Naivumo kaina

 

Šią savaitę sukako 128 metai kai gimė Vincas Krėvė-Mickevičius – rašytojas, dramaturgas, ilgametis Kauno universiteto profesorius. Deja, likimas šiam žmogui lėmė ir kitokį vaidmenį – tapti pirmuoju jau sovietų okupuotos nors formaliai dar nepriklausomos Lietuvos liaudies vyriausybės vadovu.

 

Aras Lukšas

 

„Jaučiausi lyg kad esu pakasynose kažko brangaus ir artimo, gal nevisai dar užmerkusio akis, bet jau kovojančio su mirtimi paskutinėje agonijoje. Visi jutome, kad nebūsime savo krašto vairuotojai, bet greičiau pastumdėliai, o kai kurių likimas gal jau iš anksto nuspręstas“. Taip vėliau, jau būdamas emigracijoje, V. Krėvė-Mickevičius prisimins 1940 metų birželio 17 dieną, kai prisiekė sovietų emisarų sudaryta Liaudies vyriausybė. Ir jam, kad šios vyriausybės vadovui tuomet teko prisiekti ištikimybę 1938 metų konstitucijai. Tai pačiai, kuri per pastarąsias porą dienų  buvo net kelis kartus paminta po kojomis ir kuri bus galutinai sutrupta sovietų surikiuotam Liaudies Seimui priėmus sprendimą inkorporuoti mūsų valstybę į SSRS sudėtį.

Kaip atsitiko kad buvęs tautininkas ir Šaulių Sąjungos vadovas, geras Antano Smetonos draugas ir visų gerbiamas universiteto profesorius sutiko prisiimti tokį nedėkingą vaidmenį? Ir kaip vėliau, šio vaidmens atsisakiusiam V. Krėvei pavyko ištrūkti iš sovietų paspęstų pinklių gyvam ir sveikam? Kad atsakytume į šiuos klausimus pažvelkime į kai kuriuos rašytojo gyvenimo faktus.

 

Tautininkas ir sukilimo organizatorius

 

Gimė V. Krėvė 1988 metų spalio 19 dieną Subartonyse, Merkinės parapijoje. Jo senelis buvo kilęs  iš Nedingės kurioje Mickevičius kažkodėl vadino Krėvėmis. Ši pravardė po kurio laiko taps rašytojo literatūriniu pseudonimu, vėliau taps ir jo pavardės dalimi būdamas emigracijoje ir galbūt nebenorėdamas prisiminti 1940-ųjų vasaros, buvęs Liaudies vyriausybės vadovas pasirašinės jau tik Krėvės vardu.

Tačiau tai bus po kelių dešimtmečių. O kol kas, baigęs Merkinės mokyklą būsimasis rašytojas įstoja į kunigų seminariją. Tačiau šie mokslai jam, regis ne prie širdies, nes neilgai trukus V. Mickevičius seminariją meta. 1902 metais  jo laukia pirma lemtinga pažintis: tą vasarą jis leidžia Marcinkonyse, pas kunigą Joną Šoblickį, didelį Lietuvos patriotą ir kalbos puoselėtoją. Būtent tai paskatins būsimą literatą pradėti rašyti lietuviškai.

Po poros metų V. Krėvė nutaria studijuoti filologiją, o mokslas pasirenka Kijevo ir Lvovo universitetus. 1909 metais jis skiriamas dirbti į Baku, kur iki 1920 metų dėsto rusų kalbą ir literatūrą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis 1919 metais paskiriamas iį mūsų šalies konsulu Azerbaidžane. 1920 metų gegužę V. Krėvė sugrįžta į Lietuvą, kur po poros metų gauna profesoriaus pareigas Kauno universitete. Šiose pareigose jis išbus iki pat nelemtų 1940-ųjų.

