Nutrūkęs skrydis

1941 metų spalio 16 dieną Maskvos NKVD kalėjime buvo sušaudytas Antanas Gustaitis – žymus aviacijos konstruktorius, brigados generolas, Lietuvos karo aviacijos viršininkas. Apie kai kuriuos jo gyvenimo ir veiklos epizodus prabėgtomis jau esame užsiminę ir anskičiau, tačiau dramatiškas šio neeilinio žmogaus likimas nusipelno atskiros istorijos.

 

Aras Lukšas

 

Antano Gustaičio sąmoningo gyvenimo pradžia nedaug skiriasi nuo daugelio to metų inteligentų likimo. Netoli Sasnavos esančiame Obelinės kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimęs jaunuolis svajoja apie mokslus, įstoja į Marijampolės gimnaziją, tačiau Pirmojo pasaulinio karo sūkurys nubloškia jį į Rusiją – gimnazija ir jos mokiniai evakuojami į Jaroslavlį.

Gimnazijoje A. Gustaitis jis pasižymėjo kaip gabus šachmatininkas ir puikus. Tiesa, nesvetimi  jam buvo ir kiti dalykai – tiek muzika, tiek literatūra, tiek sportas. Vis dėlto jaunuolio širdis labiausiai krypo į tiksliuosius mokslus. 1916 metų gegužės 28 dieną baigęs gimnaziją  A. Gustaitis sėkmingai įstoja į Peterburgo Kelių inžinerijos institutą. Tai nebuvo sunku, turint galvoje, jog jo brandos atestate visų dalykų vidurkis sudarė 4,76 balo, o matematikoje jis buvo absoliutus penketukininkas. Tačiau baigti inžinerijos mokslų būsimajam lakūnui ir konstruktoriui taip ir netenka. 1917 metais į kariuomenę pradėjus mobilizuoti studentus,  A. Gustaitis siunčiamas į Konstantino artilerijos mokyklą Petrograde. Jau tada jis pasvajoja avie aviaciją, prašytis ten nedrįsta, abejodamas, ar jam pavyks praeiti itin griežtą medicinos komisiją.

 

Kelias į padanges

 

Tačiau istorijos įvykiai viską surikiuoja savaip. 1917 metų spalį valdžią Rusijoje užgrobia bolševikai, o 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos taryba paskelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kaip ir dauguma tuo metu Rusijoje gyvenusių lietuvių. A. Gustaitis veržte veržiasi į namus. Tų  pačių metų rudenį jis grįžta į Marijampolę, kur ketina mokytojauti savo gimtojoje gimnazijoje. Bet likimas pasitvarko kitaip – netrukus paaiškėja, kad ką tik atkurtai Lietuvos valstybei niekas ramiai gyventi neleis – laisvę teks apginti ginklu. Taigi, 1919 kovo 15 dieną A. Gustaitis įstoja į kariuomenę ir paskiriamas mokiniu į Karo aviacijos mokyklą. Taip netikėtai išsipildo tai, apie ką būsimasis lėktuvų konstruktorius ir karo aviacijos viršininkas nedrąsiai pasvajodavo dar Petrograde.

Įdomu pastebėti, kad A. Gustaitis iš karto išsiskyrė iš kitų mokyklos kursantų tuo, jog ne tik mokėsi, bet ir pats mokė. Mat inžinerijos mokslų ragavusiam jaunam vyrui buvo patikėta dėstyti draugams trigonometriją, už ką net buvo mokamas dėstytojo atlyginimas. Tačiau išmokti įvaldyti lėktuvą jam buvo ne lengviau, jei kitiems: praktikuotis skraidyti teko senais mokomaisiais „Albatrosais“, kuriems katastrofiškai trūko kuro. Prieita net iki to, kad norėjusiems skraidyti mokiniams tekdavo patiems pirktis benzino iš tuomet klestėjusių spekuliantų. Tačiau net ir tai neatbaidė būsimų pilotų nuo padangių traukos.

Taigi, 1919 gruodžio 16 dieną Karo aviacijos mokykla išleidžia pirmąją ir vienintelę laidą: 23 inžinerijos leitenantus 13 puskarininkių. Po mėnesio leitenantas A. Gustaitis skiriamas mokomojo būrio vado padėjėju, balandį – lakūnu mokiniu o vasarą jo jau laukia pirmosios  kovinės užduotys.

Liepos 18-ąją jis, dar tik pakyla į pirmąjį žvalgybinį skrydį, tačiau tądien prie „Albatroso“  šturvalo dar sėdi kitas pilotas. Rugsėjo 3 dieną jis jau savarankiškai pilotuoja lėktuvą į trumpam Lietuvai sugrįžusį Vilnių. Netrukus jauno piloto lauks ir dar sudėtingesnės užduotys, kurių viena vos nesibaigs tragiškai.

