaus mokslai, jei ne susitikimas  su Igliaukos vikaru Juozapu Skinsiu. Dar dešimties nesulaukęs vaikas jau ėmėsi platinti iš žymaus veikėjo gaunamą draudžiamąją spaudą. Su savo draugu Juozu Vaičelioniu  mokykloje M. Krupavičius kviesdavo draugus už kluono, kuru skaitydavo lietuviškus straipsnelius ir žinutes.

Tačiau mokykloje M.Krupavičius  amžinai pasilikti negalėjo. Daugelio ūkininkų vaikai, baigę pradžios mokslus, tiesiog pasilikdavo savo tėvų ūkyje ir po truputį perimdavo jų darbus. Tačiau M. Krupavičiui namuose darbo neatsirado. Tad dienų dienas berniukas leisdavo pas kaimynystėje gyvenusį kalvį, mokydamasis jo amato. Vis dėl to jo motinai toks sūnaus pasirinkimas ne itin patiko. Besirūpindama sūnaus ateitimi, jį įtaisę vaiką  mokytis raštininko darbo valsčiaus raštinėje. Vaikinas uolai mokėsi naujos profesijos, kol jo gyvenime nenutiko netikėtas dalykas – į Igliškėlius atšuoliavo husarų pulkas.

To buvo gana – husarų uniformos pakerėjo penkiolikmetį Mykolą. Dūdų orkestras, žydri mundurai. Gana kalvystei – Mykolas nori būti husarų muzikantu. Tačiau mama prieš tokį pasirinkimą stoja piestu. Regis, kompromiso nebus. Tačiau šį nelengva klausimą vėl išsprendžia  lemtingas atsitiktinumas – Krupavičienės užeigoje pasirodo Varšuvoje menus studijavęs Antanas Žmuidzinavičius. Šis, pakalbėjęs su berniuku ir supratęs jo galimybes, klausia motinos, ar ši nenorinti savo atžalos leisti į tolimesnius mokslus. Mama guodžiasi tam nebeturinti pinigų. A. Žmuidzinavičius nurodo Veiverių mokytojų seminariją, kurioje mokslas prieinamas it neturtingiems jaunuoliams.

Tai buvo šansas Mat išėję penktą gimnazijos skyrių, mokiniai nemokamai galėjo pereiti  į į pirmąjį seminarijos kursą. Mykolui beliko išlaikyti stojamuosius egzaminus, Nereikia net abejoti, kad tai jam puikiai pavyko.

 

Lemtingas pasirinkimas

 

Baigęs seminariją, M. Krupavičius dvejus metus mokytojauja Lenkijoje, kol pagaliau sulaukia to laiko, kai lietuviams mokytojams imama leisti dirbti pradžios mokyklose ir pačioje Lietuvoje Taigi, padavęs skalbimą į „Vilniaus žinias“, būsimasis Nepriklausomybės akto signataras 1907 metais paskiriamas Papilės mokyklos valsčiaus mokytojo padėjėju.

Reikia pastebėti, kad Papilė M. Krupavičiui tapo pirmuoju laipteliu kelyje į lietuvišką visuomeninį gyvenimą. Lemtinga aplinkybė čia buvo ir tai, kad anksčiau buvusioje grynai rusiškoje mokykloje jis sutiko labai palankiai nusiteikusį mokyklos vadovą, apie kurį vėliau jis atsilieps tokiais žodžiais: „Tikras draugas ir tėvas. Žmogus kilnios širdies, nerusofilas, rodęs nemaža simpatijų lietuviams ir Lietuvai, mokėjęs žemaitiškai kalbėti. Buvau patenkintas tokį viršininką gavęs“.

