Politikos įkaitas

Vakar sukako 68 metai, kai 1942-ųjų lapkričio 4 dieną Rusijos Vladimiro kalėjime drauge su grupe žymių tarpukario Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų buvo sušaudytas Pranas Dovydaitis – Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, teisininkas filosofas, Lietuvos Ateitininkų sąjungos steigėjas. Šis žmogus visuomet stengėsi laikytis toliau nuo politikos, tačiau likimas nuolatos viskas pakreipdavo savaip.

 Aras Lukšas

Pranas Dovydaitis šiandien dažniausiai prisimenamas kaip žymus Ateitininkų veikėjas, mokslininkas, kelių dešimčių leidinių redaktorius ir leidėjas, pedagogas. Politinė jo veikla paprastai lieka šešėlyje. Ir tai nenuostabu: šis žmogus buvo vienas iš Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos narių, tačiau jis niekuomet nesibrovę į pirmąsias eiles ir nesistengė būti įtakingas. 1930 metais Nepriklausomybės akto signataras anuos laikus prisimins tokiais žodžiais: „Aš buvau tik eilinis Tarybos narys ir nebuvau pašvenčiamas į „slaptą“ diplomatiją, kurią vedė Tarybos Prezidiumas. Apie, pavyzdžiui, tokius nutarimus kaip Lietuvos „karaliaus“ rinkimai, aš  ir dar vienas kitas iš mūsų „frakcijos“ buvome painformuoti tiktai tuomet, kai jau viskas buvo nutarta“.

 

Nuo signataro iki premjero

 

P. Dovydaitis įėjo į istoriją ir kaip trumpiausiai – vos mėnesį – veikusios Trečiosios Lietuvos vyriausybės vadovas. Šias pareigas jis prisiėmė itin nenoriai, tiesiog suprasdamas, kad imasi kompromisinės figūros funkcijų. Nepaisant premjero ir jo ministrų pastangų stabilizuoti politinę padėtį šalyje ir sudaryti prielaidas įvesti Prezidento instituciją, per tą mėnesį pikti liežuviai spėjo prilipinti Trečiajai vyriausybei „rožančiaus kabineto“ etiketę. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip visiškai kitai veiklai rengęsis P. Dovydaitis pirmą kartą atsidūrė politikų gretose.

Atrodo, kad būsimąjį signatarą ir Ministrą pirmininką nuo pat pradžių traukė pedagoginė veikla. Šiaip ar taip, 1904 metais jis įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Tačiau mokytis ten teko neilgai: už dalyvavimą 1905 metų įvykiuose P. Dovydaitis su grupe kitų moksleivių iš seminarijos pašalinamas, nebaigęs tik vieną jos kursą.

Tenka ieškoti kitų kelių. Nenorėdamas prarasti laiko, 1908 metų pavasarį P. Dovydaitis eksternu išlaiko baigiamuosius egzaminus Marijampolės gimnazijoje ir tų pačių metų rudenį tampa Maskvos universiteto Teisės fakulteto studentu. Po ketverių metų baigęs studijas diplomuotas teisininkas dar įstoja į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau netrukus jo mokslus nutraukia naujas likimo posūkis vienaip ar kitaip susijęs su politika, tiksliau sakant, su dviejų lietuviškų politinių srovių nesutarimais. Konfliktas tarp tautinių ir krikščioniškųjų demokratų kilo dėl 1906 metais įsteigto ir abiejų pakraipų veikėjo leisto laikraščio „Viltis“ . Didesnę įtaką turėję krikščioniškosios pakraipos atstovai buvo vis labiau nepatenkinti leidinio redaktoriumi Antanu Smetona, tad redaguoti „Vilties“ 1913 metais į Vilnių kviečiamas P. Dovydaitis. Nuo to laiko takoskyra tarp tautininkų ir krikdemų vis gilės, o asmeniškai P. Dovydaičiui šis procesas po keliolikos metų atsilieps itin skaudžiai.

Tačiau kol kas visus užgriūna viena bendra bėda – prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija. Drauge su kitais lietuviškais leidiniais okupantai uždaro ir „Viltį“, tad P. Dovydaitis nutaria ieškoti pedagoginio darbo. Atvykęs į Kauną, jis 1916 metų sausį skiriamas pirmosios Kauno lietuvių gimnazijos direktoriumi. Jo pastangomis, „Saulės“ gimnazija tampa kone svarbiausiu lietuvybės židiniu mieste, tačiau tai visiškai nesiderina su vokiečių valdžios planais germanizuoti mokyklą. Nesutikęs padidinti vokiečių kalbos pamokų skaičiaus, P. Dovydaitis netrukus netenka pareigų. Tiesa, šį kartą jam pasiseka: neatsiradus tinkamesnio kandidato, būsimasis signataras į pareigas grąžinamas, atsipirkęs 100 markių bauda.