1920 metų spalio 4 dieną A. Gustaičiui ir dar keliems jo kovos draugams įsakoma subombarduoti Varėnos stotyje lenkų užgrobtą šarvuotą traukinį „Gediminas“. Šią užduotį turėjo atlikti penkių lėktuvų grupė  – trys greitaeigiai LVG ir du Albatrosai, kurių vieną pilotavo A. Gustaitis. Deja, būsimas karo aviacijos viršininkas ne tik neįvykdė jam patikėtos užduoties, bet ir per plauką išvengė mirties dar Kaune: ir taip jau nerangus A. Gustaičio „Albatrosas“, prikrautas sunkių bombų, tapo sunkiai suvaldomas. Vos atsiplėšęs nuo žemės, jis staiga prarado greitį ir kaip akmuo krito žemyn. Laimei, ne viena lėktuve buvusi bomba nesprogo. Dar įdomiau, kad, nors iš „Albatroso“ liko tik laužo krūva, tiek A. Gustaitis, tiek su juo skridęs žvalgas Romas Šidlauskas šioje avarijoje atsipirko tik keliomis mėlynėmis. Regis, tų metų spalis pilotui buvo tikrai nesėkmingas: nepraėjus nė savaitei jis užsidirba papeikimą „už neatsargų apsiėjimą ir apvertimą orlaivio“.

Tačiau šie nemalonumai, matyt, lydintys kiekvieną pradedantį pilotą, neatšaldo A. Gustaičio entuziazmo ir nesutrukdo jo tolimesnei karjerai. Priešingai – paaukštinimas seka paaukštinimą.
1921 kovo 1 dieną pilotas paskiriamas į Antrąją oro eskadrilę, 1922 metų liepą baigęs aukštojo pilotažo kursus,  jis tampa pirmosios oro eskadrilės lakūnu, o 1923 metų kovą A. Gustaitis – jau vyresnysis leitenantas ir Mokomosios eskadrilės vadas.  Rudenį jis skiriamas aukštojo pilotažo instruktoriumi ir net trumpai eina aviacijos viršininko pareigas.

 

ANBO triumfas

 

Vis dėlto vien karjeros ir padangių aukštumų A. Gustaičiui neužtenka – jaunas vyras turi dar vieną svajonę – sukurti ir pakelti į dangų savo paties konstrukcijos orlaivį. Juo labiau, kad tuo metu virš Aleksoto jau skraido pirmojo lietuvio aviacijos konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus sukurti „Dobi-I“ ir „Dobi-II.“

„Antanas nori būti ore“ – šių keturių žodžių pirmosios raidės  – ANBO po poros metų taps išsikildžiusios A. Gustaičio svajonės simboliu. Jai paaukotas visas laisvalaikis, visi turimi pinigai. Ir štai 1925 metų liepos 14-osios popietę konstruktoriaus kūrinys išstumiamas iš angaro. Mikliai įsiropštęs į kabiną A. Gustaitis paleidžia lėktuvo varikli ir kopia aukštyn. Po gero pusvalandžio grakščių viražų ANBO sklandžiai nutūpia aerodromo žolėje, jo konstruktorių ir pilotą džiaugsmingai sveikina bičiuliai aviatoriai. Tuomet niekas dar nenujaučia, kad netrukus ANBO taps vienu iš geriausių Europoje karo lėktuvų. Tačiau net ir šio nedidelio, nelabai greito ir ne itin galingo lėktuvo pasirodymas tądien tapo didele švente, prie kurios prisijungė ne tik aviatoriai, bet ir daug tuometinio Kauno bohemos atstovų. Karininkų ramovėje už konstruktoriaus sėkmę tostus sako Kipras Petrauskas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas. Tačiau šampano purslai ir žvilgančios dūdų orkestro triūbos neapsuka galvos konstruktoriui: jis jam mąsto apie naujus, tobulesnius ANBO modelius.

Ne veltui sakoma: „Stenkis, ir Dievas tau padės“. Iš tikrųjų,  A. Gustaičiui netrukus atsiveria puikios galimybės įgyvendinti savo planus: 1925 metų spalį, gavęs Krašto apsaugos ministerijos  stipendiją, jis vyksta studijuoti lėktuvų konstravimo į aukštąją Paryžiaus aeronautikos mokyklą.

