Pamiršta istorinė data

 

Lapkričio 11-oji neįeina į Lietuvos istorijos atmintinų dienų sąrašą. Vis dėlto ši data ne mažiau svarbi, nei vasario 16-oji. Būtent tą 1918 metų dieną Nepriklausomybės Akto žodis tapo kūnu: Lietuvos valstybė, prieš kelias dienas priėmusi Laikinąją Konstituciją, tądien paklojo tikrojo valstybingumo pamatus ir sukūrė pirmąją šalies Vyriausybę.  

Aras Lukšas

1918 metų lapkričio vienuoliktoji. Vilnius. Pusvalandis iki vidudienio. Erdvi Valstybės Tarybos salė sausakimša. Be pačios Tarybos narių ir gausios kviestinės publikos čia pilna vietos ir užsienio žurnalistų. Akivaizdu, kad tuoj pat šioje salėje įvyks kažkas ypatinga. Netrukus varpelis paskelbia posėdžio pradžią ir šurmulys nutyla. Į tribūną išėjęs Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona kreipiasi į susirinkusiuosius tokiais žodžiais:

„Lietuvai atėjo pati rimtoji valanda tapti vėl nepriklausoma, savarankiška šalimi, kokia ji yra kitados buvusi. Kad mes jaučiamės esą visiškai arti tos seniai visų lietuvių trokštamos laisvės, tai reikia padėkoti prakilniems mūsų tėvynės sūnums ir dukterims, savo vargingais darbais gaivinusiems apmirusią Lietuvos dvasią. Jie vyko į tą laisvės idealą neapsakomai sunkiais keliais, įsižiūrėję į jį, kaip į šviesią, toli ir aukštai žvilgančią žvaigždę. Beeidami ten, jie ir galą gavo, bet, patys žūdami, pramynė mums taką, šiandien jau vieškeliu virtusį. Garbė jiems, tiems mūsų tėvynainiams.“

Respublikos link

Kodėl Valstybės Tarybos pirmininkas lapkričio 11-ąją pavadino „pačia svarbiąja diena“, nesunku suprasti. Būtent tądien sutapo du istoriniai įvykiai – Vakaruose buvo pasirašytos Kompjeno paliaubos, vėliau tapsiančios 1919 metų Versalio sutarties pagrindu, o Lietuvoje sudaryta pirmoji šalies vyriausybė, kurios vadovu paskirtas Augustinas Voldemaras.

Sąlygos padėti tikro valstybingumo pamatus ir pasukti respublikos keliu atsirado jau kovo 23 dieną, Vokietijos kaizeriui pripažinus Lietuvos nepriklausomybę ir lapkričio 2-ąją Valstybės Tarybai priėmus laikinąją Konstituciją. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėkime, kad santykiai tarp Vyriausybės ir Valstybės Tarybos nebus rožėmis kloti, tačiau būtent ši aplinkybė privers įsteigti šalies prezidento instituciją. Pirmuoju valstybės vadovu taps A. Smetona – politikas, dar visai neseniai rėmęs konstitucinės monarchijos idėją.

Bet kol kas grįžkime prie lapkričio 11-osios ištakų ir prisiminkime, kad paskelbus vasario 16-osios Aktą, Lietuvoje dar šeimininkavo vokiečiai, kuriuos toks Lietuvos Tarybos sprendimas tiesiog įsiutino. Okupacinė administracija tuomet net uždraudė šį aktą paskelbti ir ne tik konfiskavo laikraščio tiražą su jo tekstu, bet ir nuniokojo jį spausdinusią spaustuvę. Visuomenę tuomet pasiekė tik keli leidėjų nuslėpti laikraščio puslapiai. Bet pavasariop situacija radikaliai pasikeitė. Vokietijos kariuomenė Vakarų fronte jau buvo visiškai nukraujavusi, o JAV prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbė kad sutiks su paliaubomis tik tuo atveju, jei Vokietija nebesigvieš svetimų teritorijų ir suteiks okupuotoms tautoms apsisprendimo teisę. Taigi, kaip jau minėjome, kovo 23 dieną kaizeris buvo priverstas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Tačiau šis pripažinimas buvo popierinis. Kas skaitysis su valstybe, neturinčia nei savo kariuomenės, nei iždo, nei realius įgaliojimus turinčios valdžios? Tad vokiečių okupantai mūsų krašte ir toliau jautėsi kaip namie: siautėjo po visą kraštą, kirto miškus, grobė žmonių turtą. Nedaug kas pasikeitė ir Vokietijoje kilus revoliucijai bei kaizeriui atsisakius valdžios. Tuomet Vilniuje ėmė kurtis niekieno nekontroliuojamos vokiečių kareivių tarybos, o situaciją dar labiau komplikavo tai, kad reguliariajai Vokietijos kariuomenei traukiantis iš krašto, prie Lietuvos artinosi bolševikai. Laukti nebebuvo kada, nes Lietuvos valstybė galėjo būti sunaikinta pačioje užuomazgoje. Valstybei reikėjo veiksmingos vykdomosios valdžios, kuri galėtų užtikrinti krašto gynybą ir siekti jo tarptautinio pripažinimo. Tad lapkričio 2 dieną Valstybės Taryba skubiai priėmė Laikinąją Konstituciją, atveriančią kelią realios valdžios suformavimui.

