Šešios nerimo dienos

 

 Vakar paminėjome dvidešimtąsias sausio 13-osios metines. Apie tai, kas vyko tą lemtingą ir kruviną naktį, šią savaitę rašyta, rodyta ir kalbėta labai daug. Kiekvienas iš tūkstančių šių įvykių dalyvių nešiojasi apie juos savo prisiminimus, savo versijas, kurios metams bėgant dėliojasi į vis ryškesnę mozaiką. Tačiau visą tų dienų vaizdą greičiausiai kada nors sudėlios tik ateities istorikai. Na, o mes šiandien prisiminkime agresijos preliudiją, prasidėjusią pirmosios atkurtos nepriklausomos Vyriausybės atsistatydinimu.

 

Aras Lukšas

 

Ar Pirmosios vyriausybės atsistatydinimas turėjo įtakos sovietų agresijos pradžiai? Kokį vaidmenį šiuose įvykiuose suvaidino prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ aktyvistų ir jos sukviestų vadinamųjų sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkų siautėjimai prie Parlamento rūmų? Galime spėti, kad ir vienu ir kitu atveju šie įvykiai tiesioginės įtakos Kremliaus sprendimams neturėjo. Kai dėl „Jedinstvo“ ir jos aktyvistų, tai šiems bent jau iki sovietų puolimo ne didesnis vaidmuo, nei kokio nors filmo masinėse dalyvaujantiems statistams: reginys lyg ir įspūdingas, tačiau pagrindinius vaidmenis atlieka visai kiti aktoriai. Daugelis jų kol kas lieka už kadro.

 

Pirmieji ženklai

 

Taip, vyriausybės griūtis ir „Jedinstvo“ smogikų riaušės vyko vienu metu – sausio 8 dieną. Jau nuo devintos ryto prie AT rūmų suplūdo  gal trys tūkstančiai prosovietinių aktyvistų, netrukus nesėkmingai mėginsiančių įsiveržti į pastatą. Reikia pastebėti, kad demonstrantai naudojosi kariniais garsiakalbiais, o juos saugojo Maskvai ištikimas sovietinės specialiosios paskirties milicijos būrys (OMON). Jau vien šis faktas rodė, kas yra šios masinės scenos režisierius.

Tuo tarpu iš AT tribūnos K. Prunskienė paskelbia apie jos vadovaujamo kabineto atsistatydinimą. Matyt tikėdami, kad neseniai priimtas Pirmosios vyriausybės nutarimas dėl kainų liberalizavimo, bent keturis kartus padidinęs maisto ir kitų pagrindinių prekių kainas yra svarbiausioji kilusių neramumų priežastis, deputatai skubiai šį kabineto sprendimą panaikina. Tačiau tai nieko nekeičia. Tądien turbūt nedaug kas tiki, jog karinės intervencijos į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir kitas Baltijos šalis planas ne tik visiškai parengtas, bet ir pradedamas vykyti. Būtent sausio 8-ąją kariniame Zoknių  kariniame aerodrome nusileidžia mažiausiai 30 karo lėktuvų su desantininkais. Dar kelios desantininkų grupės atvyksta į Jonavos aerodromą.

Čia derėtų prisiminti, kad papildomas sovietų karinis kontingentas buvo permestas į Lietuvą ir ankstesnėmis dienomis. Tokiems veiksmams Maskvos karinė vadovybė turėjo labai paprastą paaiškinimą. Prisiminkime, kad, dar 1990 , paskelbus Kovo 11-osios Aktą, nemažai Lietuvos jaunuolių, tarnavusių įvairiuose SSRS kariniuose daliniuose spruko namo, į Lietuvą. Na, o absoliuti dauguma tų, kurie dar tik turėjo būti pašaukti į sovietų kariuomenę, tiesiog ignoravo šaukimus. Juo labiau, kad netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos valdžia oficialiai nutraukė SSRS karinių komisariatų veiklą mūsų šalies teritorijoje. Panašiai vyko ir kitose dviejose Baltijos šalyse. 1990 metų šaukimas į sovietų kariuomenę buvo visiškai sužlugdytas, o tai ne juokais įsiutino Maskvą.

