Pirmosios vyriausybės griūtis

 

 Lygiai prieš 20 metų, 1991 metų sausio 7-8 dienomis Vilniuje plėtojosi įvykiai, parklupdę pirmąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. To meto ministrų kabineto ir jo vadovės Kazimiros Prunskienės veikla iki šiol vertinama prieštaringai, netgi diametraliai priešingai, juolab, kad dauguma anų metų įvykių dalyvių ir šiandien yra sveiki ir gyvi, o kai kurie iš jų vis dar aktyviai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Tad, nesileisdami į vertinimus, pasiremkime to meto kronikomis, spauda,  prisiminimais ir pamėginkime rekonstruoti tų dramatiškų dienų prielaidas ir įvykius.

 

Aras Lukšas

 

Pirmoji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybė prisiekė 1990 metų balandžio 11 dieną, praėjus lygiai mėnesiui nuo tos dienos, kai, triuškinančiai parlamento rinkimus laimėjus Sąjūdžiui, buvo paskelbta apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Visą šį mėnesį Lietuva turėjo tik laikinąją vykdomąją valdžią: kovo 11-ąją atsistatydinus senajai LSSR Ministrų Tarybai, kabineto vadovės pareigos buvo patikėtos buvusiai vyriausybės vadovo pavaduotojai Kazimirai Danutei Prunskienei. Ką ir kiek ši Vyriausybė gali spręsti, tuo metu dar nebuvo aišku. Vyriausybės įstatymą Aukščiausioji Tarybą priėmė tik kovo 22 dieną. Šiuo įstatymu buvo apibrėžti Ministrų Kabineto įgaliojimai: vyriausybė gavo teisę „spręsti visus valstybės valdymo klausimus, jeigu jie pagal Lietuvos Konstituciją nepriskirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos,  jos Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai“. Netrukus įsitikinsime, kad tokia formuluotė nepraėjus ir aštuoniems mėnesiams sukels rimtų nesutarymų tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios.

 

Blokados spąstuose

 

O kol kas grįžkime į 1990 metų balandžio 11-ąją, Aukščiausioji Taryba priima pirmosios Atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės priesaiką. Kabinetą greta ministrės pirmininkės Kazimiros Prunskienės ir dviejų jos pavaduotojų – Algirdo Brazausko bei Romualdo Ozolo sudaro 16 ministrų. Kabineto sudėtis daugmaž atitinka rinkimų į AT rezultatus – apie du trečdaliai ministrų portfelių tenka Sąjūdžio, likusieji – savarankiškumą paskelbusios Lietuvos Komunistų partijos atstovams. Vis dėlto ši vyriausybė, formaliai žiūrint, nebuvo koalicinė – nei Sąjūdis, nei savo ministrus delegavusi LKP nebuvo sudariusi jokios sutarties ir prisiėmusi vienas kitam kokių nors įsipareigojimų. Kita vertus, nors kabineto narių daugumą sudarė Sąjūdžio deleguoti ministrai, jis taip ir netapo daugumos vyriausybe: dažnokai sutampant kairiosios ir centristinės orientacijos ministrų pozicijoms, kabineto ir parlamentinė Sąjūdžio dauguma netrukus ėmė griežti kaip tarpusavyje nesuderintas orkestras.

Nepraeis nė savaitė, kaip pirmajai vyriausybei teks stačia galva nerti į sunkius išbandymus: Maskvos ekonominė blokada, neregėta infliacija, sunkios derybos su SSRS ir bandymai įtikinti Vakarų demokratijų vadovus pripažinti mūsų valstybės nepriklausomybę  – tai toli gražu ne visi uždaviniai, kuriuos reikės išspręsti nepatyrusiems Lietuvos politikams. Pirmieji būsimų sunkumų ženklai pasirodė dar balandžio 3 dieną – vos dvi dienas oficialiai veikiančiai Lietuvos vyriausybei Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ir Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas paskelbia ultimatumą, reikalaudami nedelsiant atšaukti Nepriklausomybės aktą ir grįžti į 1990 metų kovo 10-osios padėtį. Priešingu atveju grasinama ekonominėmis sankcijomis, kurias Lietuva pajus dar po penkių dienų.