Tačiau, nepaisant puikaus sutarimo tarp caro valdžios paskirto mokyklos vadovo ir jauno mokytojo, jų gerus santykius ėmė temdyti išorinės intrigos. M. Krupavičiui išvykus Kalėdų atostogų, valsčiau įgaliotiniai nutarė, kad mokyklos vedėju turėtų būti paskirtas būtent lietuvis mokytojas, o ankstesnis jo viršininkas turėtų tenkintis vedėjo pavaduotojo pareigomis. Vietos Švietimo skyriaus vadovybė tokį valsčiaus sprendimą vienareikšmiškai palaikė M. Krupavičiaus intrigų rezultatu. Ir nors mokyklos vadovas viešai sakė netikįs tokiomis paskalomis, santykiai tarp dviejų vyrų ėmė po truputį vėsti.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad M. Krupavičiui teko ieškotis kitos darbo vietos ir kitos veiklos. Nepaisant papiliečių atkalbinėjimų, mokytojas susiruošė išvykti iš jį pamilusio miestelio, nors tuo metu dar nežinojo, ką daryti toliau… Pasirinkimas nebuvo didelis – mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimo nepakako stoti į jokią aukštąją mokyklą. O pakeisti profesiją ir likti toliau dirbti Lietuvoje buvo dar mažiau galimybių. Tad po ilgų apmąstymų būsimasis nepriklausomybės akto signataras pasirenka miškininkų mokyklą ir sėkmingai į ją įstoja. Tačiau M. Krupavičiaus entuziazmą atšaldo mokyklos direktorius. Paklausęs, ar su miškininko pažymėjimu galės likti dirbti Lietuvoje, buvęs mokytojas sulaukia tokio atsakymo: „Apie tai nė nesvajok, jaunas žmogau“. M. Krupavičiui leidžiama suprasti, kad dirbti jis galėsiąs kur nors Rusijos šiaurėje, o geriausiu atveju – Lenkijoje. Nusivylęs jaunuolis atsiima prašymą mokytis miškininkų mokykloje ir nutaria pasukti daugeliui to metu inteligentų būdingu keliu – stoti į kunigų seminariją.

Apie tokį savo vaikų kelią svajojo daugelis tėvų. Tačiau turime pastebėti, kad M. Krupavičiaus motina tokio sūnaus sprendimo nesutiko su besąlygišku džiaugsmu. „Vaikeli, gerai apsigalvok. Daromas žingsnis labai svarbus. Velyk būti geru mokytoju, negi blogu kunigu. Esi suaugęs ir pats gerai žinai. Tau jokio patarimo tuo reikalu neduodu… Kiekviena motina laiminga, turėdama sūnų kunigą“.

Tačiau Mykolas, regis, sprendimą jau priėmė. Per vasarą pasimokęs lotynų kalbos, kuri mokytojų seminarijoje nebuvo dėstoma, jis 1908 matais vyksta į Seinus, bandyti laimės egzaminuose. Reikia pastebėti, kad lotynų kalbos egzaminas jam taip ir nepavyko, tačiau, puikiai išlaikęs kitus dalykus, į Seinų kunigų seminariją jis vis dėlto buvo priimtas. Tuomet jam buvo jau 23-eji.

Atrodo, kad rinkdamasis dvasininko kelią, M. Krupavičius neapsiriko. P5 5 metų jis išvyko į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1916-aisiais, tačiau jau iki to,  1914 m. birželio 13 d. buvo įšventintas į kunigus, o 1917 metais paskirtas  Voroneže gimnazijos kapelionu. Tais pačiais metais M. Krupavičius įkuria Krikščionių demokratų partiją, tačiau virš Rusijos jau slenka niūri bolševizmo naktis.

Kaip matome M. Krupavičius praleido galimybę dalyvauti 1917 metų rugsėjį vykusioje Lietuvių konferencijoje, kurioje itin aktyviai veikė katalikų dvasininkai. Šiuo luomo atstovų iš 22 delegatų buvo net 69, o keturi iš j įėjo iš Lietuvos nepriklausomybės aktą paskelbusią 20-ties asmenų Lietuvos Tarybą.  Tačiau M. Krupavičius tuo metu dar buvo Rusijoje, iš kurios į Lietuvą 1918 metais jį parginė mirtinas pavojus: 1918 metais bolševikų valdžia jau buvo paskelbusi jam mirties mirtis nuosprendį.

 

Nuo mokytojo iki reformatoriaus

 

Grįžęs į tėvynę M. Krupavičius iš karto įsitraukė į Lietuvos valstybės atkūrimo darbą. Rusijoje 1917 metais susikūrusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys vėliau prisimins diskusijas dėl būsimos valstybės ateities ir jos valdymo formos. Čia reikėtų prisiminti, kad nemaža dalis Lietuvos Tarybos narių tuomet pasisakė už tai, kad Lietuva taptų monarchija, tačiau M. Krupavičius atvirai ir be kompromisų stojo respublikos pusėn. „Mes, praleidę tremties laiką Rusijoje, sugrįžom į Lietuvą su kiek kitokia politine taktika, kovos priemonėmis ir net veikimo organizacija, nors pagrindiniai tikslai buvo tie patys“, vėliau savo atsiminimuose rašys prelatas.