Baigęs mokslus ir grįžęs į Lietuvą, A. Gustaitis imasi organizuoti serijinę lėktuvų ANBO gamybą. Taip jau sutapo, kad jo triumfo dieną vėl tapo liepos 14-oji – būtent tą 1932 metų dieną į orą pirmą kartą pakilo ANBO-IV, netrukus pelnysiąs šlovę visoje Europoje. Netrukus bus pradėta kalbėti, kad ANBO-IV savo charakteristikomis gerokai lenkia daugelį kitų Europos valstybių žvalgybinių lėktuvų. 1934-aisiais, minint Dariaus ir Girėno žūties metines, A. Gustaičio vadovaujamas trijų ANBO-IV skrydis aplink Europą sukels neregėtą furorą Senojo žemyno sostinėse. Birželio 25-osios rytą pakilę Kaune, trys lėktuvai nuskrido 12 tūkstančių kilometrų, aplankydami Stokholmą, Kopenhagą, Amsterdamą, Briuselį Londoną Paryžių, Marselį, Romą, Udinę, Vieną, Prahą, Budapeštą, Bukareštą, Kijevą ir visus sukeldami neregėtą aviatorių, visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą bei pagyras.

Paskutinis eskadrilės maršruto taškas, prieš sugrįžtant į Kauną, buvo Maskva. Čia Lietuvos lakūnai buvo sutikti itin pompastiškai. Milžiniškas plakatas, sveikinantis draugiškos Lietuvos lakūnus, SSRS karinių oro pajėgų vado surengti iškilmingi pietūs, grandioziniai mitingai, viešnagės Maskvos įmonėse, naujų sovietinių karo lėktuvų apžiūra, panegirika spaudoje… Ir tuomet galėjo pagalvoti, kad visa tai buvo Danajų dovanos? Galimas dalykas, kad Maskva jau tuomet nusižiūrėjo retų gabumų lietuvį konstruktorių, kurį galima panaudoti savo tikslams ir kuriam už atsisakymas bendradarbiauti su sovietais kainuos gyvybę. Po septynerių metų tai įvyks ne kur kitur, o toje pačioje Maskvoje, kadaise sutikusioje jį kaip garbingą svečią ir didvyrį!

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas, liepos 19 dieną 18 valandą, tiksliai numatytu laiku nusileidęs Kaune, A. Gustaitis imasi kurti naujus ANBO modelius. Šį darbą vainikavo 1938 metais pradėtas statyti lengvas dvivietis lengvą bombonešis ANBO-VIII, kuris pirmą kartą į orą pakils 1939 metų rugsėjo 5 dieną, jau prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui.

Reikia pastebėti, kad A. Gustaitis tuo metu jau buvo ne vien lėktuvų konstruktorius ir bandytojas. Dar 1934 m. gegužės 9 dieną jis buvo paskirtas Lietuvos karo aviacijos viršininku, 1937 metais jam buvo suteiktas   brigados generolo laipsnis. Būtent šios dvi aplinkybės ir generolo nenoras bendradarbiauti su okupantais ir nulėmė tragišką jo likimą. Netrukus jis bus priverstas ne tik savo rankomis sunaikinti tai, ką kūrė beveik du dešimtmečius, bet ir priimti sprendimą, galiausiai kainuosiantį jam gyvybę.

 

Okupantų vilionės

 

Lietuvos vyriausybei priėmus Maskvos ultimatumą ir sutikus įsileisti papildomas Raudonosios Armijos įgulas, ankstų birželio 15-osios rytą atvykęs į Kauno aerodromą, A. Gustaitis jau rado čia  šeimininkaujančius sovietų kareivius. Generolu Lebedevu prisistatęs raudonosios Armijos karininkas ne tik nesutiko paaiškinti kiek laiko ir koki9ais tikslais sovietai naudosis aerodromu, bet ir apskritai nesileido su Lietuvos karo aviacijos viršininku į jokias kalbas. Tuo tarpu 16 dieną numatyti planiniai lietuvių eskadrilės ir aviacijos mokomosios grupės skrydžiai. A. Gustaitis mėgina nurodo aerodromo komendantui skubiai susisiekti su sovietų karo aviacijos štabu ir išsiaiškinti, ar raudonarmiečių buvimas tam nesutrukdys. Po ilgų aiškinimųsi, sovietų kariškiai sutinka susitikti su A. Gustaičiu kitą dieną dešimtą ryto.

Aerodrome A. Gustaitis randa bent 30 sovietų naikintuvų ir gerą pusšimtį bombonešių. Prie angarų stovi sovietų sargybiniai, kurie nieko vidun neįleidžia. Tiesa, aerodromą saugo ir mūsų kariai, bet tai jau paskutinė tokia diena – rytoj sovietai pareikš visą aerodromo apsaugą perimantys savo žinion.