Po penkių dienų grasinimai buvo įvykdyti – Kremlius nutraukė naftos ir dujų tiekimą (pastarųjų liko tik apie 18 proc. nuo įprastai sunaudojamo kiekio), netrukus buvo nustota tiekti ir kitas žaliavas bei produkciją. Daugelis turbūt dar prisimena to meto vaizdus: kilometrinės eilės prie degalinių, kuriose galėdavai įsipilti tik 20 litrų benzino, nebekursuojantys miestų autobusai, nuolat besikeičiantys pranešimai apie tai, kad mazuto ir naftos šalyje liko penkioms, trims, dviem dienoms…
Nuolatinė nuojauta, kad tuoj sustos elektrinės, miestai paskęs tamsoje, o tada jau prasidės visiškas chaosas. Tačiau prisimenant tas dienas atmintis piešia ir kitokius vaizdus, tarkime, sostinės Gedimino prospektu riedančias tūkstantines dviratininkų kolonas, iškėlusias vėliavas ir transparantus: “Susikiškit tą savo naftą!“ Taip, entuziazmas tuomet liejosi per kraštus, tačiau nereikia pamiršti, kad sovietai kontroliavo ne tik energetikos išteklių ir žaliavų tiekimą – jie kontroliavo ir Lietuvos sienas su Vakarais taigi, šalis iš esmės atsidūrė visiškoje ekonominėje izoliacijoje.

Nepamirškime, kad visa tai vyko ne tik Lietuvos siekiams abejingo, bet ir daugeliu atvejų akivaizdžiai rusofiliško Vakarų pasaulio akivaizdoje. Berlynas ir Paryžius nuogąstavo, kad mūsų laisvės siekiai nepasuktų Rusijos atgal į totalitarizmą. Ir naiviai tikėjo, kad ši šalis gali kada nors tapti normalia civilizuota valstybe. Tad jau pirmąją blokados dieną tuometis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand’as ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paragino Lietuvą laikinai sustabdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir taip sudaryti sąlygas pradėti derybas su sovietais.
“Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai tapo laisvi, jų režimas buvo diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M.Gorbačiovas būtų priverstas griebtis jėgos“, – šie tuomet pasakyti Prancūzijos vadovo žodžiai turėjo išsklaidyti naivias viltis, kad sprendžiant santykius su Kremliumi galime tikėtis besąlygiškos Europos paramos.
74 dienas trukusi ekonominė blokada tuomet padarė Lietuvai milžiniškų nuostolių, sudariusių 11 proc. jos bendrojo vidaus produkto. Ką šioje situacijoje nerėgėtam Kremliaus spaudimui galėjo priešpastatyti pirmoji Lietuvos vyriausybė?

Verta pastebėti, kad tam tikrų atsakomųjų veiksmų prieš Maskvą vis dėlto buvo imtasi. Vienas iš atsakymų Maskvai buvo sovietų į Vakarus eksportuojamo mazuto tiekimo apribojimai. Mat didelė šios produkcijos dalis į tanklaivius buvo perpumpuojama ne kur kitur, o Klaipėdoje. Pasinaudodama šia aplinkybe, vyriausybė ėmėsi riboti perkrovimą, kelti įkainius už paslaugas ir reikalauti už tam tikrą eksporto dalį reikalavo galimybės įsigyti mazuto. Bandyta eiti ir kitais keliais – vyriausybė ieškojo galimybių pasirašyti tiesiogines sutartis su Baltarusija, Azerbaidžianu, Ukraina, Maskva, Leningradu. Negalima sakyti, kad šie mėginimai nedavė jokių rezultatų – šiaip ar taip Kremlius turėjo vykdyti tam tikrus įsipareigojimus prieš partnerius Vakaruose, tad Lietuvos pasipriešinimas šiam procesui tapo nemenka rakštimi SSRS vadovybei. Kita vertus, jėgos buvo aiškiai nelygios – Maskva buvo aiškiai nusiteikusi nesiskaityti su galimais nuostoliais. Juo labiau, kad ji galėjo visiškai kontroliuoti Vilniaus susitarimus su kitomis respublikomis – visus pervežimus per Lietuvos teritoriją vis dar kontroliavo beveik karinė struktūra – SSRS Susisiekimo ministerija.