Sunku pasakyti, ar M. Krupavičius iš tiesų planavo pasinerti į politinio gyvenimo verpetus, bet iš čia, regis, pasitvarkė pats likimas. Kuriam laikui Seinų vyskupo paskirtas Griškabūdžio klebonu, netrukus savo viršininko jis buvo pasiųstas dirbti Lietuvos Taryboje. Sprendžiant iš jo prisiminimų, kunigas į politiką ėjo nelabai noriai.  „Nuo tos dienos aš jau politikas. (…) Nenoriai į politiką ėjau, nors ir tada žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir joje aktyviai dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos įvertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai atkenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, antipartiškumas yra visuomeninė liga, nuo kurios reikia gydytis“- vėliau skaitysime jo prisiminimuose.

Šiaip ar tai. M. Krupavičiui tuo metu buvo patikėtas svarbus ir atsakingas uždavinys – važinėti o kaimus ir miestelius ir aiškinti jų žmonėms apie esminius valstybės atkūrimo uždavinius. Kalbėtis teko su visais – ir išsilavinusiais, ir beraščiais. „Ir niekur neteko išgirsti nuomonės, kad Lietuvai nepriklausomybė nebūtų reikalinga“ – rašė atsiminimuose M. Krupavičius, pridurdamas, kad žmonės daugiausia svarstė apie tai kas Lietuvai geriau – monarchija ar respublika, ką rinti karaliumi ar prezidentu, kas apginkluos kariuomenę…

Tačiau pastarasis klausimas greičiau buvo retorinis. Deleguotam į Šiaurės Lietuvą M. Krupavičiui, gerą pusmetį keliavusiam nuo Daugpilio iki Švėkšnos, neteko įtikinėti lietuvių su ginklu rankoje stoti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Priešingai, kunigas bandė įrodinėti, kad griebtis ginklo dar anksti. Tiesa, ne visur M. Krupavičiui sekėsi taip gerai – jei Plungėje, Vabalninke ar  Šeduvoje žmonės noriai aukojo Valstybės Tarybai, tai iš Taujėnų, kurių sulenkėjęs klebonas buvo aršus Lietuvos nepriklausomybės priešininkas, M. Krupavičiui teko sprukti neatsisveikinus. O ką jau kalbėti apie vokiečių okupacinę valdžią, Švėkšnoje pasirūpinusią jai neįtikusį kunigą suimti. Viskas baigėsi tuo, kad prelatas su žandarų apsauga buvo priverstas grįžti į Vilnių. Tačiau tai, ko gera, tai  išėjo tik į naudą. Sostinėje M. Krupavičiaus namai tapo prieglauda visiems, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis ir mūsų valstybės atkūrimo reikalai. Tačiau likimas prelatui jau ruošė naują vaidmenį – prie Vilniaus artėjant bolševikams, jam teko trauktis į Kauną. Nuo tos akimirkos prasidėjo jaujas M. Krupavičiaus gyvenimo etapas.

Nuo šio laiko, M. Krupavičiaus gyvenimas bus susietas su žemės reforma, kuri vėliau bus laikoma pačia pažangiausia Europoje. Ypač palankios sąlygos jo idėjoms įgyvendinti susidarė po to, kai 1918 m. gruodžio 1 dieną jis buvo išrinktas Žemės reformos komisijos pirmininku, o vėliau – Steigiamojo Seimo nariu o 1923 metais paskirtas žemės ūkio ministru.

Kadangi apie to meto Žemės reformą jau buvo parašyta daug, mes šį kartą tik prisiminkime, kad  per nepilnus trejus metus (1923-1926), Krupavičius sudarė teisines prielaidas išdalyti per 420 tūkst. hektarų žemės bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Gerai suplanuota ir tinkama įgyvendinta žemės reforma buvo sunkiai pavertinamas pasiekimas – ji ne tik sustiprino Lietuvos valstybės ūkio efektyvumą bet ir sukūrė prielaidas tokiam visuomenės modeliui, kuris leido atsirasti socialiai aktyviam ir visuomeniškai brandžiam vidutiniam ūkininkui. Būtent tam, kuris sovietinės okupacijos metais taps pirmąja atėjūnų auka.

Kita vertus, tenka pastebėti ir tai, kad M. Krupavičiaus vykdyta žemės reforma sulaukė milžiniško pasipriešinimo. Jis vyko ne tik steigiamajame seime: intrigų būta ir Tautų Sąjungoje, ir Vatikane, kur lenkų dvarininkų remiami atstovai bandė visais įmanomais būdais sukompromituoti tiek M. Krupavičių, tiek jo vykdomą reformą.

