Du prezidentai: keliai ir kryžkelės

Gruodžio septynioliktoji turbūt dar ilgus dešimtmečius kels asociacijas su 1926 metais įvykdytu valstybės perversmu, atvedusiu į valdžią tautininkus ir jų prezidentą Antaną Smetoną. Kur kas mažiau prisimenančių, kad tą pačią 1866 metų dieną gimė kitas Lietuvos vadovas – Kazys Grinius. Maža to, šios dvi datos yra betarpiškai susijusios, nes perversmo data buvo pasirinkta neatsitiktinai – tą dieną K. Grinius minėjo savo šešiasdešimtąjį gimtadienį. Tad šiandien turime puikią progą prisiminti ir palyginti dviejų politinių oponentų gyvenimo trajektorijas, kurios dramatiškai susikirto tą 1926-ųjų žiemą.

 

Aras Lukšas

Pirmasis demokratiškai išrinktas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Paskutinysis demokratiniu keliu į valdžią atėjęs prezidentas Kazys Grinius. Galiausiai, vėl A. Smetona, tapęs paskutiniuoju nepriklausomos tarpukario Lietuvos vadovu. Du politiniai oponentai, kuriuos galima palyginti su ugnimi ir vandeniu. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šių dviejų vyrų gyvenimo keliai net neturėjo susiliesti. Tačiau netrukus pamatysime, kad likimas panorėjo kitaip.

Ukmergės krašto vaikas, užaugęs netoli Taujėnų prie paukščiais krykšiančio Lėno ežero. Ir santūrus sūduvis iš Sasnavos valsčiaus lygumų. Šiedu vyrai niekada nebus nei draugais nei sąjungininkais, nors ne kartą susitiks ir ne kartą sėdės vienoje posėdžių salėje. Kadaise kadaise jie buvo netgi vienos partijos Iki pat lemtingosios gruodžio 17-osios.

Du studentai, du kovotojai

Bet kol kas grįžkime prie ištakų. Kaip jau minėjome, K. Grinius gimė 1866 metų gruodžio 17 dieną Sasnavos valsčiaus Selemos Būdos kaime. Skaityti ir rašyti lietuviškai jis pramoko iš savo tėvų, nors šiaip jam, kai ir daugeliui to meto vaikų teko mokytis  rusiškoje mokykloje.

Rusiškai teks mokytis ir A. Smetonai – einantį dešimtuosius metus tėvas jį pirmą kartą nuveš į už 12 kilometrų nuo gimtųjų Taujėnų esančią rusišką pradžios mokyklą. Tuo metu gimnazistas K Grinius jau skaitys pirmuosius „Aušros“ numerius ir pats mėgins plunksną, leisdamas ranka rašytą laikraštėlį „Priešaušris“.  Kai 1887-aisiais K. Grinius baigs Marijampolės gimnaziją, ir įstos į Maskvos universiteto medicinos fakultetą, A. Smetonai bus likę dar metai krimsti pradžios mokslus. Kol A. Smetona Ukmergėje ruošiasi stoti į progimnaziją, Vincas Kudirka išleidžia pirmąjį „Varpo“ numerį ir K. Grinius aktyviai įsitraukia į varpininkų veiklą. Šis būsimo politiko gyvenimo etapas tikrai vertas dėmesio – jei ne vėlesnis varpininkų suartėjimas su socialdemokratinių pažiūrų veikėjais, paskatinęs tolimesnį K. Griniaus pažiūrų posūkį kairėn, jis galbūt ir būtų atsidūręs vienoje valtyje su savo būsimu politiniu oponentu A. Smetona. Juk varpininkai, kaip ir gerokai vėliau politiniame kraštovaizdyje pasirodysiantys tautininkai, taip pat propagavo tautinę idėją ir tautinę vienybę. Tačiau greičiausiai tai vis dėlto nebūtų įvykę, nes, kitaip, nei būsimi tautininkai, V. Kudirkos pasekėjai nuolat pabrėždavo humanizmą, demokratiškumą ir liaudiškumą, niekuomet neužsimindami apie „vadizmo“ ar tvirtos rankos idėją.

Pats K. Grinius, beje, nevengia domėtis ir socialistine ideologija. Kaip Trečiajam prezidentui skirtoje monografijoje nurodo istorikas Alfonsas Eidintas, būdamas ketvirtame kurse K. Grinius ne tik spėja prisiskaityti Karlo Marxo ir Friedricho Engelso kūrinių bei kitokios socialistinės literatūros, bet ir šiek tiek dalyvauja lietuvių socialistų veikloje. Turint galvoje, kad socializmo idėjos buvo madingos tarp visos Europos studentų, tokia draugyste labai stebėtis nereikėtų.