Reikia pastebėti, kad laikinasis pagrindinis šalies įstatymas įteisino parlamentinį valstybės valdymą,

nenumatydamas jame šalies prezidento institucijos. Vienintele įstatymų leidžiamąja valdžia šiame dokumente buvo nustatyta pati Valstybės taryba, kuri „svarsto ir sprendžia laikinuosius įstatymus, bei sutartis su kitomis valstybėmis,  ir drauge su Ministrų kabinetu turi naudojasi, įstatymų iniciatyvos teise“. Tuo pat metu aukščiausios valdžios įgaliojimai buvo suteikti Valstybės Tarybos Prezidiumui susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.

Laikinojoje Konstitucijoje buvo sakoma, kad kol kas, „ligi neįkūrus atskiro aukščiausio vyriausybės organo“,  toks kolegialus organas ir buvo šalies vadovas, kuriam suteikti įgaliojimai atstovauti valstybei, skirti pasiuntinius, Valstybės Tarybos vardu skelbti jos priimtus įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, skirti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti kabineto sudėtį, skirti aukštesniuosius valstybės valdininkus, vadovauti kariuomenei ir saugoti valstybės antspaudą. Vienintelis skirtumas tarp Valstybės Tarybos Prezidiumo ir prezidento institucijos buvo tas, kad Tarybai Laikinoji Konstitucija nesuteikė teisės vetuoti priimtų įstatymų.
Kita vertus, Laikinoji Konstitucija aiškiai neįvardijo, jog Lietuvos valstybė skelbiama respublika. Nė žodžio čia nepasakyta ir apie tai, kaip sudaroma Valstybės Taryba ir kiek trunka jos įgaliojimai. Spręsti apie būsimą valstybės sąrangą buvo palikta Steigiamajam Seimui, kurio rinkimų įstatymą turėjo parengti Valstybės Taryba, remdamasi visuotinių, tiesioginių, lygių ir slaptų rinkimų principu. Išrinktas Steigiamasis seimas turėjo susirinkti Vilniuje Laikinosios Vyriausybės nustatytą dieną. Reikia pastebėti, kad tokia diena išauš tik po gerų poros metų ir ne Vilniuje, kuris tuo metu jau bus užgrobtas lenkų, o Kaune, kone porai dešimtmečių tapsiančiame laikinąja Lietuvos Respublikos sostine.

Pirmasis premjeras

Šiaip ar taip, priėmus Laikinąją Konstituciją, Valstybės Tarybai reikėjo per porą dienų surasti kandidatą į ministrus pirmininkus. Į šias pareigas tuo metu buvo numatyti tik du kandidatai: Valstybės Tarybos pirmasis vicepirmininkas Jurgis Šaulys ir liepos 12 dieną į Tarybą kooptuotas Augustinas Voldemaras. Čia reikia prisiminti, kad būsimasis premjeras pateko į Tarybą tik todėl, kad, protestuodami prieš ketinimus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir kviesti užimti šalies valdovo sostą Viurtenbergo hercogui Vilhelmui von Urachui, iš jos pasitraukė keturi kairiojo sparno nariai. Nereikėtų išleisti iš akių ir to fakto, kad būsimasis prezidentas A. Smetona buvo tarp tų, kurie neprieštaravo monarchinei valstybės santvarkai.

Šiaip ar taip, praėjus lygiai savaitei nuo tos dienos, kai A. Voldemarui pavedama sudaryti pirmąjį šalies ministrų kabinetą, lapkričio 11 dieną 11 valandą 45 minutės Valstybės Tarybos salėje jis oficialiai paskelbia vyriausybės sudėtį. Belieka pridurti, kad sudarydamas vyriausybę, tuo metu laikytą ne politiniu, o darbiniu kabinetu, pirmasis premjeras nesikonsultavo nė su viena politine partija.