Taigi, sovietų desantininkų lyg ir laukė misija sugaudyti „dezertyrus“ bei tarnauti imperijai atsisakiusius jaunuolius ir pristatyti juos į dalinius. Tokios misijos nebuvo naujiena, jos pradėtos vykdyti jau 1990 kovą. Prisiminkime, kaip kovo 27 dieną desantininkai, įsiveržę į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę ir, žiauriai sumušę, išsivežė 38 ten besislapstančius „dezertyrus“. Dar 17 jaunuolių taip buvo išvežti iš netoli Kauno esančių Žiegždrių psichiatrijos ligoninės.

Dabar, 1991-ųjų pradžioje sausio 8-ąją Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas Fiodoras Kuzminas pareikalavo, kad Baltijos šalių valdžia pati prisidėtų prie naujokų šaukimo organizavimo ir dezertyrų grąžinimo. Tokiu atveju buvo žadama sustabdyti desantininkų veiksmus. Tačiau svarbiausia, kad ultimatumo terminas buvo būtent sausio 13 diena. Būtent ši data, tapsianti kruviniausiu kovos už atkurtą Lietuvos nepriklausomybę diena buvo paskutinis terminas, kada sovietų kariškiams turėjo būti įteikti sovietų kariuomenėje atsisakančių tarnauti jaunuolių sąrašai.

Tačiau ar jaunuolių gaudymas buvo tiesioginės karinės agresijos priežastis, ar tik dar vienas jos pretekstas? Ar generolas F. Kuzminas žinojo apie Maskvoje parengtą planą nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valdžią? Ir ar sausio 8-ąją toks planas jau buvo? Šiaip ar taip, į Baltijos šalis tomis dienomis buvo atskraidinta labai daug desantininkų. Kiek – niekas tiksliai pasakyti negali: vienais duomenimis jų būta apie 6, kitais – net 30 tūkstančių. Ar tokia iki dantų ginkluota kariauna buvo reikalinga gaudyti tarnybos vengiančius beginklius jaunuolius? Ir kodėl tuomet dar sausio 8-ąją aplink Vilnių buvo išdėstyti 108 šarvuočiai ir kitokia karinė technika? Didžiulis kariuomenės judėjimas stebimas ir kitose Lietuvos vietose.

Čia verta pridurti ir dar vieną įdomią detalę. Kaip praėjusią savaitę interviu vienam dienraščiui prisiminė tuometinį Krašto apsaugos departamentą konsultavęs buvęs JAV kariuomenės „Žaliųjų berečių“ kapitonas Andrius Eiva, šarvuočiai ir tankai tuo metu buvo paženklinti didžiuliais skaičiais. Patyręs kariškis sakosi iš karto supratęs, jog jie skirti tam, kad būtų patogiau koordinuoti veiksmus iš oro. Tai galėjo reikšti, jog puolimas prasidės netrukus. A. Eiva sakė nedelsdamas pranešęs apie tai Krašto apsaugos departamento vadovybei, tačiau tuomet juo nelabai kas patikėjęs. Vils dėlto sausio 8-ios naktį AT deputatai namo nebesiskirsto ir naktį praleidžia parlamento pastate. Ir ne be reikalo: Vilniuje jau dislokuota Pskovo desantininkų divizija, čia atvykęs ir SSRS gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo pavaduotojas ekstremalių situacijų klausimais generolas pulkininkas Vladislavas Ačialovas. Blogiausios nuojautos apima kitą dieną, sužinojus, kad į Vilnių permesta specialios KGB specialios paskirties grupė „Alfa“. Suprantama, kad šio elitinio padalinio tikslas – tikrai ne dezertyrų gaudynės. Kam reikėjo, tas žinojo, kad aštuntojo dešimtmečio viduryje įkurtas dalinys 1980 metų gruodžio 28 dieną šturmavo prezidento rūmus Kalbule. Tuomet buvo nužudytas ne tik sovietams neįtikęs Afganistano vadovas Hafizula Aminas bet ir išskersta visa jo šeima. Abejonių nelieka – sovietai planuoja nuversti Lietuvos valdžią ir tai bus daroma nedelsiant. Tiesa, sausio 9-oji buvo palyginti rami – tiek tų dienų kronikose, tiek skirtingų politikų prisiminimuose jai skiriama nedaug vietos. Bet tai buvo tyla prieš audrą.