Kaune V. Krėvės laukia dar vienas lemtingas susitikimas – čia užsimezga profesoriaus draugystė su pirmuoju ir paskutiniuoju tarpukario Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Nebuvo dienos, kad A. Smetona, grįždamas iš universiteto, neužeitų pas Krėvę ar Krėvė pas jį. Ši draugystė iš esmės pakeitė rašytojo politines pažiūras – kadaise Azerbaidžane šliejęsis prie kairiųjų eserų V. Krėvė tampa įsitikinusiu tautininku ir net Tautos pažangos partijos kandidatu į Seimą. Tiesa, nei tuomet tautininkai į Seimą nepateko, tačiau netrukus V. Krėvė gauna kitas pareigas – 1922-aisiais jis išrenkamas Šaulių sąjungos vadovu. Reikia prisiminti, kad tuometinė Lietuvos vyriausybė imasi organizuoti Klaipėdos sukilimą būtent šaulių jėgomis. V. Krėvei patikima itin svarbi ir slapta misiją – jis vyksta į Berlyną, ir gauna ten sukilimui reikalingų ginklų – šautuvų ir kulkosvaidžių.

1924 metais, reorganizavus Tautos pažangos partiją, į Tautininkų partiją, V. Krėvė tapo jos pirmininku. Tačiau neskaitlinga ir ne itin populiari partija turi nedaug šansų ateiti į valdžią rinkimų  keliu, tad V. Krėvė kartu su būsimu premjeru Augustinu Voldemaru kalbasi apie perversmą. Sakoma, kad šiuose pokalbiuose ne paskutinį vaidmenį vaidino ir Sovietų pasiuntinybės darbuotojai. Vėliau tokios pažintys V. Krėvei atsilieps labai skaudžiai.

Pačiame 1926 metų perversme, V. Krėvė atrodo, tiesiogiai nedalyvavo, tačiau tikėjosi, kad naujoje tautininkų jam bus pasiūlytas švietimo ministro portfelis. Šiai svajonei neišsikildžius profesorius labai įsižeidė ir draugystė su A. Smetona bei A. Voldemaru baigėsi. Rašytojo gyvenimas ima krypti nauja vaga.

 

Nelemtos pažintys

 

1928 metais V. Krėvė organizuoja draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. Draugija rengia menininkų keliones į Sovietų Sąjungą, lietuvių parodas, koncertus, sovietinių filmų peržiūras. Nuo šiol rašytojas tampa dažnu svečiu ir sovietų pasiuntinybėje, kalbasi su jos darbuotojais apie Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą. Galimas dalykas kad būtent ši pokalbių paveiktas, 1935 metais V. Krėvė pereina į aktyvią opoziciją, suartėja su kairiaisiais rašytojais ir net pogrindyje veikusiai komunistų partijai artimais žmonėmis. Jis sutinka būti žurnalo „Literatūra“ oficialiuoju redaktoriumi.  Tiesa, išeina tik du šio žurnalo numeriai – trečiasis konfiskuojamas ir  „Literatūros“ leidimas uždraudžiamas.

V. Krėvė atsiduria didelėje valdžios nemalonėje. Tais pat metais Kauno apskrities komendantas konfiskuoja jo „Patarlių ir priežodžių pirmąjį tomą, motyvuodamas tuo, kad net 300 šiame leidinyje esančių patarlių ir priežodžių „įžeidžia viešąją dorovę“.  1937 metais švietimo ministras, nenurodydamas priežasčių, nepatvirtina Krėvės Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, nors universiteto senatas jį sutartinai perrenka į šias pareigas.

1940 metų  pradžioje fakultetą perkėlus į Vilniaus universitetą, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu Krėvė nebuvo patvirtintas ir antrą kartą, nors to norėjo fakulteto taryba ir siūlė švietimo ministrui patvirtinti jo kandidatūrą.

Taigi, valdžios ir buvusių bendražygių atstumtas tautininkas V. Krėvė vis labiau šliejasi prie prosovietinių literatūros veikėjų. Viena tokia pažintis bus lemtinga profesorius vis dažniau bendrauja su aktyviu Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikėju Justu Paleckiu. Šis 1939 metų rugsėjį nusiveda rašytoją pas SSRS pasiuntinį Nikolajų Pozdniakovą – neva pasikalbėti apie tai, kaip plėtoti dviejų šalių kultūrinius ryšius. 1940-ųjų birželį V. Krėvei apie šią pažintį bus priminta.

Vos sovietams okupavus Lietuvą, 1940 metų birželio 15-osios vidudienį V. Krėvės namuose suskamba telefonas. Ragelį pakėlusi profesoriaus sako, kad skambina iš sovietų atstovybės. Apimtas negeros nuojautos V. Krėvė prašo žmonos pasakyti kad jis jau miega. Bet plieninis balsas ragelyje atkaklus. Tai ne kas kitas, kaip senas pažįstamas N. Pozdniakovas. Prašo tuoj pat atvykti į atstovybę. Bet juk jau vėlu, ginasi V. Krėvė.  „Nieko vasaros naktys šiltos ir trumpos, ramina Stalino pasiuntinys. Kiek padvejojęs, profesorius nutaria važiuoti.