Kita, aktyvus lietuvybės propaguotojas neliko nepastebėtas: 1917 metais jis kviečiamas dalyvauti lietuvių konferencijoje o tų pačių metų rudenį išrenkamas į Lietuvos Tarybą. Nors P. Dovydaitis gyvena ir dirba Kaune, o Taryba posėdžiauja Vilniuje, P. Dovydaitis bent jau pradžioje stengiasi kiek įmanoma aktyviau dalyvauti jos veikloje, drauge su Kaziu Bizausku ir Mykolu Biržiška rengia okupacinei valdžiai memorandumą apie lietuviškų mokyklų padėtį Lietuvoje. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad humanitaras inteligentas nelabai tinka politikai – jis nesistengia būti matomas ir nemoka alkūnėmis brautis į pirmąsias eiles, todėl vietą, kurioje jis galėtų geriausiai pritaikyti savo žinias ir sugebėjimus, greitai užima kiti. P. Dovydaitis net nepatenka į 1918 metų viduryje sudarytą Tarybos švietimo komisiją. Nežinia, kad tuo metu jaučia ir galvoja būsimasis premjeras, tačiau iš sprendžiant to, posėdžiuose jis dažniausiai tyli, galima spręsti, kad P. Dovydaitis nebenori dalyvauti nei Tarybos veikloje, nei apskritai politikoje. Juo labiau, kad Tarybai jau vadovauja Antanas Smetona, su kuriuo jam nemaloniai teko susidurti dar „Vilties“ laikais.

Paskelbus Vasario 16-osios aktą, P. Dovydaitis tikriausiai ėmė mąstyti, jog jo, kaip politiko misija artėja prie pabaigos. Jis tolo nuo Tarybos reikalų vis daugiau laiko ir jėgų skirdamas savo gimnazijai, šviečiamiesiems straipsniams spaudoje, galiausiai pradėjo leisti ir pirmąjį šalyje pedagoginį leidinį „Lietuvos mokykla“.  Atrodė, kad su politika baigta visiems laikams, tačiau  netrukus jam teks prisiimti dar sunkesnę naštą ir kad tokį sprendimą teks priimti tuomet, kad valstybei iškils mirtinas pavojus, kurį kels ne tik kovas prieš Lietuvą pradėję lenkai ir bolševikai bet ir vidiniai politiniai nesutarimai.

 

Atvėrė kelią prezidentui

 

Trumpam prisiminkime, kad 1919 metų sausio 1 dieną Raudonajai Armijai užėmus Vilnių, tuometinė M. Sleževičiaus vyriausybė evakuojasi į Kauną, nuo šiol tapsiantį laikinėja sostine. Nepamirškime ir to, kad dar 1918 metų gruodžio 26 dieną Valstybės Tarybos Prezidiumo patvirtinta M. Sleževičiaus vyriausybė turėjo įgaliojimus ne tik valdyti šalį, bet ir leisti įstatymus, o Taryba negalėjo kištis į kabineto veiklą iki bus sušaukta viso krašto konferencija. Netrukus toks susitarimas sukels rimtą ir labai pavojingą politinę krizę. Mat, nepaisydama ankstesnio susitarimo Valstybės Tarybos prezidiumo nariai neskuba atiduoti visų įgaliojimų kabinetui. Maža to, 1919 metų kovo 5 dieną Taryba priima įstatymą, kurio perima savo žinion karo komendantūras. Tokį žingsnį M. Sleževičiaus Vyriausybė palaiko nepasitikėjimo pareiškimu ir atsistatydina. Vykdyti svarbiausią kabinetų funkciją – organizuoti krašto gynybą nebėra kam.

Būtina kuo skubiau sudaryti naują vyriausybę, tačiau šis procesas stringa. Jėgų pusiausvyra Taryboje trapi, tad regis, geriausia išeitis būtų koalicinė vyriausybė, kurią sudaryti pavedama daktarui Rokui Šliūpui. Tačiau to padaryti nepavyksta, nes M. Sleževičiaus liaudininkai bei socialdemokratai į koaliciją nesiveržia. Derybos su skirtingomis politinėmis jėgomis nepavyksta ir kitam kandidatui – buvusiam pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės, Švietimo ministerijos valdytojui Jonui Yčui. Galiausiai, kaip skęstantis šiaudo, Taryba griebiasi P. Dovydaičio kandidatūros – kitų variantų tiesiog nebebuvo, o laikas tirpo.