Pristatydamas Valstybės Tarybai Vyriausybės programą, A. Voldemaras savo kalbą pradėjo tokiais žodžiais: „Stovime nepriklausomos Lietuvos prieangy ir ar ten įeisime, priderės nuo mūsų pačių, priderės iš to, ar mes mokėsime organizuotis, ar parodysime reikalingą ištvermę. Turime būti pasiryžę didžiausias aukas pakelti, kad jos pasiektume“.

Kita vertus, pirmojo premjero žodžiai apie neišvengiamas aukas greičiausiai buvo tik graži retorika. Pasilikęs sau užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministro portfelius, kabineto vadovas, čia pat tvirtino, kad Lietuvai negresia jokie išorės priešai, tad valstybei kurti savo kariuomenę nėra jokios prasmės. „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežius saugoti mums ir nereiks“, – įtikinėjo Tarybą politikas. Labai greitai vyriausybės vadovas įsitikins, kad buvo visiškai neteisus. Įsitikins, bet nepripažins. Prie Vilniaus artėjant Raudonosios Armijos daliniams, A. Voldemaras neklausys patarimų organizuoti gynybą. Vietoje to jis drauge su finansų ministru skubiai išvyks į Berlyną, apie tai net neinformavęs Tarybos. Formalus tokios išvykos tikslas buvo pasirašyti sutartį su Vokietija dėl žadėtos paskolos, nors tai padaryti galėjo ir vienas finansų ministras.  „Patiems ginklais apsiginti, neturint kariuomenės, nei ginklų, tai būtų mažo vaiko svajonė. Liko diplomatinis kelias. Todėlei aš turėjau važiuoti Berlynan ir taip toliau“ –  po poros metų teisinsis A. Voldemaras, atsakydamas į krikdemo Mykolo Krupavičiaus kritiką.

Dings iš Lietuvos ne tik premjeras. Nežinia kur išvyks ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona. Toks dviejų svarbiausių asmenų dingimas sukels visišką sumaištį Valstybės Taryboje.  „Jiems išvykus, mes pasijutome likę be jokio vairo… Nuotaika visų nupuolė ir ėmė reikštis net panika“ – vėliau prisiminimuose rašys šių įvykių liudininkas Kazys Škirpa. Finansų viceministras Liudas Noreika laiške A. Smetonai tuomet rašė: „Jumis visi laiko pabėgusiais, ir niekaip negalima išaiškinti, kad ne“.

Padėtis įtempta, bet dar ne tragiška. Tokia ji tapo tuomet, kai A. Voldemaro proteguotas bei gintas Krašto apsaugos viceministras, buvęs carinės armijos generolas Konstantinas Kondratavičius  bolševikams artėjant prie Vilniaus, išleido karininkus kalėdinių atostogų, o pats dingo iš Lietuvos su visa ministerijos kasa. Praėjus vos pusantro mėnesio nuo darbo pradžios, pirmoji Lietuvos vyriausybė faktiškai nustojo veikusi.

Sudaryti naują kabinetą imasi liaudininkai su Mykolu Sleževičiumi priešakyje. Įdomu pastebėti, kad iš pradžių net nenorėjęs girdėti apie „pabėgėlio“ dalyvavimą būsimame kabinete, būsimasis premjeras netrukus nusileidžia ir palieka jam užsienio reikalų ministro portfelį. Įdomu prisiminti, kad šį postą A. Voldemaras išsaugos ir M. Šleževičių pakeitusioje ir trumpiausiai tarpukario Lietuvos istorijoje veikusioje Prano Dovydaičio vyriausybėje. Ir visa tai vyks nepaisant to, kad net atstatydintas iš premjero pareigų A. Voldemaras vis dar pristatinės save kaip kabineto vadovą ir tęs vojažus po Europos sostines. Tokį jo elgesį galima paaiškinti nenoru prarasti įgaliojimus dalyvauti Paryžiaus Taikos konferencijoje. Deja, ir šios pastangos buvo bergždžios – Lietuva ten taip ir nebuvo pakviesta.