Pasitikęs Krėvę atstovybėje N. Pozdniakovas itin lipšnus ir malonus. Dar kartą atsiprašo už tokį vėlyvą kvietimą ir čia pat jam pristato dar vieną žmogų – SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo pavaduotoją Vladimirą Dekanozovą. Palieka juos dviese tuo pretekstu, kad nori pasirūpinti užkandžiais ir viena kita taurele. Tuo tarpu V. Dekanozovas eina prie reikalo. Skundžiasi, labai nusivylęs A. Smetona, kurios ne tik jo nepasitiko, bet ir apskritai išvyko iš Lietuvos. Dar kartą primena, kad SSRS nesikėsina ir niekuomet nesikėsins į mūsų valstybės suverenitetą, o SSRS kariuomenės įvedimas buvo neišvengiamas šiais nelengvais laikais. Taip norima apsaugoti Lietuvą nuo Vokietijos agresijos. Po ilgo pokalbio apie šį bei tą Dekanozovas ima tvirtinti, kad jam buvę labai sunku kalbėtis su einančiu prezidento pareigas Antanu Merkiu ir jos sovietų emisarai norėtų Lietuvos vyriausybėje matyti tokius žmones, kurie netrukdytų Maskvos planams. Todėl jis, V.  Krėvė eisiąs numatytas į užsienio reikalų ministro ir vicepremjero  pareigas. Ir šia pat pakiša jam lapą su būsimos vyriausybės narių pavardėmis. Žinomų pavardžių jame gana nemažai, tačiau labiausiai stebina jo senas pažįstamas J. Paleckis, numatytas ministro pirmininko pareigoms.

To Krėve tikrai nesitikėjo, jau nekalbant apie tai, kad kabineto nario pareigas jam siūlo ne prezidento pareigas einantis A. Merkys, o SSRS užsienio reikalų ministro atstovas. Rašytojo nuomone, J. Paleckis tikrai netinka vyriausybės vadovo pareigoms tokią atsakingą valandą. O ir pats profesorius, sakosi niekuomet politika neužsiėmęs tad siūlomų pareigų vyriausybėje nenorėtų priimti.

V. Krėvės nuostabai, V. Dekanozovas su jo nuomone netikėtai sutinka. Taip, J. Paleckis – ne tas žmogus, kuriam būtų galima patikėti kabineto vadovo pareigas, tačiau reprezentacinei prezidento funkcijai jis visiškai tinkąs. O kai dėl paties V. Krėvės, tai šis esąs populiarus patriotinių veikalų kūrėjas, tad žmonės juo pasitikėsią.

Ar sutikti su pasiūlymu? Juolab, kad V. Dekanozovas žada, jog pasikeitus padėčiai, sovietų kariuomenė tikrai bus išvesta.  Vis dėlto, V. Krėvė nutaria duoti atsakymą tik pasitaręs su A. Merkiu. Grįžęs namo ir pasitaręs su žmona profesorius skambina N. Pozdniakovui. Dėkoja už pasiūlymą ir sako, nutaręs pasiūlytų pareigų atsisakyti. V. Krėvė nežino ir negali žinoti, jog V. Molotovo nurodymu nauja Lietuvos vyriausybė turi būti sudaryta jau rytoj, ir kad taip paprastai ištrūkti iš voratinklio jam nepavyks.

