Petras Vileišis: paskutinis sugrįžimas Tėvynėn

 

Sausio 25-ąją sukako 160 metų, kai gimė vienas žymiausių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų Petras Vileišis. Didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs toli nuo Tėvynės jis ketvirtį amžiaus kovojo už lietuvišką spaudą,  grįžęs į Lietuvą leido pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį bei švietėjiškas knygas, visais būdais rėmė mūsų šalies nepriklausomybės idėją. Deja, nepriklausomoje Lietuvoje jam buvo lemta gyventi tik 5 metus.

 

Aras Lukšas

Iš 75 savo gyvenimo metų Petras Vileišis Lietuvoje gyveno tik 33 metus. Likusius 42 jis dėl vienų ar kitų priežasčių praleido Rusijoje. Pirmą kartą devyniolikmetis P. Vileišis išvyko iš Lietuvos 1870 metais studijuoti Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Baigęs mokslus, būsimasis visuomenės veikėjas ieškojo mokytojo darbo Lietuvoje, tačiau kaip katalikas nebuvo priimtas. Taigi, teko ieškotis darbo Rusijoje.

Antrą kartą į Lietuvą P. Vileišis sugrįžo 1899-aisiais, iš geležinkelio tiltų statybos užsidirbęs 830 tūkstančių rublių kapitalą, kurį nutarė skirti Lietuvos tautiniam ir dvasiniam atgimimui. Panaikinus spaudos draudimą, prieš kurį P. Vileišis kovojo ilgus metus, jis imasi leisti pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“,  spausdina vadovėlius ir knygas, tampa Vilniaus Dūmos nariu ir deda visas pastangas, kad miestas būtų kiek galima lietuviškesnis.

1908-aisiais, pasibaigus lėšoms, P. Vileišis vėl vyksta į Rusiją, kur jį užklumpa bolševikų  revoliucija ir pilietinis karas, o galiausiai likimas nubloškia Vileišių šeimą į Gruziją, iš kurios P. Vileišis į Tėvynę sugrįš tik 1921 metais. Šį kartą – jau visiems laikams. Šiandien prisiminkime šį kiek mažiau minimą P. Vileišio gyvenimo laikotarpį.

 

Lietuvoje niekas nelaukė

 

Apie tai, kokiais keliais P. Vileišis sugrįžo į nepriklausomą Lietuvą ir kaip jis buvo sutiktas Kaune, egzistuoja dvi versijos. Sprendžiant iš dienraštyje „Lietuva“ 1921 metų vasario 26 dieną išspausdinto pokalbio su pačiu P. Vileišiu ir 1995 metais žurnale „Mokslo Lietuva“ paskelbtame jo anūkės Barboros pastebėjimų, viena iš šių versijų smarkiai prasilenkia su tikrove. Tačiau įdomumo dėlei paminėkime ir ją.

1993 metais Čikagoje išleistoje broliams Vileišiams skirtoje knygoje jos autorius Antanas Kučys tvirtina, jog P. Vileišis su šeima 1921 metais iš Tbilisio traukiniu išvykęs į Maskvą, ten dvi dienas laukęs specialiai grįžtantiems tėvynėn lietuviams formuojamo sąstato, kuriuo atvykęs į Obelių geležinkelio stotį, o iš ten kitą dieną traukiniu išvažiavęs į Kauną. Iš pirmo žvilgsnio, toks būdas pasiekti namus atrodytų patogiausias. Tačiau prisiminkime, kad 1921-aisiais Rusijoje buvo ką tik pasibaigęs pilietinis karas, visur tvyrojo chaosas, daugelyje vietovių siautėjo plėšikaujantys raudonarmiečiai, tad vien kelionė geležinkeliu iš Tbilisio į Maskvą buvo daugiau nei pavojinga, o gal net ir neįmanoma.

