Generolas politikos šunkeliuose

 

1940 metų sausio 22 dieną Lietuvos kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui išėjus atostogų, Prezidentas Antanas Smetona laikinai eiti šias pareigas paskyrė Vincą Vitkauską, kuriam bus lemta tapti paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadu, o vėliau savo noru apsivilkti Lietuvą okupavusios Raudonosios armijos generolo uniformą. Šis diena turėjo didžiulės įtakos ne tik išdavystės keliu pasukusio kariuomenės vado, bet ir visos mūsų valstybės likimui.

Aras Lukšas

Kaip atsitiko, kad buvęs Nepriklausomybės kovų dalyvis, 1918-1919 metais kovęsis su lenkais ir bermontininkais, o 1923-iaisiais dalyvavęs Klaipėdos sukilime, Lietuvos kariuomenės generolas, vedęs karius į 1939-ųjų rudenį atgautą Vilnių, vėliau sąmoningai pasirinko bendradarbiavimą su sovietiniais okupantais ir nekeitė šios pozicijos iki pat gyvenimo pabaigos. Kodėl 1940-ųjų pavasarį, jau vykstant II Pasauliniam karui ir jo grėsmei tvenkiantis virš Lietuvos, Prezidentas Antanas Smetona kariuomenės vadu pasirinko būtent V. Vitkauską, nors į šį postą būta ir kitų kandidatūrų? Ar iš tiesų buvęs Lietuvos, o vėliau Sovietinės Armijos generolas buvo užverbuotas sovietų žvalgybos? Ar į komunistų partiją jis įstojo dėl savo pažiūrų, ar verčiamas situacijos?

Vienareikšmiškų atsakymų ir objektyvių duomenų apie tai mažoka. Dar Gorbačiovo „perestroikos“ pradžioje apie generolą filmą kurti ketinęs žinomas kino dokumentininkas Saulius Beržinis skundėsi: „Aš taip ir nepriėjau prie generolo Vinco Vitkausko asmens bylos, kuri gulėjo Podolsko archyve. Kelis kartus važiavau į Maskvą, ten mane vedžiojo už nosies, galų gale jos taip ir negavau“.  Tad ir mums šiandien teks remtis ne tik objektyviais generolo biografijos faktais, bet ir subjektyviais vertinimais bei prisiminimais, kurie dažnai yra diametraliai priešingi. Štai pora pavyzdžių.

„Dabar, po daugelio metų, kai prisimenami tie laikai, dažnai būnu klausiamas: „Ar Vitkauskas buvo bolševikas?“, aš visuomet atsakau“ „Ne“, – savo knygoje „Prisiminimų fragmentai teigia paskutinysis nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis.  “Vitkauskas kiekviena proga pastebėdavo tiek karinin­kams, tiek kareiviams, jog jis esąs komunistų partijos na­rys. Visada tvirtindavo, kad tik komunizmas išgelbėsiąs Lie­tuvą“, – savo prisiminimuose tvirtina buvęs  Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo Antrojo pėstininkų pulko vadas Antanas Špokevičius. Taigi, mėgindami atsakyti į klausimą kas iš tiesų buvo generolas V. Vitkauskas ir kodėl jis pasirinko būtent tokį likimą, iš pradžių peržvelkime kai kuriuos jo gyvenimo faktus.

 

Karininku tapti nesvajojo

 

Gimė V. Vitkauskas gimė 1890 metų spalio 4 dieną Vilkaviškio apskrities  Pajavonio valsčiaus Užbalių kaime. Baigusį Lankeliškių pradi­nę mokyklą, tėvai išvežė jį į Marijampolę, kur būsimas generolas privačiai ruošėsi eksternu laikyti egzaminus brandos atestatui gauti, tačiau to padaryti jam nepavyko. Žūtbūt siekdamas aukštojo mokslo, V. Vitkauskas nenuleido rankų – jis išvyko į Rusiją,  sėkmingai išlaikė brandos egzaminus Oriolo gimnazijoje ir 1914 metais įstojo į Mask­vos universiteto matematikos fakultetą. Vargu, ar matematika buvo tikrasis jo pašaukimas, mat meniškos prigimties jaunuolis vakarais dar mokėsi Stroganovo dailės mokykloje. Šiaip ar taip, apie karininko karjerą būsimas generolas tikrai nė svajoti nesvajojo. Tačiau gyvenimas viską surikiavo kitaip.