O kol kas su A. Gustaičiu susitikę du aukšti sovietų aviacijos karininkai gana mandagiai, bet tvirtai pareiškia pageidaujantys, jog lietuvių kovinės eskadrilės kol kas neskraidytų. Kiek truks tas „kol kas“ niekas negali aiškiai atsakyti. Vėliau paaiškės, kad šis laikinumas tęsis iki pat tos akimirkos, kai Lietuva bus formaliai inkorporuota į SSRS sudėtį.

Netrukus A. Gustaičio laukia dar viena nemaloni misija. Sovietams palanki Lietuvos karinė vadovybė siunčia jį į Maskvą  ir susitarti dėl sovietinių naikintuvų pirkimo naujai formuojamoms Lietuvos karinių oro pajėgų eskadrilėms. Iš pirmo žvilgsnio ir ši antroji generolo viešnagė Maskvoje nedaug skiriasi nuo jau minėtos ANBO-VIII eskadrilės sutikimo: vaišėmis nukloti stalai, tostai, draugiškos kalbos… Dabar niekas negali pasakyti, ar tuomet A. Gustaitis suprato, jog lėktuvų pirkimas buvo tik pretekstas – regis, sovietų vadovybė tuomet jau zondavo realias galimybes įkalbėti gabų konstruktorių dirbti Maskvai. Šiaip ar taip. Šiaip ar taip, sugrįžęs iš Maskvos Lietuvos karo aviacijos viršininkas pareiškė, kad sovietiniai naikintuvai ir pasenę, ir niekam tikę, ir per brangūs, todėl jų pirkti neverta.

Supratę, kad meduolis nepadeda, sovietų emisarai griebėsi botago. Netrukus Lietuvos karo aviacijos vadovybė gavo sovietų pranešimą apie tai, kad Palangos aerodrome esanti lietuvių eskadrilė rengiasi susikauti su ten pat dislokuotais sovietų karo lakūnais. A. Gustaitis skubiai vyksta į Palangą. Apklausus abiejų dalinių vadus paaiškėja, kad visi šie kaltinimai tiesiog laužti iš piršto. Generolui kyla negeras įtarimas – ar tokie pareiškimai nebus sąmoninga sovietų provokacija ir ar tai galiausiai nebus susiję su ketinimais palaidoti ne tik Lietuvos aviaciją bet ir visą mūsų valstybę.

Įtarimai netruko pasitvirtinti. Panašios istorijos bent jau Palangoje ėmė kartotis dažnai. Neva iš aerodromo apylinkėse gyvenančių žmonių namų kažkas kažkam šviesomis signalizuoja apie čia esančių sovietų lėktuvų skaičių ir tipus, tad būtų geriausia šiuos gyventojus iškeldinti kur nors toliau. Po ilgų aiškinimųsi ir bendrų naktinių stebėjimų tapo akivaizdu, kad visa tai – irgi prasimanymai. Tiek ši, tiek vėlesnės provokacijos nedavė jokių rezultatų, tačiau, kaip vėliau prisimins tuometinis Kauno aerodromo komendantas Ignas Šešplaukis, A. Gustaičio kantrybė vieną kartą trūko.  „Tegu juos velniai! Ką tik tie šunsnukiai nesugalvoja, visokių niekšybių! “, – piktinosi generolas.

Viena iš tokių niekšybių A. Gustaičiui buvo itin skausminga: jam buvo pavesta per penkis mėnesius likviduoti Lietuvos karo aviaciją. Sunku pasakyti, ką jautė generolas, matydamas, kaip jo puoselėtas ANBO VIII, išmestas iš Fredos dirbtuvių rūdija lietuje. “Kaip jie viską niekina, kokie idiotai, net nepasinaudoja tuo, kas taip vertinga“, – stebėdamas, kaip raudonarmiečiai vos ne į gabalus drasko lėktuvus ir ką galėdami tempia kas kur, kalbėjo generolas.

 

Pavėluotas sprendimas

 

Pasibaigus aviacijos perdavimui, A. Gustaitis, nenorėdamas turėti jokių reikalų su okupantais kariuomene, pasiprašo į atsargą. Jo raportas patenkinamas, tačiau  ramybės nuo to nė kiek ne daugiau. Vis dažniau ir dažniau Gustaičių namo slenkstį mina įvairaus rango sovietų kariškiai, siūlydami inžinieriaus pareigas Rusijoje, gerą atlyginimas, puikų butas. Tik pasiūlymų tonas kaskart darosi vis griežtesnis, kol galų gale A. Gustaitis supranta, jog galiausiai bus išvežtas jėga.