 

Ultimatumo akivaizdoje

 

Pirmasis šios audros žaibas tvykstelėjo sausio 10-ąją. Tai buvo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo laiškas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, tiek savo forma, tiek turiniu greičiau primenantis ultimatumą. Jame M. Gorbačiovas pareiškia, kad saugodamas SSRS vientisumą ir atsižvelgdamas į „tarybinės liaudies pagalbos šauksmą“, kuriuo prašoma sugrąžinti socialistinę santvarką, jis ultimatyviai reikalauja „tučtuojau visiškai atkurti SSRS Konstitucijos ir Lietuvos SSR Konstitucijos galiojimą“ ir „atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus“. Kalbos apie tai, kad SSRS vadovas ketina įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą, regis turėjo tapti realybe.

Tačiau kitaip, nei 1940 metais, Lietuvos vadovybė ultimatumo net neketino svarstyti. Laiške M. Gorbačiovui Aukščiausioji Taryba nurodė, jog absoliuti gyventojų dauguma remia Lietuvos Parlamentą ir Vyriausybę, tad Lietuvos valdžia neturi rinkėjų mandato, o vadinasi ir teisės atsisakyti paskelbtos nepriklausomybės.

Beje, piktame M. Gorbačiovo laiške buvo keletas loginių bei teisinių spragų, kuriomis tuoj pat pasinaudojo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Skubiai sušaukęs spaudos konferenciją, parlamento vadovas ironiškai pastebėjo, kad SSRS prezidento ultimatumas tiesiog paradoksalus: reikalaudamas, kad Lietuvos Respublikoje būtų atkurtas SSRS konstitucijos galiojimas, M. Gorbačiovas pripažįsta, kad sovietinė konstitucija mūsų šalyje nebeveikia.

Čia reikia prisiminti ir dar vieną svarbų dalyką. Tą akimirką Lietuvoje nebuvo jokios visus įgaliojimus veikti turinčios vyriausybės: laikinai veikiančiam atsistatydinusiam kabinetui vadovavo laikinai einanti pareigas K. Prunskienė. Ultimatumo akivaizdoje šią problemą reikėjo spręsti nedelsiant. Taigi, 11 val. 40 min. V. Landsbergis į naujojo kabineto pareigas pateikia centristo Alberto Šimėno kandidatūrą. Toks parlamento vadovo sprendimas sukelia nemažą įtampą Aukščiausioje taryboje. Štai kaip susidariusią situaciją savo knygoje „Lūžis prie Baltijos“ prisimena pats V. Landsbergis:

„Mane nustebino, kaip vadinamoji Centro frakcija, kurioje dominavo socialdemokratai, negausūs, bet aktyvūs ir gerokai demagogiški, – kaip ši frakcija traktavo mano pasiūlymą paskirti premjeru jos narį ekonomistą Albertą Šimėną. Kodėl jo paties frakcija pasisakė prieš jį?“. Atsakymą į šį klausimą galima rasti kito to įvykio dalyvio – centristo Romualdo Ozolo dienoraštyje, kuriame kalbama apie tos pačios dienos popietę vykusį Centro frakcijos posėdį. „Popiečiu Sakalas pakvietė skubiai į AT. Pasirodo, į Centro frakcijos posėdį. Norėjo, kad atsisakyčiau didžiausių reikalavimų. Aš dar kartą juos pakartojau ir pridėjau, kad dabar, kai Gorbačiovas atsiuntė ultimatumą, išeitis yra tik viena: siūlyti Vyriausybę vėl sudaryti Prunskienei“.