1916 metais, baigęs vos du universiteto kursus, V. Vitkauskas mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę ir, baigęs karo mokyklą o vėliau – ir karininkų kursus, atsiduria Pirmojo pasaulinio karo frontuose Austrijoje, Rumunijoje ir Turkijoje. Karo pabaiga būsimą Lietuvos kariuomenės vadą užklumpa Gruzijoje, iš kur jis 1918 metų pavasarį ir grįžta į nepriklausomą Lietuvą. Kaip tik tuo metu jauną mūsų valstybę reikėjo ginti jėga, kovojant keliais frontais, taigi 1919 metų sausio 1 dieną V. Vitkauskas stoja savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Generolas S. Raštikis prisimena, kad V. Vitkauskas buvo paskirtas į Kauno bataliono 7-ąjį pėstininkų pulką ir dalyvavo kovose ir su bermontininkais,  ir lenkais. Lenkų fronte Širvintų ir Giedraičių apylinkėse karininkas buvo sužeistas.  Oficialioje V. Vitkausko biografijoje, kurią 1940 metų balandžio mėnesį pateikia žurnalas „Karys“ pasakojama apie šio karininko vadovaujamo 7 pėstininkų pulko III bataliono žygį priešo užnugaryje: „1920 m. rugsėjo mėn. pabaigoje minimas batalionas buvo at­kirstas nuo savo dalių ir apie 10 dienų sunkiausiomis aplinky­bėmis ieškodamas prasiveržimo išbuvo tarp lenkų ir bolševikų frontų ir, laimingai išvestas iš pražūties, grįžo prie savo pulko. Drąsiu ir sumaniu žygiu buvo išgelbėta 750 kareivių ir 10 ka­rininkų su bataliono ginklais ir kt“. Tuomet už drąsą ir pasižymėjimą kapitonas V. Vitkauskas  buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.

1921 metais iš 7-ojo pulko V. Vitkauskas perkeliamas į vietinį brigados štabą ir skiriamas ypatingų reikalų karininku, o vėliau – šio štabo viršininku.  Reikia pastebėti, jog šiaip brigadai tuomet vadovavo Antanas Merkys. Tas pats A. Merkys, kuriam 1940 metais bus lemta tapti paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos premjeru, o pasitraukus iš šalies prezidentui A. Smetonai perimti valstybės vadovo pareigas ir perduoti jas sovietų marionetei Justui Paleckiui. Nuo šiol V. Vitkausko ir A. Merkio keliai lemtingai susitiks dar ne kartą.

1923 metais po sėkmingo Klaipėdos sukilimo, vėl prijungusio vienintelį šalies uostą ir jo kraštą prie Lietuvos, A. Merkys skiriamas aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A. Smetonos sekretoriumi, o V. Vitkauskas – Klaipėdos komendantu. 1923 metų gruodžio 1 dieną, jau nešiodamas majoro antpečius,  būsimas kariuomenės vadas perkeliamas, į III apygardos štabą ir skiriamas Pirmojo  skyriaus viršininku. 1926 m. birželio 1 dieną V. Vitkauskas skiriamas Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pėstininkų pulko vadu, o gegužės 18-ąją jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.

Tačiau ne viskas karininko karjeroje buvo sklandu. Pasak S. Raštikio, po 1926 metų gruodžio perversmo V. Vitkauską norėta atleisti iš pulko vado pareigų. Greičiausiai taip ir būtų atsitikę, jei ne naujojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru paskirtas jau minėtas A. Merkys. Būtent jo rūpesčiu V. Vitkauskas buvo paliktas pulke. Vis dėlto, nepraėjus nė metams, karininkas pats pasiprašo atleisti jį iš pulko vado pareigų ir grįžta į Šaudymo ir pėstininkų inspektoriaus pareigas. Kas paskatino pulkininką leitenantą žengti tokį žingsnį, sunku pasakyti, tačiau generolas S. Raštikis savo prisiminimų knygoje atskleidžia vieną subtilų niuansą. Pasirodo, V. Vitkausko brolis tarnavo prieš Lietuvą kariavusioje Raudonojoje armijoje ir 1919 metais Lietuvoje buvo sušaudytas. Suprantama, kad brolis už brolį neatsako, tačiau, turint galvoje 1926-ųjų metų atmosferą, šis faktas galėjo tapti šešėliu aukšto karininko karjeroje.