Belieka pastebėti tik tai, kad kabineto vadovo posto netekęs ir nenoromis M. Sleževičiaus priglaustas A. Voldemaras netrukus „atsilygins“ savo geradariui. Nesutarimai su Valstybės Taryba dėl derybų su bolševikais ir premjero noras, apeinant jos narius, perimti savo žinion kariuomenės kontrolę, prives prie to, kad užsienio reikalų ministras drauge su dar trimis kabineto nariais 1919 metų rugsėjo 25 dieną įteiks premjerui atsistatydinimo pareiškimą. To pakako, kad palikti postą tektų ir pačiam parlamento vadovui, o A. Voldemaras kaip niekur nieko vėl nešiotųsi užsienio reikalų ministro portfelį jau penktajame – Ernesto Galvanausko kabinete.

Krizė po krizės

Kita vertus, trintis tarp Valstybės Tarybos ir vykdomosios valdžios sukėlė ne tik kabineto krizes, bet ir sudarė sąlygas atsirasti šalies prezidento institucijai. Praėjusį penktadienį rašėme, kad tai įvyko vos mėnesį veikusios kompromisinės Prano Dovydaičio vyriausybės valdymo metu. Todėl dabar tik prisiminkime, kad dar 1918 metų gruodžio 26 dieną Valstybės Tarybos Prezidiumo patvirtinta M. Sleževičiaus vyriausybė gavo įgaliojimus leisti įstatymus, o Taryba negalėjo kištis į kabineto veiklą iki bus sušaukta viso krašto konferencija. Tačiau visa tai liko tik popieriuje, nes valstybės vadovo funkcijas einantys Valstybės Tarybos prezidiumo nariai savo įgaliojimais su vykdomąja valdžia dalijosi labai nenoriai. Vyriausybė, suprasdama tai kaip nepasitikėjimą ja, atsistatydino ir šalies politinę padangę vėl aptemdė kabineto krizė.

Visi supranta, kad esant tokiai padėčiai, konfliktai ir krizės darosi neišvengiamos, tad 1919 metų kovą atsistatydinus P. Dovydaičio vyriausybei ir prasidėjus deryboms dėl naujo kabineto sudarymo, partijų atstovai sutaria vietoje aukščiausiosios valstybės valdžios funkcijas vykdančių trijų Valstybės Tarybos prezidiumo narių įvesti valstybės Prezidento instituciją ir išrinkti juo Antaną Smetoną, tuo metu dar buvusį Danijoje. Skubiai iškviestas iš užsienio ir kovo 31 dieną atvykęs į Kauną, A. Smetona, tuo metu praktiškai nedalyvavęs Lietuvos politiniame gyvenime, po keturių dienų Valstybės Tarybos posėdyje išrenkamas valstybės prezidentu.

Tuo pat metu priimta nauja Laikinoji Konstitucija valstybės vadovui suteikė labai didelius įgaliojimus: jis turėjo teisę tvirtinti įstatymus, kartu su Ministru Pirmininku galėjo sušaukti Valstybės Tarybą, jo galioje buvo tvirtinti ir paleisti ministrų kabinetą, skirti bei atleisti aukštus valstybės valdininkus ir kariuomenės vadus. 1919 metų balandžio 4 dieną A. Smetona išrenkamas valstybės prezidentu. Po dviejų dienų jis iškilmingai prisieks Konstitucijai. Tuomet dar niekas nenujautė, kad šiam politikui likimas lems tapti ne tik pirmuoju, bet ir paskutiniuoju nepriklausomos tarpukario Lietuvos vadovu.

Monarchiją rėmęs prezidentas

Verta pastebėti ir tai, kad partijų atstovai šalies vadovu nutarė išrinkti žmogų, kuris niekada nebuvo įsitikinęs parlamentinės demokratijos ar respublikos šalininkas. Tai buvo aišku dar 1917 metų lapkričio 2-10 dienomis Šveicarijoje vykusioje lietuvių konferencijoje, kurioje buvo svarstoma Lietuvos politinė ateitis. Tuomet Valstybės Tarybos pirmininkas ne juokais nustebino daugelį  delegatų, pareikšdamas, jog „valstybės forma priklauso nuo politinės konjunktūros; pačios Lietuvos ūpas esąs įvairius tiek miniose, tiek pas inteligentiją. Tuo tarpu konstitucinė monarchija būtų Lietuvai  naudingesnė,“ –  taip savo prisiminimuose A. Smetonos pasisakymą cituoja Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas.