Rytojaus rytą profesorių į prezidentūrą skubiai kviečia A. Merkys. Iš ministro pirmininko veido V. Krėvė supranta, kad šis jau žino apie jo apsisprendimą, Tačiau A. Merkio rūstybė liejasi ne ant profesoriaus, o ant A. Smetonos. „ Manai, aš čia kuo dėtas? Jau išdūmė kaltasis, net nepasitaręs, su savo vyriausybe. Tautos vadas! Antrasis Vytautas! Lietuvos ginkluotųjų pajėgų viršininkas! Sušaudyti tokį vadą!“. A. Merkys sako suprantąs, kad Lietuva faktiškai okupuota, tad dabar tenka laviruoti. Tad V. Krėvės kandidatūra esanti geriausias kompromisas, juolab, kad į vyriausybę sovietai numatę tokius užkietėjusius komunistus kaip Mečys Gedvilas. „Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis, pagaliau? Negi sutiksim, kad vyriausybės priešaky atsistotų Sniečkus, kaip bolševikai buvo mums buvo pasiūlę? „ – nevilties apimtas klausia A. Merkys? Visiškai pasimetęs V. Krėvė sutinka galutinį atsakymą duoti po pietų. Tuo tarpu jo kojos pačios neša pas buvusį teisingumo ministrą Stasį Šilingą. Tas pataria sutikti ir mėginti mainais išsiderėti nors menkiausių nuolaidų iš bolševikų. „Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti“ – tokie bus S. Šilingo atsisveikinimo žodžiai.

 

Bejėgis premjeras

 

Šiek tiek po antros grįžusį namo profesorių užklumpa J. Paleckio skambutis. Sovietų paskirtasis premjeras teiraujasi, ar šis galiausiai duodąs savo sutikimą. Matyt, neištvėręs ragelyje tvyrančios tylos, J. Paleckis pasisiūlo atvažiuoti pats. V. Krėvė nenoromis sutinka. Po pusvalandžio J. Paleckis jau V. Krėvės namuose. Ir ne vienas, o su N. Pozdniakovu. Profesorius dar spyriojasi, reikalauja, kad tokiu atveju finansų ministru būtų paskirtas Ernestas Galvanauskas. Tai buvo tarsi gelbėjimosi ratas – juk sovietai, nenorėję, kad į naująją Liaudies Vyriausybę būtų paskirtas nė vienas buvusio kabineto ministras, tokią sąlygą atmes. Deja, po kelių valandų šias viltis išsklaido paskambinęs J. Paleckis praneša, kad E. Galvanauskas sutiko priimti finansų ministro pareigas. „Tikiuosi, daugiau kliūčių nėra“? – klausia sovietų paskirtas premjeras. Trauktis nebėra kur. „Gerai“, – ištaria profesorius V. Krėvė, greičiausiai suprasdamas, kad priėmė patį blogiausią savo gyvenimo sprendimą. „Rytoj kviečiu ir pirmą vyriausybės posėdį“ – su palengvėjimu atsidusęs ištaria J. Paleckis ir padeda ragelį.

Netrukus V. Krėvės, jau kaip vyriausybės vadovo, perėmusio šias pareigas iš J. Paleckio laukia kelionė į Maskvą ir susitikimas su V. Molotovu. Vizitas numatytas liepos 1 dienai. Traukinys , artėdamas prie Maskvos Baltarusijos stoties lėtina greitį, už vagono langų bėga lietuviškomis trispalvėmis apkaišyti stulpai. Perone V. Krėvės laukia SSRS užsienio reikalų komisaro pavaduotojas, Maskvos karo komendantas, ir žinoma, Lietuvos atstovas Sovietų Sąjungoje Ladas Natkevičius. Jau įsėdus į automobilį, pastarasis sako: „Nors jus sutiko kaip geriausiais laikais sutikdavo mūsų aukštus pareigūnus, bet nemanau, kad jų nusistatymas mūsų atžvilgiu būtų pakitęs“. V. Krėvė vis dar netiki: nejau sovietai taip ciniškai sulaužys duodą žodį ir parašais sutvirtintas sutartis?

Kelias iki V. Molotovo kabineto pasirodo ilgesnis, nei tikėtasi – susitikimas paskirtas tik 11 valandą vakaro – jis turi vykti naktį, laikantis geriausių Stalino tradicijų. Po ilgo laukimo priimamajame paaiškėja, kad V. Molotovas nori kalbėtis su V. Krėve akis į akį tad Lietuvos pasiuntinys L. Natkevičius jo kabinete nepageidaujamas. Ką padarysi – abiem Lietuvos pareigūnams tenka nuryti ir šią karčią piliulę.