 

Kelias į aukštumas

 

Šiaip ar taip, po kurio laiko V. Vitkauskas vėl palengva kilo aukštyn. Po vakarinių teisės studijų Kauno universitete ir stažuotės Vokietijos kariuomenėje jam suteikiamas pulkininko, o 1939 metais – brigados generolo laipsnis. Atsiradus laisvai Pirmosios divizijos vado vietai, V. Vitkauskas tapo rimčiausiu kandidatu į šias pareigas. S. Raštikis prisimena, jog Prezidentas A. Smetona dėl V. Vitkausko kandidatūros galutinai apsisprendė pasikonsultavęs su Krašto apsaugos ministru K. Musteikiu ir ministru pirmininku A. Merkiu, jau seniai globojusiu savo buvusį pavaldinį. Taigi, 1939 metų balandžio 12 dieną V. Vitkauskas skiriamas divizijos vadu, o po poros mėnesių jam suteikiamas divizijos generolo laipsnis.

Spalio mėnesį V. Vitkauskui tenka ypatinga misija – Vyriausybės paskirtas Vilniaus rinktinės vadu jis veda karius į atgautą Lietuvos sostinę o spalio 28-ąją Katedros aikštėje priima kariuomenės paradą. Ar suprato generolas, kad iš Stalino rankų priimtas Vilnius mainais už sovietinių karinių bazių įsteigimą Lietuvoje tėra pasirengimas mūsų šalies nepriklausomybės laidotuvėmis? V. Vitkausko duktė Laimutė Vitkauskaitė-Matukonienė tvirtina, kad suprato. „Tėvas savo artimiems generolams ir savo šeimai ne kartą sakė, kad1939 m. spalio mėnesį Lietuvoje įsteigtos sovietinės kariuomenės bazės yra ne kas kita, o klastingai užmaskuotos Lietuvos okupacijos slaptasis etapas“, –  teigiama prieš dešimtmetį žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbtame jos straipsnyje. Tačiau šis supratimas priesaiką ginti Tėvynę davusiam generolui vėliau nesutrukdys ne tik kapituliuoti be šūvio, bet ir bendradarbiauti su sovietiniais okupantais, liaupsinti sovietinę santvarką ir šlovinti patį okupacijos faktą.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O dabar pasižiūrėkime, kaip klostėsi įvykiai 1940 metų pradžioje, vis labiau aštrėjant nesutarimams tarp tuometinio kariuomenės vado S. Raštikio iš vienos pusės ir Prezidento A. Smetonos bei premjero A. Merkio iš kitos. Premjeras nuo pat pradžių atvirai nemėgo kariuomenės vado, tuo tarpu A. Smetoną, iš pradžių visaip rėmusį S. Raštikį, laikui bėgant vis labiau ėmė erzinti pastarojo noras aktyviai dalyvauti politikoje ar net mėginti kištis į vyriausybės formavimą. Ne paskutinėje vietoje buvo ir didžiulis kariuomenės vado populiarumas, kėlęs tam tikrą grėsmę blėstančiam Tautos Vado autoritetui.

Galiausiai 1939 metų pabaigoje, į Lietuvą įvedus Sovietų kariuomenės bazės ir suformavus A. Merkio vadovaujamą vyriausybę tapo aišku, kad tolesnis bendras darbas darosi neįmanomas, taigi, S. Raštikis rašo raportą prašydamas atleisti jį iš kariuomenės vado pareigų. Tačiau tenkinti generolo prašymo A. Smetona neskuba: sausio pabaigoje S. Raštikis išleidžiamas trijų mėnesių atostogų „sveikatai taisyti“, o kariuomenės vado pareigos laikinai patikimos V. Vitkauskui. Visiems aišku, kad po atostogų S. Raštikis į ankstesnes pareigas nebegrįš. Taip ir nutinka, tad balandžio 22 dieną V. Vitkauskas paskiriamas Lietuvos kariuomenės vadu.

Kodėl į šį aukštą ir itin atsakingą postą buvo pasirinktas būtent V. Vitkauskas, kurį beveik visi jį pažinojusieji apibūdino kaip dorą, kuklų, darbštų bet silpno charakterio žmogų? Juo labiau kad

krašto apsaugos ministras brigados generolas K. Musteikis siūlė kitų dviejų generolų – Stasio Pundzevičiaus arba Miko Rėklaičio – kandidatūras. Reikia manyti, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino premjeras A. Merkys, atvirai protegavęs savo buvusį pavaldinį.