Įdomu ir tai, kad net matydamas, jog apie monarchiją neužsimena nė viena Lietuvos politinė partija, o įtakinga JAV lietuvių bendruomenė apie jokius karalius nenori nė girdėti,  A. Smetona vis dėlto atkakliai gynė savo požiūrį bei įsitikinimus. Svarstant laikinąją šalies Konstituciją, jis ne kartą įtikinėjo Tarybos narius, jog svarbu ne tiek valstybės valdymo forma, kiek jo turinys. „Jei mes deramės su vidurine Europa, tai mums reikalinga monarchija. Struktūra Lietuvos taip pat reikalinga monarchijos“,  – teigė jis viename iš Tarybos posėdžių. Dar minėtoje lietuvių konferencijoje gavęs pritarimą karo pabaigoje išgauti iš vokiečių Lietuvos interesus atitinkantį jos nepriklausomybės pripažinimą, A. Smetona buvo vienas iš politikų, ryžtingai pasisakiusių už sumanymą šalies valdovu karūnuoti Vilhelmą von Urachą. Trūko visiškai nedaug, kad ši idėja būtų įgyvendinta – W. von Urachas jau buvo davęs sutikimą tapti Lietuvos monarchu. Vis dėlto, kairiųjų Tarybos narių Stepono Kairio ir Jurgio Vileišio pastangomis galutinai apsispręsti dėl šalies valdymo formos buvo palikta Steigiamajam Seimui.

Dar iki tampant valstybės Prezidentu, buvo akivaizdus ir kitas A. Smetonai būdingas bruožas:  santykiuose su didelėmis valstybėmis vengti griežtos pozicijos, ir mėginti kiek įmanoma laviruoti  tarp jų interesų. Kaip pavyzdį galime prisiminti kad ir tai, kad dar iki vasario 16-osios būsimasis prezidentas atkakliai siūlys Tarybai pasirašyti vokiečių primestą dokumentą, kuriame skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas su sostine Vilniuje, tačiau pasisakoma už jos  „amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija“. Šį dokumentas, įėjęs į istoriją kaip 1917-ųjų gruodžio 11-osios aktas, sukėlė rimtą krizę pačioje Taryboje ir net privertė A. Smetoną 1918-ųjų pradžioje trumpam pasitraukti iš jos pirmininko pareigų.

Šiaip ar taip, prisiėmus prezidento naštą, A. Smetonos laukė nelengvas darbas, kurį toli gražu ne visuomet vainikavo pergalės. Taip, Lietuva ginklu įveikė bolševikus ir bermontininkus, sėkmingai rengėsi deryboms su Maskva, tačiau jaunos valstybės dar vis laukė kova dėl tarptautinio pripažinimo. Tuo tarpu šalies viduje taip pat neramu, ypač po 1920 metų vasarį įvykusio Kauno įgulos maišto. Padėtį tikriausiai stabilizuotų Steigiamojo Seimo rinkimai, tačiau prezidentas kažkodėl vis delsia vykdyti Valstybės Tarybos jam pavestą uždavinį.

Tokio delsimo priežastį gali paaiškinti vis garsiau skambanti prezidento vadovaujamų tautininkų agitacija, kad į Seimą reikia rinkti ne partijas, o asmenybes. Šios partijos spauda pilna raginimų užuot studijavus partijų programas, pavesti „visą tvarką vienam geram, protingam ir ištikimam žmogui“ –  „jis vienas atstotų šimtus silpnų šeimininkų ir įvestų tvarką ir pagerintų ūkį, arba net tiesiai šviesiai – „Duokit mums Smetoną ir atgis Lietuva“.

Vis dėlto 1920 metais, renkant Steigiamąjį Seimą, negausi ir ne itin populiari tautininkų partija į parlamentą nepateko ir A. Smetona prezidento įgaliojimus turėjo perduoti Aleksandrui Stulginskiui. Nuo šiol iki 1926 metų pirmojo prezidento lauks opozicionieriaus dalia. Perversmininkams jėga grąžinus A. Smetoną į valdžią, į postą kuriam laikui sugrįš ir pirmasis premjeras Augustinas Voldemaras. Tačiau tai truks neilgai: po poros metų drastiškas dviejų bičiulių konfliktas A. Voldemarui kainuos ne tik postą, bet ir laisvę. O pirmojo valstybės prezidento karjera baigsis 1940-ųjų birželį keliais žingsniais per siaurutį Lieponos upelį, skyrusį sovietų okupuojamą Lietuvą nuo nacių valdomos Vokietijos.

“Lietuvos žinios“, 2010-11-12

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s