Štai kodėl ne tik LKP deputatai, bet ir centristai priešinosi V. Landsbergio pateiktai Vyriausybės vadovo  kandidatūrai. Vis dėlto 78 deputatams balsavus už, vienam prieš ir 19 susilaikius, kabinetą formuoti buvo pavesta A. Šimėnui, kuris įeis į istoriją kaip vienadienis premjeras. Prasidėjus agresijai, A. Šimėnas dings be žinios ir atsiras tik sausio 13-osios popietę, jau būdamas tik paprastu Parlamento nariu. Tačiau šį kartą palikime nuošalyje šią detektyvinę istoriją ir pasižiūrėkime, kas tuo metu vyko už Aukščiausiosios Tarybos rūmų sienų.

Prie paties parlamento rytą gana ramu, tačiau po pietų žmonių gausėja. 14 valandą prasideda streikas Vilniaus radijo matavimo  prietaisų gamykloje. „Dabar arba niekada“, – neva pareiškęs šios Maskvai tiesiogiai pavaldžios įmonės direktorius Oktiabris Burdenka. Netrukus prie streikininkų prisijungia dar keturios sąjunginio pavaldumo įmonės ir valstybinės sovietų oro bendrovės „Aeroflot“ Lietuvos valdybos darbuotojai. Prie šių įmonių renkasi raudonomis vėliavomis nešinų įtūžusių Maskvos šalininkų minia. „Jedinstvo“ diriguojamuose mitinguose reikalaujama nedelsiant paleisti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir pasirašyti su Maskva sąjunginę sutartį.

Ankstyvą sausio 11-osios rytą pasklinda žinia, kad šiandien „Jedinstvo“ smogikai šturmuosią Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Radijas kas keliolika minučių praneša apie rūmų link žygiuojančias „streikuojančių darbininkų“ kolonas ir ragina žmones skubiai ginti savo parlamentą. Regis, susidūrimas neišvengiamas, tačiau šį kartą apsieinama be kraujo praliejimo, mat streikininkus prie M. Mažvydo bibliotekos apsupa daugiatūkstantinė parlamento gynėjų minia, o visu vidiniu apsupties perimetru išsirikiuoja Lietuvos policininkai. Taigi, viskas baigėsi tik pašūkavimais, nedideliais apsistumdymais ir „Jedinstvo“ pateikta peticija.

Ar prie Parlamento rūmų sukeltas šurmulys galėjo būti viso labo klaidinantis manevras, kuriuo norėta nukreipti parlamento gynėjų dėmesį nuo visai kitų objektų, sunku pasakyti. Tačiau to ryto ir priešpiečio įvykių chronologija leidžia neatmesti ir tokios versijos. Mat tuo metu, kai Nepriklausomybės gynėjai laikė apsupties žiede „Jedinstvo“ rėksnius, šarvuočių ir tankų kolonos judėjo link Viršuliškių. Netrukus buvo užimta šiame mikrorajone esanti telefono stotis, du tankai apsupo Krašto apsaugos departamento pastatą (Anksčiau jame buvo įsikūrusi sukarinta sovietų organizacija DOSAAF). Netrukus departamento patalpose jau šeimininkavo OMON‘o smogikai. 12 val. 30 min. dviejų tankų ir keturių šarvuočių remiami desantininkai puolė ir užėmė Spaudos rūmus. Būtent šią akimirką buvo pralietas pirmasis kraujas. Desantininkams pradėjus šaudyti į rūmų duris užstojusius žmones koviniais šoviniais, 9 gynėjai buvo sužeisti, vienas iš jų – sunkiai. Verta pastebėti, kad taip tik tuomet, kai Nepriklausomybės aikštėje per garsiakalbius transliuojamas Lietuvos Radijas pranešė, jog ką tik netekome Spaudos rūmų, „Jedinstvo“ rėksniai lyg pagal komandą dingo nuo M. Mažvydo bibliotekos.