1893 metai abiem būsimiems prezidentams labai svarbūs. K. Grinius išlaiko baigiamuosius egzaminus universitete, gauna diplomą ir, devynis mėnesius atidirbęs gydytoju laive bei sukaupęs šiek tiek pinigų grįžta į Lietuvą. Tais pat metais A. Smetona sėkmingai baigia progimnaziją,  išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją, tačiau netrukus šio sumanymo atsisako ir tęsia mokslus Mintaujos gimnazijoje. Galima sakyti, kad būtent tai buvo lemiamas momentas, padėjęs pagrindus būsimo pirmojo prezidento pažiūroms ir pirmasis žingsnis politinės kovos keliu. Būtent šioje gimnazijoje mokytojavusio Jono Jablonskio globotas A. Smetona su grupe lietuvių griežtai atsisako vykdyti administracijos reikalavimą, kad moksleiviai katalikai prieš pamoką sukalbėtų maldą rusiškai. Už tai 1896 me rudenį A. Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinamas. Tačiau maištautojai pasiduoti neketina – nuvykę į Peterburgą jie gauna švietimo ministro leidimą tęsti mokslus, tačiau į Mintaują būsimasis prezidentas nebegrįžta – po metų jis baigia gimnaziją ir ten pat įstoja į universitetą, pasirinkdamas teisės studijas. Kaip ir Maskvoje studijavęs K. Grinius, A. Smetona aktyviai įsijungia į lietuviškų studentų draugijų veiklą, tačiau kitaip nei jo vyresnysis kolega, socialistinės ideologijos jis vengia lyg ugnies. Atrodo, kad šie metai ir lėmė, tai, kad abu politikai po daugelio metų taps nesutaikomais oponentais.

Jau Peterburge matyti, kad  A. Smetona nevengia aktyvių kovos būdų. 1899 metais už dalyvavimą protestuose prieš studentų teisių į eitynes suvaržymo jis pašalinamas iš universiteto, suimamas ir po dviejų savaičių įkalinimo ištremiamas į Vilnių. Ir nors po mėnesio jam bus leista tęsti studijas, 1902 metais A. Smetona vėl atsidurs tvirtovėje – šį kartą už lietuviškos literatūros laikymą. Laimei pritrūkus įkalčių byla nutraukiama ir tais pačiais metais baigęs studijas būsimasis prezidentas grįžta į Lietuvą. Gavęs Vilniuje kuklią advokato padėjėjo vietą, A. Smetona tuoj pat aktyviai įsitraukia į visuomeninę politinę veiklą. Netrukus jo ir K. Griniaus keliai pirmą kartą susikirs – abu vyrai kuriam laikui taps vienos partijos nariais.

Tais pačiais metais, kai A. Smetona sugrįžta į Lietuvą, netoli Šiaulių esančiame Dabikinės dvare susirinkę varpininkai svarsto jų steigiamos Lietuvos Demokratų partijos programą, kurią rengusiam Povilui Višinskiui aktyviausiai talkino ne kas kitas, o K. Grinius. Jau minėtoje A. Eidinto monografijoje rašoma, jog partijos programoje buvo ypatingai pabrėžta, kad būtina išrinkti visiems luomams ir visiems gyventojų sluoksniams atstovaujantis seimas. Kitaip sakant, dar gerokai iki 1918 metų vasario 16-osios buvo aiškiai kalbama apie tai, jog Lietuva turi tapti nepriklausoma valstybe.

Netrukus aktyviu partijos nariu taps ir Antanas Smetona, drauge vėliau drauge su kitais bendraminčiais suformuosiantis vadinamąją Pažangos srovę. Partijoje, ypač jos Vilniaus skyriuje netrukus atsiras aiški takoskyra tarp už radikalesnės dalies, kuriai be P. Višinskio ir Felicijos Bortkevičienės galima priskirti ir K. Grinių, ir nuosaikiųjų labiau už kultūrinę, o ne politinę veiklą pasisakančių veikėjų, tarp kurių buvo ir A. Smetona. Takoskyra tarp dviejų srovių pamažu didėjo, ir ypač išryškėjo po to, kai 1905 metais buvo įsteigta A. Smetonos pažiūroms artimesnė Tautiškoji lietuvių demokratų partija. LDP pamažu bet užtikrintai artėjo link skilimo. Po poros metų atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.