Iš šalies pažiūrėjus, malonus ir nuoširdus pokalbis trunka ne vieną valandą. V. Krėvė naiviai bando įtikinti sovietų užsienio reikalų komisarą Viačeslavą Molotovą, jog būtina išlaikyti bent jau formalią Lietuvos nepriklausomybę – esą tai atitiktų abiejų valstybių interesus. Vėliau pats V. Krėvė savo prisiminimuose pacituos, ką V. Molotovas atsakė į šiuos argumentus:  „Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Baisiuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūras, tai ne dėl savo asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Sovietų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į tarybinių respublikų šeimą, savaime suprantama, kaip atskiras sąjungines respublikas, garantuojant plačiąsias teises ir galimumus vystytis ir žydėti tautinėms kultūroms, tautiniams ūkiams ir gerovei“.  V. Krėvei suabejojus, ar atsirastų pasaulyje tauta, kuri savo noru atsižadėtų nepriklausomybės, V. Molotovas atsakė: „Pamatysi tamsta, kad nepraslinks nė keturių mėnesių, kai liaudis visose Pabaltijo valstybėse pasisakys už įsijungimą.  Molotovui pasakius šiuos žodžius, baigėsi mano labai ilgas ir visiškai nevaisingas pasikalbėjimas. Man pasidarė aišku, kad SSRS užmaskuota jėga inkorporuos Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį“,  – prisimena V. Krėvė. Atsisveikino jiedu šaltai. Buvo maždaug trečia nakties, kai išėjęs iš V. Molotovo kabineto priimamajame Lietuvos premjeras rado jo laukiantį. L. Natkevičių. Abu vyrai be žodžių supranta, kad nei jų žodžiai, nei pastangos nieko nebereiškia.

Liepos trečiąją V. Krėvė jau Kaune. Tiesiai iš geležinkelio stoties jis skuba pas E. Galvanauską iš kurio išgirsta liūdnas naujienas: prezidentas J. Paleckis paleido Seimą, M. Gedvilas nutraukė draugystės sutartis su Latvija ir Estija. O tai, kad Lietuva bus inkorporuota į SSRS sudėtį, jau nebekelia jokių abejonių. Nejau abiem teks ne tik dalyvauti savo valstybės laidotuvėse, bet ir būti jos duobkasiais?

Čia pat, nelengvame pokalbyje bręsta V. Krėvės sprendimas: „nieko kito mums nebelieka, kaip tik pasitraukti. Pasilikdami toliau vyriausybėje mes būsim laikomi komunistų pagalbininkais Lietuvos nepriklausomybei sužlugdyti“.

Tą pačią dieną susitikęs su J. Paleckiu V. Krėvė taip pat neišgirstas nieko paguodžiančio. Šis lieja ašaras ir taip pat skundžiasi buvęs apgautas, tačiau dabar Lietuvai kitos išeities nebėra, o pasipriešinimas ne tik niekuo nepadės, bet ir sunaikins lietuvių tautą ir ypač jos inteligentiją.

Kitą dieną sušauktame Ministrų Tarybos posėdyje, kuris šiaipjau turėjo būti skirtas einamiesiems reikalams, į dienotvarkę netikėtai įtraukiamas klausimas dėl skubių naujo Seimo rinkimų.

Marionetinės vyriausybės vadovas supranta, kad jo balsas čia nieko nebereiškia ir kad sustabdyti rinkimų farso nepavyks. Netrukus V. Krėvė įteiks J, Paleckiui atsistatydinimo pareiškimą. Šis, matyt bijodamas užrūstinti Kremliaus pasiuntinius, kol pas pasiūlo profesoriui tiesiog išeiti atostogų, kol viskas išsispręs savaime.

Priėmęs sprendimą trauktis, V Krėvė manė, kad netrukus bus suimtas ir išvežtas. Tačiau Maskvoje, matyt buvo nutarta kitaip – atlikęs savo vaidmenį profesorius okupantams atrodė ne tik nereikalingas, bet ir nepavojingas. Maža to, kaip atlygis už dalyvavimą valstybės laidotuvėse jam 1941 metų balandį buvo suteiktos Mokslų akademijos prezidento pareigos.

Antrosios sovietų okupacijos V. Krėvė nebelaukė – 1944 metais jis pasitraukė į Austriją, o dar po trejų metų įsikūrė JAV Filadelfijos mieste, kur iki pat gyvenimo pabaigos Pensilvanijos universitete dėstė rusų bei lenkų kalbas ir literatūrą.

“Lietuvos žinios“, 2010-10-22

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s