Suvokdamas, kad nestoja niekam skersai kelio, P. Dovydaitis pasiūlymą priima. Akivaizdu, kad tokį sprendimą jis priima be didelio entuziazmo, tiesiog suprasdamas, kad kritišku visai valstybei momentu kažkas turės prisiimti nelengvą naštą. Suprato P. Dovydaitis ir tai, kad jo vyriausybė gyvuos neilgai: jo kandidatūrą pasiūlė ne Krikščionių demokratų partija, o jai nuolat oponuojantys tautininkai. Be to, šalyje tuo metu nebuvo valstybės Tarybos pirmininko A. Smetonos ir niekas negalėjo prognozuoti, kaip šis sugrįžęs reaguos į faktą, kad kabinetą formuoja žmogus, kadaise išstūmęs jį iš „Vilties“ redakcijos.

Kita vertus, derybos dėl kabineto sudarymo P. Dovydaičiu sekėsi nė kiek ne geriau nei ankstesniems kandidatams: net iš Krikščionių demokratų partijos į naująjį kabinetą įeiti sutiko tik Aleksandras Stulginskis. „Aš politikai netinku, tai gal ir nenori niekas su manim bendrai dirbti“, – tomis nelengvomis dienomis dūsavo paskirtasis premjeras. Šiaip ar taip, P. Dovydaičiui pavyko šiaip taip suformuoti kabinetą, kurį be jau minėto A. Stulginskio sudarė tik tautininkai ir nepartiniai. Tiesa, politikoje visi šie žmonės nebuvo naujokai – tarkime, užsienio reikalų ministru liko dirbti Augustinas Voldemaras o Krašto apsaugos ministerijai vadovauti paskirtas Antanas Merkys. 1919 kovo 12 dieną Valstybės Tarybos prezidiumas P. Dovydaičio Ministrų kabinetą patvirtino. Bent jau tam kartui krizė buvo užglaistyta.

Naujojo kabineto programa, tuomet vadinta „Ministro pirmininko deklaracija“ nedaug kuo skyrėsi nuo ankstesnių vyriausybių formuluotų uždavinių. Šalies užsienio politika iš esmės liko ta pati. Kaip vienas svarbiausių jos uždavinių buvo numatyta informuoti kitas valstybes apie „Lietuvos reikalus, apie pasiryžimą žūtbūt įsikurt savo laisvą, nepriklausomą, demokratingais pamatais sutvarkytą valstybę“, siekti jos tarptautinio pripažinimo. Kiek radikaliau formuluoti vidaus politikos, o ypač – žemės reformos klausimai, pabrėžiant, jog „žemė turi būti tų, kas ją dirba“. Dokumente kalbama ir apie mokesčių politiką, leisiančią remtis ne užsienio paskolomis, o „savomis kojomis“. Tačiau svarbiausias vidaus politikos tikslas – „atvesti Lietuvą iki Steigiamojo Seimo“.  Po kelių dienų, Valstybės Tarybai patvirtinus deklaraciją, Trečiasis kabinetas jau turėjo visus įgaliojimus veikti.

Reikia pastebėti, kad vos mėnesį egzistavusi vyriausybė, kurioje nė viena partija neturėjo daugumos, suspėjo nuveikti ne tiek jau mažai, juolab, kad ramiai tvarkytis jai trukdė nuolatinė karinė grėsmė. Tuo metu apie du trečdalius Lietuvos teritorijos kontroliavo bolševikai. Raudonoji Armija jau ėmė kelti grėsmę ir pačiam Kaunui,  tad krašto gynyba buvo pagrindinis Kabineto rūpestis. Tam reikėjo ne tik kovoti patiems, bet ir tartis su kraštą vis dar okupuojančiais vokiečiais. Būtent tokie susitarimai palengvino sąlygas kovo mėnesį išmušti bolševikus iš Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos. Be to, Berlyne buvo perkami ir ginklai Lietuvos kariuomenei. Naujajam kabinetui teko spręsti ir sudėtingus finansinius klausimus: vyriausybė apribojo nekontroliuojamais kiekiais spausdinamų rusiškų pinigų įvežimą ir jų naudojimą vidaus rinkoje . Šis procesas tiesiog skurdino kraštą, nes už beverčius pinigus perkamos prekės būdavo išgabenamos į Rusiją. Tuo pat metu mezgėsi ir tvirtėjo ryšiai su JAV bei kitomis vakarų valstybėmis.