Tiesą sakant, žemės reformą nevienodai įsivaizdavo ir kitos  dešiniosios politinės jėgos. Tautos  Pažangos partija, vėliau tapusi į Lietuvių tautininkų sąjunga apkritai laikėsi nuomonės, kad  manė, kad žemės reforma nereikalinga. Jų nuomone, nusigyvenusiems dvarininkams tiesiog reikėjo suteikti teisę laisvai išparduoti savo žemes, kurias prasigyvenę ūkininkai galėtų nusipirkti iš valstybės teikiamų kreditų. Tačiau nedidelę įtaką Seime turėjusių tautininkų iniciatyvos tuomet nebuvo sulaukta.

Šiaip ar taip, vykdant žemės reformą, laimėjo M. Krupavičius pozicija. 1923 Antrojo  Seimo rinkimus laimėjus Krikščionių demokratų blokui ir pavedus naująją vyriausybę i Ernestui Galvanauskui prezidentas Aleksandras Stulginskis pasiūlė Žemės ūkio ministeriją atiduoti Mykolui Krupavičiui. „Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“, – tąsyk pasakę prezidentas būsimajam ministrui.  prezidentas atsisakinėjančiam Krupavičiui.

Perėmęs ministeriją, M. Krupavičius tuoj pat susidūrė su jam nepalankiai nusiteikusiais valdininkais.  Tačiau į tokius demaršu M. Krupavičius reagavo ramiai „Ne aš jūsų pasitikėjimo reikalingas, bet jūs mano. Kas nenorės su manimi dirbti, prašau įteikti pareiškimą. Kiekvieną patenkinsiu. Ministerija ir Lietuva dėl to nesugrius“ – viename iš pirmųjų pokalbių pareiškė naujasis ministras. Viskas baigėsi tuo, kad iš M. Krupavičiaus priešininkų tik vienas įteikė atsistatydinimo  pareiškimą, nurodydamas, jog negali būti lojalus savo viršininkui vien todėl, kad viename posėdyje pirmininkavo prieš ministrą protestuoti surengtam tarnautojų susirinkimui. M. Krupavičiaus garbei reikia pažymėti, kad už tokį tokį atvirumą jis nepriėmė valdininko atsistatydinimo, ir palikdamas ankstesnėse pareigoje, pelnė jo palankumą ir ištikimybę.

Tačiau po 1926 metų M. Krupavičiaus karjerai atėjo pabaiga. Į vadžią atėjus tautininkams, krikščionims demokratams vietos  Lietuvos politiniame gyvenime neliko. Prelatui nebeliko nieko kito, kaip išvykti studijoms į Lilį ir Tlūuzą, kur jis 1927–1929metais  Lilyje ir Tulūzoje studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. Grįžęs į į tėvynę, jis tęsė dvasininko karjerą: 1930–1931 metais buvo Garliavos vikaras, 1931–1933 m. profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje,  1933 metais buvo paskirtas Veiverių , o vėliau – Kalvarijų klebonu.

Paskutinį kartą  į politinę veiklą M. Krupavičius bandė grįžti jau nacių okupacijos metais. Tuomet drauge su buvusiu Prezidentu Kaziu Griniumi ir žemės ūkio ministru Jonu Aleksa jis pasirašė vokiečių okupacinei valdžiai  adresuotą memorandumą, kuriame buvo reikalaujama sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją ir grąžinti ūkininkams ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę. Tokio dokumento idėja kito dėl to, hitlerininkai pirmiausia atiminėjo žemes iš žydų, lenkų ir rusų.

To užteko, kad prelatas M. Krupavičius  1942 m. gruodžio 5  dieną būtų  suimtas gestapo ir devynis mėnesius atkalėtų Eitkūnuose ir Tilžėje. Dar po metų jis bus internuotas Regensburgo  vienuolyne, iš kur jį 1945 metais išlaisvins JAV kariuomenė. 1956 metais jis persikels į Ameriką, kur iki pat 1970-ųjų – savo gyvenimo  pabaigos visas savo jėgas atiduos kovai už savo tėvynės laisvę. Tačiau šis M . Krupavičiaus gyvenimo etapas prašosi jau visai kitos istorijos.

“Lietuvos žinios“, 2010-10-01

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s