1907 metų rudenį Vilniuje sušauktas visuotinis LDP suvažiavimas svarsto svarbiausią klausimą – kokia turėtų būti partijos taktika. Dešinysis sparnas, kuriam atstovauja A. Smetona gina kompromisinę ir taikingą poziciją. Tuo tarpu kairysis flangas, kuriam priklauso ir K. Grinius pasisako už giežtą kovą ne tik prieš Rusijos valdžią, bet ir savuosius dvarininkus ir klerikalus. Po balsavimo laimi kairieji. Tuomet A. Smetona su grupe bendraminčių pareiškia išeiną iš LDP. Dviejų būsimų prezidentų keliai išsiskiria. Netrukus jie atsidurs ne tik skirtingose politinių barikadų pusėse – juos atskirs ir Pirmojo pasaulinio karo fronto linija.

Nepriklausomos valstybės link

1915 metais Suvalkija, kurioje tuo metu gyveno ir dirbo daktaras K. Grinius, atsiduria pačiame Vokietijos ir Rusijos karo veiksmų sūkuryje. Kaip ir tūkstančiai šio krašto gyventojų, ieškančių saugesnės vietos, būsimasis prezidentas su šeima traukiasi į Rytus ir atsiduria Rusijoje. Jis dar nenujaučia, kad ten laukia dar didesni išbandymai ir netektys. Tuo tarpu A. Smetona pasilieka santykinai ramiame Vilniuje. Galima sakyti, kad nuo to laiko prasideda naujas A. Smetonos politinės biografijos etapas: pasitraukus iš Lietuvos nemažai daliai žymių visuomenės veikėjų, jam atsiranda daugiau erdvės veiklai ir A. Smetona nedvejodamas ima veikti. Drauge su kitais veikėjais jis aktyviai dalyvauja dar 1914 metų rugsėjį įkurtos Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti (LDNKŠ) veikloje, išrenkamas  jos vicepirmininku, o kaizerinei kariuomenei okupavus Vilnių ir daliai LDNKŠ vadovybės pasitraukus į Peterburgą, tampa šios organizacijos vadovu. Vokiečių okupacinei valdžiai griežtai varžant lietuvių visuomeninę, o juo labiau – politinę veiklą, LDNKŠ tam tikra prasme tampa ir diskusijų apie Lietuvos ateitį centru. Iš visuomenės veikėjo Petro Klimo 1916 metais rašyto dienoraščio matyti, kad jau 1916 metų kovą tarp lietuvių inteligentų susiformuoja pakankamai aiški nuostata – nepriklausomai nuo karo baigties siekti Lietuvos nepriklausomybės ar net savarankiškumo. „Daugelis dar neatskyrė autonomijos nuo savarankiškumo“, – pastebi P. Klimas čia pat pridurdamas, kad visų grupės narių „ūpas kiaurai patriotiškas“.

1917 metais, į karą aišku, kad  Vokietija karą pralaimi, tad Lietuvą vis dar kontroliuojančios kaizerinės administracijos pozicija gerokai sušvelnėja. Vokiečiai po ilgų dvejonių ir su daugybe leidžia sušaukti lietuvių konferenciją, rudeniop duodamas ir ilgai lauktas leidimas leisti laikraštį „Lietuvos aidas“, kurio redaktoriumi ir leidėju tampa A. Smetona. Jis aktyviai dalyvauja ir lietuvių konferencijos organizacinio komiteto veikloje. Rugsėjo 18-22 dienomis vykusioje konferencijoje sudaroma ir Lietuvos Taryba, po penkių mėnesių priimsianti istorinį vasario 16-osios aktą. Jos pirmininku išrenkamas A. Smetona. Šiose pareigose su trumpa pertrauka jis išbus iki 1919 metų pradžios.

Tuo metu K. Grinius nei apie lietuvių konferenciją, nei apie Lietuvos Tarybą, nei apie A. Smetonos ir kitų politikos veikėjų surengtą Berno konferenciją, kurioje svarstoma politinė Lietuvos ateitis, nei apie pasitarimus Švedijoje nei apie suvažiavimus JAV lietuvių kolonijose dar nieko nežino. Karo bangų nublokštas su šeima jis atsiduria Kaukaze, tad informacija apie visus šiuos įvykius jį pasiekia smarkiai pavėlavusi. Tačiau net ir ten būsimas Trečiasis prezidentas nenustoja kurti savosios Lietuvos ateities vizijos. Galimybė sugrįžti prie aktyvesnės politinės veiklos K. Griniui atsiranda 1917 metų spalį, kuomet jis, kaip ir nemaža dalis lietuvių pabėgėlių atvyksta į Voronežą. Čia netrukus sudaroma Lietuvių vyriausioji Taryba Rusijoje (LVRT) ir K. Grinius vienbalsiai išrenkamas jos pirmininku.