Kita vertus, per P. Dovydaičio kabineto veiklos mėnesį pavyko rasti kompromisą tarp dviejų nesutariančių valdžios šakų. Galima sakyti, kad būtent ši vyriausybė sudarė prielaidas ir Prezidento institucijos įkūrimui. Mat, nors Laikinoji Konstitucija ir numatė valdžios paskirstymą tarp Valstybės Tarybos  ir Ministrų kabineto, praktiškai šis pasidalijimas sukeldavo daug įtampos ir konfliktų, tad vietoje Tarybos Prezidiumo buvo nutarta įsteigti šalies Prezidento instituciją. 1919 metų balandžio 4 dieną valstybės vadovu išrenkamas iš užsienio sugrįžęs A. Smetona. Tą pačią dieną P. Dovydaitis ir jo kabinetas atsistatydina, o balandžio 12-ąją užbaigia savo veiklą. Vyriausybės vairą vėl perima mėnesį pailsėjęs M. Sleževičius.

 

Opozicijoje

 

P. Dovydaičio ir A. Smetonos keliai dar susikirs, ir susikirs gana drastiškai. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas trumpiausiai tarpukario istorijoje veikusio kabineto vadovas gali grįžti prie savo mėgstamo darbo. Jis vėl direktoriauja „Saulės“ gimnazijoje ir tuo pat metu dėsto senovės bei filosofijos istorijos kursą ką tik įsteigtuose Aukštuosiuose kursuose, turinčiuose tapti universiteto užuomazga. Nuo 1922-ųjų  P. Dovydaitis jau docentas, Teologijos-Filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros vedėjas, o nuo 1928 – to paties universiteto profesorius. Pasitraukus iš politikos, jo gyvenimas įgauna naują prasmę ir suspindi įvairiausiomis spalvomis. P. Dovydaitis ne tik dėsto universitete, bet ir paskelbia apie 100 straipsnių religijos, filosofijos, kultūros, istorijos, etikos, pedagogikos klausimais, inicijuoja per 40 periodinių leidinių ir aktyviai juose bendradarbiauja, vadovauja katalikiškiems kultūros ir mokslo žurnalams „Kosmos“, „Logos“, „Naujoji vaidilutė“ bei „Soter“, po kurio laiko tampa ir 1933–1941 m. leistos „Lietuviškosios enciklopedijos“  redaktoriaus pavaduotoju.

Be šių darbų P. Dovydaitis aktyviai užsiima ir visuomenine veikla, kuri, regis, tolima nuo politikos. Tačiau būtent dėl jos virš profesoriaus galvos vėl ima tvenktis debesys. Akyvus krikščioniškosios jaunimo ateitininkų organizacijos vadovas netrunka patekti į A. Smetonos valdžioje esančių tautininkų nemalonę. 1930 metais, kovodami su savo aršiausių oponentų krikdemų kuruojamomis organizacijomis, tautininkai ima varžyti jų veiklą. Rugpjūčio pabaigoje Švietimo ministro Konstantino Šakenio aplinkraščiu moksleivių ateitininkų organizacijos uždraudžiamos. Šį kartą P. Dovydaitis neketina pasiduoti – jis teikia visokeriopą paramą ir toliau slaptai veikiantiems ateitininkams.

 

Dingęs profesorius

 

P. Dovydaičio konfliktas su valdžia kulminaciją pasiekia 1932 metų liepos 10 dieną. Tuomet  vykusiame pavasarininkų kongrese ateitininkų vadovas griežtai sukritikavo tautininkus dėl katalikiškų organizacijų varžymo. To pakako, kad pagal tuomet galiojusį karo stovio įstatymą apskrities komendantas paskirtų profesoriui 3 mėnesius kalėjimo. Po keturių dienų, su moksleivių ekskursija lankydamasis Klaipėdoje, P. Dovydaitis buvo suimtas, uždarytas netoli Kretingos esančiame Bajorų kalėjime o vėliau perkeltas į Marijampolę. Po pusantro mėnesio išleistas į laisvę, profesorius ir toliau aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Tai jam kainavo brangiai – 1936 sausio 16 dieną A. Smetonos dekretu jis buvo atleistas iš universiteto profesoriaus pareigų. Tiesa, po kelių dienų, davęs pasižadėjimą ateitininkų veikloje nedalyvauti, P. Dovydaitis į pareigas buvo grąžintas.