Ar kariuomenės vado pareigos buvo V. Vitkausko tikslas? Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes skirtingi šaltiniai šį faktą interpretuoja diametraliai priešingai. Generolo duktė L. Vitkauskaitė-Matukonienė tvirtina, jog tėvas šio posto užimti nenorėjęs, tačiau nesugebėjęs skyrimui pasipriešinti. Panašią versiją knygoje “Lietuva Stalino ir Hitlerio verpetuose”, pateikia istorikai Liudas  Truska ir Vytautas Kancevičius: „Prieš pasibaigiant kariuomenės vado pavadavimo laikotarpiui gen. V.Vitkauskas prašė Prezidento neskirti jo kariuomenės vadu, nes nematąs galimybių tinkamai vykdyti kariuomenės vado funkcijų tokiu tragišku metu, kai Lietuvos teritorijoje yra svetimos kariuomenės dvigubai daugiau negu Lietuvos karių, sovietinės kariuomenės bazėse vyksta įvairios provokacijos, konfliktai, kuriuos tiriant trukdoma dalyvauti Lietuvos kariuomenės komisijai, Maskva kaltina sutarties laužymu, o Baltarusijos pasienyje telkiami didžiuliai sovietinės kariuomenės VIII ir XI armijų daliniai”. Tačiau, pasak knygos autorių Prezidentas neatsižvelgė į generolo V.Vitkausko prašymą ir pasakė: “Generole, jūs labai klystate. Tarybų Sąjunga yra Lietuvai pati draugingiausia kaimyninė valstybė, kuri esant reikalui apgins Lietuvą nuo Vokietijos agresijos”.

Tuo tarpu pats V. Vitkauskas tų dienų įvykius interpretuoja visiškai kitaip. Po dvidešimties uolios tarnystės sovietiniams okupantams metų 1960 metais žurnale „Švyturys“ paskelbtame straipsnyje jis parašys: „Prieš atsakydamas į klausimą ‘Ar sutinku?’, nors trum­pai, bet labai rimtai pasvarsčiau. To meto Lietuvos gyve­nimo raida sakyte sakė, jog netoliese, tarytum tirštame rū­ke, slypi begalės didžiųjų sunkumų ir pavojų, jog neišvengiami lemtingi sukrėtimai ir ryšium su tuo didžiulė atsakomybė, ir jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią įvairių vadeivų privirtą košę… Mane kaž­koks pasišlykštėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog, priim­damas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas su­eiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su taria­muoju “tautos vadu“ Smetona ir kitais 30 bankrutuojan­čiais fašistiniais sėbrais, ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu neužtarnautai atro­dyti nauja fašistinė išpera. Tačiau, antra vertus, dar bai­siau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu at­sistojus kariuomenės priešaky kokiam fašistui ar iš viso maža tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai ne­išauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem treč­daliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vai­kų, gali būti įvairiomis klastingomis priemonėmis išprovo­kuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. To­dėl, ilgai nesvyruodamas, sutikau.“

 

Nuo kariuomenės vado iki okupantų parankinio

 

O dabar pažvelkime tik į faktus. Jau sausio mėnesį, kai V. Vitkauskas perėmė vadovavimą kariuomenei buvo daugybė ženklų, liudijančių, kad sovietų karinių bazių įvedimu viskas nesibaigs. Vokietija jau buvo okupavusi Lenkiją, o iš Rytų pusės prie Lietuvos sienos pamažu buvo telkiamos vis naujos sovietinės divizijos. Visą pusmetį Lietuvos kariuomenės vadas nesiėmė jokių veiksmų galimai agresijai atremti, nepaisydamas net valstybės gynimo tarybos nu­tarimo pasiruošti ginkluotam pasipriešinimui. Maža to, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, prieštankiniais pabūklais ir minosvaidžiais ginkluotus dalinius, artėjant vasarai, jis išsiunčia šaudymo pratyboms į tolimus poligonus.

Birželio 12-ąją, likus porai dienų iki sovietų ultimatumo, V. Vitkauskas ignoruos aiškų prezidento A. Smetonos signalą. Tądien Ministrui pirmininkui A. Merkiui informavus Vyriausybę apie jo pokalbį su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu tapo aišku, kad agresija neišvengiama. Prezidentas priminė kariuomenės vadui apie ankstesnius kabineto nutarimus gintis visomis priemonėmis, taigi ir ginklu. Sutikdamas, kad jėgos nelygios ir atsilaikyti nepavyks, Prezidentas teigė, kad bent jau simbolinis šūvis parodys pasauliui, jog Lietuva savo noru nesileido praryjama kaimyninės imperijos. Taigi, generolas turėjo dar dvi dienas atsižvelgti į  vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų žodžius ir pasirengti bent simbolinei gynybai. “Pažiūrėsime, kaip vystysis įvykiai, – tuomet tepasakė V. Vitkauskas.