Deja, aktyviai dalyvauti LVRT veikloje K. Griniui sutrukdo šeimą užgriuvusi nelaimė. Rusijoje jau siaučia pilietinis karas ir Kislovodsko miestas kuriame gyvena šeima, eina iš rankų į rankas. 1918 m. spalio 8 dieną miestą puolant Raudonajai armijai,  plėšikaujantys kareiviai nušauna K. Griniaus žmoną  Joaną ir sunkiai sužeidžia dukrą Gražiną, kuri netrukus miršta. Kaip ir daugybė lietuvių pabėgėlių, K. Grinius ieško kelio namo, į Tėvynę. 1919 metų gegužę jis su sūnumis Jurgiu ir Kaziu išplaukia į Marselį. Deja, sergantis Jurgis Grinius Lietuvos taip ir nepasieks – liepos mėnesį jis mirs ir bus palaidotas Pietų Prancūzijoje. Vienintelis likęs K. Griniaus sūnus karininkas Kazys imsis organizuoti į Lietuvą laivais siunčiamų prekių apsaugą, o būsimas Trečiasis prezidentas vėl grįš prie politinės ir visuomeninės veiklos. Jis priimamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją Taikos konferencijoje ir skiriamas repatriacinės komisijos pirmininku, jo dėka į tėvynę iš vokiečių nelaisvės sugrįžta apie tūstantis lietuvių.  Lapkričio mėnesį į karo nusiaubtą Marijampolę grįžta ir pats K. Grinius. Kol kas jis imasi įprasto gydytojo darbo, tačiau netrukus jo vėl lauks aktyvi politinė veikla ir susitikimas su A. Smetona.

Rinkimai ir perversmai

Pastarasis tuo metu jau Lietuvos prezidentas – balandžio 4 dieną, remdamasi Laikinąją Konstitucija šalies vadovu jį išrinko Valstybės Taryba. Vienas iš Prezidento uždavinių buvo kiek galima greičiau sušaukti rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Tačiau, nors tarptautinė opinija, o ypač Antantės šalys dažnokai teigė, jog Laikinoji vyriausybė neturi tautos įgaliojimų, nors rinkimams nebetrukdė iš krašto išvaryti bermontininkai, A. Smetona rinkimų skelbti neskuba. Tuo metu padėtį dar labiau sukomplikuoja 1920 metų vasario 23-23 dienomis įvykęs Kauno įgulos maištas, kurio metu kareiviai ir jaunesnieji puskarininkiai ne tik reiškė nepasitenkinimą prastu aprūpinimu bet ir kėlė politinius reikalavimus ir, bolševikų agitatorių veikiami net ėmėsi sudarinėti revoliucinius komitetus. Valstybei, neturinčiai visiems piliečiams atstovaujančios valdžios, iškilo rimtas pavojus.

Tą puikiai suprato ir K. Grinius. Numalšinus įgulos maištą jis su inžinieriumi Silvestru Gaižiūnu skuba pas A. Smetona. Po dviejų dešimtmečių pats K. Grinius susitikimą su prezidentu prisimins taip: „kiek įmanydami kalbinome jį greičiau skelbti rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad Lietuva išvengtų dar pavojingesnių žiaurumų“. A. Smetona sutinka, kad padėtis krašte sudėtinga, pažada nebedelsti ir šį pažadą netrukus ištesi. Rinkimai paskiriami balandžio 14-16 dienomis.

Prasideda rinkiminė kampanija. Joje aktyviai dalyvauja ir vienas iš liaudininkų bloko vadovų K. Grinius. Jis agituoja ne tik Marijampole, kur visi pažįsta jį kaip gydytoją, bet ir vyksta į Kauną, kur sako rinkiminę kalbą iš Rotušės balkono. Beje, iš to paties balkono į minią kreipiasi ir kitų dviejų stambiausių partijų – krikščionių demokratų bloko ir socialdemokratų atstovai. Nepaisant aktyvios ir įdomios agitacijos, rinkimus užtikrintai laimi 46 proc. balsų surinkę krikdemai. Kita vertus, su 23 procentais balsų liaudininkai lieka antri.