Iš tikrųjų, kaip ir daugelis grįžtančiųjų iš Užkaukazės,  P. Vileišis su šeima pasirinko daug ilgesnį, tačiau saugesnį ir patikimesnį kelią. 1921 metų sausio mėnesį jis laivu išplaukia į Konstantinopolį, o jau iš ten per Sofiją, Belgradą ir Prahą pasiekia Berlyną. 1921 metų vasario 17 dieną Vileišiai iš Vokietijos sostinės atvyksta į Kauną. Jau minėtas A. Kučys savo knygoje piešia jaudinančią žymaus kovotojo už lietuvišką spaudą sutikimo sceną: geležinkelio stotyje plaikstosi Trispalvės, maršą trenkia karinis orkestras, o sutinkančiųjų priešakyje laukia kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas ir net pats Prezidentas. Pasak knygos autoriaus, išlipęs iš vagono ir klausydamasis iškilmingų valdžios vyrų prakalbų bei orkestro grojamos tautiškos giesmės „stovėjo nuleidęs galvą ir nuo skruostų šluostėsi ašaras“.

Deja, iš tikrųjų viskas vyko kiek kitaip. Kaip jau minėtame straipsnyje tvirtino B. Vileišytė, visa ši sutikimo scena tebuvo tik „naivūs ir jaudinantys, pilni ašarų vaizdeliai, kurių niekuomet nėra buvę, o vien kažkieno ir nežinia kokiu tikslu išgalvoti“. P. Vileišio geležinkelio stotyje nelaukė niekas. Perone jis stovėjo su keliais lagaminais ir beveik tuščiomis kišenėmis, net nežinodamas, pas ką eiti ir kur apsistoti. Situacija buvo kur kas prastesnė, nei sugrįžus Lietuvon 1899-aisiais. Tuomet gabus inžinierius ir verslininkas atsivežė su savimi nemenkus pinigus. Dabar beveik pusantro milijono aukso rublių, kuriuos P. Vileišiui už tiltų statybą turėjo sumokėti Rusijos Juodosios jūros geležinkelių tiesimo bendrovė, pražuvo per revoliucijas, karus ir suirutę.

Taigi, P. Vileišiui tenka gerokai pavargti, kol galiausiai randa kambarį toli gražu ne pačiame geriausiame miesto viešbutyje „Versalis“ –  įsikurti geresnėje vietoje neleidžia kišenė. Po poros metų, prisimindama tą dieną, buvusi P. Vileišio bendradarbė iš „Vilniaus žinių“ laikų Ona Pleirytė-Puidienė savaitraštyje „Krivulė“ piktinsis: „Daug niekam nežinomų svieto perėjūnų buvo radę vaišingą priėmimą, ne vieną svetimtautį, svetimą pažibą mokėjo sutikti mūsų valdžios automobiliai ir delegacijos, pavaišinti rautais, priglausti „Lietuvos“ viešbuty… Tik savo tikriems vaikams ji pasidarė pamotė…“

Tačiau P. Vileišis nenuleidžia rankų. Jis svarsto, kuo, būdamas kvalifikuotu geležinkelių inžinieriumi, galėtų padėti ką tik kovose Nepriklausomybę apgynusiai Lietuvos valstybei. Birželio mėnesį jis pasiūlo Steigiamajam Seimui ir Vyriausybei nutiesti geležinkelį, per Telšius, Kretingą ir Palangą sujungsiantį Šiaulius su Šventosios uostu (prisiminkime, kad Klaipėda tais metais dar priklausė Vokietijai).  Įgyvendinti šį projektą P. Vileišis siūlo ne už valstybės, o už privačių investuotojų lėšas, skelbiant konkursą potencialiems koncesininkams. Pagal jo pateiktą projektą, privati bendrovė turėtų teisę eksploatuoti būsimą geležinkelį mažiausiai 25 metus, o vėliau jį galėtų nupirkti valstybė. P. Vileišio paskaičiavimais projektas per šį laiką atsipirktų tuo atveju, jei vyriausybė patvirtintu pervežimų šia linija tarifus, kurie būtų ketvirtadaliu didesni, nei dabar veikiančiuose valstybiniuose geležinkeliuose.