Po poros valandų Vilniuje vėlgi lyg pagal komandą susirenka vadinamasis „demokratinių jėgų kongresas“, kuriame be „Jedinstvo“ dalyvauja nuo Sovietų kompartijos neatsiskyrusios LKP dalies atstovai, nežinia iš kur išdygusi organizacija „Interfront“ ir kiti prosovietiniai dariniai. Kongresas pareikalauja, Lietuvos Parlamentas nedelsiant atsistatydintų, kitaip valdžią perims kongreso sudarytas „nacionalinio gelbėjimo komitetas“. Ultimatumo terminas nebuvo nurodytas, tad patys perversmininkai nutarė, kad jam įvykdyti pakaks 15 minučių – lygiai po tiek laiko „komitetas“ buvo suformuotas.  Vienas iš LKP (SSKP) vadovų Juozas Jermalavičius paskelbė, kad „Lietuvos gelbėjimo“ komitetą sudaro penki nariai, kurių pavardės kol kas laikomos paslaptyje.

 

Nepavykęs perversmas

 

Kad Lietuvoje prasideda perversmas ir nauja okupacija, abejonių nebeliko. Sovietų tankai ir šarvuočiai jau rieda ir kitų didesnių Lietuvos miestų gatvėse, ten taip pat užiminėjami svarbūs pastatai.  Blokuojami svarbiausi į sostinę vedantys keliai, užimama Vilniaus geležinkelio stotis, visiškai paralyžiuojamas ne tik vietinių, bet ir tranzitinių traukinių eismas, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir leistis lėktuvams. Tiesa, du lėktuvai vis Vilniuje vis dėl to nutupia – juo į sostinę atvyksta dar 150 sovietų specialiųjų pajėgų kareivių.

Kad sovietų kariuomenė eis iki galo, abejonių nelieka. Reikia pradėti ruoštis Parlamento gynybai. Į aikštę prie rūmų plėsta nesuskaičiuojama žmonių minia, o jų viduje – daugybė juodomis uniformomis vilkinčių Krašto apsaugos departamento savanorių, šaulių, policininkų. Vyrų ginkluotė menka, tačiau netrukus jau minėto A. Eivos pasiūlymu bus pradėti gaminti vadinamieji Molotovo kokteiliai. Šie buteliai su padegamuoju skysčiu galėjo tapti grėsmingu ginklu ir sustabdyti ar net sunaikinti ne vieną link perlamento besiveržiantį tanką. Tačiau, kaip visi pamename, to neprireikė.

Tuo tarpu naktį į sausio 12-ąją Vilniaus gatvėmis žlega sovietinių tankų ir šarvuočių kolonos. Regis, jie važinėjasi be jokio tikslo, tačiau galima spėti, kad tai arba šturmo repeticija, arba mėginimas vis labiau didinti psichologinę įtampą. Kiek po dviejų nakties Lietuvos radijas ragina žmones saugoti ne tik parlamentą, bet ir kitus svarbiausius objektus. Desantininkams užgrobus Spaudos rūmus, Lietuva jau rytoj liks be svarbiausių dienraščių. Suprantama, kad dabar bus mėginama užgrobti televizijos bokštą bei Lietuvos Televizijos ir Radijo pastatus. Tad ir čia jau būriuojasi daugiatūkstantinė minia žmonių, pasiryžusių viskam, kad apgintų trapią mūsų laisvę.