Vargu ar reikia priminti, kad lemtingą birželio 15-osios naktį, Vyriausybei svarstant, ar priimti SSRS ultimatumą, V. Vitkauskas, kaip ir nemaža dalis kabineto narių, siūlo nesipriešinti agresijai. Kariuomenės vadas savo pavaldiniams išleidžia įsakymą, kuriame be kita ko nurodoma: „Žygiuojančiai sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei. Painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių, postovio vietų, įsakant vietos administracijai parengti patalpas ir pan. Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kokių išsišokimų. Bet kuriems incidentams kilus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo.“

Reikia pastebėti, kad ne visi kariuomenės daliniai sutiko kapituliuoti be šūvio. Nesulaukęs nei Prezidento, nei kariuomenės vado įsakymo gintis, Marijampolėje dislokuotas dalinys pats išžygiavo pasitikti priešo, tačiau V. Vitkausko nurodymu buvo sustabdytas. Lietuvos kariuomenės vadas jau vykdė tik priešo nurodymus.

Netrukus sudarytoje J. Paleckio „Liaudies vyriausybėje“ V. Vitkauskas gauna krašto apsaugos ministro portfelį, tačiau šiose pareigose jis lieka tik okupantų pastumdėliu. Joks jo nurodymas negalioja tol, kol jo nepasirašo iš Maskvos atsiųstas naujasis kariuomenės vadas, Raudonosios Armijos generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis. Po rinkimų farso ir gėdingo vadinamojo Liaudies Seimo posėdžio, liepos 21-ąją priėmusio nutarimą įtraukti Lietuvą į SSRS sudėtį, V. Vitkauskas su J. Paleckio vadovaujama delegacija vyksta į Maskvą, kur drauge su kitais kolaborantais pasirašo savo šaliai galutinį nuosprendį. Jis groja pirmu smuiku likviduojant Lietuvos kariuomenę, jos likučius pertvarkant į 29-ąjį šaulių korpusą ir skiriamas jo vadu. Jau minėtas generolas A. Špokevičius tas dienas prisimena taip: „Vitkauskas pirmas iš lietuvių karininkų apsirengė rusiška uniforma, reikalavo iš karininkų, kad jie visur kalbėtų tik rusiškai…“

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, V. Vitkauskas pasi­traukė į Rusiją, kovojo sovietų suformuotoje 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. 1945 metais grįžęs į Lietuvą, buvęs kariuomenės vadas tapo sovietinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatu ir vadovavo Kauno Politechnikos instituto karinio parengimo katedrai. V. Vitkausko dukters teigimu, net ir tais metais „svarbiausias Jo rūpestis ir sielvartas buvo dėl Lietuvos valstybės, kariuomenės žlugimo, žmonių trėmimo. Jis vylėsi, kad okupacija greitai baigsis, kad pokario laikotarpiu Vakarų šalių vadovai, Amerikos prezidentai, Suvienytųjų Nacijų ir kitos tarpvalstybinės organizacijos panaudos savo įtaką ir sankcijas padedant atstatyti Lietuvos ir kitų okupuotų valstybių nepriklausomybę.“ Galbūt. Tačiau visa tai V. Vitkauskui netrukdė spaudoje liaupsinti sovietinės santvarkos, pliekti Vakarų imperialistus ir aiškinti, kad Lietuvos „įstojimas“ į Sovietų Sąjungą buvęs vienintelis teisingas kelias.

Mirė V. Vitkauskas 1965 metų kovo 3 dieną Kaune. JAV lietuvių dienraštis „Draugas“ generolą Amžinybėn palydėjo tokiais žodžiais: „Sovietams okupuojant Lietuvą, jis buvo Lietuvos kariuo­menės vadu, o okupacijos metais priklausė tai “liaudies seimo“ atstovų grupei, kuri buvo nuvažiavusi j Kremlių “Stalino saulės“ pargabenti. Tai labai didelis ir aštrus po­sūkis — nuo kariuomenės vado iki nusižeminusio elge­tos Kremliaus rūmuose, nuo patrioto iki tautos išdaviko… Petrašiūnų kapinėse pasibaigė šio karo vyro, nuklydusio į politikos šunkelius, nedėkingas ir nesuprantamas kelias…“

 “Lietuvos žinios“, 2011-01-21

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s