 

Kova trimis frontais

 

Taigi, bandymai gintis nebuvo labai efektyvūs. Birželio 18-ąją, baigiantis 61-ajai blokados dienai, vyriausybė priversta padaryti oficialų pranešimą, kuriame sakoma, kad gegužės-birželio mėnesiais sutriko beveik penkių šimtų įmonių darbas, o tai atsiliepė penkiasdešimčiai tūkstančių jose dirbusių žmonių. Nekalbant jau apie tai, kad birželį ir liepą iš parduotuvių pradėjo dingti tokie maisto produktai, kurių niekada nestigdavo ir gūdžiausios sovietmečio krizės laikais – imta griežtai riboti net aliejaus ir cukraus pardavimą.

Birželį premjerė K. Prunskienė ir vicepremjeras Algirdas Brazauskas susitinka su SSRS vyriausybės vadovu N. Ryžkovu. Rezultatai neguodžiantys – Maskva nusiteikusi tęsti blokadą tol, kad nepaklusnioji Lietuva bus galutinai palaužta. Bandydama ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, vyriausybė siūlo savo sprendimą ir šia pat atsiduria prie kitos kovos linijos – šį kartą jai teks susigrumti su kompromisų nenorinčia Aukščiausiąja Taryba.

Taigi, vyriausybė nutaria formaliai nusileisti Maskvos reikalavimams ir inicijuoja moratoriumą Kovo  11-osios aktui. Birželio 29-ąją pateiktame moratoriumo tekste be kita ko sakoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, būdama ir likdama Tautos ir Valstybės suverenių galių reiškėja, atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę ir visų tų galių vykdymo tikslu siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo derybų pradžios 100 dienų moratoriumą 1990 m. kovo 11-osios Aktui dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti. Moratoriumas savaime netenka galios, nutrūkus deryboms“.

 

Paskutinės dienos

 

Sprendimas dėl moratoriumo netrukus bus priimtas. Tačiau jo svarstymas dar spės įkalti didelį pleištą tarp Sąjūdžio dominuojamo parlamento ir nedaug nuo jo priklausančio ministrų kabineto.  Akivaizdūs nesutarimai nesis ir pasibaigus blokadai. Bendrus kabineto ir AT Prezidiumo posėdžius ims temdyti vis tirštėjantys tarpusavio nepasitikėjimo šešėliai. Rudeniop atmetama vyriausybės programa, nepriimamas jos pasiūlytas Privatizavimo įstatymo variantas. Artėjantys 1991 metai parlamento ir vyriausybės santykiams nežada nieko gera. Dar savaitė, kita, ir  tuo pasinaudos Lietuvos nepriklausomybės siekiams priešiškos išorinės jėgos.