Vis dėlto, kodėl buvęs karo aviacijos viršininkas laukia taip ilgai? Kodėl jis nepasinaudoja proga pasitraukti iš Lietuvos dar tuomet, kai jos sienų apsaugos dar neperėmė NKVD kariuomenė? Pagaliau, kodėl jis nepasinaudojo galimybe legaliai išvykti iš tėvynės, pasinaudojant jo žmonos, pusiau vokietės, teise į repatriaciją, kuri truko iki pat 1941 metų kovo 25 dienos?

“Visi pabėgti negali, jei ir norėtų. Gyvenimas bus sunkus, bet kuo mes geresni už kitus, kodėl inteligentai turi gelbėtis, palikdami liaudį jos likimui? Kuo daugiau šviesesnių žmonių liks, tuo sunkiau bus rusams visai užvaldyti kraštą“,  – svarstė generolas. JIs liksiąs tėvynėje, į politiką nesivelsiąs, okupantams netarnausiąs, dėstysiąs Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakultete… Tačiau likti šio šėtoniško žaidimo nuošalyje nebuvo įmanoma. 1940 metų pabaigoje jis iš tiesų pradėjo dėstytojauti, tačiau tuo metu jau buvo prasidėję masiniai buvusių Lietuvos karininkų suėmimai. A. Gustaitis nutaria nebelaukti. Tačiau legaliai išvykti buvo per vėlu – 1941 metų kovą su paskutiniu repatriantų ešelonu tai padaryti galėjo tik generolo žmona. A. Gustaitis apsisprendžia tomis pačiomis dienomis mėginti ištrūkti nelegaliai. „Pasimatysim poryt už sienos“, – tokie buvo paskutinieji jį išlydinčiai žmonai ištarti A. Gustaičio žodžiai.

Kovo 4-osios rytą susitikęs su pasienio vedlio patikėtiniu, A. Gustaitis 14 valandą 50 minučių sėda į traukinį, Vykstantį į Šeštokus. Išlipęs Šeštokų stotyje pereina geležinkelį. Už kelių šimtų metrų jį pasiveja vedlio važnyčiojamas vežimas. Tačiau kelionė sienos link nutrūko vos už puskilometrio. Buvo gal pusė aštuonių vakaro, kai vežimą sustabdė netikėtai pasirodę du sovietų pasieniečiai ir pareikalavo parodyti dokumentus. Suprasdamas, kad kitos išeities nėra, A. Gustaitis šoka iš vežimo ir leidžiasi bėgti, tačiau jį sustabdo šūviai.

Toliau įvykiai klostosi žaibo greitumu. Kovo 6 dieną A. Gustaitis atsiduria Kauno NKVD kalėjimo kameroje, o jau kitą dieną išvežamas į Maskvą. Buvusiam karo aviacijos viršininkas kaltinamas kova prieš sovietų valdžią Lietuvoje, ryšiais su vokiečių žvalgyba ir mėginimu nelegaliai pereiti SSRS ir Vokietijos sieną. Tardymai trunka pusmetį, sprendžiant iš apklausos protokolų, visi jie vyksta naktimis. Žinant NKVD kalėjimo tvarką, draudžiančią kaliniams miegoti dienos metu, reikia tik įsivaizduoti, kodėl vasaros viduryje A. Gustaitis galiausiai savo parašu patvirtina visus jam mestus kaltinimus. Liepos 7 dieną įvykusiame teismo posėdyje jis prisipažįsta kaltas, o nuo paskutinio žodžio atsisako. Tą pačią dieną SSRS Aukščiausiojo teismo kolegija nuteisia A. Gustaitį sušaudyti.

Tuo buvusios Lietuvos kariuomenės viršininko kančios nesibaigia. Paprastai tokius nuosprendžius sovietiniai budeliai vykdydavo ilgai nedelsdami, tačiau A. Gustaitis Butyrkų kalėjimo mirtininkų kameroje dar praleis dar daugiau nei tris mėnesius. Galimas dalykas, kad mainais už gyvybę sovietai dar kartą ketino pasiūlyti konstruktoriui dirbti jiems už spygliuotų vielų? Tačiau A. Gustaičio likimą nulemia įvykiai už kalėjimo sienų vokiečių kariuomenei priartėjus prie Maskvos, Butyrkų kalinius imta karštligiškai evakuoti. Tačiau ne visus. Daugelio jų gyvybę nutraukė nagano šūvis į pakaušį čia pat, kalėjimo rūsyje. NKVD budelio kulka čia nutraukė ir Lietuvos sparnų kūrėjo A. Gustaičio skrydį.

“Lietuvos žinios“, 2010-10-15

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s