Pats profesorius turbūt nė nenumanė, kad po ketverių metų bus atverstas dar vienas, jau paskutinis jo gyvenimo puslapis, prieš kurį smetoninės valdžios represijos atrodys kaip vaikų žaidimas.

Sovietams okupavus Lietuvą, P. Dovydaitis darbo neteks jau visiems laikams, man 1940 metų liepos 16 dieną okupantai tiesiog uždarys Filosofijos ir teologijos fakultetą. Tuo pat metu profesorius bus atleistas ir iš Lietuviškosios enciklopedijos redaktoriaus pavaduotojo pareigų o netrukus bus uždarytas ir jo redaguojamas žurnalas „Kosmos“.  P. Dovydaitis palieka Kauną ir persikelia gyventi į savo ūkį Čekiškės valsčiaus Paprienio kaime, tikėdamasis, kad ten jo niekas nelies. Tačiau, nes ir žinodamas, kad suiminėjami jo bičiuliai, buvęs ministras pirmininkas iš Lietuvos trauktis neketina. „Aš ne toks baikštus, kaip Tautos vadas ir jo bičiuliai“, – mėgdavo kartoti signataras. Tuomet jis dar nenujautė, jog netrukus MGB kabinetuose bus pradėta kurpti jo sekimo byla, o ji tais laikais dažniausiai baigdavosi areštu. Tai įvyko 1941 metų birželio 14 dieną, profesoriaus ūkyje, likus kiek daugiau nei savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios ir devynioms dienoms iki Birželio sukilimo. Tą pačią dieną Kaune suimama P. Dovydaičio žmona, duktė ir du sūnūs. Visų keliai veda į Sibirą, tačiau šeima daugiau nepasimatys. Suimtas P. Dovydaitis gabenamas į Kauną ir netrukus atsiduria tremtinių ešelone. Dramatiškiausia, kad šiam dar nepasiekus lagerio Uralo šiaurėje, Lietuvoje sovietinių okupantų jau nebelikę. Apie tai, kur dingo profesorius, Kaune niekas nežino, tad sukilėlių sudarytos Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius skiria jį atkurto Filosofijos teologijos fakulteto profesoriumi ir Religijų istorijos katedros vedėju. Tai, kad profesorius į katedrą nebegrįš, paaiškės tik vėlų lapkritį.

Tačiau tremtimi ir lageriais P. Dovydaičio istorija nesibaigia. Netrukus drauge su grupe kitų ten pat kalėjusių žymių Lietuvos politikų, diplomatų, visuomenės veikėjų jis bus apkaltintas priklausymu pogrindinei kalinių grupei. Skubiai sukurptos naujoje baudžiamojoje byloje tvirtinama, kad P. Dovydaitis „įstojo į kontrrevoliucinę maištininkų organizacija, kuri vadinasi „Lietuvių gelbėjimo komitetas“. Svarbiausias šios organizacijos tikslas ir uždavinys buvo: prievarta išlaisvinti kalinius iš lagerio, pereiti į vokiečių armijos pusę ir aktyviai kovoti prieš Sovietų Sąjungą. Dalyvaudamas maištininkų organizacijoje, vykdė aktyvią kontrrevoliucinę veiklą. Be to, tarp lagerio kalinių vykdė antitarybinę agitaciją, skleisdamas pralaimėjimo nuotaikas.“

Panašūs kaltinimai tuo pat metu buvo pateikti buvusiam vidaus reikalų ministrui Antanui Endziulaičiui, krašto apsaugos ministrui Juozui Papečkui, švietimo ministrui Kazimierui Jokantui, žymiam diplomatui Valdemarui Čarneckiui ir daugeliui žinomų tarpukario Lietuvos žmonių. Visiems jiems tai reiškė tik viena – greitą mirtį – P. Dovydaitį teisęs Ypatingasis pasitarimas karo metais ir už tokius „nusikaltimus“ kitokių nuosprendžių nedalino. 1942 metų lapkričio 4 dieną šis nuosprendis P. Dovydaičiui buvo įvykdytas Vladimiro kalėjime, kuriame tą rudenį buvo sunaikinta nemaža mūsų tautos žiedo dalis.

“Lietuvos žinios“, 2010-11-05

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s