Tačiau kol kas grįžkime į 1990-ųjų vasarą ir prisiminkime, kad pirmoji Lietuvos vyriausybė turėjo kautis ir trečiame – Vakarų fronte. Deja, geri norai tuomet nedavė tinkamų rezultatų. 1990 metų lapkričio 8 dieną AT kreipėsi į šalis – Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo nares ir pareiškė, kad Lietuva remia įprastinės ginkluotės Europoje sumažinimo idėją ir šalių pastangas šioje srityje. Tuo pat metu parlamentas priminė pasauliui, kad sovietinė kariuomenė vis dar tebėra Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, o tai traktuotina kaip sovietų kariuomenės dislokacija teritorijoje, esančioje už SSRS ribų.“ Be abejo, tokie pareiškimai buvo išgirsti, tačiau bent kiek efektyvesnės reakcijos į jas nesusilaukta. Ministrei pirmininkei K. Prunskienei teko istorinė misija susitikti ir derėtis su daugeliu Vakarų šalių lyderių. Deja, tų susitikimų išdavos neišėjo už mandagaus protokolinio pasikalbėjimo ribų. Bene geriausiai Vakarų požiūrį į mūsų siekius parodo 1991 metų sausio 8 dieną padarytas JAV Baltųjų rūmų spaudos atstovo Marlino Fitzwaterio pareiškimas, kuriame sakoma: Jungtinės Valstijos, susirūpinusios, kad Sovietų Sąjungos vadovybės sprendimas nusiųsti karinių dalinių į Baltijos valstybes, kurį mes laikome provokaciniu ir kurių padariniai gali būti priešingi, negu norima, gali pakenkti perspektyvioms taikiose ir konstruktyviose derybose išspręsti jų ateities klausimą. JAV ragina SSRS nutraukti bauginimą ir taip atnaujinti derybas, kad jos vyktų be jokio spaudimo ir tolimesnio jėgos naudojimo. JAV, niekada nepripažinusios Baltijos tautų prijungimo prie Sovietų Sąjungos, remia Baltijos tautų siekį savarankiškai lemti savo ateitį“. Deja, tokiais pareiškimais viskas ir baigėsi.  Kaip vėliau viename iš savo straipsnių prisimins tuometinis AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vakarai grąžė rankas dėl vargšės Sovietų Sąjungos ir įtariai žvelgė į stulbinantį tautų išsivadavimą iš komunizmo“.

Kitaip sakant, pirmosios Lietuvos vyriausybės pastangos atsilaikyti prieš mūsų šalies šeimininke save laikančia Maskva buvo kur kas sėkmingesnės, nei mėginimai rasti sąjungininkų Vakarų fronte. Tuo tarpu 1991-ųjų sausio pradžioje Kremliaus strategai mums buvo parengę naują, ir kaip jiems atrodė – mirtiną – smūgį. Štai šioje vietoje daugelio tų laikų prisiminimų autorių nuomonės diametraliai išsiskiria: vieni teigia, kad tuometinė vyriausybė veikė taip, kaip reikalavo šalies ekonominiai interesai, o kiti įsitikinę, kad premjerės ir jos kabineto narių veiksmai buvo kone sąmoningai organizuoti taip, kad šalyje kiltų socialiniai neramumai, vėliau išprovokuosiantys kraujo praliejimą.

Viskas prasidėjo dar 1990 metų gruodį, svarstant kitų metų valstybės biudžetą. Svarstydama jį, Vyriausybė nutarė atsisakyti bet kokių dotacijų, tarp jų ir tų, kurias teikė svetima valstybė – Sovietų Sąjunga. Tačiau kaip tuomet padengti gamybos sąnaudų ir pardavimų kainų skirtumą? Ir štai čia K. Prunskienės vyriausybė priima sau pačiai pragaištingą sprendimą – reikia imtis lanksčios kainodaros politikos. Gruodžio 15 dieną, svarstydama biudžeto projektą, Vyriausybė jau nutaria, kad mažmeninės kainos neišvengiamai didės. Štai kaip šias dienas prisimena tuometinis vicepremjeras Algirdas Brazauskas: „Mes visi dar laikėmės, karštligiškai ieškodami būdų, kad eilinis žmogus kuo mažiau pajustų ekonominės griūties padarinius.  Supratome būtinybę surasti lėšų didėjančioms kainoms kompensuoti.“

Tačiau gerais norais ir pragaras grįstas. Lėšų kompensuoti kainų pakilimui valstybės biudžete iš esmės nebuvo. Dar spalio mėnesį Ekonomikos ministerija buvo priversta skaičiuoti, iš ko ir kaip kompensuoti neįsivaizduojamai išaugusias kasdienių produktų kainas bent jau skurdžiausiai gyvenančioms šeimoms. Tačiau šie mėginimai neapsaugojo pirmosios vyriausybės nuo kracho. Juolab, kad jos parengtas scenarijus puikiausiai tiko Maskvai ir jos vietininkams.