Deja, tuomet Ministrų kabinetui vadovavęs Kazys Grinius nesiryžo priimti sprendimo nei dėl šio, nei dėl kitų P. Vileišio pasiūlytų projektų, pavyzdžiui, tiesti geležinkelį iš Palangos į Šventąją o pačioje Šventojoje įrengti modernų uostą. Tiesą sakant, ministrų kabinetas jų net nesvarstė, o vėliau jie buvo tyliai numarinti Susisiekimo ministerijos valdininkų stalčiuose. Tiesa, P. Vileišio sumanymas vis dėlto bus įgyvendintas 1932 metais. 1926-aisiais geležinkeliu iš Šiaulių jau buvo galima pasiekti Telšius, o po 6 metų ruožas pratęstas iki Kretingos.

Bet dabar vėl grįžkime į 1921-uosius, kuomet, susidūręs su skeptišku tuometinio ministro pirmininko K. Griniaus požiūriu į jo pasiūlytą geležinkelio koncesijos projektą, P. Vileišis mestelėjo: „Vadinasi, nepasitikit jūs manimi, senu inžinieriumi ir lietuvių patriotu.“ P. Vileišio nusivylimą nesunku suprasti – į Lietuvą sugrįžęs ir daug jai nusipelnęs žmogus ne tik negavo šanso padaryti didelį ir naudingą darbą, bet iš esmės liko ir be pragyvenimo šaltinio, nekalbant jau apie galimybę savarankiškai rengti ir įgyvendinti valstybei reikalingus projektus.

Tiesa, kažkur Rusijoje gulėjo jo sunkiai uždirbti beveik pusantro milijono aukso rublių. Jei Lietuvos valdžia padėtų juos atgauti – problema būtų išspręsta. Taigi, P. Vileišis kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas išreikalauti iš bolševikinės Rusijos institucijų jam priklausančius pinigus. Nuo to momento prasideda ilgas susirašinėjimo maratonas. Užsienio reikalų žinyba pareiškia, kad toks prašymas gali būti pateiktas remiantis 1920 metų liepos 12-osios taikos sutartimi, be kita ko numatančia, jog Rusijos vyriausybė įsipareigoja grąžinti 1914-1917 metais išvežtą „visuomenės, labdarybės bei švietimo įstaigų turtą“.

Nors apie privačių asmenų uždirbtų lėšų grąžinimą sutartyje nepasakyta nė žodžio, P. Vileišis kreipiasi į Finansų ministeriją, prašydamas išreikalauti iš Rusijos jam priklausantį atlyginimą, o kol tai įvyks, suteikti jam iš valstybės banko 250 tūkstančių auksinų kreditą. Daugiau nei dvejus metus laukęs teigiamo valdžios atsakymo, P. Vileišis 1924 metų pabaigoje dar kartą prašo Ministrų kabineto 140 tūkstančių litų paskolos, kuri sudaro vos 2 procentus Rusijoje įstrigusių jo pinigų. Matyt, nusipelniusio Lietuvai seno žmogaus padėtis iš tikrųjų prasta, nes prašymą jis užbaigia tokiais žodžiais: „Taigi, maloniai prašau Ministrų kabinetą įsigilinti į mano verksmingą padėtį…“ Tačiau viltį atgauti savo pinigus tuoj pat užgesina ant prašymo užrašyta Užsienio reikalų ministerijos valdininko rezoliucija: „Manau, kad pil. Vileišio byla gali būti iškelta tik tuomet, kai rusai pripažins carų vyriausybės užtrauktas skolas“. Kaip žinome, tai niekada neįvyko.

Kita vertus, negalima teigti, kad Lietuvos valdžia nesistengė padėti jau per septyniasdešimtį metų perkopusiam kovos už lietuvybę veteranui. 1925-aisiais, po daugiau nei dvejus metus trukusių svarstymų įvairiose instancijose, jam iki gyvos galvos buvo paskirta 450 litų pensija. Tai buvo nemenki pinigai, kurių tikrai užteko sočiam gyvenimui, bet ne verslo plėtrai. Kita vertus, P. Vileišis tuomet jau buvo visiškai pasiligojęs tad net ir turėdamas didesnių lėšų jis vargu ar būtų galėjęs imtis kokių nors rimtų projektų. „Kas iš manęs dabar beliko? Nebeperskaitau nei laikraščių, esu atsilikęs. Jei nepagerėsiu per šiuos metus, tai jau geriau, kad Dievas visiškai atsiimtų“, – guodėsi jis  J. Tumui-Vaižgantui.