Tolimesni įvykiai jau aprašyti, išpasakoti ir parodyti daugybę kartų. Tad mums belieka trumpai prisiminti, kad pirmieji šūviai televizijos bokšto prieigose driokstelėjo sausio 13-osios naktį, 1 val. 15 min. Dar po 25 minučių tankai jau buvo bokšto prieigose. Po dvi valandas trukusių kautynių su beginkle minia bokštas atsiduria priešo rankose. Mūsų pusėje – keturiolika žuvusių ir šimtai sužeistų. Po antros nakties desantininkai, palaužę gynėjų pasipriešinimą, užima Lietuvos televiziją ir Radiją. Tačiau jų balsas nutyla neilgam. Netrukus jis sklinda iš Kauno, vėliau, užsitęsus okupacijai, radijo ir televizijos programos bus transliuojamos iš specialiai tam tikslui numatytų pastatų Vilniuje. Tačiau ši tema reikalauja atskiros istorijos.

Šiaip ar taip, TV bokšto bei radijo ir televizijos pastatų užgrobimas, pareikalavęs daugybės aukų rodė, kad SSRS pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvos Respubliką, siekdama bet kokiomis priemonėmis sunaikinti nepriklausomą valstybę. Logiška šio karo veiksmų tąsa turėjo būti parlamento ir vyriausybės šturmas, tačiau to neįvyksta. Apsiribojama tuo, kad per užgrobtą radiją skelbiami pranešimai jog valdžią Lietuvoje perėmė jau minėtas paslaptingasis “nacionalinio gelbėji­mo komitetas“, kad Vilniuje nuo 22 vai. iki 6 vai. 30 min. įvedama komendan­to valanda, o Vilniaus kariniu komendan­tu skiriamas Vilniaus karinės įgulos vir­šininkas Vladimiras Uschopčikas. Suprantama, kad nei komendanto valandos, nei apsišaukėlio komendanto niekas nepaiso – Lietuvoje veikia teisėta jos valdžia, kurios jėga nuversti sovietai nesiryžo.

Sausio 13-ąją 10 val. 35 min. 30 šarvuočių ir septyni tankai pasuka link Aukščiausios Tary­bos tačiau prie jos nesustoja, o nužlega požeminiu tuneliu. Kas sustabdė lemiamą šturmą – iki šiol nėra aišku. TV bokšto šturmo patirtis, rodanti, kad laisvės skonį patyrusių ir ją ginančių žmonių tankais neįbauginsi? Žinios apie Molotovo kokteilius, kuriais ginkluoti gynėjai laiko pozicijas rūmų prieigose? Daugiatūkstantinė minia, užtvindžiusi aikštę prie pastato, tuomet vadinto Lietuvos širdimi? Visos šios versijos tikėtinos. Tačiau greičiausiai imperija išsigando pati savęs – kitaip, nei 1956-aisiais Vengrijoje ar 1968-aisiais Čekoslovakijoje, viešumo ir perestroikos pudra pasipudravusi Sovietų Sąjunga neišdrįso parodyti pasauliui tikrojo savo veido ir nedavė planuoto įsakymo pulti.

Tomis dienomis prieš imperiją laimėjome lemiamą mūšį. Tačiau karas tuo nesibaigė. Jis truko dar 222 dienas ir buvo galutinai laimėtas ne Vilniuje, o Maskvoje. Tuomet, 1991-ūjų rugpjūtį, kai tankai žlegėjo jau Rusijos sostinės gatvėmis, kai „drebančių rankų chunta“ pamėgino įvykdyti nemokšišką perversmą. Perversmą, kuris, priešingai jo sumanytojų valiai ne tik nesugrąžino stalininės diktatūros, bet ir padarė galą visai Sovietų Sąjungai ir leido Rusijai nors neilgam, bet ryžtingai pasukti demokratijos keliu.

Lietuvos žinios, 2011-01-14

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s