Taigi, 1991 metų sausio 4 dieną Lietvos vyriausybė priima keletą mažmeninies kainas ir jų galimą kompensavimą numatančius nutarimus. Po trijų dienų atėjusiems į parduotuves lietuviams toks sprendimas sukėlė šoką – būtiniausi maisto pproduyktai pabrango kone keturis kartus. Kitą dieną laikraštis „Tiesa“ išspausdins tokio turinio pranešimą: „ Šių nutarimų priėmimo būtinybė nebuvo išaiškinta krašti gyventojams anksčiau, dar iki kainų pakėlimo. Nebuvo pakankamai įvertinti šio sprendimo padariniai. Aiškinamojo darbo, nurodant priežastis per spaudą, radiją ir televiziją, neabejotinai trūko. Kainų pakėlimas gyventojams buvo šiurpi naujiena ir jie ją sutiko nepasirengę“.

Tačiau buvo ir tokių, kurie buvo puikiausiai pasirengę šiai blogai naujienai. Prieš tautos išrinktą ir jos parlamento paskirtą vykdomąją valdžią stojo SSRS specialiųjų tarnybų įkurta ir jų palaikoma organizacija „Jedinstvo“. Sausio 8-osios rytą įaudrinta :sietuvos nepriklausopmyubės priešininkų minia riaumoja aikštėje priešais AT rūmus. Dar valanda, kita, ir regis, Parlamento rūmai neatlaikyus apgulties. „Šalin Prunskienę“! „Vyriausybei – atsistatydinti!“ Tokie ir panašūs lozungai mirga mitingo dalyvių rankose. Kas jie – matome aiškiai, iš jų rankose laikomų plakatų. „Elfa“, Kuro aparatūros gamykla, Spalio 40-mečio gamykla – tai vis rusakalbiai vadinamųjų sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai. Jei, aišku, tuo patikėsime, nes kai kurie šių įvykių liudininkai teigia, kad ididžiąją mitinguotojų dalį sudarė civiliais rūbais perrengti sovietų kariškiai. Tiesa tai ar ne – šiandien vargu ar kas gali įrodyti. Kita vertus, šiandien tai ne tiek svarbu. Taip, tąsyk AT rūmus saugojusiems parlamento gynėjams pavyko vandens čiurkšlėmis sustabdyti įaudrintą ir paruoštą minią. Ir kažin, ar tasi būtų įvykę, nei ne tuometinio AT pirmininko kreipimasis per Lietuvos radiją, kuriuo žmonės buvo raginami ateiti ir apginti savo išrinktą valdžią. Įskaitant ir K. Prunskienės vyriausybę, leidusią sau tapti lengvu Lietuvos priešų taikiniu.

Tos pačios dienos AT posėdyje milžiniška balsų dauguma vyriausybės nutarimas dėl kainų pakėlimo buvo atšauktas. Pačiam kabinetui su jo ministre pirmininke nebeliko nieko kito, kaip atsistatydinti. Tačiau tai jau nieko nebepakeitė. AT priėmus Laikinojo Pagrindinio įstatymo  95 straipsnio pataisą, leidžiančią parlamentui atstatydinti vyriausybę ne kvalifikuota, o paprasta balsų dauguma, pirmosios vyriausybės likimas buvo išspręstas. Sausio 8 dieną už kabineto atsistatydinimą nubalsavo 72 deputatai. Tačiau ir toks žingsnis neišgelbėjo Lietuvos valstybės ir jos piliečių nuo atviros kaimynų agresijos. Praeis dar kelios dienos, ir agonijoje dūstanti imperija nusimes kaukę, savo tankų vikšrais traiškydama mūsų maldas ir dainas. Bet tai – jau visai kitos istorijos tema.

Lietuvos žinios, 2011-01-07

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s