 

Nerado nei tiesos, nei idealizmo

 

Iki to laiko P. Vileišiui teko paragauti ir politiko duonos, kuri, reikia pastebėti, jam spėjo apkarsti per kelis mėnesius. Aktyvios inžinieriaus pastangos įgyvendinti geležinkelių tiesimo ir Šventosios uosto įrengimo projektus nenuėjo veltui. 1922 metų vasario 2 dieną Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis sudaryti šalies vyriausybę paveda Ernestui Galvanauskui, kuris skiria P. Vileišį Susisiekimo ministru. Naujasis ministras energingai imasi darbo, ypatingą dėmesį skirdamas geležinkelių tiesimui. Tačiau šiam darbui koordinuoti ir prižiūrėti aiškiai stinga jėgų, tad kovo 7 dienos Steigiamojo Seimo posėdyje P. Vileišis prašo įvesti bent vieną papildomą kelio viršininko padėjėjo etatą. Seimas prašymą patenkino, tačiau netrukus didelių planų turėjusiam ministrui teko susidurti su visai kitokiais sunkumais: vos po kelių savaičių nuo paskyrimo, idealistas P. Vileišis pateko į politinių intrigų mėsmalę.

Kad būtų aiškiau, atsiverskime 1922 m. birželio 21 dienos „Lietuvos žinias“ , kuriose rasime tokio turinio žinutę. „1922 m. birželio 16 ir 17 d. Kauno apygardos teismas nagrinėjo buvusio geležinkelių direktoriaus Silvestro Grinkevičiaus ir kitų bylą, kurie kaltinami tuo, kad 1920 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. laikotarpiu dėl jų apsileidimo iš Vokietijos buvo atgabenta du tūkstančiai tonų netikusių anglių, kuriose 50 proc. buvo nedegančių medžiagų, ir valstybei padaryta 700 tūkstančių auksinų nuostolio“.

Kaip ten bebūtų, S. Grinkevičius, regis, ne tik išlipo sausas iš vandens, bet netrukus netgi pakilo karjeros laiptais ir buvo paskirtas Susisiekimo viceministru. P. Vileišis, ar žinodamas apie ankstesnes šio valdininko nuodėmes, ar matydamas jo darbo ministerijoje rezultatus, kovo 13 dieną parašė teikimą atleisti S. Grinkevičių iš pareigų „kaip netinkantį šiam darbui valdininką“. Teikimas buvo patenkintas, tačiau kito viceministro jam taip ir nepaskyrė. Vietoje to Prezidentas paskyrė ministrui padėjėją, kurio jis visiškai neprašė. Po kurio laiko, jau pasitraukęs iš pareigų, P. Vileišis dienraštyje „Tėvynės balsas“ apie besimezgantį konfliktą pasakos taip: „Aš buvau ne stoties viršininkas, kuriam reikalingas yra pagalbininkas, su ku­riuo jis įmaniomis eina tas pareigas, bet ministeris, vadinasi, žmogus, kuriam pa­vesta vesti Susisiekimo ministeriją. Mano uždavinys buvo nesėdėti kabinete nuo 9 val. ryto iki 3 valandai popiet, o duoti pavestai man žinybai tinkamą krypsnį, ją prižiūrėti. Turint didį prityrimą, tai buvo man visiškai nesunku. Taigi jokio padėjėjo man nereikėjo. Man reikalingas buvo vicemimsteris, o ne padėjėjas. Viceministeris, kurs man liepiant, galėtų mane atstovauti ar tai Seime, ar tai Ministerių Kabineto po­sėdžiuose, turėdamas tam mano nurodymus. Tokio viceministerio aš per 3 mė­nesius neturėjau ir jį sau išgavau tik nuo gegužės mėnesio.“