Tuo tarpu A. Smetonos vadovaujamiems tautininkams nepasiseka – ši negausi ir ne itin populiari partija į parlamentą nepatenka. Taigi, prezidento įgaliojimus A. Smetona turi perduoti Seimo daugumos išrinktam Aleksandrui Stulginskiui. Nuo šiol iki pat 1926 metų pirmojo gruodžio pirmojo valstybės vadovo lauks opozicionieriaus dalia. Jis ir toliau aktyviai dalyvaus politikoje  – vadovaus Tautos pažangos partijai, dalyvaus Šaulių redaguos įvairius leidinius, tarp jų – ir žurnalą „Vairas“, dėl kurio už straipsnį, kuriame kritikuojamas Augustinas Voldemaras,1923 metų lapkritį kelioms dienoms buvęs prezidentas net atsidurs už grotų.

Tuo tarpu K. Grinius toliau kopia į politikos aukštumas. Atsistatydinus Ernesto Galvanausko vyriausybei, jam patikima suformuoti šeštąjį ministrų kabinetą, kuriam jis vadovaus iki 1922 vasario. K. Griniaus vyriausybei teks nelengvi išbandymai – Vilniaus praradimas, ginkluota ir diplomatinė kova už Lietuvos nepriklausomybę ir jos tarptautinį pripažinimą, derybos dėl taikos su Rusija. Vėliau K. Grinius bus išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį seimus. Būtent pastarajame jam vėl teks susitikti su A. Smetona – į parlamentą, kuriame užtikrintą daugumą iškovojo kairieji, pateko ir trys tautininkai. Tačiau tai buvo kukli A. Smetonos pergalė. Tuo tarpu K. Griniui tai buvo politinės karjeros viršūnė: jis Seimo daugumos buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Tačiau neilgam. Tų pačių metų gruodžio 17 dieną, minint K. Griniaus šešiasdešimtmetį, tautininkus remianti grupė aviacijos karininkų užima Seimą, ir po dvylika valandų trukusio spaudimo priverčia atsistatydinti Mykolo Sleževičiaus vyriausybę.

Vyriausybės atsistatydinimas pastatė prezidentūroje izoliuotą valstybės vadovą prezidentą į labai keblią padėtį. Neturėdamas jokios informacijos apie nuotaikas šalyje ir suprasdamas, kad perversmininkai priemonių daugiau nebesirinks, K. Grinius pareiškia esąs pasirengęs pasiduoti smurtui ir atsistatydinti, tačiau su sąlyga, kad tautininkų veikėjai pasižadės laikytis galiojančios Konstitucijos. Gavęs tokį patikinimą, vėlų gruodžio 17-osios vakarą K. Grinius priima M. Sleževičiaus atsistatydinimą, o naująją vyriausybę paveda sudaryti A. Voldemarui. Tada prezidentas atsistatydina pats, ir gruodžio 19-ąją tas pats Seimas naujuoju valstybės vadovu išrenka A. Smetoną. Tiesa, posėdyje dalyvauja tik 42 iš 85 parlamentarų, tačiau tautininkų lyderiui jie atiduoda 38 balsus.  Nuo šiol iki pat Nepriklausomybės praradimu A. Smetona taps nepakeičiamu šalies vadovu, o K. Grinius vėl atsidurs opozicijoje o netrukus visai pasitrauks iš politinės veiklos.

1940 metų birželį abu prezidentus vėl atskirs valstybių sienos. Sovietams okupuojant kraštą, A. Smetona skubiai pasitrauks į Vokietiją, o K. Grinius liks Lietuvoje. Iš gimtinės jis pasitrauks tik 1944-aisiais, SSRS ir Vokietijos karo frontui vėl ritantis į Vakarus. Jis patrauks tuo pačiu keliu, kaip ir A. Smetona ir per Vokietiją pasieks JAV. Tačiau dviejų politikų keliai jau nebesusikirs, nes A. Smetonos jau nebebus tarp gyvųjų: 1944 metų sausio 9 dieną pirmasis ir paskutinysis prezidentas žuvo per gaisrą savo namuose Klivlende.  K. Grinius savo oponentą pergyvens šešeriais metais. Iki pat mirties 150-aisiais jis rašys atsiminimus ir mėgins atkreipti pasaulio lyderių dėmesį į okupuotos Lietuvos bylą.

“Lietuvos žinios“, 2010-12-31

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s