Tačiau šis konfliktas buvo tik ledkalnio viršūnė. Netrukus vyriausybės kabinetuose pradėta kalbėti apie tai, jog P. Vileišis senas ir ligotas, todėl jam sunku eiti tokias atsakingas pareigas. Be to, jis esą nesiorientuojąs naujoje nepriklausomos Lietuvos situacijoje, nevengiąs kontaktų su nedraugiškos Lietuvai Lenkijos pasiuntinybės Berlyne sekretoriumi ir panašiai. Galiausiai, 1922 metų birželio 13 dieną premjeras E. Galvanauskas siunčia Respublikos Prezidentui raštą, kuriuo prašo atleisti P. Vileišį iš užimamų pareigų jam pačiam prašant. Po 5 dienų Elta paskelbia tokio turinio pranešimą: „Susisiekimo ministeris inž. Petras Vileišis dėl silpnos sveikatos padavė Ministeriui pirmininkui pareiškimą apie atsistatydinimą“. Kitą dieną Kabineto posėdyje pareiškimas patenkinamas.

Tačiau su oficialiai skelbiama jo pasitraukimo versija P. Vileišis sutikti neketina. „Eltos“ žinia apie mano atsistatydinimą, įdėta 96 „T. B.“ numeryje, neatitinka tikrenybei. Aš esu pilnai sveikas ir iš Susisiekimo ministerijos atsistatydinau ne dėl sveikatos silpnumo, bet pildydamas paliepimą, Ministerio Pirmininko man pareikštą. Taigi, kaip Tamstos, taip ir kitų laikraščių nuolankiai prašau virš minėtą „Eltos“ klaidą atitaisyti“, – tokį eksministro pareiškimą birželio 22 dieną skalbia „Tėvynės balsas“.

Galimas dalykas, P. Vileišiui, didesnę savo gyvenimo dalį praleidusiam Rusijoje, iš tiesų buvo nelengva susigaudyti Lietuvos realijose. Tačiau daugelis jo amžininkų tuomet nurodė ir kitas jo pasitraukimo iš politikos priežastis. 1926-aisiais, tuoj po P. Vileišio mirties, žurnale „Kultūra“ jos bus įvardintos taip: „Idealistas P. Vileišis, grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, apsivylė, nes saviškių tarpe nerado to, ko visą amžių ieškojo, būtent patriotizmo, tiesos ir idealizmo. P. Vileišis sutiko sumaterialėjusius karjeristus, mazgotes, kurie savo sąžinę parduoda už auksą ir tuščią garbę. Jam skaudu buvo gyventi ir matyti, kaip jo anuomet globojami tautiečiai drasko nukamuotą tautos kūną“.

 

Dirbo iki paskutinės minutės

 

Taip baigėsi vos keturis mėnesius trukusi P. Vileišio politinė karjera. Tuomet, 1922-ųjų liepos pabaigoje, kai kurie Steigiamojo Seimo nariai viešai piktinosi, kad spaudimas atsisakyti ministro portfelio prieštarauja Laikinajai šalies Konstitucijai. O jau po kelių dienų buvo priimtas pirmasis nuolatinis Pagrindinis įstatymas, įtvirtinęs Lietuvoje demokratijos pamatus. Turbūt ne visi prisimena, kad šios Konstitucijos rengėjams didelę įtaką padarė ne kas kitas, o tas pats P. Vileišis. Dar 1922 metų vasario mėnesį „Tėvynės balse“ jis skelbia straipsnį, kuriame išdėsto savo požiūrį į tai, kokie turėtų būti „bent pamatiniai Lietuvos Valstybės Konstitucijos dėsniai.“

Įdomu, kad vos 24 straipsnius turinčiame P. Vileišio Konstitucijos projekte buvo numatytas dvejų rūmų parlamentas, susidedantis iš Seimo ir Senato. Minėtame straipsnyje Senato būtinybė motyvuojama taip: „Senatas yra įvedamas, tarp kitko, kad sulaikius kartais per skubotą, o per tai ir ne visiškai apgalvotą Seimo veikimą“. Pusę Senato narių P. Vileišis pirmą kartą siūlė rinkti 4 metams, vėliau pusę išrinktųjų kas trejus metus keičiant rotacijos principu. Tuo tarpu antrąją pusę Senato narių turėjo sudaryti Prezidento iki gyvos galvos skiriami asmenys: katalikų bažnyčios vyskupai, valstybinių aukštųjų mokslo įstaigų atstovai ir kiti Prezidento paskirti asmenys, tačiau su sąlyga jei jų kandidatūras patvirtins pats Senatas. Vėliau, rengiant Pagrindinį įstatymą į šį P. Vileišio pasiūlymą nebuvo atsižvelgta. Tačiau, kaip šiam žymiam visuomenės veikėjui skirtoje knygoje tvirtina jos autorius Jonas Aničas, P. Vileišio projektas neabejotinai padarė įtakos tiek Konstitucijos rengėjams, tiek ją priėmusiam Steigiamajam Seimui – pirmoji nuotolinė Konstitucija įtvirtino Lietuvą kaip parlamentinę demokratinę respubliką ir užtikrino visas svarbiausias jos piliečių teises ir laisves.

Baigęs neilgą politiko karjerą, P. Vileišis nenusišalino nuo valstybės reikalų: jam rūpėjo tiek tarptautiniai, tiek vidaus reikalai. 1923 metų kovo mėnesį jis drauge su Maironiu, Jonu Jablonskiu ir kitais žinomais visuomenės veikėjais paskelbė „Lietuvių tautos veteranų pasiskundimą pasaulio tautoms“, kuriame protestuojama prieš Ambasadorių Tarybos sprendimą priskirti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai. Tų pačių metų spalį buvęs ministras skiriamas Inžinierių tarybos prie susisiekimo ministerijos pirmininku. Šias pareigas P. Vileišis ėjo iki mirties, nepaisydamas vis prastėjančios sveikatos. Inžinierius Jokūbas Sližys, 1958 metais JAV lietuvių inžinierių ir technikos darbuotojų žurnale „Technikos žodis“ paskutinį susitikimą su P. Vileišiu prisimins taip: „Buvo svarstomas Lietuvos geležinkelių plėtimas ir naujų geležinkelių statybos planas. Vileišis jau buvo sunkiai sunegalavęs ir priėmė mane apsirengęs chalatu ir kambariniais batais. Išklausęs mano pranešimo, jis trumpai pasakė: „Tik padarykite taip, kad Lietuvai būtų geriau“.

Progresuojanti sklerozė tuomet ne kartą paguldydavo P. Vileišį į patalą. Vasaromis jėgas atgauti jis mėgindavo prie jūros. 1926 liepos 5 dieną, gavęs atostogų, P. Vileišis su žmona vėl išvažiavo į Palangą. Tačiau sugrįžti į Kauną ir vėl imtis darbų jam nebuvo lemta: rugpjūčio 12 dieną antrą valandą po pietų P. Vileišis staiga mirė.

Rugpjūčio 16 dieną pusę aštuonių ryto iš Kauno geležinkelio stoties, kur buvo atvežti velionio palaikai, pajudėjo iškilminga laidotuvių ceremonija. Nepaisant merkiančio smulkaus lietaus, karstą lydėjo daugiatūkstantinė žmonių minia. Į ceremoniją atvyko Prezidentas Kazys Grinius, Seimo Pirmininkas Jonas Staugaitis, premjeras Mykolas Sleževičius, vyriausybės nariai, žymūs visuomenės veikėjai. Miręs P. Vileišis sulaukė to, ko nesulaukė būdamas gyvas, kai prieš penkerius metus pasimetęs ir vienišas stovėjo tos pačios stoties perone, nežinodamas nei kur eiti, nei pas ką prisiglausti.

Šį kartą P. Vileišio palaikai laikinai prisiglaudė Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje. 1935-ųjų kovą, vykdant velionio valią jie buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse koplyčioje, kurioje dabar ilsisi ir kiti šios žymios ir daug Lietuvai nusipelniusios šeimos nariai.

 “Lietuvos žinios“, 2011-01-28

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s